ATEITININKŲ SĄJŪDŽIO POVEIKIS MOKSLEIVIJAI IR INTELIGENTIJAI
Ign.[Kazimieras Šapalas]
(Str. „Jaunimo sąjūdis" tęsinys. Pradžia Nr. 7, 8, 11)
Besimokančio jaunimo ir inteligentijos ideologinis persiorientavimas. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje rusų mokyklose vyravęs priešiškas nusistatymas religijai buvo labai paveikęs besimokantį lietuvių jaunimą ir šviesuomenę. Būti ateistu buvo mada. Lietuviai pasauliečiai inteligentai buvo arba ateistai, arba indiferentai. 1910 m. kilęs ateitininkų sąjūdis sulaukė didelio moksleivių ir studentų pritarimo. Nepriklausomybės gyvenimo pabaigoje dauguma lietuvių moksleivių ir inteligentų nuo ateizmo jau buvo nusigręžę. Persiorientavimą iš dalies nulėmė ir tai, kad jaunimas mokėsi ne rusų, o nepriklausomos Lietuvos mokyklose, kuriose vyravo kita, ateitininkų skleidžiama dvasia. Įdomu, kad nepriklausomoje Lietuvoje moksleivių pažiūrų formavimuisi daugiau įtakos turėjo ne mokytojai, o moksleivių organizacijos.
Gausiausi ir geriausiai organizuoti buvo ateitininkai. Per savo kuopeles, sekcijas, būrelius, paskaitas, konferencijas, šventes ir kitus renginius jie darė didelį poveikį moksleiviams. Didelę reikšmę turėjo tai, kad, kuriantis valstybei, ateitininkų sendraugiai (kun. Mykolas Krupavičius, Aleksandras Stulginskis, Kazys Bizauskas, Leonas Bistras), kaip valstybės vadovai, neleido auklėjimo pakreipti ateistine linkme. Nors vėliau valdžia keitėsi, auklėjimo kryptis mokyklose iš esmės pasiliko tokia pati.
Valstybės kūrimosi pradžioje ateistinės inteligentijos buvo žymiai daugiau. Valstybės valdymo aparate ir mokyklose, ypač aukštosiose, ji užėmė daug svarbių pozicijų ir ideologinės kovos arenoje nebuvo pasyvi. Per savo organizacijas, spaudą, mokyklas ir įtaką valstybės aparate ji stengėsi paveikti moksleiviją ir jaunąją inteligentiją.
Ateistinės moksleivių organizacijos ir jų vaidmuo. Nepriklausomoje Lietuvoje veikė kelios ateistinės pakraipos moksleivių organizacijos: aušrininkų, varpininkų, kultūrininkų, komunistinio jaunimo.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais didelį aktyvumą rodė aušrininkai. Rusijos revoliucijos paveikti, jie grįžo į Lietuvą kovingai nusiteikę ir toli pasukę į kairę. Jie vedė smarkią akciją prieš ateitininkus ir Katalikų Bažnyčią. Bet jų ideologija ir siekiai buvo svetimi lietuvių moksleivijai, todėl šalininkų nedaug tesusilaukė. Jie sekė rusų kairiaisiais socialistais revoliucionieriais, iš savo principų išbraukė tautiškumą ir įsirašė socializmą. Jų žvilgsnis krypo į Maskvą, jie buvo nepalankūs besikuriančiai Lietuvos valstybei.
Su jais buvo nepakeliui lietuviams moksleiviams, kurių ištisos klasės savanoriais ėjo į frontą ginti nepriklausomybės. Aušrininkų laikraštis „Aušrinė“ koneveikė savanorius. Taip toli nukrypusiems aušrininkams nepritarė vyresnieji aušrininkai. Vienas pirmųjų aušrininkų rašytojas Balys Sruoga socialistinę „Aušrinę“ pavadino mylimuoju rusų nihilistų vaiku, o socialistinės „Aušrinės“ leidėjus - pasenusiais, surusėjusiais, rusų civilizacijos nuodų - nihilizmo - prisigėrusiais („Lietuva". 1920. Nr. 5).
