KUN. JUOZO ŠALČIAUS DARBŲ BIBLIOGRAFINĖ APŽVALGA
Juozas Šalčius.BIRŠTONO - OLŠAUSKO BYLA FAKTŲ IR TEISĖS ŠVIESOJE (IV leidimas. 1983. 150 mšr. p. su 11 dokumentinių nuotraukų)
Knygos autorius, didelis tiesos gerbėjas, negalėjo nurimti negynęs nekalto žmogaus, be jokio nusikaltimo įrodymo nuteisto už žmogžudystę. Jis paskyrė nemažą savo gyvenimo dalį ir surinko archyvinę bei istorinę medžiagą, ištyrinėjo visus faktus ir aplinkybes, susijusias su šia byla, nors kartais dėl to tekdavo rizikuoti; aplankė visas vietas, išmatavo, žingsniais suskaičiavo, kad galėtų, kaip knygos pavadinimas sako, pažvelgti Į bylą remdamasis faktais ir teise. Visa tai kun. Šalčius atliko su tikro pasišventėlio stropumu ir sąžiningumu. Už tiesą jis galėjo kovoti bei aukotis ir tikriausiai taip būtų daręs, net jei tas nekaltai nukentėjęs žmogus būtų ir jo priešas buvęs.
Šiai bylai pasibaigus ir priešolšauskinėms aistroms bent kiek aprimus, kun. Šalčius ragino savo bičiulį ir gerą kataliką advokatą A. Tumėną, kad šis, remdamasis išryškėjusiomis naujomis aplinkybėmis, reikalautų persvarstyti šią bylą su nauja teisėjų sudėtimi. Bet adv. Tumėnas tam nesiryžo. Jis sakė, kad Bažnytinė vyresnybė nepripažino nei tardymo, nei teismo sprendimo, tai katalikams to ir pakanka.
Tačiau gyvenimas rodo, kad to nepakanka. Daugelis žmonių anuomet ir liko suklaidinti, nes jiems nė į galvą neatėjo, kad laikraštis gali skelbti prasimanymus tarsi tikrą tiesą. O taip iš tikrųjų buvo. Pvz., liberalus laikraštis „Sekmadienis“ pirmajme puslapyje išspausdino vaizdžiai aprašytą inscenizaciją, kaip kun. Olšauskas Verbų sekmadienį Kauno katedroje buvo išvilktas iš kunigo drabužių - išmestas iš kunigų luomo (o tai buvo gryniausias melas, nes tokio papročio Bažnyčioje iš viso nėra). Vėliau iš tų pačių laikraščių paaiškėjo, jog taip nebuvo. Bet melas jau buvo paskleistas ir neatšauktas. Atrodo, jog visa teismo parodija buvo fabrikuojama tam, kad prel. Olšauskas, toks šviesus ir iškilus žmogus, tiek daug pasidarbavęs tautos labui, būtų kuo labiau pažemintas, subjaurotas ir išstatytas prieš minią, visada godžią sensacijų ir mėgavimosi.
Jeigu taip buvo anuomet, tai ką kalbėti apie dar nesenus laikus, kai spauda, radijas, televizija, kinas taip ir ieškodavo siužetų savo ateistiniams tikslams, - kiek blogio buvo įnešama į žmonių sielas! Galbūt tiktai tada, kai ateities istorikai parašys tikrą nepriklausomos Lietuvos istoriją, išryškės daug neaiškių aplinkybių. Tada ir dokumentinė knyga nemažai patarnaus ir bus vertai panaudota.
Pirmiausia, norėdamas padėti skaitytojui, ypač vėlesnių laikų skaitytojui, susiorientuoti laiko aplinkybėse, autorius pateikia trumpą Laikotarpio apžvalgą bei valdymo charakteristiką. Toliau - bendrą Birštono - Olšausko bylos apžvalgą bei su pačia byla susijusių žmonių charakteristikas.
