LIETUVOS GANYTOJŲ ŽODIS 1989 m. VELYKOMS
EUCHARISTINIAI METAI
<...> Kyla klausimas: kur mes galime susitikti su gyvuoju Kristumi? Kur yra toji vieta, kur mūsų Išganytojas teikia šviesos ir jėgos, kur yra tas švyturys, iš kurio į visą pasaulį liejasi Kristaus šviesa? Tą švyturį mums nurodo genialusis dailininkas Rafaelis viename savo paveiksle. Ten vaizduojama monstrancija su balta ostija, iš kurios į visą pasaulį, visą kūriniją sklinda nuostabios šviesos spinduliai. Mūsų bažnyčių altoriuose Švč. Sakramente gyvena gyvasis ir dieviškąjį gyvenimą mūsų sielose gaivinantis Viešpats, kuris visiems skelbia: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6). Čia, šv. Mišiose, Jis aukojasi už mus ir visą pasaulį. Čia, Švenčiausiame Sakramente, Jis yra mums gyvenimo duona, mūsų tikroji šviesa n gyvybė, mūsų džiaugsmas ir amžinojo gyvenimo viltis.
Jėzus apie save kalbėjo: Aš esu gyvybės Duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų (Jn 6, 48-50). Mes, jūsų vyskupai ir ganytojai, šiuos metus esame paskelbę Eucharistiniais metais ir norime, kad jūs savo sielas dažniau pamaitintumėte Kristaus paliktąja Eucharistijos mana. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II šių metų pradžioje paskelbė svarbių dokumentų, kuriais kviečia katalikus pasauliečius su didesniu entuziazmu padėti Bažnyčiai, kuri rengiasi apaštalavimo darbui naujame tūkstantmetyje. Padėkime pagal turimas galimybes, pagal savo sugebėjimus, bet padėkime iš visos širdies. Didesniais ar mažesniais žingsniais eikime visi talkininkauti Bažnyčiai, vykdančiai savo misiją. Tegul prie šio darbo mus paskatina žinomo šių laikų krikščionies Liuterio Kingo žodžiai:
Jei negali būti medis ant kalno, būk krūmas slėnyje, būk puikiausias krūmas plačioje apylinkėje! Jei negali būti saulė, būk žvaigždė! Jei negali būti vieškelis, būk takas! Būk kas esi, bet būk visas, su visišku pasiaukojimu!
Jūsų pagalba Bažnyčiai bus veiksmingesnė, jei kovosite su blogiu savo sielose, jeigu atsinaujinsite, jeigu gyvensite dvasinį gyvenimą. Savo dvasiniam ir doriniam atsinaujinimui, savo antgamtinio gyvenimo išsaugojimui jėgų mes semsimės iš šv. Mišių aukos ir iš šv. Komunijos. Koks mūsų ryšys su Eucharistija, toks yra mūsų krikščioniškasis gyvenimas.
Kristus sako:
Aš vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15,5).
Iš tų žodžių mes matome, kad be Kristaus mums nėra gyvenimo. Negalime Jo atstumti nuo savęs, bet privalome ieškoti vis glaudesnės vienybės su Juo, pas Jį eiti, Jo ilgėtis. Bažnyčia šv. Mišiose meldžiasi: Už mus atiduotas Jo Kūnas čia mus peni ir stiprina. Eucharistijoje slypi malonės jėga, kuri puoselėja mūsų sieloje šventąją tikėjimo ir meilės ugnį, tobulina mūsų antgamtinį gyvenimą. Kiekvienas sekmadienis yra Viešpaties prisikėlimo minėjimas, o šv. Komunija apdovanoja mus Prisikėlusio Kristaus jėga. Sekmadienį susitikę su Eucharistiniu Kristumi, neužmirškime Jo per visą savaitę, nuo Jo nenutolkime, bet malda ir darbu, auka ir kančia palaikykime su Juo vis glaudesnę vienybę.
Jėzus Kristus, už mus pasiaukodamas ant Golgotos kalno ir pasilikdamas tarp mūsų Eucharistijoje, atliko begalinį meilės žygdarbį. Kaipgi mes galėtume už tai Jo nemylėti, Jo netrokšti, Jo nepasiilgti!..
