KATALIKYBĖS VAIDMUO LIETUVOJE
istorijos puslapiai
D r. Juozas Stakauskas
Katalikybė - Lietuvos jungėja su Vakarų kultūra
Katalikybė, priimama lietuvių tautos, jau turėjo labai didelę ir turiningą praeitį. Krikščionybė jau buvo įveikusi milžiniškus darbus žmonijos labui. Seniai buvo praėję tie amžiai, kuriais ji kankinių krauju sukilnino antikinę kultūrą ir šventu misijų darbu civilizavo germanų tautas, perteikė gausingą ir brangų antikos palikimą. Sujungdama antikinį ir germaniškąjį pasaulį, ji buvo sukūrusi naują galingą viduramžių kultūrą su universalumo antspaudu ir vieninga visuotine dvasia, kuri, nenaikindama tautinių skirtumų, visas tautas jungte jungė į vieną visuotinį vienetą.
Per tą ilgą laikotarpį katalikybė taip pat jau buvo spėjusi išgyventi daug įvairių nelaimių ir sukrėtimų, iš kurių pažymėtinas Rytų Bažnyčios atskilimas nuo Romos katalikiškojo centro. Šių pasaulinio masto padarinių tolesnė raida turėjo reikšmės ir lietuvių tautai. Rytų Bažnyčiai pavyko laimėti Rusiją, su kuria, kaip su kaimyniniu kraštu, Lietuvai savaime reikėjo tiesiogiai susidurti ir turėti daug sąskaitų. Pati geografinė padėtis Lietuvą pastatė tarp dviejų skirtingos dvasios pasaulių - Vakarų ir Rytų. Prijungus prie valstybės rusų kraštus ir susigiminiavus kunigaikščių dinastijoms, lietuviams Rytų pasaulis darėsi kaskart artimesnis. Todėl lietuvių tautos žvilgsnis ilgai buvo nukrypęs į Rytus. Lietuvos teritorijai plečiantis rytuose, stiprėjo joje ir Rytų bizantiško stiliaus kultūra gudiškos stačiatikybės įtakos pavidalu.
Lietuvių tauta kelis šimtmečius atliko kryžkelėje stovinčio Heraklio vaidmenį. Ilgai ji svyravo, kurią kryptį pasirinkti savo ateities istorijai. Dėl ilgų glaudžių santykių su pavergtomis Rusijos kunigaikštijomis natūralus kelias vedė į Rytus - dvasinę Konstantinopolio arba Maskvos hegemoniją. Tačiau Dievo visagalybei kartais patinka sustabdyti natūralią dalykų raidą ir pakreipti įvykių srovę pagal savo nuo amžių numatytą planą. Kai kuriose tautose katalikybė įsigyvavo natūralesniais keliais, o Lietuva su Dievo Apreiškimu suartėjo kitokiu būdu. Vakarų Europos pastangos, per du amžius gausiai aukojamos Lietuvai pajungti Romos stiliaus katalikybei, nepasiekė norimų vaisių:
Jei Viešpats nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato (Ps 127, 1).
Dievo Apvaizda, be abejo, dėl to nelaimino Vakarų veiksmų ir neleido jiems apsivainikuoti gražios sėkmės vainiku, kad jie savo griežtais prieštaravimais krikščionybės dėsniams per ilgai profanavo krikščioniškos misijos idėją. Kai sukako plenitudo temporis, lietuviai patys, niekieno neraginami, ryžosi pasitikti Dievo karalystės atėjimą ir save subordinuoti Romos Apaštalų Sosto autoritetui.
Lietuviai, prieš priimdami krikščionybę, gyveno pagal gamtinius įstatymus. Jie nebuvo, kaip graikai ar romėnai, filosofiškai abstraktūs. Jie, kaip gamtos tauta, buvo artimai susigyvenę su gamta ir leidosi josios pavergiami. Iš šios subordinacijos gamtai ir kilusi lietuviškoji natūrologija. Senovės lietuviai savo pažiūromis buvo taip sugamtėję, kad juos teisingai galima pavadinti primityviais panteistais, kurie savo panteistinę pasaulėžiūrą išreiškia konkrečiomis gamtos reiškinių sąvokomis. Pradžioje lietuvių gentys buvo ramios ir taikios. Ilgainiui nuolatinėse kovose su kaimynais jų būdas turėjo sužiaurėti. Kitų religijų atžvilgiu jie buvo tolerantai. Tokius tat matome lietuvius, kai jie virto katalikybės pastangų objektu.