Turint a priori nusistatymą šioje byloje būtinai apkaltinti kun. Olšauską, šia kryptimi buvo veikiama planingai. Bylą fabrikuoti ėmėsi prokuroras J. Byla (eseras), 8 tardytojai, vadovaujami tardytojo Žostauto, 15 kriminalinės policijos valdininkų. Tai buvo daugiausia karjeristai, kurie tikėjosi tuo įsiteiksią valdžiai ir pasieksią kokį paaukštinimą.
Ši byla - tai farsas, komedija. Čia nebuvo stengiamasi nustatyti, ar Olšauskas kaltas, o tiktai norėta suteikti legalumo išorę anksčiau pagal priešišką nusistatymą padarytam sprendimui. Buvo apklausta per 200 žmonių, tik ne tam, kad būtų surinkta su šia byla susijusių žinių, o dėl to, kad būtų sukeltas didesnis aliarmas ir labiau išpropaguotas šis dalykas. Tačiau, nepaisant viso to aparato veiklos, nebuvo nustatyta, kokiu būdu Ustijanauskienė pateko ant Vytauto kalno, kada ir kas ją nužudė. Betgi nuteisti kun. Olšauską tai nesukliudė.
Apygardos teisme advokatas Tumėnas kreipėsi į prokurorą, sakydamas:
- Pakaltinti žmogų, padariusį nusikaltimą, reikia turėti bent vieną iš šių trijų pagrindų: a) in flagranti - užtiktas darant nusikaltimą ar bent mačiusių asmenų parodymai; b) daiktiniai įrodymai; c) alibi - kai kaltinamasis negali įrodyti tuo metu buvęs kur kitur, kai buvo daromas nusikaltimas. - Pasakyk, pone prokurore, ar bent vieną iš išvardytų pagrindų turite šioje byloje?
Prokuroras atsakė:
- Olšauskas buvo labai gudrus, visus nusikaltimo galus paslėpė.
- Pone prokurore, pirmiau tuos „paslėptus galus“ surask ir tik juos suradęs kaltink.
Prokuroras nieko neatsakė.
Vyr. tribunolas savo sprendimo 10 ir 15 mašinraščio lapuose aiškiai pasako, kad Birštono byloje prieš Olšauską tiesioginių įrodymų nėra. Apygardos teismas savo sprendime prielaidas, spėliojimus bando laikyti netiesioginiais įrodymais ir, vadovaudamasis ne turimais duomenimis, o vadinamąja teise daryti sprendimą iš įsitikinimo, nuteisė Olšauską Baudžiamojo statuto 458 str. 1 d. ir 53 str., t. y. už nusikaltimą, padarytą susijaudinus. Nubaudė šešeriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo su Baudžiamojo statuto 30 ir 38 str. numatytomis pasekmėmis. Vyr. tribunolas ne tik pripažino šį sprendimą, bet net pasunkino, paskirdamas Olšauskui kalinimo laiką ne nuo arešto dienos (1929 03 23), bet nuo teismo paskelbimo dienos (1930 04 26). Tuo būdu susidarė 7 metai ir vienas mėnuo, o ne šešeri, kaip formaliai buvo pasmerktas.
Prel. Olšausko padėtis kalėjime buvo sunki. Jis - liguistas, senas, o kalėjimas - drėgnas. Valdžios organų dirbtinai sufabrikuotoje byloje pasmerktas, metropolito arkivysk. Skvirecko ne tik neužtariamas, bet dargi spaudžiamas... Prisiminė Olšauskas, kad Metropolijos kapituloje turi seną savo bendradarbį didelį lietuvių tautinės sąmonės žadintoją Kauno apylinkėse prel. R Januševičių, kuris yra gerai pažįstamas su prezidentu A. Smetona, ir parašė jam laišką, prašydamas, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymą Prezidentas sulaikytų teismo nuosprendį.
