Didvyriai nemiršta: Mečislovas Kestenis (Mykolas Kareckas) - Serbentas

Povilas Gaidelis. 

Mečislovas gimė 1915 m. kovo 15 d. Rusijoje. Grįžusi į Lietuvą jų šeima apsigyveno Kėdainių aps. Gudžiūnų vls. Gražiškių kaime. Mečislovas-vyriausias sūnus augo su jaunesniais broliais ir seserimis: Vytautu, Stasiu, Elyte, Jonu, Adolfu ir Vida. Tėvas buvo nepatenkintas, tačiau prie žemės ūkio darbų nelinkęs 20-metis Mečislovas nors 1935 metais ir baigė Dotnuvos žemės ūkio mokyklą, bet į namus negrįžo. Jis pradėjotarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenėje 3-čiajame pėstininkų pulke Kėdainiuose. Karo tarnybos metu baigė Stasio Raštaikio puskarininkių karo mokyklą ir gavo vyr. puskarininkio laipsnį. Kuomet baigėsi jo tarnybos kariuomenėje laikas, Mečislovas nutarė pasilikti liktiniu tame pačiame pulke, šį kartą Seredžiuje, Kauno aps. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, jis tarnavo Pabradėje. 1941 metais Mečislovas spėjo pasitraukti iš kariuomenės ir tokiu būdu išvengė okupantų represijų. 1940-1941 metais M.Kestenis buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) narys. Karo metu-nuo 1942 metų vyr. leitenantas M.Kestenis buvo Švenčionių apskrities kriminalinės policijos viršininkas. 1943 metų kovo 20 d. jis vedė Veroniką Bulkutę, kurią vokiečiai iš Vilniaus laikinai buvo išsiuntę į Švenčionis. Kuomet vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis ir frontas greit artėjo prie Lietuvos, Mečislovas paleido savo pavaldinius ir išvyko į Vilnių. 1944 metais uošvių bute Vilniuje Ubačiaus g. 6-3 jis susitiko su Kaziu Veverskiu bei kitais Lietuvos Laisvės armijos (LLA) vadovais ir tapo šios karinės organizacijos nariu. 1945 m. sausio mėnesį, norėdamas suklaidinti sovietinius okupantus, padedant LLA vadovams jis apsirūpino dokumentais Mykolo Karecko pavarde ir gavo siuntimą į Trakų aps. Kaišiadorių valsčių. Ten 1945 metų pradžioje kūrėsi LLA 5-oji apygarda. Sausio mėn. 10 dieną į Skėrių kaimą, Žaslių valsčiuje iš Vilniaus ir atvyko M.Kestenis-Serbentas. Vyriausias LLA štabas jį paskyrė vadovauti laisvės kovoms tame rajone. Vilniuje liko jo žmona, jos tėvai, brolis ir seserys. M.Kestenis buvo sumanęs kiekviename apskrities valsčiuje suburti po batalioną vyrų (3-4 būrius) kovai su okupantais. Netrukus jis pradėjo vadovauti LLA 5-ajam rajonui, pavadinęs jį 5-ąja LLA (partizanų) apygarda. J.Misiūnas-Žalias Velnias buvo paskirtas jo pavaduotoju ir operatyvinio skyriaus viršininku. Apygardos štabo viršininku tapo Jonas Markulis-Vaiduoklis (MGB agento Juozo Markulio-Erelio pusbrolis). Ši aplinkybė labai palengvino J.Markulio įsiskverbimą į apygardos vadovybę. Apygardos teritorija tęsėsi nuo Baltosios Vokės prie Šalčininkų iki Taujėnų ir Pagirių (Ukmergės aps.), nuo PravieniškiųRumšiškių miškų iki Širvintų ar net Molėtų. Kai kada apygardos laisvės kovotojai kovos veiksmus vykdė net pačiame Kaune, Nemenčinėje, Švenčionyse. M.Kestenis-Serbentas iš atminties kūrė laisvės kovotojų struktūras, padalinių veikimo principus, numatė vadų teises ir pareigas. Buvo įvesta griežta karinė drausmė, o kovotojai skirstomi į aktyvius (veikiančius su ginklu) ir pasyvius-laukiančius komandos prisijungti prie aktyviųjų.

