Partizanų žūtis balandžio 3 d.

,Audros" būrio skyriaus vadas Lionginas Vitkauskas-Dobilas.
1950-1951 m.

„Audros " būrio partizanai. Iš kairės sėdi: Juozas Padervinskas-Sermukšnis, neatpažintas asmuo, Juozas Petraitis-Putinas, Klemensas Danasas-Ramutis (?). Stovi iš kairės: neatpažintas asmuo, Lionginas Vitkauskas-Dobilas, Vytautas Padervinskas-Jaunutis, Vladas Daraška-Kikilis, Petras Danasas-Tyrulis, Pranas Kumpis-Gibauskas (?)

1952 m. balandžio 3 d. Dabruolės miške (Šiaulių rajone) žuvo šeši „Audros" būrio partizanai, tarp kurių buvo ir būrio vadas Petras Danasas-Tyrulis bei skyriaus vadas Lionginas Vitkauskas-Dobilas. Partizanų stovyklą saugumiečiai surado padedami agentų Dobilo ir Ramunės. 

Balandžio 30 d. Barysių miške (Šiaulių rajone) buvo nušauti dar du „Audros" būrio partizanai: Ignas Kumpis-Pūga, tuomet vadovavęs Kovo tėvūnijai, o po Tyrulio žūties — ir „Audros" būriui, bei Stasys Mocius-Klevas. Dar du su jais buvę partizanai suskubo pasitraukti. Informaciją saugumiečiams apie apsilankiusius partizanus suteikė ir jų kelionės kryptį nurodė agentas Banys.

Viena iš paskutinių saugumiečių operacijų prieš „Audros" būrį buvo atlikta 1952 m. rugsėjo 22-23 d. Joniškio rajono Dargių kaime. Saugumiečių ataskaitose jos detalių nepavyko aptikti. Šį tragišką susirėmimą vaizdžiai aprašė Rinvydas (K. Liuberskis) straipsnyje „Mirtis parbloškė juos tris..."47, tad čia jo plačiau neaprašinėsime. Skaitytojams priminsime, kad per susišaudymą su kareiviais prie Mykolo Glinskio ūkio žuvo A. Padervinskas-Žilvitis, paskutinio rinktinės štabo narys, pastaraisiais mėnesiais vadovavęs „Audros" būriui, jo brolis Juozas Padervinskas-Šermukšnis-Dobilas ir Vladas Daraška-Kikilis. Rinvydo teigimu, jis, sunkiai sužeistas, nusišovė. Juozas Petraitis-Putinas vos ne stebuklingai išsigelbėjo: peršautom kojom pasiekė palaukę, kur piemuo jam padėjo užsiropšti ant arklio.

 

Paskutiniai „Audros" būrio partizanai žuvo 1953 m. kovo 23 d. Smilgių kaime (Šiaulių rajonas) Viktorijos Rumbauskienės sodyboje įrengtame bunkeryje. Jų žūties detalės jau yra aprašytos, tad priminsime tik pavardes. Tai — „Audros" būrio vadas Kostas Danasas-Cirvinis, partizanas nuo 1944 m., Alfonsas Danielius-Balandis su sužadėtine Pulcherija Rumbauskaite, Petras Lapinskas-Motiejus ir J. Petraitis-Putinas. Po šios operacijos MGB Šiaulių srities valdybos viršininkas V. Jaroc-kis vadovybei į Vilnių raportavo: „Likvidavus suminėtus Audros bandgrupės narius, visiškai likviduoti banditai Šiaulių ir Joniškio rajonuose"48.
šaltinis: 
http://www.partizanai.org/failai/html/prisikelimo_apygardoje.htm

 


DZŪKŲ GRUPE

Antrasis Dzūkijos partizanų organizacinis centras formavosi pietinėje Dzūkijos dalyje, aktyviai sąjūdžio organizacijos bei centralizacijos linkme dirbant plk.ltn.J. Vitkui-Kazimieraičiui, ltn.A.Ramanauskui-Vanagui ir kt.