Lietuvos pakrypimas į krikščionybę buvo skirtingesnis nei antikiniame pasaulyje. Ten krikščionėjimas vyko iš vidaus, imanentiniu būdu. Lietuvoje, kaip ir germanų tautose, sprendžiamąjį vaidmenį atliko kunigaikščių autoritetas ir jų įsakymų galia. Vadinasi, krikščionėjimo vyksmui pradžia buvo duota iš viršaus, mechaniškai. Lietuvių tautos dvasios transfigūravimas pagal krikščionybės idėją buvo ateities dalykas.
Naujai besiorganizuojanti Lietuvos Katalikų Bažnyčia turėjo labai aukštą istorinę misiją: krikščioninant tautą įvykdyti joje Dievo planus ir pakreipti ją amžnojo tikslo linkme. Šią misiją ji atliko apreiškusi Dievo valiąir paskelbusi Dievo bei artimo meilės įstatymą aukščiausiąja dorinio gyvenimo norma. Nelengvas tai buvo darbas. Reikėjo reformuoti visas lietuvių galvosenos sąvokas. Krikščionėjimo vyksmas vyko iš lėto. Jis buvo komplikuotas, nes reikėjo ilgesnių amžių atitraukti lietuvių tikėjimui nuo gamtos ir jų religinės pasaulėžvalgos centre pastatyti švenčiausiąją istorinę Kristaus asmenybę. Gamtos vaikams, įpratusiems galvoti konkrečiomis sąvokomis, buvo sunku suvokti abstrakčias dogmines krikščionybės tiesas. Galima sakyti, lietuviai tada jų neišmanė, bet intuityviai jas pajuto ir naiviu būdu suvokė. Ilgainiui, dvasininkijos pastoracijos veikiamos, pagoniškosios sąvokos lietuvių mąstysenoje iš lėto dilo, o vietoj jų stiprėjo katalikiškos idėjos, kurios pynėsi į vieną sisteminę katalikiškąją pasaulėžiūrą ir buvo pagrindinė jungtis su Vakarų kultūra.
Katalikų Bažnyčia reformavo tuos gamtinius įstatymus, kuriais nuo senovės gyveno pagoniškoji Lietuva. Ji, suteikusi tiems įstatymams antgamtinės vertybės ir šventumo, kartu sukilnino lietuvių visuomenės tarpusavio santykius. Būdingas lietuvių svetingumas, gavęs krikščioniškosios artimo meilės motyvą, apsivainikavo šventu kilnumu. Graži vaidilutės idėja, persitransformavusi į vienuolišką skaistybę, apsigaubė dangaus šventumo aureole. Kilnus Kęstučio pagoniškas riteriškumas virto šventu krikščionišku patriotizmu Chodkevičių, Radvilų, Pacų, Daukšų, Giedraičių ir kitų kilnių lietuvių valstybės vyrų asmenybėse. Krikščionybės principais buvo pagilinta ir sujautrinta įgimto lietuvių teisingumo idėja. Žymią gyvenimo sritį, kuri kitados tvarkėsi pagal gamtos dėsnius, ji ėmėsi norminti pagal bažnytinės teisės kanonus. Pasaulietinės institucijos iš jos buvo gavusios šventumo savo sankcijoms. Evangelijos patarimai ėmė realizuotis lietuvių gyvenime vienuoliškais pašaukimais. Nubudo Lietuvos padangėje šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Domininko vienuoliška dvasia, kuri savo neturto idealais stengėsi tarnauti Dievo karalystės idėjai.
