Antanas Juzakėnas-Liūtas

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Liūto būrio vadas Antanas Juzakėnas-Liūtas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)

Tėvas Kazys Juzakėnas – stambus ūkininkas, šeima turėjo apie 100 ha prastos žemės.

A. Juzakėnas tarnavo Lietuvos kariuomenėje dragūnų pulke, buvo demobilizuotas ir grįžo namo su žirgu, kurį vėliau prižiūrėjo, kasmet jodavo į pulką vienam mėnesiui į apmokymus. Jis įsikūrė ir ūkininkavo Jusiškio kaime.

Pokario metais, vengdamas tarnybos Raudonojoje armijoje, jis išėjo partizanauti, 1945 m. Traupio ir Jusiškio kaimo apylinkėse subūrė Liūto būrį, kuriame buvo 15–20 laisvės gynėjų, po Juliaus Miškinio žūties jam vadovavo. 1946 m. Liūto būrys, kurio vadas buvo A. Juzakėnas, įsijungė į Šarūno rinktinės Butageidžio kuopą.

Vėliau iki gyvenimo pabaigos jis buvo Vyčio apygardos Antano Žilio-Žaibo būrio skyriaus vadas.

Laisvalaikiu rašė eiles, turėjo labai gražų ir stiprų balsą.

Buvo vedęs, žmona Anelė Simaškaitė-Juzakėnienė-Liūtė (1915–1949) – tremtinė, laisvės gynėja, žuvo pokario kovose. Duktė Nijolė Juzakėnaitė-Vanagienė (g. 1938 m.). 

 

Žuvo 1948 m. gegužės 3 d. gimtajame Sudeikių  kaime – buvo stribų ir kareivių užkluptas ir atsitraukiantis kartu su kovos draugu nušautas. Kūnas buvo nuvežtas į Taujėnų miestelį (Ukmergės r.), palaidojimo vieta nenustatyta – manoma, kad Taujėnų mokyklos teritorijoje.

Šaltinis: http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=602

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai. Stovi iš kairės: Antanas Juzakėnas-Liūtas, Juozas Kirkus-Plienas, Romas Launikas-Šturmas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)

Pasakoja Marijona ALEKNAVIČIENĖ
(gyv. Šovenių k.):

- Apie partizanus Antaną (Liūtą) ir Anelę Juzakėnus. Jie gyveno Jusiškiuose, maždaug pusantro kilometro nuo mūsų. Turėjo nemažai (apie 100 ha) žemės, bet ji buvo prasta, didelis plotas raisto.

Antanas Lietuvos kariuomenėje tarnavo dragūnų pulke. Iš kariuomenės grįžo su žirgu. Kiekvienais metais jodavo tuo žirgu į pulką vieno mėnesio apmokymams.

Kai sugrįžo rusai ir pradėjo gaudyti vyrus į savo armiją, Antanas išėjo į mišką. Paskui tapo vadu. Jo slapyvardis buvo Liūtas. Juzakėnas buvo drąsus ir narsus partizanas. Žmona Anelė iš pradžių gyveno namuose ir buvo visą laiką persekiojama. Ją dažnai areštuodavo, reikalaudami pasakyti, kur yra vyras. Veždavo tardyti į Ukmergę. Paskui Juzakėnienę išvežė į Vorkutą. Ten prabuvo apie pusmetį.

Naują Juzakėnų namą ir ūkinius pastatus sudegino stribai. Buvo taip. Rugpjūčio mėnesį Taujėnų stribai užsimanė Juzakėnų medaus ir pradėjo draskyti avilius. Tuo metu atėję Kavarsko stribai pamatė prie avilių ginkluotus vyrus, palaikė juos partizanais ir pradėjo šaudyti. Taujėniškiai irgi atsakė jiems kulkomis. Susišaudymo metu užsidegė Juzakėnų trobos, buvo nušautas arklys. Žmonės iš to stribų susišaudymo turėjo gardaus juoko.