 

1945 m. birželio 1-2 d. sujungti būrius, veikiančius Valkininkų-Onuškio vls. (o taip pat Eišiškių miškuose), ir jiems vadovauti per LPS iš Vilniaus atvyko buvęs Beniakonių mokytojas ltn.Leonas Tarasevičius-Aras(7,81; 361,29,59; 549,166). Formuojamas junginys buvo pavadintas Geležinio Vilko (Valkininkų) rinktine ir naujasis jos vadas iki liepos pradžios užmezgė ryšius ir asmeniškai aplankė šiuose miškuose veikusius Pavasario ir Rugio grupių būrius. Birželio 11d. buvo užmegzti ryšiai su Varčios miško partizanais - Vėžio, Žaibo ir Vanago būriais(33,36-37). Pastarieji tuo metu organizaciniu požiūriu buvo pasiekę tą lygį, kuomet pradedama ieškoti ryšio su aukštesne vadovybe arba kuriamas savarankiškas stiprus junginys, ir atsitiktinai vienu metu (o gal dėsningai) sulaukė net trijų pasiūlymų iš trijų skirtingų centrų. Be ltn.L.Tarasevičiaus-Aro ir kpt.D.Jėčio-Ąžuolio pastangų ir pasiūlymų užmegzti ryšį, varčiškiai per V.Voverį-Žaibą užmezgė ryšius ir su LLA Alytaus apylinkės štabu(33,37).

Gruodžio 4 d. žuvus Šernui, rinktinei vadovauti vėl ėmėsi pasveikęs L.Tarasevičius-Lūšis, nuo šiol veikusiu su 8-9 partizanų apsaugos būriu(7,98). Gruodžio 31 d. Praną Svirską-Liną paskyrus apygardos štabo ūkio viršininku, rinktinės adjutanto pareigos buvo pavestos Adolfui Kalantai-Kostui(749,272; 36,57).

1946 m. sausio pabaigoje Korpiškių k. įvykusiame rinktinės partizanų suėjime, vadovybė apsvarstė priešrinkiminės kovos taktiką, o taip pat nusprendė, kad reiki jungtis į stambesnius būrius, nes taip lengviau būtų pasipriešinti priešo kariuomene ir stribams(7,98).

 

Balandžio 3 d. priešui užpuolus vadavietę ltn.L.Tarasevičius-Lūšis ir jo adjutantas A.Kalanta-Kostas žuvo ir suimtas propagandos ir žvalgybos skyrių viršininkas Adolfas Uždavinys-DobiIas(711,139; 680,31). Vadovavimą rinktinei perėmė V.Ku-kė-Aitvaras(242,54).
Šaltinis: http://www.partizanai.org/failai/html/lietuvos_karas.htm

Pirmomis birželio mėn. dienomis pas Valkininkų - Onuškio valsč. veikusius partizanus organizuoti Geležinio Vilko rinktinės ir jai vadovauti atvyko Itn. Leonas Tarasevičius-Aras,Lūšis10. Rinktinę sudarė 4 partizanų būriai -daugiau kaip 100 kovotojų. Birželio mėn. pabaigoje, sovietiniam saugumui Vilniuje suėmus LPS štabo narius" ir LPS neberodant jokių gyvybės ženklų, Geležinio Vilko rinktinės vadas Aras pradėjo ieškoti ryšių su kitais partizanus sujungti siekiančiais centrais.

Rugpjūčio pradžioje į Dzūkų grupės vadavietę atvykęs Geležinio Vilko rinktinės vadas ltn. L.Tarasevičius-Aras, Lūšis sutiko su savo rinktine prisijungti prie Kazimieraičio vadovaujamos grupės. Buvo pakeista Geležinio Vilko rinktinės struktūra ir vadovybė. Laikinai eiti rinktinės vado pareigas buvo paskirtas L.Švalkus-Šernas. Rinktinę sudarė du batalionai, kurie apėmė Varėnos-Rudnios ir Valkininkų-Eišiškių-Onuškio valsč. teritorijas. L.Tarasevičius-Aras paskirtas pastarojo bataliono vadu12.1945m gruodžio 4d. Šernui žuvus, vadovavimą rinktinei perėmė Aras-Lūšis, o Varėnos-Rudnios batalionas buvo priskirtas Merkio rinktinei.
Šaltinis: http://www.partizanai.org/failai/html/lietuvos_partizanai.htm