KAZIMIERUI ŠAPALUI ATMINTI
Šiandien mes, labai išretėję Velionio bendražygiai, atėjome nulenkti galvos prieš šį garbingą vyrą ir jo taurią jaunystę. Ir ne tik jaunystę. Jaunystės dvasios, kilnių jos idealų buvo kupinas visas Velionio gyvenimas. Mus visą laiką žavėjo jo asmenybė -dvasios taurumas, didelė vidinė kultūra, Tėvynės meilė, pedagogo talentas ir meilė mokiniams, nuoširdus religinis jausmas ir darbas, dirbtas iki paskutinio atodūsio.., -
tai žodžiai iš K. Šapalo jaunystės draugo J. Sasnausko kalbos, pasakytos 1982-aisiais prie pedagogo, žurnalisto ir istoriko Kazimiero Šapalo kapo. Nedaug kas, - tik šeima, artimieji draugai, būrelis mokinių ir pažįstamų -palydėjo jį į amžino poilsio vietą. Daugelis, kurie būtų atėję atsisveikinti, tiesiog nežinojo - buvo laikai, kai apie tokias asmenybes garsiai nekalbėta, pažintim su jomis nesigirta... Lygiai kaip negarsinta jų veikla. Jie buvo priversti tylėti, bet netylėjo jų dvasia, kuri ieškojo kelių ateičiai - ne sau, kitiems, Tėvynei, kurios laisvė švietė kaip miražas, kaip tikėjimas.
Tada tik išeivių lietuvių laikraštis „Draugas" išspausdino didelį straipsnį, kuriame tiksliai, remiantis prisiminimais, atpasakotas jo gyvenimo kelias ir veikla. Užtat šiandien mūsų, gyvųjų, pareiga prisiminti ir priminti. Prie tos apybraižos tenka pridurti tik tai, ko „Draugas“ dėl objektyvių priežasčių negalėjo žinoti - apie tos tyliosios veiklos barus. Jos vaisiai - „Žiburio" istorija. Šiam darbui K. Šapalas paskyrė nemažą savo gyvenimo dalį. Tai 20-ies metų kruopštaus, tiesiog preciziško darbo pareikalavęs, arti 700 mašinraščio lapų veikalas. Be abejo, šis veikalas daug patarnaus rašant Lietuvos švietimo istoriją.
Be to, K. Šapalas parašė keletą didelio aktualumo istorinių apybraižų, kaip „Iš Tarybų Sąjungos 1939-1941 m. užsienio politikos istorijos“, „Lietuvos nepriklausomybės likvidavimas - Tarybų Sąjungos grobiamosios politikos aktas“ ir kt. Paskutiniu metu buvo pradėjęs leisti leidinuką „Tautos keliu“, kurio išėjo keletas numerių. Tuomet (1978-1982) tai buvo didelės svarbos, kartu ir rizikos darbai.
Kai 1977 m. iškilo idėja leisti religinės minties leidinį, K. Šapalas aktyviai prie to prisidėjo. Jo pasiūlytasis vardas - „Rūpintojėlis“ - buvo mielai priimtas. K. Šapalas buvo ir pirmasis jo redaktorius. Be vedamųjų ir kitų gilių pasaulėžiūrinių straipsnių, pasirašytų įvairiais slapyvardžiais (J. Mintamas, J. Pragiedrulis, J. M-tas, Ign. ir kt.), „Rūpintojėlis“ paskelbė fragmentus iš ateitininkijos istorijos (Nr. 7, 8, 11 ir 14). Tie K. Šapalo straipsniai aktualiais pasaulėžiūriniais klausimais buvo atsvara ir atrama melo atmosferoje, tokioje pavojingoje visiems, ypač jaunimui, ieškančiam tiesos ir gyvenimo prasmės. Tai suprantama - pedagogas, ateitininkas, istorikas negalėjo tylėti...
Šiandien „Rūpintojėlis“ jaučia pareigą su dėkingumu paminėti pirmąjį savo vyriausiąjį Redaktorių - šią neeilinę asmenybę, - žmogų, pašauktą aukoti savo gyvenimą tėvynei Lietuvai.
„Rūpintojėlio“ redakcija