Katalikų Bažnyčia ištisus amžius uoliai globojo ir kėlė mokslus. Dėl jos vadovavimo Vakarų gyvenimui čia buvo pasiekta amžinos vertės laimėjimų teologijos, filosofijos ir teisės srityse. Todėl atėjusi į Lietuvą Bažnyčia pirmoji kūrė mokyklas, ugdė inteligentiją ir mokslino pirmuosius mokslininkus Vakarų Europos universitetuose. Tolesnis intelektinis dvasinis gyvenimas riedėjo tiesioginės jos įtakos veikiamas. Kunigaikščių ir aukštuomenės religingumas ir dosnumas kaskart vis gausiau puošė kraštovaizdį bažnytinio meno pastatais, konsekruotais tikinčiųjų maldos tarnybai. Ilgainiui visas Lietuvos gyvenimas susiklostė Kristaus kryžiaus paunksmėje. |au 550 metų, kai bažnyčių bokštų varpai 3 kartus per dieną primena Lietuvos žmonėms šio kryžiaus ženklą. Jau tiek daug metų praėjo, kai šis kryžiaus ženklas žymi kiekvieno lietuvio atėjimą į pasaulį ir lydi jo išėjimą į Amžinybę, žymi taip pat kiekvieną svarbesnį jo gyvenimo įvykį ir per ištisą Magni Ducatus Lituaniae - Didžiosios Lietuvos Kunigai stijos - gyvavimą žymėjo kiekvieną valstybinį aktą.
Katalikų Bažnyčia, šalindama iškreiptus pagoniškuosius lietuvių dvasios pagrindus, davė visam lietuvių gyvenimui krikščioniškų idėjų pavidalą. Lietuvių gyvenimas, kaskart vis labiau subordinuodamasis antgamtiniam įstatymui Romos Bažnyčios stiliumi, savaime stengėsi įgyti Vakarų kultūros formų pavidalą ir orientuotis į Vakarus. Vadinasi, katalikybė, darydama sintezę iš lietuvių gamtinės tvarkos su antgamčiu, pakreipė lietuvių tautą į Vakarų kultūros vertybes.
Katalikybė padėjo pagrindą lietuvių tautinei kultūrai
Katalikybė nuo pirmosios savo egzistavimo dienos Lietuvoje pagerbė lietuvių kalbą ir taip padėjo pagrindą lietuvių tautinei kultūrai. Tuo tarpu pati Lietuvos valstybė buvo paniekinusi savo gimtąją kalbą: kanceliarijose ji vartojo gudų, lenkų, lotynų, vokiečių kalbas. Visa Lietuvos valstybinė administracija per ištisus Magni Ducatus Lithuaniae gyvavimo metus nė nebandė valstybiniame forume savo gimtosios kalbos padaryti oficialia. Katalikų Bažnyčia, iš esmės būdama universali, pagal savo visuotinį dėsnį - Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai (Mk 16, 15) - pirmą kartą Lietuvoje oficialiai prabilo lietuvių kalba paties Lietuvos didžiojo kunigaikščio lūpomis. Jogaila, kaip savo tėvynės misionierius, mokė lietuvius Viešpaties maldos irApaštalų tikėjimo išpažinimo lietuviškai ir šiuos pagrindinius tikėjimo dalykus pats išvertė į lietuvių kalbą. Šių maldų vertimas buvo, rodos, vienas iš pirmųjų bandymų lietuvių literatūroje.
Nuo Gedimino laikų Lietuvoje egzistavo pranciškonų ir dominikonų vienuolynai. Jau tada tarp jų narių buvo lietuvių. Šiuos vienuolius su lietuviais glaudesniais santykiais jungė misijų idėja ir pastoracijos darbas. Todėl jau nuo pat bažnytinės pastoracijos pradžios Lietuvoje turėjo kilti lietuviškosios religinės literatūros pradmenų, tik dėl spaudos nebuvimo jie negalėjo plačiau paplisti. Ilgas laikas ištrynė šių užuomazgų pėdsakus istoriniuose šaltiniuose. Tačiau netenka abejoti, kad pagal istorinio tęstinumo dėsnius vėlesnieji amžiai paveldėjo tą pirmykštį palikimą ir jį patobulino.
Bažnytinė pastoracija pirmą kartą sudarė sąlygas lietuvių kalbai išeiti į viešumą. Bažnyčia daugiau ar mažiau buvo susirūpinusi lietuvių kalba. Pirmoji lietuvių literatūra lietuvių kalba yra grynai bažnytinė; ji suklestėjo XVI ir XVII amžiuose. Buvo siekiama pateikti krikščionybės vertybes lietuviškai kalbančiai visuomenei suprantama gimtąja kalba. Naujoji Vakarų krikščioniškoji srovė, kuriai lietuviai ilgai priešinosi, lietuvių kalbai bažnytiniame forume suteikė oficialumo teises.
