DIDŽIAI KRIKŠČIONIŠKOS ASMENYBĖS BRUOŽAI (Arkivyskupas Jurgis Matulaitis)
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
Stasys Yla
Pažinti žmones ir mylėti. Stebėjo jis gyvenimą gana atvirai ir pažino jį realiai.
Žemė ne rojus, žmonės ne angelai ir čia negali gyventi be kryžiaus, -rašo konfratrui marijonui ir prideda: - Rūpinkis, brolau, savo širdyje turėti ramybę. <...> Jei gali, ir kitų tarpe sėk ir gaivink tą ramybę. <...> Matyt, ramybė yra brangus dalykas, kad ją Kristus labiausiai teikė apaštalams (Užr., p. 124-125).
Žinojo gerai ir pats patyrė, ko galima laukti iš žmonių net švenčiausiame darbe. Jis sako:
Kitados aš maniau, kad žmonės tik tada kitiems trukdo, kai juos mato kylant aukštyn, veržiantis į geresnes vietas. Dabar įsitikinau, kad žmonės dar labiau pyksta ir daug labiau trukdo, matydami kitus norint iš tolo šiek tiek pasekti Kristaus pėdomis (p. 125).
Jam būdavo graudu matant, kaip pilni neapykantos giežia pagiežą vieni prieš kitus (p. 125).
Žmonių pažinimas, ypač iš tos pusės, yra pati didžiausia kliūtis mūsų ramybei. Su šia kliūtimi arkivysk. Matulaitis susidūrė jau vaikystėje, net savo šeimoje - iš savo paties brolio. Būdamas kunigu turėjo išgyventi vieną skaudžiausių patyrimų, kaip pašventintojai kartais užmiršta savo pašvęstuosius ir palieka kančioj ir vienumoj.
Matulaitis išgyveno įtarinėjimus iš pačių pašaukimo brolių, buvo jų skundžiamas net vyresniesiems. Jis rašo:
Kai man pirmą kartą pranešė rimtas kunigas, kad aš Varšuvos konsistorijoj [kurijoj] esu už bedievį laikomas, kad net aprobato negausiąs, man buvo labai skaudu. Tiesiog susirgęs jaučiausi, kaip nesavas vaikščiojau kokias dvi savaites. <...> Kryžius tik paveikslėliuose gražus, gėlėmis papuoštas. Tikrasis kryžius visuomet sunkus (p. 107).
Tik mažas mažutėlis gali būti ramus ant motinos rankų, kol jo kojyčių nesužeidžia aštri žemė. Tik vaikas gali šypsotis kiekvienam sutiktam žmogui, kol jis nepažįsta žmonių nemeilės, nedėkingumo, vyliaus. Jeigu visiems šypsosi suaugęs žmogus, mes turėtume sakyti: arba jis yra nenormalus, arba šventasis. Matulaičio ramybė ir šypsnys negalėjo tad būti nei naivaus vaiko, nei pamišėlio, o tik šventojo, kuris žmonių pažinimą perkeitė nepaprasta meile. Ir tai jis padarė vedamas pavyzdžio, kokį mums davė Kristus. Viešpats Jėzus visuomet buvo romus, - rašo arkivysk. Matulaitis. -Kiek Jam žmonės visokių šunybių darydavo, o Jis niekad nesiliovė žmonių mylėjęs ir jiems tarnavęs. Numirė už juos, nors žinojo ir matė jų nedėkingumą ir niekingumą. <...> Iš visų žmonių turbūt tik vienas Viešpats Jėzus pilnai suvienijo žmonių pažinimą su jų meile. Jis tik vienas, pažinojęs žmones iki pačiam dugnui - visas jų tamsias puses, patyręs nuo jų nedėkingumą, - niekad nesiliovė jų mylėjęs. <...> Mes paprastai elgiamės priešingai. Net ir dorą žmogų pažinę arčiau, pamatę jo silpnąsias puses, pradedam atšalti ir meilė mūsų širdyse eina silpnyn. O ką jau kalbėti apie tuos žmones, kurie mus įžeidžia, užgauna. Toli dar, toli mes, Brolau, nuo tikrosios Kristaus dvasios (p. 124).
