Juozas Čeponis-Tauragis, Budrys
1907 02 22–1948 01 16
Būsimasis Jungtinės Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės vadas Juozas Čeponis-Tauragis, Budrys. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Juozas Ščepavičius, Prano, gimė 1907 m. liepos 22 d. Raseinių aps. Raseinių vls. Kunkojų k. Augo kartu su broliu Petru ir seserimis Brone, Jadvyga ir Elena. 1929 m. baigė Raseinių gimnaziją. 1931 m. baigė Kauno karo mokyklą (XIII laida), tų pačių metų sausio 25 d. jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis ir paskirtas į 4-ąjį artilerijos pulką.
Pasiūlius pasirinkti lietuviškesnę pavardę, J. Ščepavičius iš keleto pavyzdžių išsirinko Čeponio pavardę. 1935 m. jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1939 m. baigė artilerijos karininkų kursus. Tų pačių metų lapkričio 23 d. J. Čeponiui suteiktas kapitono laipsnis. Buvo vedęs Ireną Barščauskaitę, kilusią iš Vilkaviškio.
Augino sūnų.
1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, tų pačių metų rugsėjo 24 d. J. Čeponis buvo paskirtas į Raudonosios armijos 619-ąjį artilerijos pulką baterijos vadu ir šias pareigas ėjo iki karo pradžios. Kilus Vokietijos ir SSRS karui, traukėsi iš Pabradės poligono, pakeliui pabėgo ir grįžo į tėviškę.
Nacių okupacijos metais gyveno senelių sodyboje Slabados kaime netoli Raseinių. Mokytojavo Slabados pradžios mokykloje. 1944 m. pradžioje įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus įkurtą Lietuvos vietinę rinktinę ir buvo paskirtas 309-ojo bataliono 2-osios kuopos vadu. Naciams rinktinę išformavus, slapstėsi tėviškėje.
Įsitraukė į antinacinę veiklą, įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA) ir tapo aktyviu jos nariu. Buvo paskirtas LLA Raseinių apskrities vadu. 1944 m. liepos 24 d. pasirašė įsakymą Nr. 2 „LLA kuopų ir būrių vadams“, kuris buvo analogiškas LLA vyr. vadovybės liepos mėn. išleistam dokumentui, kurio pagrindinė mintis – nesitraukti iš Lietuvos ir organizuoti pasipriešinimą. Šiuo pagrindu kūrėsi pirmosios LLA apygardos, vėliau pakeitusios pavadinimus, tačiau išlaikiusios pagrindines nuostatas. Įsakymas atspindėjo griežtą Žemaitijos partizanų vadų – Juozo Kasperavičiaus, Petro Bartkaus, Jono Žemaičio-Dariaus ir J. Čeponio – poziciją legalizacijos atžvilgiu. Legalizacija buvo laikoma priesaikos sulaužymu ir dezertyravimu. Tokia nuostata išliko iki galo – beveik visi Jungtinės Kęstučio (nuo 1948 m. balandžio mėn. – Kęstučio) apygardos vadai P. Bartkus, J. Žemaitis, J. Čeponis ir kt. buvo LLA nariai, štabų darbuotojai, laikęsi principų ir pokaryje.
1944 m., artėjant frontui, žmona su sūneliu ir tėvais pasitraukė į Vakarus.
J. Čeponis griežtai atsisakė trauktis kartu.
1944 m. sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, J. Čeponis pasitraukė į mišką. 1945 m. pradžioje jis suformavo Žebenkšties rinktinę iš visų Raseinių krašto būrių ir tapo jos vadu. Kartu su rinktinės štabo viršininku J. Žemaičiu-Dariumi ir Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku Algimantu Zaskevičiumi-Vasariu vadovavo partizanams 1945 m. liepos 22 d. Raseinių aps. Kelmės vls. Virtukų miške vykusiame mūšyje. Sumanių vadų Budrio ir Dariaus vadovaujami kovotojai drąsiai atmušinėjo priešo atakas. Tuo tarpu Vasaris rūpinosi tik savimi ir savo žmona (tardomas KGB sakė, kad vadovavo atsitraukimui).
1946 m. balandžio mėn. pradžioje buvo paskelbta apie Žaibo apygardos sukūrimą. Iki 1946 m. spalio mėn. jai vadovavo J. Žemaitis. Reikėjo sutelkti išsiblaškiusius partizanų būrius, susitarti su ambicingais vadais, suvienodinti struktūras.
J. Čeponis kartu su P. Bartkumi ir A. Zaskevičiumi-Vasariu (pastarojo autoritetas po Virtukų mūšio smarkiai nukrito) dirbo naujos apygardos štabe. 1946 m. balandžio–rugsėjo mėn. J. Čeponis kartu su J. Žemaičiu ir apygardos štabo nariais toliau vykdė paruošiamuosius apygardos įkūrimo darbus. Tais pačiais metais jis šioje apygardoje subūrė Žalčio (vėliau – Naro, Žuvėdros, Vaidoto) rinktinę ir jai vadovavo.
1946 m. rugsėjo 12 d. buvo įkurta Jungtinė Kęstučio apygarda, apimanti dabartinius Akmenės, Joniškio, Jurbarko, Kelmės, Šiaulių, Šilalės, Šilutės ir Tauragės rajonus, su jais besiribojančias Kauno, Kėdainių, Pakruojo ir Radviliškio rajonų dalis ir Pagėgių savivaldybę. Vaidoto rinktinė tapo šios apygardos dalimi.
1947 m. rudenį J. Čeponis-Tauragis, Budrys su savo pavaduotoju ir rinktinės štabo viršininku Vincu Žitkausku (Židkausku) Vaidoto rinktinės vadavietę ir Jungtinės Kęstučio apygardos pogrindinę spaustuvę perkėlė į Kėdainių aps. Ariogalos vls. Pagausančio k. Zenono ir Rozalijos Jokimų sodybos gyvenamajame name įrengtą bunkerį. Čia veikė Vaidoto rinktinės štabas ir spaustuvė, kurioje buvo spausdinamas apygardos laikraštėlis „Laisvės varpas“.
1997 m. gruodžio 22 d. J. Čeponiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1998 m. gegužės 13 d. įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius) (po mirties).
Antkapinis kryžius iš niekinimo vietos pavogtam ir slapta šioje vietoje buvusiam palaidotam 1948 m. sausio 16 d. Kėdainių aps. Ariogalos vls. Pagausančio k. žuvusiam Jungtinės Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės vadui J. Čeponiui-Tauragiui, Budriui atminti. Bendras antkapinio kryžiaus vaizdas. Raseinių m. Sodų g. Raseinių miesto kapinių pietinė dalis. Pastatytas 1990 m. P. Girdzijausko nuotr., 1997 m.
Atminimo lenta 1941–1954 m. už Lietuvos laisvę žuvusiems Raseinių gimnazijos mokytojams ir mokiniams atminti. Bendras atminimo lentos vaizdas. Raseiniai, Vilniaus g. 11, Raseinių Viktoro Petkaus pagrindinė mokykla. Įrengta 2002 m. J. Valenčiaus nuotr., 2007 m.
Parengė Rūta Trimonienė
Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2018/201801_ceponis_biog.pdf