Laiške Olšauskas rašo, kaip buvo fabrikuojama jam byla ir kaip, neturint įrodymų, jisai buvo nuteistas. Prašo užtarti jį pas prezidentą - tuo būdu išgelbėsi mane nekaltą 64 metų senį nuo ilgos kalėjimo agonijos, o Kapitulą ir visą Bažnyčią - nuo nepagrįstų šmeižtų, jaunuomenę - nuo bjauriausio papiktinimo. Aš, išėjęs iš kalėjimo, pasamdęs vokiečių detektyvus, surasiu tikrą kaltininką, atnaujinsiu bylą ir viskas bus sutvarkyta, - baigia laišką Olšauskas.
Kadangi Olšauskas kaltas neprisipažino, tai šis jo prašymas nebuvo patenkintas. Vyriausybė norėjo, kad prel. Olšauskas prisipažintų kaltas ir paduotų malonės prašymą. Tąsyk vyriausybė būtų galėjusi „du kiškius nušauti“ - suniekinti Olšauską ir jo paties rankomis suduoti smūgį katalikų autoritetui. Olšauskas to padaryti nesutiko. Reikalas pakibo ore: teismas atidėjo sprendimo vykdymą, kol metropolitas nepašalins Olšausko iš kunigų luomo. Metropolitas negalėjo to padaryti, kol dvasinis tribunolas nepripažins jo kalto dėl žmogžudystės. Metropolitas vengė šią bylą perduoti dvasiniam tribunolui, nes, nesant įrodomos medžiagos, pastarasis nebūtų Olšausko pakaltinęs. Metropolitui būtų tekę sueiti į konfliktą su civiline valdžia. Galiausiai, matyt, buvo nutarta pasitenkinti tuo, kad Olšauskui būtų atimta prelatūra. Bet ir čia užkliūta. Teisingumo gynėjas kun. dr. Malakauskas nurodė, kad, pagal Bažnytinės teisės nuostatus, pats metropolitas to padaryti negalįs.
Pagaliau surasta išeitis. Metropolitas, bendru sutarimu su vyriausybe, pasiuntė į kalėjimą Tumą-Vaižgantą, kad jų vardu pasiūlytų Olšauskui atsisakyti prelatūros. Šį siūlymą Olšauskas priėmė, sakydamas, kad jam svarbu tik kunigystė, nes tai yra sakramentas, o ne laipsniai ir titulai.
Prezidentas A. Smetona vasario 16 d. išvadavo Olšauską iš kalėjimo. Kalėjime jis išbuvo arti dvejų metų (1929 03 23-1931 02 16). Kai vasario 16 d. Olšauskas iš kalėjimo grįžo, kitą dieną jį aplankė Apaštalų Sosto patikėtinis Lietuvoje monsinjoras Faidutis. Olšauskas jam viską papasakojo: bylos dirbtinumą, spaudos propagandą, įstatymų pažeidinėjimą, prof. Voldemaro ir kitų valdžioje esančių masonų priešiškumą katalikams, metropolito Skvirecko asmeninį jam nepalankumą: už teisėtą savo pinigų iš kapitulos kasos pasiėmimą grasino ekskomunika, atsisakė jo bylą perduoti dvasiniam tribunolui ir kt. Mons. Faidutis patarė visa tai išdėstyti Apaštalų Sostui, ką netrukus prel. Olšauskas nuvykęs Romon ir padarė plačiu Supplex Libellus raštu.
Šventosios Oficijos kongregacija visą tą Olšausko raštą atsiuntė Metropolitui pasiaiškinti. Metropolito pavesta, Kurija pasiaiškino: Olšausko žmogžudystėje nekaltina. <...> Sau priklausomus pinigus 112 000 litų sumai Olšauskas pats pasiėmė, likusius 8225 litus kapitula išmokėjo.