  

M.Kestenis Švenčionių kriminalinės policijos viršininkas (1942 m.) 

Vyr. leitenanto Serbento ir viršilos J.Misiūno-Žalio Velnio vadovaujami laisvės kovotojai pasižymėjo išskirtiniu labilumu. Kad okupantams būtų sunkiau aptikti, dažnai jie keitė savo dislokaciją, keliavo dideliais būriais ir įveikdavo nemažus atstumus. Mūšių nevengdavo, tačiau kartais pati okupantų kariuomenė stengėsi išvengti susidūrimo su laisvės kovotojais. Benediktas Trakimas-Genelis (1921-1998), buvęs šos apygardos partizanų dalinių kovotojas, štabo viršininkas prisiminė: „Patraukėme mišku link Neries upės. Mūsų dalinys labai pagausėjo, jį sudarė apie 500 vyrų. Majoras Serbentas (partizanai vadą vadino majoru) labai mėgo didelius ir gausius dalinius. Miške sutikome apie 200 rusų kariuomenės dalinį. Mus skyrė vienas kvartalas. Mes ėjome viena kvartaline, o jie kita ir greitai vieni kitus pastebėjome. Kai kurie mūsų vyrai ėmė truputį panikuoti, bet, kada rusai sustojo, sustojome ir mes. Kai kurie mūsiškiai dar bandė užimti pozicijas, bet greitai buvo įsakyta keltis, kadangi rusai stovėjo nepanikuodami. Netrukus mūsų dalinys pajudėjo į priekį, kiek palaukę nuėjo ir rusai. Buvo neramu, nors galas žino, ką jie dar galėjo sugalvoti eidami iš paskos, bet išsiskyrėme gana „draugiškai.“ Aš negalėjau suprasti to „draugiškumo.“ Panašių atsitikimų pasitaikė ir vėliau. Rusų kareiviai, atėję prie miško, vietiniams gyventojams pranešdavo, kad jie eis mišku tik keliukais, kad jie nelies mūsų vyrų, o mes, kad neliestume jų. Kartą Perkūno būriui išsidėsčius pasaloje Šilonių miške, užėjo rusų kareivių grupė. Vieni kitus greitai pastebėjo, ir vienas iš tų kareivių, eidamas pro šalį, numetė pakelį machorkos. To mes ilgai nesupratom, kol nesusidūrėm su MGB daliniais. Tie tokių komedijų nekrėtė. Tik tada supratau, kad reguliariosios kariuomenės kareiviai, baigiantis karui, nebenorėjo žūti Lietuvos miškuose nuo partizanų.“ Tačiau netrukus padėtis kardinaliai pasikeitė, nes reguliariuosius rusų dalinius (frontininkus) pakeitė MGB daliniai, kuriems buvo svetimi bet kokie žmogiški jausmai ir sentimentai. B.Trakimas-Genelis prisimena mūšio, kuris įvyko 1945 m. vasario 8 d. Musninkų vls. Pigonių kaime (ten žuvo Žalio Velnio žmona Ona), epizodą: „Pirmoje sodyboje suskaičiavau vienuolika negyvų maskolių. Kaime vėl prasidėjo kautynės. Netoli degančio namo gulėjo moteris peršauta galva. Iš jos aprangos ir veido bruožų supratau, kad ji ne iš kaimo. Kadangi kautynės buvo pačiame įkarštyje, aš greit pribėgau prie tos moters, pažvelgiau į jos veidą ir, supratęs, kad ji jau nebegyva, pusnuogį kūną uždengiau jos pačios drabužiais. <...> Tik po kautynių išaiškėjo, kad žuvo apygardos vado žmona. Tai ta pati, kurią mačiau netoli degančio namo. Iš kautynių jau buvome pasitraukę už poros kilometrų, už Neries, kai Žalias Velnias paklausė mūsų, kas sutiktų savanoriu iš kautynių lauko paimti jo žmoną. Eiti atgal į tą pačią vietą, kur ką tik vyko kautynės, nelabai malonu, labai rizikinga, nes kiekvienu momentu galėjo pasirodyti naujos priešo jėgos. Taip ir įvyko: mes ėjome kaimo pakraščiu, o keliu prie jo artėjo pirmieji rusų kariuomenės sunkvežimiai. Kada priėjome prie žuvusios vado žmonos, netoliese ant žemės gulėjo negyvas rusų karininkas majoro antpečiais, kurio prieš tai nepastebėjau. Skubėdami pagriebėm žuvusiąją ir laimingai be kautynių pasitraukėme.“  