Gaila, kad nei lietuviškoji pagonybė, nei senos Lietuvos valstybės vadovai nesuprato savo gimtosios kalbos reikšmės. Labai charakteringa, kad Jogaila ir Vytautas, kalbėdami į savo tautą Bažnyčios vardu, vartoja gimtąją lietuvių kalbą, bet kai jiems tenka kalbėti Lietuvos valstybės vardu, jie kalba gudų, lotynų, vokiečių, lenkų kalbomis. Šis faktas rodo, kad valstybė buvo jau per daug nulietuvėjusi ir suaristokratėjusi svetimomisformomis. Ji jau nuo seno buvo pasiskolinusi kaimyninių kraštų materialinę civilizaciją ir kalbą. Valstybinė Lietuvos administracija anais laikais daugiausia reikalų turėjo su visuomenės viršūnėmis, kurios jau buvo bepradedančios nustoti lietuviško tautiškumo žymių.
Besikuriančios Lietuvos Bažnyčios pastoracijai reikėjo susitikti ir su visuomenės elito, ir su vargingųjų sluoksnių sielomis. Bažnyčia labai nusipelnė lietuvių tautinei kultūrai, kad ji savo veikloje tuo metu skyrėsi nuo valstybinės administracijos: administracija neatsižvelgė į žemesnįjį lietuvių visuomenės sluoksnį, rašydama aktus jam nesuprantamomis kalbomis, o bažnytinė pastoracija, priešingai valstybės taktikai, aiškiai respektavo lietuvių kalbą. Svetimoms įtakoms įsigalint, lietuvių dvasininkija suprato lietuvių kalbos svarbą ir ją brangino. XVI a. dvasininkijos viršūnėse ryškėjo lietuviškasis judėjimas, reiškęsis patriotinėmis tendencijomis ir lietuvių kalbos meile. Mikalojus Daukša savo „Postilės“ pradžioje įdėtoje „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ karštai ragino mylėti lietuvių kalbą, bet toks nusistatymas nebuvo vien jo: kiekvienos socialinės minties pasireiškimas suponuoja didesnį ar mažesnį visuomenės kolektyvą. M. Daukša, rašydamas savo garsiąją prakalbą lenkiškai, apeliavo ne vien į dvasininkiją, bet ir į tuometinę Lietuvos pasauliškę inteligentiją, kad ji grįžtų prie savo tėvų kalbos. Deja, pasauliškė inteligentija, kurią tais laikais išimtinai reprezentavo bajorijos atstovai, nepaklausė dvasininkijos balso ir ėjo įprastu lenkėjimo keliu, kol visai nutolo nuo savo tautos kamieno. Lietuvos dvasininkija, neparemta pasauliškės inteligentijos bendradarbiavimo, turėjo viena rūpintis lietuvių kalbos dalykais tiek, kiek pastoracijos pavidalu to reikalavo iš jos kontaktas su lietuvių liaudimi ir smulkiąja bajorija.
Kad lietuvių kalba galutinai nebuvo užmiršta, lėmė gyvybiniai pastoracijos reikalai. Pasauliškė inteligentija labai vėlai išgirdo Daukšos balsą ir suprato lietuvių kalbos svarbą. Ją suprato ne bajorija, bet naujoji inteligentija, kilusi iš tos pačios lietuviškosios liaudies, su kuria Bažnyčia nuo seno palaikė glaudžius santykius. Bažnytinė pastoracija labai nusipelnė tuo, kad ji išsaugojo tą lietuviškąjį substratą, iš kurio vėliau kilo lietuvių tautinis atgimimas.