1945 metų rudenį, apie rugsėjo pabaigą, stribai su kareiviais nušovė Anelės Juzakėnienės motiną Simaškienę. Ji gyveno Jusiškiuose, savo namuose. Troboje buvo keletas žmonių. Berods, talkininkavo. Užėję stribai išsivedė Simaškienę į kiemą, kamantinėjo, paskui liepė bėgti. Bėgančią nušovė ir palikę nuėjo. Laidoti kapinėse uždraudė. Namiškiai palaidojo prie namų, pastatė kryžių. Kai prasidėjo melioracijos darbai, Simaškienės dukters Sinkevičienės šeima surinko motinos kaulelius ir palaidojo Traupio kapinėse.

Antanas Juzakėnas-Liūtas žuvo 1948 m. gegužę. Jis su draugu, kurio slapyvardis buvo Viesuliukas, užėjo pas Mackonius Sudeikių kaime ir priebutyje prausėsi. Tuo metu prie sodybos artėjo 7 skrebai (gal su kareiviais) iš Taujėnų. Partizanai išbėgo iš Mackonių namo ir atsišaudydami traukė Žemaičio sodybos link. Žemaitis tuo metu partizanavo, o jo žmona su dviem mažais vaikais jau buvo išvežta į Sibirą. Sodyboje gyveno Žemaičių giminės Namikiai. Liūtas krito prie ąžuolo, kuris ir dabar tebestovi nepaliestas melioracijos. Viesuliuką kulkos nukirto prie klojimo. Klojimą rusai sudegino. Žuvusius stribai nuvežė į Taujėnus ir numetė netoli bažnyčios. Atgimimo metais palaikai nesurasti.

Anelė Juzakėnienė, grįžusi iš Vorkutos, išėjo į vyro būrį. Ji žuvo vėliau. Su maža dukrele Nijole atėjo pas Jusiškiuose, prie pat miško, gyvenusią dėdienę Simaškienę. Tuo metu pamatė ateinant stribus su rusais (matyt, sekė pėdsakais). Jie buvo iš Taujėnų. Anelė įmetė automatą į duoninę rūgštį, o pati atsisėdo prie ratelio ir ėmė verpti. Slėptis ar bėgti nebebuvo laiko. Pistoletą turėjo paslėpusi užantyje. Kai stribai susidomėjo Juzakėniene, jos teta Simaškienė pasakė, kad tai jos viešnia. Bet stribai Anelei liepė eiti kartu. Dukrytės nelietė. Ši verkdama išbėgo pas Janickus. Mergaitė visą laiką buvo slapstoma pas žmones. Juzakėnienę pasodino į vežimą tarp dviejų stribų ir nuvažiavo į Sudeikių kaimą, į Sriu-bo sodybą. Ten Kavarsko valdžia buvo sukvietusi žmones dėl prievolių. Susirinkime buvau ir aš. Viduj susirinko daug žmonių. Į vidų įėjo du stribai, pasikvietė prie lango Sinkevičių, Anelės sesers vyrą, ir paklausė, ar vežime sėdinti moteris yra Juzakėnienė. Jis apsimetė, kad moters nepažįsta. Tada stribai nuvažiavo į Žemaičių sodybą ieškoti „banditų“. Prie Juzakėnienės paliko vieną sargybinį. Juzakėnienė jo paklausė, ar galima užsirūkyti. Tas leido. Ji įkišo ranką į užantį, išsitraukė pistoletą, šovė sargybiniui į galvą ir ėmė bėgti. Pataikė į kepurę. Išbėgę iš trobos stribai pradėjo į bėgančią šaudyti iš kulkosvaidžio. Anelė krito netoli ąžuolo, prie kurio žuvo jos vyras Liūtas. Jos kūną nuvežė į Taujėnus. Jos palaikai taip pat nesurasti.

Juzakėnų dukrelė Nijolė kurį laiką slapstėsi, o vėliau apsigyveno tetos Sinkevičienės šeimoje, lankė mokyklą. Du Sinkevičienės broliai taip pat buvo partizanai. Abu žuvo apie Taujėnus.