1945 metų vasario mėnesį dauguma LLA 5-osios apygardos būrių, vadovaujamų M.Kestenio-Serbento ir Žalio Velnio, atliko reidą į Rytų Lietuvą. Dviem savaitėm jie patraukė į Švenčionių apskrities miškus. Pro Paberžę, Pabaiską jie pasiekė net Pabradę. Pakeliui laisvės kovotojų būriams teko susidurti ne tik su okupantų kariuomene, bet ir su pavieniais lenkų Armijos Krajovos partizanais, kurių likučiai tada dar buvo aptinkami Vilniaus krašte. Vilniaus krašto gyventojai ne visada draugiškai priimdavo laisvės kovotojus. Didelės kautynės su rusais įvyko vasario viduryje. Švenčionių aps. Pabradės valsčiuje partizanų dalinius užpuolė okupantai. Žuvo apie 20 laisvės kovotojų ir daug priešų. Kuomet kovotojai, išvarginti sunkios kelionės, pasuko atgal, netoli nuo Molėtų jie vėl susidūrė su okupantų kariuomene. Prasidėjo kautynės. Rusų buvo daugiau kaip du šimtai. Visa laimė, kad ši vietovė kalvota, todėl partizanai atsišaudydami laimingai pasitraukė. Kovo 20 dieną Veprių vls. 60-70 laisvės kovotojų būrys susidūrė su trimis NKVD batalionais ir stribais. Žuvo 36 kovotojai ir daug okupantų. Ilgas, sunkus žygis vyrus taip išvargino, kad anie užmigdavo eidami. Visi atidžiai stebėjo savo draugus, kad eidami neužmigtų ir nenukristų. Jeigu pamato, kad kuris nors jau iškrypo iš kurso, jį čiumpa ir sodina į roges. 

Kuomet apygardos kovotojai išvarginti sunkios kelionės grįžo į Bekštonių mišką (į Š.V. nuo Vievio), okupantai susekė vietą, kurioje jie buvo apsistoję ir ten pasiuntė gausias kariuomenės pajėgas. Juos užpuolė NKVD kariuomenės 25 ir 97-as šaulių pulkai, 4-osios šaulių divizijos seržantų mokyklos kursantai ir Žaslių stribai. Apie 23 val. 30 min, dvi partizanų grupės ties Kaugonimis ir Tabariškėmis susidūrė su NKVD 25-ojo pulko antruoju batalionu. Mūšis truko pusantros valandos. Žuvo 16 laisvės kovotojų. Dvylika vyrų, daugiausia sužeistų, buvo suimti. Okupantai suėmė ir 16 partizanų talkininkų. Mūšyje žuvo 70 okupantų kareivių ir karininkų. B.Trakimas-Genelis prisiminė: „Mano būrys (1945 04 26) apsistojo Bekštonių kaime. Kol šeimininkė ruošė valgį, mes miegojome. Staiga netikėtai vyrus pažadino apygardos vado adjutanto Dagilio-Juozo Kacevičiaus balsas:-Vyrai, rusai! Bet kur turime rinktis, nepranešė. Patraukėme link miško, o ten pasirodė rusai. Šalia mūsų ėjo ir Voverės būrys. Nors tamsu, nieko nematyti, sunku atskirti, kur savas, kur svetimas, bet į mišką prasiveržėme be aukų. Rusai neteko vieno karininko ir dviejų kareivių. Pamiškės ruožas perėjo į mūsų rankas. Pradėjo švisti. Matomumas pagerėjo ir vėl įsižiebė kautynės. Žuvo septyni rusų kareiviai ir trys mūsiškiai. <...> Kad priešas neapsuptų mano būrio, reikėjo keisti poziciją. <...> Trumpi susišaudymai su žvalgyba vyko visą dieną. Vakarop numatytoje vietoje nutarėme prasiveržti iš apsupimo. Pradėjom ruoštis, bet rusų žvalgai mus susekė ir užpuolė labai nepatogioj pozicijoj. Dešiniam sparnui pavyko pralaužti priešo liniją, kairysis liko kritiškoje padėtyje. Sužeidė majorą Serbentą, kuopos vadas Genys-Zigmas Kacevičius bandė išnešti sužeistąjį iš kautynių zonos, bet sužeidė ir Genį. Tada Genys nusiėmė planšetę nuo pečių, taip pat planšetę jis nuėmė ir nuo Serbento ir norėjo jas perduoti kulkosvaidininkui Šeškui. Vykdydamas aukštesnių vadų įsakymą, Šeškus bandė paimti ant žemės numestas planšetes, bet tuo metu Genys su Serbentu susisprogdino ir sunkiai sužeidė Šeškų.“ Taip žuvo Lietuvos laisvės kovotojas, LLA 5-os apygardos vadas Mečislovas Kestenis-Serbentas. Jo kova už Lietuvos laisvę truko neilgai, kaip ir jo gyvenimas... Trumpai truko ir visos Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės kova. Ją greitai likvidavo J.Markulio-Erelio išdavystės. Nors dar 1948 m. pavasarį DKA A rinktinėje veikė penki laisvės kovotojų būriai. Viso-apie 37 kovotojai. 

