MOČIUTĖ
Jonas Ambraziejus
Prieš mane močiutės nuotrauka. Gerumu, meile, atlaidumu į mane žvelgiančios akys; ašarų, skausmo, praradimų išvagotas veidas. Tai mano motinos motina. Motina, išauginusi būrį vaikų, penketą jų paaukojusi ant Lietuvos Laisvės aukuro. Tad dar kartą noriu pažvelgti į tą raukšlėtą veidą, suprasti tų vargo noragu išartų vagų prasmę. Juk kiekvienas ženklelis jos veide - tai jos vaikų džiaugsmas ir ašaros, tai nuo pat vaikystės sunkus gyvenimo kelias, tai šventa motinos pareiga, Lietuvos moterų dalia. Tai tikras motinos-moters grožis, matuojamas ne centimetrais, ne žiuri balais, ne greitai praeinančia jaunyste, o dvasiniais, vidinį turtingumą išreiškiančiais matais. Grožis, kuriam pakanka baltos skarelės ant sidabru papuoštos galvos, kuriam netrukdo ir gyvenimo įspausta raukšlė veide.
O į jos, močiutės (močiute ją vadino ir visai svetimi žmonės), veidą gyvenimas spaudė ir spaudė vieną po kitos skausmo žymes. Varginga vaikystė Degučių kaime netoli Marijampolės. Po to - šeima, vaikai, vyro liga, mirtis. Ir šiandien dažnai pagalvojam - iš kur ji sėmėsi tiek jėgų, stiprybės. Juk labai mažai jai teko mokytis, neskaitė išmintingų knygų, negirdėjo daug mokančių paskaitų apie šeimos gyvenimą - kaip tvarkyti šeimos ūkį, kiek turėti vaikų arba, kaip dabar madinga sakyti, „planuoti šeimą“. Ji neskaitė straipsnių apie kilnią motinos pareigą, apie tai, kaip sukurti darnią šeimą. Tiesa, ji girdėjo pamokslus Marijampolės bažnyčioje, ją, kaip ir daugelį to meto žmonių, stiprino išpažintis, rengė gyvenimui švarios mūsų liaudies dainos, tradicijos, turinčios galią, amžių patikrintą prasmę. Nuo vaikystės lydėjo pasakos, padavimai, šventės ir papročiai, neužteršti iš svetur atėjusių blogybių.
Nežinau, ar skundėsi močiutė tokiu pulku - 12 - vaikų, tačiau žinau, kad nesistengė jų atsikratyti, kaip šiandien daro ne viena šių dienų mama. Nereikėjo jos vaikams internatų, visi sutilpo kuklioje Dambraukos stubelėje. Anksti pabalo jos plaukai, anksti atsirado raukšlių veide. Tačiau to ji nesistengė slėpti. Gyvenime močiutė matė daug didesnių dalykų, nei laikino kūno grožis.
1944-aisiais vienus okupantus pakeitė kiti. Į savo armiją jie paėmė sūnų Klemensą ir pasiuntė į pirmas gretas. Netrukus jis jau gulėjo sužeistas svetimoje žemėje. Girdėjo, kaip buvo priskaičiuotas prie nukautųjų. Buvo užbertas žeme. Laimė, vokiečiai neturėjo laiko užkasti kaip reikiant, ir tuoj sugrįžę rusai išgelbėjo nuo mirties. Tačiau tai buvo tik jo ir jo šeimos tragedijos pradžia. Tada jis nežinojo, jog kiti jo broliai, o vėliau ir jis pats, turės pasirinkti „miško brolių“ kelią. Nežinojo, jog 1946-ųjų vasary tarybiniai okupantai galutinai išdraskys jų gimtąjį lizdą, o motina, kaip ir tūkstančiai XX a. vergų, su mažaisiais vaikais gyvuliniais vagonais riedės į atšiaurųjį Uralą.