Pasakoja partizanų Antano Juzakėno-Liūto 
ir Anelės Simaškaitės-Juzakėnienės-Liūtienės 
dukra Nijolė JUZAKĖNAITĖ-VANAGIENĖ
(g. 1938 m. Jusiškių k.):

- Pokario metai kaip kokia piktoji pasakų ragana nulėmė visą mano gyvenimą. Normali vaikystė pasibaigė, kai turėjau vos šešerius. Bolševikų okupacija ją užbraukė juodu brūkšniu. Netekau ne tik vaikystės, bet ir pačių brangiausių žmonių, namų, netgi pavardės. Ėjau iš kiemo į kiemą, glaudžiausi pas tuos, kurie nebijojo mane laikyti. Žinojau, kada negalima verkti, kaip gintis priešų akivaizdoje, išlaikyti paslaptį, nieko neišduoti, neprasitarti net tardymo metu. Nemokėjau nerūpestingai juoktis, žaisti, net lėlytės neturėjau. Mano vaikystės palydovai buvo nuolatinė baimė, ašaros, gaisrai, pačių artimiausių žmonių, kaimynų ir giminių mirtys.

Tėvelis buvo partizanas, vėliau - partizanų vadas Liūtas. Rusai ir stribai jo ieškojo, tardė mamytę. Ją 1945 m. rugpjūčio 17 d. areštavo. Tą rytą suėmė ir jos sesę, mano tetą Albiną Simaškaitę ir Petrą Sinkevičių. Tai įvyko po mano senelio Antano Simaškos laidotuvių. Dar svetimi žmonės nebuvo išsiskirstę. Toks Jonas Mickūnas mamytę įskundė Taujėnų rusams. Pasakė, kad čia Juzakėnienė, kurios vyras banditas. Tetą Albiną paleido, o mamytę ir Petrą Sinkevičių ištrėmė į Vorkutą. Ten išlaikė daugiau nei metus.

Kai mamytė grįžo, jos pradėjo ieškoti Kavarsko rusai. Kartą, užėjus rusams, mamytė pasislėpė ant krosnies, ten buvo tokia skylė. Aš atsiguliau prie krašto. Kai rusai (o gal stribai) norėjo lipti ant krosnies, aš sakau: „Žiūrėkit, čia nieko nėra, aš viena miegu“. Man tada tebuvo aštuoneri meteliai. Tuo kartu mamytės nesurado. Man buvo liepta neprisipažinti, kad esu Juzakėnaitė. Skrebams ir nepažįstamiems sakydavau, kad aš - Župkų, netolimų mūsų kaimynų, vaikas.

Paskui mamytę suėmė Kavarsko rusai. Tada Kavarske buvo toks viršininkas Daračiovas. Su juo buvo galima susitarti. Vytautas Sinkevičius pakalbėjo ir už pinigus mamytę išpirko. Po to ji daugiau viešai nebesirodė. Pasakiusi: „Jie daugiau manęs nebenuveš, kur baltos meškos“, išėjo pas tėvelį į mišką.

Ir mane, vaiką, buvo suėmę. Įdėjo teta į maišelį maisto, ir aš su stribais išvažiavau į Kavarską. Klausinėjo, kur tėvai, sakė, kad aš tai žinau, nes vis tiek pas mane ateina. Aš gyniausi, sakiau, kad neateina. Tada jie mane stumdė, grasino mušti, sakė: „Kai pabūsi pas mus, viską pasakysi“. O aš tik verkiau ir sakiau, kad nieko nežinau. Vytautas Sinkevičius vėl pakalbėjo su tuo Daračiovu, ir mane paleido. Išleisdami visaip gąsdino, o aš vis tvirtinau, kad niekas pas mane neateina. Po to tėvas mane nuvedė pas Janicką, vėliau pas Sriubą. Ten kurį laiką gyvenau.