Taigi Vatikano akyse dėl pasiimtų pinigų ir dėl žmogžudystės - Olšauskas teisus. Tačiau sukompromituotas veiklus kunigas visuomeninei veiklai jau netiko. Grįžęs iš Romos, prel. Olšauskas persikėlė gyventi į savo ūkį Laukžemėje, Telšių vyskupijoje.
Apsigyvenęs Laukžemėje, kaip rašė laikraštis „Naujoji Romuva“, Olšauskas nesėdėjo rankas sudėjęs. Jis siekė reabilitacijos. Matyt, su vokiečių detektyvų pagalba jisai jau buvo užėjęs ant žudikų pėdsakų. Tačiau baigti reikalą iki galo jam nebuvo lemta. Niekinga žmogžudžio ranka jį, grįžtantį iš Palangos Devintinių atlaidų, mirtinai peršovė. Tai įvyko 1933 m. birželio 18 d. plente Palanga - Klaipėda - Liepoja 42-43 km kvartale 13/56, apie 2 km nuo namų. Ties nušovimo vieta paplentėje iki šiol yra išlikęs maždaug 1 m 60 cm aukščio ąžuolo kryžius su išpjautu užrašu A†A 1933.VI.18.Nuostabu, kad dabar, praslinkus daugiau nei 50 metų nuo to įvykio, kryžius dažnai būna papuoštas gražiomis gėlių puokštėmis.
Tragiška Olšausko mirtis liudija, jog jis buvo rafinuotos, planingai surengtos niekšybės auka. Ir pats Olšausko žudikas - Žilius (po karo gyvenęs Australijoje), sėdėdamas Kretingos kalėjime, užklaustas dantų gydytojos Eugenijos Kalvaitytės, kodėl jis nušovė kun. Olšauską, atsakė: Vienas iš mudviejų turėjo žūti. Tai trumpas, bet daug pasakantis mįslingas atsakymas, kuris irgi nurodo tikrąją priežastį - lenkų žvalgybos veiklą Lietuvoje.
Reikia perskaityti šią knygą, nes joje sukaupta tiek daug svarių duomenų, jog mąstantis skaitytojas galės pasidaryti daug rimtų išvadų ir apibendrinimų.
Kun. Juozas Šalčius.IŠ BAŽNYČIOS IR POPIEŽIŲ ISTORIJOS.
(I leidimas. 1970; 1988. 365 mšr. p.)
Šis kun. J. Šalčiaus veikalas tai glausčiausia Bažnytinė enciklopedija, apimanti tokį ilgą laikotarpį: pradedama tuo, kaip Kristus įsteigė Bažnyčią ir baigiama tuo, kaip „kardinoliškoji Lietuva“ šiandien turi savo kardinolą.
Jz.[Šalčius], PRELATAS MYKOLAS KRUPAVIČIUS. (268 mšr. p.)
Čia aprašytas prel. Mykolo Krupavičiaus gyvenimas, jo nuveikti darbai, apibūdinta asmenybė - pateikta jo laiškų ištraukų ir kitų asmenų atsiminimų apie jį. Mykolui Krupavičiui būdingas didelis protas, tvirta valia, nedarymas kompromisų su sąžine, jis buvo silpnos sveikatos, bet galingos dvasios žmogus, gavęs iš Dievo daug talentų. Juos visus jis panaudojo savo veiklai Dievo, tautos ir žmogaus tarnyboje. Tai plataus diapazono asmenybė: visuomenininkas, veikiantis žodžiu (puikus oratorius) ir plunksna, valstybininkas politikas ir kilnus kunigas.
