KNYGŲ NAIKINIMAS LIETUVOJE 1940-1950 m.
(Vieno dokumento pateikti faktai)
Knygų naikinimo faktai žinomi nuo seno. Jų pasitaikė ir Lietuvoje, vykstant religinėms ir ideologinėms kovoms. Nemažai lietuviškų knygų sunaikino caro valdžia spaudos draudimo laikotarpiu. Kelios ar keliolika knygų cenzūros įsakymu buvo konfiskuota ir sunaikinta Nepriklausomoje Lietuvoje. Bet tokio lietuviškų knygų naikinimo, koks buvo 1940-1950 m., lietuvių tauta nepatyrė per visą savo istoriją.
Masinis lietuviškų knygų naikinimas prasidėjo 1940 m. vasarą, įvedus tarybų valdžią Lietuvoje. Paskirų komisarų įsakymu iš knygynų, leidyklų, sandėlių, bibliotekų kupinai pripildyti sunkvežimiai gabeno knygas į Petrašiūnų popieriaus fabriką. Komisaro A. Kleino įsakymu iš Šv. Kazimiero draugijos sandėlio pro langą tiesiai į kiemą buvo verčiamos didžiausios knygų krūvos, kraunamos į sunkvežimius ir gabenamos į popieriaus fabriko katilus. Čia buvo mindžiojami arkivysk. Juozapo Skvirecko išversti stori Šventraščio tomai, Salomėjos Nėries versti Enrikos Handel-Manzeti „Ritos laiškai“ ir daugelis kitų vertingų leidinių. Buvo sunaikinta visa, ką toji draugija buvo išleidusi, nesvarbu, ar vadovėliai, ar religinė, ar grožinė literatūra. Šv. Kazimiero draugijos knygų fondai buvo nemaži. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ji turėjo 14 000 prenumeratorių. Be jiems skirtų egzempliorių, dar 3-4 tūkstančius išleisdavo pardavimui.
Sakalo bendrovės leidiniai išvengė tokio likimo. Tos leidyklos vadovai parinktus keturis apsukrius vyrus autobusais ir traukiniais paleido po visą Lietuvą su knygų prikrautais lagaminais ar maišais. Taip nuo sunaikinimo buvo išgelbėta Fransua Moriako „Jėzaus gyvenimas“, Rudolfo Timermano .Alkazaro didvyriai“, R. Huneko „Kristaus kančia“, Antano Maceinos „Socialinis teisingumas“, Džovanio Papinio „Kančios liudininkai“, Alfonso Sušinsko „Maršas jaunystei“ ir daugelis kitų. Sakalo bendrovės komisaru iki jos nacionalizavimo (1940 10 01) buvo paskirtas St. Zetorskis iš Spaudos fondo bendradarbių. Jis kontroliavo tik kasą, pajamų ir išlaidų dokumentus, o į visa kita nesikišo. Todėl Sakalas savo leidinius galėjo laisvai platinti.
Žinijos leidykla pasekė Sakalo pavyzdžiu ir daugelį savo leidinių išgelbėjo. Sakalo bendrovės direktorius Antanas Kniūkšta tokį pat metodą buvo pasiūlęs ir Šv. Kazimiero draugijos direktoriui J. Adamoniui. Šis pasiūlymą su džiaugsmu priėmė, bet turėjo gauti draugijos valdybos sutikimą. Šv. Kazimiero valdyba atsiklausė arkivysk. J. Skvirecko. Jis sutikimo nedavė. Taip ir nebuvo nieko padaryta knygoms išgelbėti. Paskirtas komisaru A. Kleinas perėmė visą draugijos turtą, spaustuvę bei knygynus. Įstaigą pavadino „Raudonosios vėliavos“ vardu ir visus draugijos leidinius išgabeno į Petrašiūnų popieriaus fabriką.
Sakalo leidykla 1940 m. pradžioje buvo susitarusi su Maironio testamento vykdytoju prof. Pranu Penkausku parūpinti naują „Pavasario balsų“ leidimą. Spaudai jį parengė Juozas Ambrazevičius, iliustravo Telesforas Kulakauskas. Šviesos spaustuvė išspausdino 5000 egzempliorių, bet nespėjo jų subrošiūruoti, o po birželio 15-osios komisaro Kleino įsakymu visas tiražas buvo nugabentas į Petrašiūnų katilus ir Sakalui nepavyko gauti nė vieno egzemplioriaus.