Paskui, apie rugpjūčio pabaigą, pas mano senelę Marijoną Simaškienę atėjo Kavarsko rusai. Pas ją tą dieną kaimynai pjovė rugius. Teta Albina, mano krikšto mama, dar nebuvo paleista iš Ukmergės kalėjimo, todėl senelė tvarkėsi viena. Rusai, gal stribai, liepė, kad jiems duotų valgyti. Senelė padavė ir išėjo. Pasuko klojimo link. Gal kiaušinių, gal šiaip ko. Tiesa, prieš tai ją tardė, klausinėjo, kur žentas, ar ateina pas ją, stumdė, baugino. Prie klojimo sargybinis pradėjo šaudyti. Senelė tekina bėgo slėptis nuo kulkų už klojimo. Netrukus krito nuo šūvių negyva. Nušovę nepaliko vietoj, o nutempė toli į Sriubo pelkyną, kur telkšojo balos, augo krūmai, kilo kimsai. Ten ir numetė jos kūną. Kaimynai senelės ieškojo pusantros dienos, bet negalėjo rasti. Tada vienas kaimynas nuėjo į Kavarską ir paklausė stribo, kur dėjo lavoną. Tas pasakė, kad numetė į balą. Matyt, norėjo savaip pateisinti nusikaltimą - atseit, į raistus, pas banditus bėgusi, todėl ir buvo nušauta. Kapinėse laidoti neleido. Keli kaimynai palaidojo prie namų. Vėliau, gal 1958 m., artimieji norėjo senelę iškasti ir palaidoti kapinėse, bet kažkas paskundė valdžiai. Atvažiavo Kavarsko saugumo viršininkas Čikiliovas, rėkė kaip pasiutęs, šoko muštis ir vis šaukė: „Kas jums leido perlaidoti?! Negalima į kapines!“

Aš bijojau pasilikti pas krikšto mamytę, užsukdavau tik retkarčiais. Ėjau per žmones. Gyvenau Pusbačkiuose pas Paurazus, paskui Levaniškyje pas Kielas. Ten lankiau mokyklą, mokiausi antroje klasėje. Kai gyvenau Vičiūnuose pas Oną Kubilienę, vieną dieną apie 11 valandą, kai mano globėjai vežė mėšlą, pasigirdo smarkus šaudymas. Tada nušovė tėvelį. Jis buvo atėjęs pas Mackonį su draugu Viesuliuku (slapyvardis). Kai pamatė rusus, per sodą bėgo Launikienės, kurios duktė Žemaitienė su vaikais buvo išvežta į Sibirą, namų link. Tėvelį nušovė prie Launikienės ąžuolo, o Viesuliuką -prie klojimo. Tėvelis žuvo 1948 m. gegužės 3 dieną. Abu žuvusiuosius išvežė į Taujėnus, nes juos nušovė Taujėnų rusai. Iki šiol nesužinojom, kur juos palaidojo. Daug kas sako, kad užkasė toje vietoje, kur pastatyta mokykla. Ten laidodavo partizanus. Sako, ten buvo žema vieta, o dabar ta teritorija išasfaltuota.

Žuvus tėveliui, mamytė (jos slapyvardis buvo Liūtienė) liko partizanauti. Ji vaikščiojo kartu su partizane Vince Adomonyte - Bareikiene (Krieniene) iš Levaniškio. Jos vyras irgi buvo žuvęs. Kai mamytę paėmė, aš viską mačiau, nes buvau kartu. Tada gyvenau pas tetą Albiną Sinkevičienę. Mamytė atėjo pasimatyti su manim ir sese. Nuėjom pas mamytės dėdienę Simaškienę prie pat miško. Tai buvo 1949 m. vasario 9 d. Mane išsiuntė į lauką pažiūrėti, ar nematyti rusų. Kaip tik ir pamačiau juos, išlendančius iš miško, vadinamo Laužu. Važiavo dvejos žmonių pilnos rogės. Aš pastriksėjau kieme - ir į trobą. Pasakiau: „Atvažiuoja ruskiai“. Mamytė sėdo prie ratelio ir verpia. Jos sesė mezga. Visos dirba ką nutverusios. Suėjo rusai į trobą. Prasidėjo krata. Apžiūrėjo, išvertė visus kampus. Vienas klausia: „Kodėl čia tiek daug bobų?“ Mamytė sako: „Aš iš Vičiūnų, atėjau senutei paverpėti“. Stribai buvo iš Taujėnų. Stribas Mikoliūnas ir sako: „Čia Juzakėnienė. Nepalikim jos“. Vienas priėjo prie mamytės ir klausia: „Gal ginklą turi?“ Mamytė jam aiškina: „Iš kur man turėti, aš gi verpti atėjau“. Ji dar pakėlė sijoną tardama: „Sakau, kad neturiu“. O tas Mikoliūnas neatstoja: „Sakau, kad čia Juzakėnienė. Vežam!“ Pradėjo ją stumdyti. Mamytė pažiūrėjo man į akis ir pasakė: „Sudiev visiems. Paskutinį kartą...“ Nei ji, nei aš ašarų neparodėm. Kai stribai paklausė, kas aš tokia, skubiai atsakiau: „Župkienės vaikas“.