Baigęs Petrapilio dvasinę akademiją, Mykolas Krupavičius 1917 m. buvo paskirtas Voronežo (kur buvo įsikūrusi didžiulė lietuvių pabėgėlių nuo karo kolonija) berniukų M. Yčo gimnazijos kapelionu. Čia jis suorganizavo krikščionių demokratų sąjūdį ir telkė ateitininkus. Dėl savo veiklos, bolševikams paėmus valdžią, M. Krupavičius buvo pasmerktas mirties bausme. Pavyko pabėgti ir laimingai grįžti į Lietuvą. Čia jo laukė nauji veiklos barai - rengti tautą nepriklausomam gyvenimui.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prasidėjo kuriamasis darbas. Išrenkamas Steigiamasis Seimas, kuris nustatė Lietuvos konstituciją, įvedė savą valiutą - litą, paskelbė žemės reformos įstatymą, atkūrė Lietuvos universitetą. Seime didžiausią skaičių atstovų turėjo krikščionių blokas (56 atstovus iš 112). Šiame bloke krikščionys demokratai sudarė gausiausią grupę, kuriai vadovavo M. Krupavičius.
Būdamas žemės ūkio ministru M. Krupavičius 1923-1926 m. atliko Lietuvoje žemės ūkio reformą. Apie pusės milijono hektarų žemės fondas išdalytas Lietuvos bežemiams ir mažažemiams. Žemė paimta iš dvarų, kurie buvo lenkinimo arba rusinimo lizdai Lietuvoje.
Prof. St. Šalkauskis pradžioje būgštavo dėl Krupavičiaus dinamizmo ir radikalumo. Bet kai šis baigė veiklą žemės reformos srityje, Šalkauskis pareiškė, kad Seimų laikais (1920-1926) Krupavičius buvo žymiausias Lietuvos politikas ir visuomenės veikėjas.
Kun. M. Krupavičius buvo bebaimis kovotojas dėl lietuvių tautos ir žmogaus teisių. 1940 10 07 jis rašo memorandumą sovietų valdžiai. Lietuvą okupavus vokiečiams, rašo memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune (jį parašė drauge su K. Grinium, buvusiu prezidentu, ir J. Aleksa, buvusiu žemės ūkio ministru). Memorandume buvo pažymėta, kad vokiečiai jau dabar, karui nesibaigus, Lietuvą kolonizuoja. Dėl šio memorandumo 1942 m. pabaigoje kun. M. Krupavičius buvo suimtas ir per Eitkūnų ir Tilžės kalėjimus pasiųstas internuoti į Karmelitų vienuolyną Regensburge, iš kur karui besibaigiant amerikiečių išvaduotas. Atsidūręs tremtyje vadovauja kovai dėl Lietuvos laisvės. Buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIKO) pirmininku (iki 1955). Atsisakęs šių pareigų ir toliau visais įmanomais būdais rūpinosi Lietuvos reikalais.
Prieš mirtį prelatas M. Krupavičius prašė, kad jo mirtingąjį kūną paženklintų Lietuvos žeme: užpiltų ant krūtinės tą žiupsnelį žemės - iš Kauno pilies ir nuo kapo Nežinomo kareivio, žuvusio už Lietuvos nepriklausomybę, - kuri jam buvo atsiųsta iš Lietuvos ir už kurią jis kaip už didžiausią dovaną dėkojo.
Štai ištrauka iš kun. Mykolo Krupavičiaus testamento: Kiekvienose šv. Mišiose prašiau Dievą Tėvynei laisvės ir pasilikti lietuviams tvirtais, ištvermingais ir kovingais patriotais, o katalikams - katalikais... Krupavičius mylėjo Tėvynę labiau už save, daug dirbo ir rūpinosi ja, turtų (materialinių) nesudėjo gyvendamas, nepaliko jų ir mirdamas. Paliko tik savo širdies meilę tame pačiame testamente pažadėdamas nesiliauti melstis už Lietuvą ir ten, kur Dievas bus jam skyręs.
Yra dar vienas kun. J. Šalčiaus veikalas - ARKIVYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS. Apie šį mūsų tautos šventąjį kankinį bus atskira apybraižėlė kitame „Rūpintojėlio“ numeryje.