Vokiečiams okupavus Lietuvą, Valstybinės leidyklos direktorius A. Kniūkšta gavo įsakymą, kad visi leidiniai turi būti pateikti vokiečių cenzūrai ir negali būti spausdinami be jos sutikimo. Leidykla tuojau nusiuntė nemaža spaudai parengtų ir dar nebaigtų spausdinti knygų; jų sąraše buvo ir Maironio „Pavasario balsai“. Tikėdamiesi, kad cenzūra neprieštaraus, pradžiai išspausdino „Pavasario balsų“ 3000 egzempliorių, manydami, kad, gavę sutikimą, tiražą galės padidinti. Bet sutikimo nebuvo gauta. Tuomet iškilo klausimas, ką daryti su išspausdintais egzemplioriais. Nutarta sukrauti knygrišykloje, užversti jas makulatūra, paskui ant jų krauti kitas knygas ir laukti, kas bus toliau. Taip „Pavasario balsai“ išgulėjo iki 1943 m., kol atsirado proga juos išvaduoti.
1943m. vokiečiai leido atgaivinti Sakalo leidyklą. A. Kniūkšta pasitraukė iš Valstybinės leidyklos direktoriaus pareigų ir ėmėsi vadovauti Sakalui. Naujasis valstybinės leidyklos direktorius A. Petreikis pranešė Kniūkštai, jog Reichskomisariato knygų leidimo žinybos Rygoje viršininkas dr. Šteinertas pageidauja iš Sakalo leidyklos gauti 10 000 markių paskolą. Buvo aišku, jog nori ne paskolos, o kyšio už leidimą veikti Sakalo leidyklai. Kniūkšta pažadėjo dr. Šteinertui duoti ne 10, o 30 tūkstančių su sąlyga, jei jis duos leidimą išspausdinti 30 000 „Pavasario balsų“ ir 5000 Rapolo Serapino parengtos knygos „Ties grožio vertybėmis“. 10 000 markių pažadėjo duoti tuojau, o likusias - kai bus gautas joms išleisti popierius ir knygos bus išspausdintos. Leidimas buvo tuojau gautas ir „Pavasario balsai“ atiduoti Šviesos spaustuvei. Dėl vietos stokos buvo sunku visą tiražą iš karto išspausdinti, tad sutarta pirmiau parengti 10 000 egzempliorių, o paskui per du kartus - likusius 20 000. Pirmieji 10 000 greit buvo parengti ir per kelias dienas ištirpo knygynuose. Ta pačia proga buvo išleisti į pasaulį ir knygrišykloje po makulatūra gulėję 3000 egzempliorių. 1944 m. pavasarį buvo išspausdintas ir antrasis 10 000 tiražas, bet spaustuvė nespėjo subrošiūruoti. Artėjantfrontui, spaustuvės darbas pakriko ir išspausdinti lankai gulėjo nepajudinti. Grįžus tarybų valdžiai, dėtos visos pastangos gauti Glavlito leidimą subrošiūruoti ir atiduoti į knygynus, bet viskas buvo veltui. Sakalą vėl perėmė Valstybinė leidykla, ir Šviesos spaustuvė gavo įsakymą visą „Pavasario balsų“ tiražą išvežti kaip makulatūrą į Petrašiūnų popieriaus fabriką. Buvo duotas įsakymas išvežti ir kan. Adolfo Sabaliausko parengtą maldaknygę „Viešpaties Angelas“. Manoma, kad spaustuvės darbininkai didesnę dalį maldaknygių išsinešiojo, įrišo ir išplatino. Iš visų spaustuvių buvo išvežti sunaikinti visi leidiniai, kuriems Glavlitas nedavė leidimo platinti. Tikrintas ir Sakalo sandėlis, bet čia nedaug naikintinų knygų terasta.
Sakalo bendrovė 1943 m. išleido 10 000 egz. Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“. Visas tiražas tuojau buvo išparduotas.