Mamytę išvežė, o mes su teta išėjom namo. Krikšto mama man liepė: „Tu, vaikeli, eik į kitą kaimą, nes čia viskas geruoju nesibaigs“. Mamytę stribai su rusais nuvežė pas Sriubus. Ten vyko kolchozo susirinkimas. Buvo daug žmonių. Stribai paklausė žmonių, ar čia Juzakėnienė. Žmonės sakė: „Ne, nepažįstam, ne tokia ji buvo“. Išvažiavo toliau. Sustojo Launikienės sodyboje. Apsupo ją. Dauguma suėjo į trobą. Prie mamytės paliko du sargybinius, vienas buvo jų viršininkas. Mamytė paklausė: „Gal galima parūkyti?“ Vyresnysis leido. Mamytė išsitraukė iš užančio pistoletą ir sako: „Rankas aukštyn, niekšai! Čia žuvo mano vyras ir aš čia žūsiu už Tėvynę“. Ir šovė vyresniajam į galvą, bet pataikė tik į kepurę. Po to šoko iš rogių ir leidosi bėgti. Mamytė peršauta krito prie Launikų ąžuolo, netoli tos vietos, kur žuvo tėtis. Tada stribai iš Aleknavičiaus paėmė dar vieną pakinkytą arklį, įsimetė į roges mamytės kūną ir vėl sugrįžo pas Sriubus. Ten atrado Vytą Sinkevičių, jį pridaužė, atsivežė ir mamytės seserį Albiną Sinkevičienę. Ją labai sumušė ir visą kruviną pasodino į roges ant mamytės lavono. Taujėnuose tetą laikė ilgai, gal tris savaites. Prisimenu, kaip jos vyras Sinkevičius dažnai važinėjo į tardymus.

Tuo metu, kai ėjau ieškoti prieglobsčio, išgirdau tratant kulkosvaidį ir pavienius šūvius. Supratau, kad nebėra mamytės.

Nežinom, kur ją palaidojo. Tada lavonų nebemėtė kur pakliuvo. Buvo kalbama, kad užkasė ją Ukmergėj, pirma apipylę kalkėmis. Neturiu nei tėvelio, nei mamytės kapų. Tik ąžuolas, po kuriuo jie žuvo, tebestovi... Tėviškės taip pat neliko. Ją sudegino tarpusavy susišaudę Kavarsko ir Taujėnų stribai. Kurio pastato kulkos nepadegė, tą uždegė rankomis, net bičių avilius sudegino ir kaimynų arklį nušovė.

Tėvelis turėjo 100 ha žemės. Dabar visa užaugusi mišku. Jis į Lietuvos kariuomenę išėjo savanoriu. Buvo raitelis. Kariuomenėje turėjo gražų žirgą, su kuriuo grįžo atlikęs tarnybą. Žirgas mokėjo šokinėti per kliūtis. Po kariuomenės tėvelis kasmet mėnesiui išjodavo apmokymams į pulką.

Mano tėvelis buvo labai pamaldus. Prisimenu, kaip visi suklaupę klojime melsdavosi, o jis garsiai skaitydavo maldas. Kūrė eilėraščius, dainas, bet niekas neišliko. Viskas buvo sukimšta į butelius, kamščiai užlieti vašku. Kai po daugelio metų tuos butelius iškasėm ir atidarėm, popieriai buvo sudūlėję, pajudinti subyrėjo į gabalėlius. Tėvelis turėjo gražų ir labai stiprų balsą. Kai su mano krikšto mama uždainuodavo, net lempa gesdavo.

Tokia buvo mano vaikystė. Būdama vos dešimties metų, netekau senelės, tėvelio ir mamytės. Užaugau tetos Albinos Sinkevičienės šeimoje.

Antanas Juzakėnas-Liūtas su žmona, dukrele ir žmonos seseria.

