ŠIMONYS
STEBUKLINGOS MARIJOS ŠVENTOVĖS
[Ada Urbonaitė]
Šįkart mintimis apsilankykime Šimonių (Kupiškio raj.) bažnytėlėje, apipintoje legendomis ir meile Švenčiausiai Dievo Motinai Marijai, kur, pasak padavimo, Ji iš dangaus apsilankė pačiame Lietuvos krikščionybės rytmetyje. Šiandieninio Šimonių bažnytkaimio vietoje XV a. ošė Šventasis Šilas: pagonybės laikais ši vieta buvo laikoma šventa. Netoli šio gražaus pušyno gyveno Šilainių vadinamas ūkininkas su šeima.
Padavimas pasakoja, kad 1446 m. Šilainio šeima Šventajame Šile patiria nepaprastą įvykį. Vieną dieną trys Šilainio vaikai - Bernardas (14 m.), Margarita (12 m.) ir Jurgiukas (8 m.) išėjo į mišką grybauti. Miške jie pasiklydo ir klaidžiojo ilgas valandas, nesurasdami kelio namo. Atėjus vakaro sutemai, jie išsigandę pradėjo verkti ir kartu karštai melstis, šaukdamiesi dangaus pagalbos. Melsdamiesi eina mišku ir pro medžius pamato prošvaistę. Apsidžiaugia manydami, jog tai miško pakraštys, ir bėga link šviesos. Staiga virš vienos plačios pušies pamato nepaprastai spindinčią gražią Ponią. Vaikai išsigąsta, bet Ponia maloniai į juos kreipiasi:
- Nebijokite, vaikeliai, ši vieta amžinai pasiliks šventa. Pasakykite visiems, kad šioje vietoje pastatytų maldos namus.
Vaikai nusiramina ir įsidrąsinę paklausia:
- Pasakyk, Ponia, kas esi, kaip vadiniesi?
Pasigirsta atsakymas:
- Aš esu Gailestingumo Motina.
Po šių žodžių Ponią apsupo nepaprasta šviesa, o iš šviesulio pasigirdo giesmė: Būk pasveikinta, Marija, Duktė Tėvo amžinojo. Ir vaikai, parpuolę ant kelių, pradėjo giedoti.
Tėvas, ilgai nesulaukdamas vaikų, išėjo jų ieškoti. Jis irgi pamatė šviesą Šventojo Šilo kalnelyje ir išgirdo vaikus giedant. Nepaprasto įvykio sujaudinta Šilainio šeima rugpjūčio 15 d. nuvyko į Skapiškio Bernardinų vienuolyną ir viską papasakojo. Kunigas tėvas Jackus Bobalis, pranešėjus prisaikdinęs, viską surašė ir padavė vyskupui. Po metų Šventajame Šile, Marijos apsireiškimo vietoje, buvo pašventinta koplyčia. Tą pačią dieną, dalyvaujant tūkstančiams maldininkų, įvyko stebuklingi išgijimai: 20 metų buvęs paralyžiuotas ligonis staiga pakilo iš ligos; vienas neregys praregėjo; kurčnebylys pradėjo kalbėti. Taip Šventajame Šile prasidėjo stebuklai, kurie metai po metų kartojosi, kol XVII a. karai ir plintantis kalvinizmas pasiekė ir Šventąjį Šilą. Nebeliko ir koplyčios.
Yra ir toks padavimas. Radvilos valdomose žemėse, Lipkiškių vienkiemyje, gyvenęs miško sargas, katalikas Jonas Šimonis. 1620 m. per Žolinės šventę jis grįžo iš Kupiškio į namus. Eidamas pro Šventąjį kalnelį, pamatė ant kelmo sėdinčią Moteriškę su Kūdikiu. Moters veidu riedėjo ašaros. Pamanęs, kad tai pavargusi tolima keleivė, ryžosi ją prakalbinti:
- Moterie, gal iš tolo keliauji, gal esi labai pavargusi, ko verki? -paklausė Šimonis.
- Pikti ir negailestingi žmonės sunaikino mano namus, išmetė mane su Sūnumi ant lauko, - pasakė Moteris. - Jau daugiau kaip šimtas metų kenčiu šaltį ir lietų ir nėra kas mane atsimintų ir priglaustų.
Į Šimonio klausimą kas esanti, Moteris atsakė:
- Mano vardą pasakys tavo sūnus Jonas.
14-metis Šimonio sūnus buvo nebylys, todėl susijaudinęs Šimonis, puldamas kniūbsčias ant žemės, sušuko:
- Tu esi Dievo Motina, gelbėk mane, nusidėjėlį!
Sugrįžęs namo, Šimonis rado sūnų šaukiantį: Marija, Marija, Gailestingumo Motina! - bet daugiau jis nieko nekalbėjo. Tada visa Šimonių šeima - abu tėvai ir šeši vaikai - eina į tą vietą, kur buvo pasirodžiusi Marija. Parpuolę ant kelių visi meldžiasi. Ir štai sūnus Jonas pradeda laisvai kalbėti.