1944 m. gegužės mėnesį išleista antroji 5000 egz. laida. Jų visų nesuspėta išplatinti, bet sunaikinimo išvengė, nes knygos buvo sukrautos ne Sakalo sandėlyje.
Tragiško likimo sulaukė R. Serapino parengta puiki knyga „Ties grožio vertybėmis“. Knyga buvo parengta pagal Švietimo ministerijos užsakymą ir 1940 m. pradėta spausdinti Spindulio spaustuvėje. LTSR valstybinė leidykla, perėmusi Švietimo ministerijos leidinius, knygos leidimą sulaikė. A. Kniūkšta pasirūpino, kad spaustuvė raidžių rinkinio neišbarstytų. Atėjus vokiečiams, jis norėjo, pasinaudojęs rinkiniu, knygą išleisti, bet vokiečiai nedavė leidimo motyvuodami, kad tarp knygos autorių esą ir žydų. Vėliau, Šteinertui davęs „paskolą“, leidimą iš jo gavo, bet iki tarybų valdžios grįžimo ji buvo tik išspausdinta, o subrošiūruoti ir atiduoti į knygynus nesuspėta. Visas 5000 egz. tiražas buvo nugabentas į Petrašiūnų pragarą. Sakalo leidyklos vadovams Antanui Kniūkštai ir Simui Zareckui pavyko išgelbėti tik 50 egzempliorių „Ties grožio vertybėmis“...
Panašaus likimo sulaukė ir Kazio Inčiūros „Vincas Kudirka“ - 6-ių paveikslų praeities vaizdai. Knyga buvo išspausdinta 1944 m., bet nesuspėta išplatinti. Derėtasi su Vilniaus Glavlito viršininku Joffe, bet jis neleido platinti, ir visas 10 000 egzempliorių tiražas buvo sunaikintas.
Daug palankesnis likimas buvo vysk. Kazimiero Paltaroko „Katekizmui“. Kaune Žaibo spaustuvė jo išspausdino 50 000 egzempliorių. Katekizmo gelbėti griebėsi A. Kniūkšta. Sužinojęs, kad autorius yra Ukmergėje vyskupų konferencijoje, ten nuvyko ir su vyskupu susitarė katekizmą paimti iš spaustuvės. Vysk. K. Paltarokas ant savo blanko parašė raštą, kad katekizmas yra paties autoriaus leidinys, todėl jis įgalioja A. Kniūkštą visą tiražą paimti iš spaustuvės ir atgabenti į Panevėžį. Raštą patvirtino savo antspaudu. Glavlito viršininkas Joffė 3 dienas delsė, neduodamas sutikimo paimti katekizmą iš spaustuvės. Matyt, norėjo atsiklausti Centro komiteto. Gavęs jo pritarimą, leidimą davė. Taip vysk. Paltaroko katekizmas buvo išgelbėtas.
Sunaikinimo neišvengė ir „Lietuviškoji enciklopedija“. Iki nacionalizacijos Spaudos fondas išleido „Lietuviškosios enciklopedijos“ 8 tomus ir du sąsiuvinius 9-0 tomo. (Atskirą tomą sudarė 12 sąsiuvinių po 4 spaudos lankus kiekvienas.) Spausdinama buvo kiekvieno tomo 12 000 egzempliorių. LTSR leidykla išleido 9-o tomo 3-11 sąsiuvinius. Vokiečių okupacijos metais enciklopedijos leidimas buvo tęsiamas. Valstybinė leidykla išleido 9-o tomo 12 sąsiuvinių ir 10-o tomo 5 sąsiuvinius. 1942 m. išleidus 5-ą sąsiuvinį darbas sustojo. Reikėjo iš Reichskomisariato Rygoje gauti leidimą toliau enciklopediją spausdinti. Į Reichskomisariatui tuo reikalu nusiųstą pareiškimą atsakymo nesulaukta. A. Kniūkšta, nuvykęs į Rygą knygų leidimo reikalais, kreipėsi į knygų leidimo žinybos viršininką dr. Šteinertą, kad išspręstų enciklopedijos leidimo reikalą. Tasai pakeltu tonu atsakė:
- Ko jūs norite? Juk pačioje Vokietijoje dėl popieriaus stokos ir ekonominių sunkumų enciklopedijų leidimas sulaikytas.
