SIBIRO TRIPTIKAS

Bernardas Brazdžionis

1. Atolydis

            Dėkoju, Viešpatie, už Tavąjį atodūsį
            Rūstybėj stepių siaučiančios gamtos.

      Dėkoju, Dieve, Tau už ledjūrio atolydį,

            Dabar bent mano kaulai nevaitos,
            Kai naktį apraudąs mane mėnulio,
            Vėl spaudžiant speigui, spindulys sušals,
            Ir Celsijaus septyniasdešimt žemiau nulio
            Mana širdis, pradėjus plakt, pakels!

      Ir džiaugsis ji, erškėčio šakose ledinių
      Žvakių skambėjimo nuo vėjo budinama iš duobės:

            Jos, kaip Mišių varpeliai sidabriniai,
            Per šventąjį Rarotų Pakylėjimą skambės.

2. Kapas Kazachijoj

      Ledas. Sniegas. Vėjas. Negyvenami plotai.
      Kazachijos TSR. Kustanajaus sritis.
      Ir toliausių tolybių tolybėj miglotoj
      Nuogu durklu žiemos perverta pilnatis.

            Kažkas tarė: Pakaks... Nusileido žvaigždė jo...
            Suklupau pusės kelio uolotam take.
            Ir palaidojo. Daug kas dalios pavydėjo
            Po plėšininių žemių velėna sunkia.

      Kryžių beržo rauplėto užunešė pusnys,
      Ir jo niekas neras (o ieškos... o ieškos),
      Kai ant manojo kapo giedodamos usnys
      Pasitiks dieną grįžtančios žemėn taikos.

3. Vėlinių pamaldos

      Tamsu. Naktis. Tarpe Košlavo ir Pečioros. Gruodas.
      Du šviesūs arnotai baltais šešėliais rymo.
      Čia neskambėjo Dievo garbei šventas žodis
      Nuo septintos dienos pasaulio sukūrimo.

            Ir eina atbalsis Introibo per žemę kaip legenda.
            Christe eleison - Kyrie eleison atsišaukia, -
            Ir šitos pamaldos pasiekia tolimą stovyklą Karagandą,
            Giesmė sargybiniui mongolui ašarą ištraukia.

      Ir pamaldžiai palinkusiom pušų viršūnėm skamba
      Dominus vobiscum! Ir Et cum spiritu tuo srūva klonis, -
      Tai atnašauja Kristaus auką su profesorium Dovydaičiu Pranciškum
      Šventasis kankinys vyskupas Teofilis Matulionis.