Ta žinia greit pasklido tarp žmonių, buvo pranešta kunigams ir Skapiškio vienuoliams. Netrukus pradėta statyti Marijai šventovė. 1669 m. vyskupas Pacas pašventino naująją bažnyčią ir įvedė Dangun Ėmimo atlaidus. Nuo to laiko ir prasidėjo garsieji Šimonių atlaidai. Šventasis Šilas imta vadinti Šimonimis (turbūt nuo Šimonio, kurio sūnus stebuklingai pasveiko, pavardės).
Apie vietos bažnyčiai parinkimą sena tradicija taip pasakoja. Prie Kupiškio-Svėdasų kelio, netoli eigulio Šimonio sodybos, buvę tos apylinkės žmonių kapai. Kapinėse ant didelės eglės šakos kabojęs Marijos paveikslas. Žmonės sekmadieniais čia rinkdavosi pasimelsti, nes į Kupiškio ir Svėdasų bažnyčias buvę toli. Paveikslas buvęs laikomas stebuklingu, todėl labai lankomas ir gerbiamas. Statant bažnyčią buvo taip suplanuota, kad altorius pasiliktų vietoje tos eglės, ant kurios kabojo paveikslas. Taigi kai paveikslas buvo įrengtas didžiajame altoriuje, jis tarsi pasiliko senoje vietoje, kur žmonės buvo pratę garbinti Mariją.
Iki 1700 m. čia buvo užregistruoti 35 stebuklingi išgijimai. Kilo sumanymas pastatyti didesnę bažnyčią, nes į Šimonis plūdo didelės minios žmonių. 1779 m. vysk. Juozapas Arnulfas Giedraitis pašventino naują Šimonių bažnyčią. Bažnyčią papuošė naujas Švč. Mergelės Marijos paveikslas - karaliaus Sobieskio dovana, gauta iš popiežiaus Inocento XI. Stebuklingi išgijimai kartojosi.
Pora pavyzdžių.
Butkūnų kaime buvo aklas berniukas V Bareika. 1762 03 15 šis 17-metis jaunuolis padarė įžadą: jei pasveiks, pašvęs gyvenimą Marijos garbei. Jaunuolis pasveiko, praregėjo, išėjo mokslus ir tapo kunigu. Iki mirties jis klebonavo Šimonyse. Palaidotas po bažnyčios pamatais.
1821 m. Šimonių gyventojas Kuminas buvo jau marinamas dėl gangrenos. Bet jo žmona su 12-mečiu sūnumi Kleofu meldžiasi prie Marijos. Ligonis staiga pasveiksta. Sūnus tampa kunigu. (Kad stebuklai Šimonyse vyksta ir šiandien, rodo Šimonių Jonelio - kun. Jono Kastyčio Matulionio - kunigystė, kuri yra malonės stebuklas.)
1914 m. vysk. Pranciškus Karevičius sudarė 5 kunigų tarybą kritiškai ištirti Šimonių stebuklingus įvykius. Buvo parengti dokumentai, tačiau Pirmojo pasaulinio karo audroje sudegė ir Šimonių bažnyčia, ir stebuklingasis paveikslas. Nuo to laiko Marijos garbė Šimonyse lyg ir sumažėjo.
1920 m. klebonas J. Norvilą parapijiečių lėšomis pastatė naują medinę bažnyčią, daug didesnę už senąją ir kitokios formos. Laikydamasis miestelio plano, šios bažnyčios duris padarė ten, kur buvo senosios bažnyčios didysis altorius. Didžiajame altoriuje įstatė Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos paveikslą, pieštą ant drobės. Bažnyčią pastačius, kun. J. Norvilą buvo iškeltas į Anykščius, o į Šimonis atvyko kun. Jurgis Martinaitis, kuris bažnyčios statybą baigė tik 1932 metais.
Kun. Martinaitis buvo labai pamaldus, melsdavosi į Mariją. Jis dėjo daug pastangų, kad Dievo Motinos šventovė būtų kuo gražiau ir puošniau įrengta. Jis troško grąžinti Švč. Marijai ankstesnę garbę ir tam ieškojo būdų. Atrodo, kad pati Marija juos nurodė. Kartą sapne jam pasirodė kažkokia neaiški žmogaus figūra ir pasakė: Atstatyk Marijos garbę ten, kur ji buvo seniau. Toje vietoje tarp bažnyčios pamatų rasi išaugusį medelį, negalintį išsiveržti į išorę. Tuos žodžius pasakiusi, figūra išnyko.