Štai vienas gražiausių ir taikliausių Matulaičio pastebėjimų, kad neužtenka žmones pažinti, bet reikia juos mylėti. Ir juo geriau mes juos pažįstame, juo labiau reikia ugdyti savyje jų meilę ir šitos meilės mokytis iš Kristaus. Meilė yra vienas tų šaltinių, iš kurių turi trykšti ramybė.
Mylėti ir atleisti. Nors Matulaitis toj vietoj nepratęsia Kristaus ramybės vaizdavimo, bet mes žinome patys. Kristus ramus ir tylus Kajafo ir Piloto teisme. Jis, lyg būtų bejausmis, ramiai priima apspjaudymą ir mušimą, piktus kaltinimus ir melą. Ir Kristaus ramybės paslaptis atsiskleidžia Jo atlaidume.
Meilė negali būti neatiaidi, jeigu jos bent kiek turime. Kiek jos turime, tiek parodome savo atlaidume. Mūsų atlaidumo laipsnis priklauso nuo meilės laipsnio. Žinome iš patyrimo, kaip būna ramu, kai galime atleisti nuoskaudą ir nesinešioti jos ilgai.
Meilė yra didelė dorybė - pati didžiausia, kurios iš mūsų reikalauja Dievas ir kurią savo pavyzdžiu paliko Kristus. įkūnyti tai dorybei, iš kurios plaukia ir ramybė, reikia kitų parengiamųjų dorybių. Arkivysk. Matulaitis nurodo labai natūralių - pedagoginių priemonių. Jis sako:
Reikia mokytis matant nematyti, girdint negirdėti. Reikia mokytis visų tų šunybių, blogybių nejausti taip labai, nesigraužti dėl jų (p. 125).
Žiūrėkime, kaip jis atskleidžia save, parodydamas, kad ir jis buvo jautrus: Girdint kalbas prieš mylimus žmones, prieš savo tautą, niekad negali būti malonu. <...> Ir aš seniau, tokias kalbas girdėdamas, labai atjausdavau. Bet dabar jos labai menką man daro įspūdį. Jei kur girdžiu, praskamba, ir tiek. Raminuosi tuo, kad mes nuo tų kalbų nei blogesni, nei geresni nebūsime. Tegu sau kalba, ką nori, o mes žiūrėkime savo ir dirbkime, kad būtume kaskart geresni. O jau graužtis dėl tų kalbų visai nėra ko (p. 124).
Arkivysk. Jurgis iškelia tokio graužimosi neprasmingumą, netgi žalą sau patiems.
Ta gaiži neapykantos rūgštis, kuriai leidžiame viešpatauti mūsų širdyse, daugiau mums patiems kenkia negu mūsų skriaudėjams. Ji mūsų pačių širdis ėda (p. 125).
Pažinti save ir pasitikėti Dievu. Santykiai su žmonėmis yra vienas didelis mūsų nerimo šaltinis, o antras - mūsų santykis su savim pačiais. Mumyse išauga vidinės kliūtys, abejonės, pagundos. Iš to atsiranda susidrumstimas ir savimi pačiais nusivylimas. Kartais ateina dvasinė naktis arba akis pridengia lyg rūkai. Kartais rodos eini, veržies pirmyn ir krinti lyg j prarają. Didžiausią nerimą, rūpestį ir sielvartą mums kelia mūsų pačių netobulumai. Juo didesni mūsų netobulumai, kuriuos pažįstame, juo didesnė mūsų neramybė. Bet ir čia yra sprendimas.
Kaip santykyje su žmonėmis reikia didelės artimo meilės, taip santykyje su savimi pačiu reikia didelio pasitikėjimo Dievu. Matulaitis rašo vienai vienuolei:
Tik niekad nereikia nusiminti dėl savo netobulybių ir silpnybių. Juo silpnesni jaučiamės, juo labiau Dievu pasitikėkime. Jis mūsų stiprybė ir išganymas.