M.Kestenio artimųjų likimas panašus į kitų laisvės kovotojų artimųjų likimą. Jo žmona Veronika Bulkaitė buvo kilusi iš Ignalinos rajono Ceikinių parapijos Čižikų kaimo. 1935 m. jos tėvas Stasys Bulka su šeima persikėlė į Vilnių. Kestenių ir Bulkų šeimos vėliau gyveno viename bute Subačiaus gatvėje. 1998 m. V.Kestenienė prisiminė: „1945 metų kovo pirmąją mums gimė sūnus Audrijus. Tada gyvenau pas tėvus Vilniuje, dirbau parduotuvės vedėjos pavaduotoja. Mane nuolat tardė ir klausinėjo, kur vyras. Aš ir pati nežinojau. Mečislovas žinojo, kad laukiuosi, bet žinios iš Kaišiadorių miškų neperdavė. Tik gal metų gale atėjo pas mane žmogus ir paprašė Audrijaus nuotraukos, sakė, tėvas prašo. Tai buvo eilinė MGB provokacija, nes Mečislovas jau buvo žuvęs...Negalėdami palaužti, 1946 metais sufabrikavo man bylą už tariamą 3000 rublių trūkumą parduotuvėje. Nors tėvai skolą padengė, turėjau vos vienerių metų sūnelį, sovietai nepagailėjo ir trejiems metams ištrėmė į Kazachstaną. Sūnus liko gyventi su tėvais. 1948 metų gegužės 22 dieną į Krasnojarsko krašto Murtuko miestą ištrėmė ir tėvus, seserį Mariją, mūsų sūnelį. Kai 1950 metais grįžau į Lietuvą, vėl prasidėjo sekimai ir tardymai-klausimai tie patys: kur Kestenis, kada buvo apsilankęs? Greitai aplankė skaudžiausia žinia, kad sūnelis Audrijus patyrė traumą ir be gydytojų priežiūros Sibire mirė 1950 metų gruodžio 15 dieną. Jam su tėveliu nebuvo lemta net pasimatyti...Vėliau man pasisekė pakeisti pavardę ir tapti Jakavoniene, tačiau sekti nesiliovė.“ 

Mečislovo Kestenio-Serbento palaikai buvo atvežti į Vievį ir išniekinti miesto aikštėje. Užkasimo vieta nežinoma iki šiol. Deja, Mečislovui Kesteniui paminklo dar niekas nepastatė. Tik Kaišiadoryse Partizanų koplytėlėje greta kitų laisvės kovotojų iškalta ir jo pavardė...

1999 m. spalio 7 d. M.Kesteniui buvo pripažintas kario savanorio statusas. 1999 m. gruodžio 13 d. jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis, o 2001 m. LR Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio 2-ojo laipsnio ordinu.

Šaltiniai.

1. Mečislovas Kestenis (Mykolas Kareckas) (1915 03 15-1945 04 13). Genocid.lt

2. Laisvės kovotojų prisiminimai. VII d./2 kn. Vilnius, 2010 m.

3. S.Abromavičius. Didžioji kova. Kaunas, 1998 m. 2016 10 10