Labai paveiktas nepaprasto sapno, kun. J. Martinaitis padarė išvadą, kad tai esąs Dievo Motinos balsas, todėl dar uoliau ėmėsi bažnyčios įrengimo darbų. Be to, jis išklausinėjo parapijiečius, kaip stovėjusi pirmoji bažnyčia ir kur galėjęs būti altorius, kur kabojo stebuklingasis Marijos paveikslas. Gavęs aiškius nurodymus, kad senosios bažnyčios altorius buvęs po dabartinės bažnyčios šonine siena netoli didžiųjų durų, liepė toje vietoje išardyti iš didelių akmenų sumūrytą bažnyčios pamatą. Ir tikrai, išvertus kelis didelius akmenis, buvo rastas išaugęs jau nemažas medelis, kuris jokiu būdu nebūtų galėjęs prasiskverbti. To ženklo kun. Martinaičiui užteko. Tuojau prie to medelio jis pats iškasė didelį griovį Marijos statulos pamatui. Ant stipraus cementinio pjedestalo buvo pastatyta didelė Dievo Motinos statula.
Žinia apie statulos kilmę plačiai pasklido po apylinkę. Žmonės pradėjo ypatingai ją gerbti ir prie jos melstis. Sekmadieniais ir šventadieniais visada buvo galima matyti būrelius suklaupusių žmonių, prašančių Dievo Motinos palaimos.
Bažnyčioje kun. Martinaitis įrengė gražų Dievo Motinos paveikslą, kainavusį 3000 litų. Tas paveikslas pieštas ant drobės, papuoštas sidabriniu paauksuotu rūbu, panašus į Čenstakaviškės Marijos paveikslą, nes, pasak žmonių pasakojimo, toks buvęs senasis sudegęs paveikslas. Per didžiąsias šventes žmonės būriais eina keliais apie altorių, kalbėdami rožinį ir kitas maldas. Kaip seniau, taip ir dabar į Marijos atlaidus susirenka tūkstančiai maldininkų. Kadangi tik dalis tegali sutilpti bažnyčioje, tai tą dieną Suma laikoma šventoriuje prie Dievo Motinos statulos specialiai įrengto altoriaus.
Taip Šimonių Dievo Motinai derama pagarba vėl grąžinta. Ir paskutiniais laikais Marija yra parodžiusi ypatingą globą šiai vietai. Verta paminėti toks atsitikimas. Rodos, 1936 m. Šimonių klebonas Martinaitis išvažiavo į Kupiškį trijų dienų rekolekcijų. Todėl bažnyčioje jokių pamaldų nebuvo ir bažnyčia buvo užrakinta. Prieš išvažiuodamas kun. Martinaitis pakonsekravo Ostiją ir, įdėjęs į monstranciją, paliko altoriuje neužrakintą. Vieną naktį vagis, prisitaikęs bažnyčios durims raktą, įsibrovė vidun ir pavogė monstranciją kartu su Ostija. Gavęs žinią apie bažnyčios apiplėšimą, klebonas tuojau sugrįžo namo ir įsakė visą valandą skambinti varpais. Žmonės, išgirdę tą nepaprastą varpų gaudimą, iš plačios apylinkės susirinko į Šimonis, ir žinia apie bažnyčios apiplėšimą greit pasklido visoje parapijoje. Klebonas pasakė jaudinantį pamokslą, paaiškino žmonėms, kokia baisi įvyko piktadarystė ir Švenčiausiojo Sakramento išniekinimas. Ragino žmones permaldauti įžeistą Jėzaus Širdį ir maldauti stebuklingąją Dievo Motiną, kad Ji piktadarį atvestų prie atgailos, kad šis grąžintų monstranciją.
Pats klebonas iš sakyklos padarė pažadą Švč. Marijai, kad jis nenutrauks atlikinėjęs įvairias pamaldas, kol monstrancija atsiras. Pamaldos vyko be pertraukos, ištisą parą. Po įtempto nakties budėjimo, anksti rytą atbėgo moteris ir pranešė klebonui, kad monstrancija yra pastatyta prie jos namo. Klebonas tuoj surengė didžiulę procesiją ir apsivilkęs liturginiais rūbais nuvyko į nurodytą vietą. Monstrancija buvo iškilmingai sugrąžinta į jos vietą. Po poros dienų ir pats vagis atėjo pas kleboną ir prisipažino apie savo piktadarybę. Klebonui paklausus, kas jį privertė taip pasielgti, atsakė, jog jį apėmusi nepaprasta tos monstrancijos baimė ir baisus vidinis nerimas. Per ištisą parą negalėdamas nusiraminti, atnešęs monstranciją ir padėjęs maldingosios moteriškės palangėje, kad ji greičiau būtų surasta. Jis atliko išpažintį ir užduotą atgailą už savo padarytą nusikaltimą. Šis įvykis sustiprino žmonių pamaldumą - jie dar labiau meldėsi Švč. Dievo Motinai Marijai.
Atrodo, kad pati Švenčiausioji Marija nesiliauja išlaikyti žmonių pamaldumą ir mūsų laikais. Per visą mūsų tautos krikščioniškosios istorijos ilgatį Švenčiausioji Dievo Motina nesiliauja davusi mums savo meilės jrodymų, tad ir mes nebūkime Jai abejingi, bet visu savo gyvenimu, visa širdimi atsiliepkime Jai meile už meilę.
(Iš kn.: Marijos žemė. Stebuklingos Marijos šventovės Lietuvoje. 1988. 109 mšr. p.)