Ir Matulaitis vėl kreipiasi į sveiką protą primindamas, kad
tarp idealo ir mūsų gyvenimo visuomet yra plyšys. <...> Didžiausi šventieji jautėsi silpni, nusidėjėliai ir dažnai skundės, dejavo. <...> Pats šv. Paulius skundžiasi, kad ir jį varginusios pagundos. <... > Tik stenkis vis eiti tolyn ir kilti. Nežiūrėk taip labai, kiek dar kelio lieka nueiti. Dievas atlygins už pastangas ir netobulumus, tik vis žeminkis Dievo akyse, o Viešpats, matydamas nužemintą tavo širdį, neatstums tavęs. Juo silpnesni jaučiamės, tuo labiau pasitikėkime Dievu (p. 123).
Kitoj vietoj jis rašo:
Prie tobulybės priklauso ir mokėjimas savo netobulumus kantriai nešti, geriau sakant, kantriai ir patvariai su jais kovoti (p. 99).
Pasitikėjimas Dievu mums yra lyg inkaras laivui audringame jūros paviršiuje. Kai turime atramą ir žinome, kas mus palaiko, tada negalime jaustis patys vieni - tarsi būtume žmonės be Dievo.
Štai Matulaičio prasitarimai:
Vėl giliau žvilgterėjau į savo gyvenimą. <...> Viešpatie, kokia negalė. Kiek visur netobulybių, klaidų. Beviltis apimtų, kad taip giliai nepasitikėčiau Tavo gailestingumu. <...> Labiausiai mane žudė šį mėnesį vaizduotė ir mintys. Per mažai jas valdžiau. Kiek kartų atsitiko koks svarbesnis reikalas, tai jau pagavęs mane ir nešiojo, kur tinkamas, ir blaškė į visas puses, dirbti neduodamas. Taip pat nors dirbau, bet nebuvo geros tvarkos darbuose...
Gera daryti ir nesijaudinti. Šalia žmonių ir mūsų pačių negalių yra dar vienas mūsų neramybės šaltinis, tai įvairūs darbai, pareigos ir reikalai. Kartais jų susibėga tiek daug, kad jėgos išsenka ir dvasia ima pavargti. Darbas išplaka kaip vėjas skudurėlį. Ir kad darbų galą matytum, kad galėtum ką nors pasakyti: va, baigiau ir galiu atsikvėpti kaip žmogus, viską užmiršti. Dar baisiau, kad vieną darbą bedirbant, reikia galvoti apie keletą kitų pirmyn. Ir kiek pats darbas išvargina, tiek ne mažiau išsekina jo planavimas ar žinojimas ir galvojimas, kad kiti darbai tavęs laukia.
Dar vienas dalykas: kai kurie mūsų darbai sutinka kliūčių, kurių apgalėjimas pareikalauja naujų didelių dvasinių ir fizinių jėgų. Laimingi, kas gali dirbti normaliai, sistemingai, pastoviai ir daugiausia vienos rūšies darbą. Jie gali susitvarkyti, susiplanuoti ir taip išlaikyti vidinę ramybę. Ir šiuo atžvilgiu žvelkime į Matulaitį. Žiūrėkime, kaip jis, begalinių darbų užguitas, galvoja ir kuo pasitiki.
Ar išeis kas iš mano sunkaus ir vargingo darbo, vienas Dievas težino, kuris viskam duoda derėjimą. Nors žmonės mano darbą vadina tuščiomis svajonėmis, bet svajoti aš neturiu kada. Man tenka sunkiai dirbti nuo ryto ligi vakaro, nelabai turiu kada išeiti ir pasivaikščioti. <...> Jei ir nieko neišeis iš mano sunkaus darbo ir vargo, tai, manau, kad bent Dievas priims mano gerus norus ir už juos atlygins, o tai mums visiems labiausiai turi rūpėti. <...> Nei turtų, nei tuščios garbės, nei jokių poaukščių niekad negeidžiau ir dabar juo labiau jų nežiūriu, tik rūpinuosi, kad Dievui įtikčiau, Bažnyčiai ir žmonėms galėčiau ką nors gera padaryti (p. 128).
Būsimai vienuolei M. Rūškytei jis rašo:
Tikra vienuolė privalo trokšti ne ramaus būvio, bet darbo ir pasišventimo Dievui ir žmonėms (p. 99).
(Iš kn. Jurgis Matulaitis)