Sudeikių kaimo partizanai (iš kairės): Antanas Juzakėnas-Liūtas, Juozas Kirkus-Plienas (sėdi) ir Romas Launikas-Šturmas.

Šaltinis: http://partizanai.org/kaip-nepamirsti

Partizanas Liūtas tautos dainose:

Ošė žalio šilo šimtametės eglės,
Verkė motinėlė mylimo sūnaus,
Kurs Taujėnų gatvę savo krauju plauna,
Už jį tiktai Traupio varpai suskambės.

Trejus metus vargęs Rycelis pražuvo,
Neatnešdamas laisvės į gimtus namus.
Jis draugus paliko liūdnus, ašarotus
Ir motulei gilius širdies skausmelius.

Jis nebematys jau brolių partizanų,
Skrybėlė nepuoš jo garbanos tamsios.
Po šalta velėna pus jo baltas kūnas
Ir užbertos žemėm akys melsvosios.

Nekalbės žaliūkai Liūto meilių žodžių,
Neskambės iš lūpų jų bendra malda.
Jisai mirčiai buvo tvirtai pasiruošęs
Ir užgeso su žodžiais: Laisva Lietuva.

Rycelis - Vytautas Verikas, gimęs 1923 m. Traupio
valsč. Klaibūnų k., žuvo Juodgirio miške 1949 m. gruodžio mėn.
Liūtas - Antanas Juzukėnas - partizanų būrio vadas,
gimęs 1913 m. Kavarsko valsč. Sudeikių k.,
žuvo 1948 05 03 Kazėnų miške.

* * *

Pabučiavo gegužis Tėvynę,
Skleidė žiedus balta obelis.
Pro žibuokles, geltonas purienas
Tyliai slenka žiaurioji mirtis.

Žalias ąžuolas šakas nuleidęs,
Tyliai verkė visa širdimi,
Partizanai, priešus pastebėję,
Į miškelį subėgo tekini.

O tuoju laiku gegutė kukavo,
Krito lapai žali nuo šakų,
Kada Liūtą mirtis pabučiavo,
Melsvos akys pasruvo krauju.

Brangusis Liūtai, o kas tave atskyrė
Nuo mūsų Tėvynės plačiųjų miškų?
Juk narsiai už laisvę tu visad kovojai
Ir josios gynėju buvai tu drąsiu!

Paskutinįjį kartą gailiai atsidusus
Suliepsnojo krūtinėje jojo širdis,
O kraujas iš lėto iš žaizdų jam sruveno
Ir gyvenimas merkė žydrąsias akis.

Ar tikėjo tada narsus Viesuliukas,
Kad mėnuo gegužio jam mirtį atneš,
O priešai, lavoną jo nusitvėrę,
Į Taujėnų miškelį atveš?

Ir daugiau neberegės jisai mūsų saulutės,
Nebegirdės nė lietuvių mergaičių dainų,
Tik vėjas, veidus pabučiavęs,
Padės pilti žemę ant jojo akių.

Drąsusis Puškinas jau ginklą iškėlė,
Pasigirsta jo riksmas siaubingai klaikus.
Į gyvenimo taurę tokią audringą
Žiaurioji mirtis jam įpylė nuodų.

Kai išvargęs sau tyliai ilsėjos Vaitelis,
Po tų žygių ir mūšių tų tokių sunkių,
Ošiančiais miško takeliais
Žiaurioji mirtis jam atslinko pamažu.

Liūtas - Antanas Juzukėnas. Būrio vadas, gimęs 1913 m. Kavarsko valsč. Sudeikių kaime. Žuvo 1948 05 03 Kadrėnų miške.

Viesuliukas - Antanas Vaitelis, gimnazistas iš Janapolio
kaimo. Žuvo apsuptyje.

Puškinas - Vladas Ališauskas. Rinktinės vado pavaduotojas, gimęs 1914 m. Žemaitkiemio valsč. Jukonių kaime. Žuvo 1948 12 30.

Vaitelis - Danielius Vaitelis - Briedis. Vyčio apygardos vadas, gimęs 1913 m. Geležių kaime. Žuvo 1948 05 13 Juodvisinės kaime.

Šaltinis: http://partizanai.org/aukstaitijos-partizanu-eiles-ir-dainos