Katalikybė - rusiškosios įtakos nugalėtoja Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje
Atėjusi į Lietuvą katalikybė rado gudų bizantiškojo stiliaus kultūrą, kuri jau buvospėjusi įleisti šaknis lietuvių gyvenime. Jos įtaka ypač reiškėsi Rytų Lietuvoje, nes čia buvo glaudesni tiesioginiai santykiai su rusų bajorija ir cerkve. Šios cerkvės kalba ir raštu buvo aprašomi lietuviškosios administracijos darbai ir viešieji valstybės dokumentai. Susidūrus dviem priešingos prigimties srovėms prasidėjo kova. Katalikybė prieš gudiškąją stačiatikybę įkinkė į darbą lotynų kalbą, lenkišką gyvenimo stilių ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio politiką. Šių įtakų grūmimasis truko du amžius. Pounijiniais laikais rytinė Lietuvos valstybės riba traukėsi atgal į vakarus, mažindama valstybės periferiją. Mažėjant teritorijai Lietuvoje stiprėjo romaniškojo stiliaus kultūra, sklidusi kartu su lenkų kultūros įtaka. Ilgai užtrukusi kova tarp Rytų ir Vakarų srovių buvo dviem atžvilgiais naudinga lietuviškajam pradui: toji kova užkirto kelią plėstis stačiatikybės įtakai ir jai galutinai suvirškinti lietuvybę, kita vertus, ji taip pat ilgai trukdė greitai prigyti iš Vakarų nešamoms Lenkijos kultūros formoms. Šių radikaliai priešingų srovių tarpusavio trintis ilgai neutralizavo viena antrą ir neleido lietuviams galutinai pasiduoti vienai kuriai nors įtakai. Katalikybė, uždegusi tą kultūrinių krypčių kovą, kartu su pastoracija padėjo lietuvių tautinės kultūros pradus.
Katalikų Bažnyčiai tenka pripažinti didelį nuopelną, kad ji ne tik laimėjo šią kovą, bet ir nenutraukė santykių su lietuviškuoju kamienu -liaudimi. Katalikų Bažnyčią su liaudimi visada jungė pastoracijos saitai. Iš bažnytinės pastoracijos užmegztų ir palaikomų santykių su lietuvių liaudimi ir kilo pirmoji lietuvių kultūra, kurios turinys buvo pagrįstas religinėmis nuostatomis, dorine gyvenimo filosofija, o jos forma - lietuviškomis vertybėmis. Visada buvo gyva bažnytinė liaudiška kultūra, gaivinama religinio uolumo ir pasišventimo. Tiesa, ne visais laikais ji buvo vienodai stipri, tačiau niekada neužgeso.
Bažnyčia - lietuvių tautos globėja persekiojant rusams
Katalikų Bažnyčia visą laiką buvo artima Lietuvos valstybės bendradarbė politiniame gyvenime. Savo įtaka ir autoritetu ji dažnai duodavo toną visuomeniniam gyvenimui. Visais Lietuvos valstybės nepriklausomybės gyvavimo amžiais su valstybe ji dalijosi ir laime, ir nelaime.
Žlugus Lietuvos valstybei per padalijimus, Katalikų Bažnyčia buvo vienintelė institucija, kuri atstovavo lietuvių tautai Rusijos nutautinimo priespaudos akivaizdoje. Tais žiauriais persekiojimo laikais Apvaizda pavedė Lietuvą globoti Katalikų Bažnyčiai. Bažnyčia šią sunkią užduotį atliko šventai ir didvyriškai. Ji visu griežtumu saugojo lietuvių tautą nuo rusiškosios įtakos. Lietuvių tautiniame atgimime jai teko lemtingas vaidmuo. Dėl rusinimo politikos pasauliečiai lietuviai inteligentai, negalėdami gauti vietos savo tėvynėje, išsiblaškė po visą Rusiją, tik dvasininkija buvo bemaž vienintelė inteligentinė pajėga savo krašte. Katalikų Bažnyčia 40 metų ištvermingai kovojo dėl maldaknygės katalikiškumo ir lietuviškumo, dėl lietuvių teisių mokykloje ir bažnytiniame gyvenime, dėl šventos lietuviškos šeimos ir apskritai viso lietuvių gyvenimo katalikiško pobūdžio. Taigi Katalikų Bažnyčia buvo apglobusi lietuvių tautą tvirtais moralinės galybės šarvais, į kuriuos sudužo visa milžiniško rusų imperializmo ukazų fizinė galybė. Jeigu šiandien ant Lietuvos bažnyčių bokštų išlikęs katalikiškas kryžius, o bažnyčiose ir Lietuvos valstybės forume skamba lietuvių kalba, - tai nuopelnas tos sunkios ilgametės kovos, kurios visus sunkumus teko pakelti katalikų dvasininkijai.
Lietuvių tauta su mažomis išimtimis vieninga konfesiniu atžvilgiu. Katalikybė visais sunkiais amžiais jungė ją į vieną tautinį vienetą ir virto jos vieningumo simboliu.
(Tiesos kelias.1939. Nr. 5, p. 265, str. Katalikybė ir lietuvių tauta)
[Antanas Kniūkšta]