Aušrininkai 1922 m. savo skyrius turėjo 12-oje mokyklų. Narių skyriuose, išskyrus Marijampolės realinę gimnaziją, buvo nedaug - po vieną antrą dešimtį. Po 1926 m. gimnazijose aušrininkai mažai reiškėsi, o po 1930 m. organizacija visai nustojo veikusi.
Moksleiviai varpininkai įsikūrė 1923 metais. Savo ideologu jie laikė tautinio atgimimo žadintoją Vincą Kudirką. Juos globojo valstiečių liaudininkų vadai F. Bortkevičienė, K. Grinius, adv. M. Sleževičius. Leido savo laikraštį „Moksleivių varpai“, kurio išėjo 10 numerių. Organizacija didelės įtakos moksleivijai neturėjo: jų skyriai tebuvo tik keliose mokyklose.
Kultūros būreliai jungė įvairių krypčių laisvamaniškų pažiūrų moksleivius: aušrininkus, varpininkus, komjaunuolius ir kitus. Jų tikslas buvo šviestis ir skleisti ateizmą. Kultūros būreliai veikė daugelyje mokyklų, bet buvo negausūs. Labiau buvo paplitę miestuose ir kaimuose suaugusiųjų būreliai.
Komunistinio jaunimo organizacija buvo uždrausta, bet ji veikė slaptai. Savo kuopeles turėjo Biržų, Kauno „Aušros“, Kelmės, Mažeikių, Panevėžio gimnazijose, Marijampolės, Panevėžio mokytojų seminarijose (MLT enciklopedija. 1968. t. 2, p. 389). Komjaunuoliai savo veiklą kreipė daugiau į miestų ir kaimų jaunimą. Mokyklose jų įtaka mažai reiškėsi. Kiek moksleivių priklausė komjaunimo organizacijai, tikslių duomenų nėra. 1939 metais Lietuvoje buvo apie 1000 komjaunuolių, tai daugiausia miesto ir kaimo darbininkai, tarp jų - nemažai kitataučių.
Moksleivių ateistinės organizacijos nebuvo gausios. Joms priklausė apie 700-800 narių, tai sudarė 4-5% visų moksleivių.
Ateitininkams artimos moksleivių organizacijos. Lietuvoje veikė kelios ateitininkams artimos moksleivių organizacijos. Iš jų veikliausios buvo skautų ir Jaunosios Lietuvos organizacijos.
Lietuvos skautus pirmieji pradėjo organizuoti ateitininkai (P. Jurgelevičius-Jurgėla). Skautų įstatuose pasakyta, kad skautas yra ištikimas Dievui ir Tėvynei, visuomet turi atminti pareigas Dievui, būti religingu žmogumi, Tėvynės reikalus kelti aukščiau kitų, turi būti blaivus, skaistus savo mintyse, žodžiuose ir veiksmuose (Lietuvos skautų brolijos statutas. 1930, p. 35-36).
Ateitininkų vadas prof. Stasys Šalkauskis aukštai vertino skautus už jų ištobulintą auklėjimosi sistemą. Jis rašė:
Susipažinus su skautų principais negalima abejoti, kad skautų ideologijoje ir jų veikimo priemonėse būtų kokio nors prieštaravimo ateitininkų principams ir pareigoms. <...> Skautai kaip grynai praktinė draugingo auklėjimo organizacija negali atstoti ateitininkų ideologijos ir visų siekiamų uždavinių, bet, iš kitos pusės, ateitininkai, neperėję skautizmo pareigų skautų būreliuose, negali įsigyti pakankamame laipsnyje visų teigiamų savybių, kurias stengiasi išvystyti skautybės idėja. Skautizmas yra privaloma visiems ateitininkams mokykla, kuri paruošia ateitininkus geriausiu būdu vykdyti vieną svarbią dalį savo uždavinių (prof. St. Šalkauskis. Ateitininkų ideologija. 1933, p. 44).