A. Kniūkšta užsiminė, gal būtų galima enciklopedijos leidimą perduoti į Sakalo rankas. Šteinertą, matyt, sugundė viltis gauti naują „paskolą“, todėl pagalvojęs atsakė:
- Susitarkite Kaune su patikėtiniu Eizenkrautu.
Derybos baigėsi sėkmingai. Sakalo leidykla perėmė iš Valstybinės leidyklos visus anksčiau išleistus ir nerealizuotus „Lietuviškosios enciklopedijos“ tomus ir atskirus sąsiuvinius, popieriaus atsargas ir inventorių. Už tai Valstybinei leidyklai turėjo sumokėti 65 000 markių. Po 16 mėnesių pertraukos Enciklopedija vėl buvo pradėta spausdinti. Tačiau Sakalo bendrovė suspėjo išleisti 10-o tomo tik 6-ą, 7-ą ir 8-ą sąsiuvinius. Grįžus tarybų valdžiai, Kauno Gorlito viršininkas Jurborskis 1944 m. rugpjūtį įsakė Varpo spaustuvėje 10-o tomo 8-ą sąsiuvinį greit supjaustyti ir makulatūrą išvežti į Petrašiūnus. Tų pačių metų rudenį NKGB viršininko pavaduotojas Danielius Todesas įsakė visus „Lietuviškosios enciklopedijos“ įrištus tomus (285 egz.) išvežti į Petrašiūnus ir sunaikinti. „Lietuviškosios enciklopedijos“ bendradarbis K. G. ir Sakalo leidyklos darbuotojai Š. B. ir D. dar suspėjo iš sandėlio išgabenti 10-o tomo l-7-o sąsiuvinių 100 komplektų.
Čia paminėta tik keli 1940-1950 m. knygų naikinimo faktai. Knygų naikinimas buvo masinis. Koks sunaikintų knygų skaičius - nežinoma, bet jis yra labai didelis. Knygos iš visų leidyklų ir sandėlių, knygynų, bibliotekų ir spaustuvių buvo surenkamos ir naikinamos. Daug knygų sunaikinta iš privačių asmenų bibliotekų per kratas, areštus, išvežimus. Sunaikintos turtingos leidinių ištisos bibliotekos, pavyzdžiui, Marijonų biblioteka Marijampolėje, Pranciškonų - Kretingoje.
Buvo naikinamos ne tik knygos, bet ir dokumentai, kurie galėtų suteikti žinių apie knygas. Nacionalizavus leidyklas bei knygynus, jų archyvai buvo nugabenti į LTSR valstybinę leidyklą Kaune. Po karo leidyklos kadrų skyriaus viršininkė įsakė tuos archyvus sudeginti.
Nemažaidokumentų, susijusių su knygomis, saugojo Sakalo leidyklos direktorius A. Kniūkšta. 1944 12 04, darydamas jo bute kratą, Saugumo leitenantas Martavičius stalčiuose aptiko tuos dokumentus. Jis paklausė, kam čia tiek daug šlamšto. Kniūkšta atsakė:
- Gal kada nors istorijai prireiks.
Martavičius su ironija numojęs ranka pasakė:
- Kokia čia istorija?!
Tie dokumentai padidino makulatūros krūvą. Du brangius Adomo Varno kryžių albumus paimtų daiktų sąraše pavadino: Dva alboma religioznych kartoček, bez ceny. Ir jie greičiausiai pateko į popieriaus fabriką. Be to, daugiau negu 3000 egz. biblioteka: dauguma tų knygų be jokio sąrašo buvo suverstos į sunkvežimius ir išvežtos, nenurodžius kur. Vėliau A. Kniūkšta buvo areštuotas ir išvežtas į Vorkutą.
1940-1950 m. sunaikintos geriausios lietuvių kalba išleistos knygos, kuriose buvo sukrautas brangiausias tautos dvasinės kultūros lobis. Lygiai kaip spaudos draudimą, taip ir knygų naikinimą lietuvių tauta visuomet minės kaip didžiausią jai padarytą skriaudą.