O ar galim suprasti, ką reiškė jos bado ir šalčio, netekimo ir pažeminimo iškankintai sielai ateinančios žinios iš Lietuvos: žuvo Jonas, žuvo Andrius, žuvo Antanas, žuvo Kazys, žuvo Bronius... Ar galima suprasti, ką jinai jautė žinodama, kad jos vaikų lavonai guli prie valsčių, prie bažnyčių, turgaus aikštėse? Bet ji žinojo, kad išniekintas kūnas, tai dar ne išniekinta siela, kad to, kas švaru, po mirties sutepti negalima. Ji jautė, kad tie gležni daigeliai, kuriuos ji glaudė prie krūtinės, virto nenugalimais ąžuolais, išsaugojusiais šventą protėvių aukos ugnį, savo krauju sušildžiusiais stalininės žiemos sukaustytą Lietuvos žemę. Tai ir jų aukos dėka 1988-ųjų vasarą vėl pabudo, prisikėlė tauta. O ji, jų motina, išauginusi didvyrius, padarė ne mažesnį žygdarbį. Ji šito nesiekė. Tai buvo jos pareiga, ir kitaip ji - ir daugelis jos kartos žmonių - gyventi negalėjo. Žinojo, kad vaikus reikia gimdyti, auginti, žinojo, kad tėvus, senelius reikės karšinti, laidoti. Nesuprato ir neįsivaizdavo, kad žmogus gali gyventi nedirbdamas. Žinojo, kad kiekvieną dieną reikia pradėti kryžiaus ženklu, užbaigti malda. Žinojo, kad visa tai turės daryti ir jos vaikai, ir kad tai turės perduoti savo vaikams. Jai paguoda sunkiomis valandomis buvo paprasta liaudies daina, daina apie žalią rūtelę, apie motinėlę aukštam kalnely, apie sunkią marčios dalią, apie brolelius žalnierėlius.
Ji mokėjo išauginti vaikus ir svetimame krašte. Mūsų priešai siekė išrauti iš mūsų žemės tas liepaites, ąžuoliukus, klevelius ir pasodinti nederlingoje Šiaurės dirvoje. Jie tikėjo, kad šie niekados nebegalės prigyti Lietuvos žemėje, kad jie įsilies į spygliuotąją taigą ir oš taip, kaip liepia šiaurinis vėjas. Bet tokių motinų dėka jų lapai nevirto spygliais, o širdys netapo geležinėmis, iš kurių stalininiai kalviai galėtų nukalti bet kokias patrankas ar „kariškus kastuvėlius“.
Motinos dieną ateidami prie jos kapo turime pamąstyti, koks gražus, šventas buvo jos gyvenimas, ir tai, kas galima, perkelti į savo aplinką. Juk jeigu šiandien būtų dauguma tokių motinų, pagalvokim, kaip gera būtų gyventi, kokia graži būtų Lietuva. Ačiū Dievui, tokių motinų mūsų Tėvynėje buvo visą laiką - mes gyvi jų pienu, jų krauju, jų ašaromis, jų auka. Mes išliksim, jeigu bus motinų, atiduodančių savo gyvenimą vaikams, išlaikančių tai, kas giliai įaugę lietuvio prigimtyje, kas šiandien užmiršta, suteršta. Ateidami prie jos kapo turime suprasti, kad privalome ateiti pas ją švarūs, mylėti vieni kitus, atsisakyti visko, kas kvaila, nereikalinga, banalu - tų iš Rytų ir Vakarų plūstančių madų ir beprasmių idėjų, išlikti pačiais savimi. Tada mums bus suprantamos visos Močiutės veidą vagojusios raukšlės, tada galėsime kilniai, dorai gyventi ir mirti.
P.S. Šis pasakojimas - apie Magdaleną Popierienę (1900-1977), išauginusią 12-os vaikų šeimą. 1946-ųjų vasario 18-ąją ji buvo ištremta į Uralą, kur išbuvo 10 metų. Jos sūnūs: Jonas - Šalmas, Andrius - Žilvitis, Antanas - Naktinis, Kazys - Sakalas, Bronius - Meška žuvo pokario rezistencijos kovose. Kiti su ja ir atskirai buvo ištremti, o duktė Julija ir sūnus Klemensas - Jupiteris (slapyvardę sužinojau iš Tiesos publikacijų 1988 m. pavasarį) pateko į tarybinius lagerius. Klemensas, sužeistas Antrojo pasaulinio karo fronte, dar kartą buvo peršautas Vorkutos sukilimo metu.
(,Sugrįžimas. Motinos Diena. Marijampolė, 1989 06 24, Nr. 2)