Todėl daugiausia skautų draugoves kūrė ir joms vadovavo ateitininkai. Lietuvos skautų šefas 1925-1930 m. buvo ateitininkas sendraugis Aleksandras Stulginskis, buvęs Respublikos prezidentas. 1930 m. skautai buvo suvalstybinti. Jų organizacija pakreipta tautininkams palankesne kryptimi, bet esminiai skautų principai liko nepakeisti. Šefu tapo prezidentas Antanas Smetona. Po 1930 m. skautų organizacija buvo vienintelė ir pati gausiausia legali organizacija.
Jaunosios Lietuvos moksleivių organizacija pradėjo kurtis 1927 metais, ją rėmė studentų Neo-Lithuania korporacija ir tautininkų partija. Ji buvo užsibrėžusi lavintis ir auklėtis tautine dvasia, laikantis krikščioniškosios dorovės dėsnių. Pasisakė prieš materializmą ir ateizmą, religiją laikė pozityviu veiksniu (jaunoji Lietuva. 1928. Nr. 1-2, p. 6-11). Moksleivijos pritarimas jai buvo didesnis negu ateistinėms organizacijoms. Paklususi Švietimo ministerijos įsakymui, 1930 m. savo veikimą nutraukė.
Ateitininkai ir skautai sudarė lietuvių moksleivijos daugumą - maždaug tris ketvirtadalius visų moksleivių. Ateitininkai turėjo didžiausią įtaką. Ypač ryški ji buvo tose mokyklose, kur daugumą mokytojų sudarė ateistai. Pavyzdžiui, Šiaulių gimnazijoje po Pirmojo pasaulinio karo iš pedagogų gal tik kapelionas nebuvo ateistas... Pedagogų taryba ateitininkams nerodė prielankumo ir 1923 m. uždraudė jiems veikti (Ateitis. 1923, p. 128), bet jų kuopa veikė slaptai už gimnazijos sienų ir buvo pati įtakingiausia. Buvo ir daugiau mokyklų, kuriose pedagogų tarybos mėgino ateitininkų veikimą sulaikyti (Biržuose ir kt.), tačiau veikla niekur nesustojo.
1930-1940 m. ateitininkų organizacija buvo uždrausta visose vidurinėse mokyklose. Už slaptą veikimą buvo mažinamas elgesio pažymys ir šalinama iš mokyklos. Reikėjo saugotis mokyklos vadovybės, mokytojų, policijos ir saugumo seklių. Tačiau organizacija išsilaikė, sustiprėjo ir išaugo (J. Girnius. Pranas Dovydaitis. 1975, p. 377).
Moksleivių ateitininkų organizacija, remdamasi religija ir tautos meile, atliko labai reikšmingą misiją - sulaikė ateizmo plitimą moksleivijoje. Tatai Pripažįsta ir A. Gaigalaitė savo veikale „Klerikalizmas Lietuvoje“, rašydama, kad klerikalai (suprask - katalikai) savo įtakoje laikė kaimo ir vidurinių mokyklų jaunimą. Bet ji klydo tvirtindama, kad aukštosiose mokyklose -universitete ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje - jų įtaka buvo silpna.
Studentijos ideologinis nusistatymas. Ateitininkų sąjūdžio išpliti-mas gimnazijose pagreitino studentijos ideologinį persiorientavimą. Kasmet keli šimtai moksleivių ateitininkų, baigę gimnazijas, stodavo į aukštąsias mokyklas. Studentų ateitininkų organizacija greitai augo: 1931-1932 m. ji turėjo apie 1000 narių ir buvo gausiausia ir įtakingiausia tarp studentų.
Lietuvos aukštosiose mokyklose veikė aušrininkų, varpininkų, žaizdrininkų, marksistų-komunistų organizacijos, kurių pažiūros buvo ateistinės. Jos gausėjo lėčiau negu ateitininkai ir jų narių buvo daug mažiau. Komjaunimo ir komunistų organizacijos buvo uždraustos. Jos veikė prisidengusios „Atžalos“, „Auroros“, Kultūros būrelio, neturtingųjų studentų ir kitais vardais.
Tautinės krypties studentų korporacija Neo-Lithuania religiją laikė pozityviu veiksniu ir savo įstatuose buvo įsirašiusi kelti ir auklėti savyje tautinę ir asmeninę vidaus kultūrą, stovint ant krikščioniškojo doros pagrindo (NaujojiLietuva. 1923. Nr. 1, p. 17). Ji buvo artimiausia ateitininkams, be to, po ateitininkų ir gausiausia. Ji labiau akcentavo ne religiją, o tautiškumą. Buvo veikiama didelės tautininkų partijos įtakos.
Per rinkimus į universiteto ir studentų atstovybę ateistinių organizacijų atstovai surinkdavo 2-3 kartus mažiau balsų negu ateitininkų ir neolituanų atstovai. 1938 m., sumažinus atstovybės narių skaičių, tik varpininkai turėjo po vieną atstovą. Kitos kairiosios organizacijos nesurinkdavo balsų minimumo.
Išskyrus teologijos-filosofijos fakultetą, universiteto dėstytojų personalas beveik išimtinai buvo ateistinių pažiūrų, bet jis ateistinės ideologijos įdiegti studentams nepajėgė. Dotnuvos žemės ūkio akademijoje ateistinių organizacijų įtaka buvo dar mažesnė negu universitete. Lietuvos aukštųjų mokyklų studentija nusigręžė nuo ateizmo. Religiniai ir tautiniai idealai jai buvo artimesni nei ateizmas, materializmas, marksizmas, internacionalizmas.
Keičiasi inteligentijos sudėtis ir veidas. Nepriklausomybės gyvavimo pradžioje pasauliečių inteligentų daugumą sudarė ateistai, išėję mokslus Rusijoje. Baigusieji Lietuvos aukštąsias mokyklas gausiai papildė lietuvių inteligentiją ir pakeitė jos ideologinį nusistatymą. Priešiškumas religijai labai sumažėjo.
Didelės įtakos lietuvių inteligentijos pažiūrų formavimui turėjo Lietuvos universitete 1922 m. įsteigtas Teologijos-filosofijos fakultetas, kurio įsikūrimą ateistai įvairiausiais būdais stengėsi sulaikyti. Fakultetas buvo katalikų inteligentijos kalvė. Jame susibūrė žymiausios katalikų intelektualinės jėgos: prof. Stasys Šalkauskis, prof. Pranas Dovydaitis, prof. kun. Pranas Kuraitis, prof. kun. Pranciškus Būčys, prof. kun. Blažiejus Česnys, prof. kun. Antanas Alekna, prof. kun. Jonas Totoraitis, prof. Juozas Eretas ir kiti. Skaitomi teologijos, filosofijos, pedagogikos, istorijos, literatūros kursai įdiegė studentams tvirtus katalikiškos pasaulėžiūros pagrindus. 1923-1940 m. fakultetas išleido 550 diplomuotų teologų, filosofų, literatų, istorikų, pedagogų (Vilniaus universiteto istorija. 1830-1940. 1977, p. 248). Gabesni diplomantai buvo pasiųsti į Vakarų aukštąsias mokyklas gilinti studijų ir specializuotis (J. Ambrazevičius, Pr. Dielininkaitis, J. Girnius, J. Grinius, Z. Ivinskis, J. Keliuotis, A. Maceina, J. penkauskas, I. Skrupskelis, A. Vaičiulaitis ir kt.).
Fakulteto profesoriai savo raštais, paskaitomis, per studentų ateitininkų organizaciją darė nemažą įtaką ne tik fakulteto klausytojams, bet ir kitus fakultetus bei aukštąsias mokyklas lankantiems studentams. Gausiai ateitininkus papildydavo kitus universiteto fakultetus bei kitas Lietuvos ir užsienio aukštąsias mokyklas baigę ateitininkai. Nepriklausomybės laikotarpio pabaigoje buvo šimtais skaičiuojami katalikai mokytojai, gydytojai, teisininkai, ekonomistai, agronomai, inžinieriai ir kt. Katalikų inteligentija tiek išaugo, kad jos skaičius jau buvo ne mažesnis kaip ateistinės. Taip keitėsi lietuvių inteligentijos sudėtis ir jos veidas, nyko joje priešiškumas religijai.
Žymiai išaugo kūrybinės intelektualinės katalikų pajėgos. Tai rodė įsteigta Lietuvių katalikų mokslo akademija, jos suvažiavimai, kur buvo skaitomi išsamūs moksliniai pranešimai, vėliau paskelbti trijuose (po 500 psl. kiekvienas) „Suvažiavimo darbų“ tomuose, leidžiami mokslo žurnalai - filosofijos „Logos“, gamtos mokslų „Kosmos“, religijos mokslo „Soter“, kalbos mokslo, literatūros ir istorijos „Athenaeum“, literatūros, mokslo ir akademinio gyvenimo žurnalas „Židinys“, mokytojams skiriama „Lietuvos mokykla“, savaitraštis „Naujoji Romuva“. Dar daug buvo leidžiama kitų katalikų laikraščių, skirtų moksleiviams, miesto ir kaimo jaunimui, ūkininkams, darbininkams, moterims. Kitų ideologinių krypčių inteligentija tokio aukšto lygio ir tokio skaičiaus žurnalų neturėjo.
Ateitininkų sąjūdis, užsibrėžęs sulaikyti ateizmo plitimą Lietuvoje, tą tikslą pasiekė. Bet jo uždavinys tuo nesibaigė. Ateitininkų himne pasakyta: Mūsų idėjos - tikėjimo brangybė, mokslas, dorumas, tautos reikalai. Šalia religijos, tautiškumas buvo antras ateitininkų ideologijos pagrindas. Tautos reikalams jie skyrė daug jėgų, aukojosi ir nemažai nuveikė. Nemažai ateitininkų paaukojo gyvybę gindami tautos laisvę, daug prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos sukūrimo, jos tvarkymo, mokslo ir kultūros kėlimo. Stiprino tautinę sąmonę ir ugdė ryžtą gyventi laisvėje, išlaikyti tautos savarankiškumą.
Ateitininkų sąjūdis rodo, kokią didelę potencialią jėgą turi religija ir tautiškumu remiama moksleivių organizacija. 1910-1911 m. nedidelis moksleivių (K. Bizauskas, L. Bistras, Vyt. Endziulaitis) ir Studentų (Pr. Dovydaitis, Pr. Kuraitis, M. Reinys, El. Draugelis) būrelis, religijos ir tautos idealų uždegtas, iškėlė šūkį: Visa atnaujinti Kristuje. Šis nedidelis būrelis sukėlė didžiulį sąjūdį, kuris patraukė jaunimą, sulaikė ateizmo plitimą Lietuvoje ir atliko tautai didelės reikšmės darbus.
Kadaise ateizmo pavojus sužadino ateitininkų sąjūdį. Tas pavojus lietuvių tautai ne mažesnis ir šiandien. Svetima brutali jėga, įsiveržusi 1940 m., sunaikino nepriklausomą Lietuvos valstybę, visas katalikiškas organizacijas, užsimojo sunaikinti religiją ir kartu pakirsti lietuvių tautos egzistenciją. Ateizmas per prievartą brukamas mažiems vaikams darželiuose, mokslo jaunimui mokyklose, o per radiją ir televiziją - visiems.
Religija yra tvirčiausia atrama tautai. Lietuvių tautos priešai žino, kad jeigu jaunimas išaugs be religijos, tai užges ir visos tautos tikėjimas, ji greičiau ištirps tarp kitų tautų. Užkirsti kelią ateizmui yra gyvybinis lietuvių tautos reikalas. Bet tatai pasiekti bus galima tik uždegus jaunimą religijos ir tautos idealais, kaip jį buvo uždegęs ateitininkų sąjūdis.
