„KASDINTI ŠULINĮ VANDENIO TYROJO..."
Art.[kun. Andrius Gustaitis]
Prieš porą metų buvo kukliai paminėtos 50-osios kun. Motiejaus Gustaičio, rašytojo ir poeto, švietėjo ir visuomenininko, mirties metinės (mirė 1927 12 23).
Motiejus Gustaitis gimė 1870 m. Rokų kaime prie Kauno. 1893 m. įšventintas kunigu, keletą metų darbavosi Marijampolėje. Čia dažnai susitikdavo su gimnazijos jaunimu. Vėliau knygelėje „Amerikos mokykla“ jis rašė, kaip makedoniečių vadas Antipatras, numalšinęs Spartoje maištą, pareikalavo iš miesto 50 vaikų. Spartiečiai jam siūlė 100 vyrų, bet Antipatras nesutiko: jaunuolius jis tikėjosi išauklėsiąs jam atsidavusiais žmonėmis. Kitoje vietoje M. Gustaitis pasakojo, kad Atėnuose būrys graikų patriotų taręsis, kaip išgelbėti vis labiau silpnėjančią Graikiją. Tarp jų buvęs senelis paėmęs apipuvusį obuolį ir metęs žemėn. Obuolys ištiško.
- Ką tuo norėjai parodyti? - klausė kiti.
- Štai žiūrėkit, obuolys dar turi sveikų sėklų. Pasodinkite jas. Iš jų išaugs medžiai ir neš gerų vaisių, - kalbėjo senelis.
To reikia atgimstančiai Tėvynei. Sėkla, iš kurios išaugs geresnė jos ateitis, - tai mūsų jaunuomenė. Išauklėkime ją sveiką kūnu, protu ir dvasia, o išgis Lietuva (M. Gustaitis).
Iš prigimties apdovanotas jautrumu, jis suprato, kad pirmiausia pats auklėtojas turi būti visapusiškai išsiugdžiusi asmenybė. Norint daryti įtaką moksleiviams, reikia ir mokslo laipsnio.
M. Gustaitis išvyko į užsienį. Studijavo Regensburge muziką, Romoje -teisę, o Friburge apgynęs disertaciją Orientalistika Adomo Mickevičiaus „Krymo sonetuose" grįžo į Lietuvą jau kaip filosofijos daktaras ir 1904 m. buvo paskirtas Marijampolės gimnazijos kapelionu.
Visoje Rusijos imperijoje Marijampolės gimnazija turėjo didžiausią procentą mokinių, kilusių iš lietuviškų šeimų, bet gimnazijos paskirtis buvo juos surusinti. Kai Motiejus Gustaitis, tuolaikinis Marijampolės mergaičių
„Žiburio“ progimnazijos direktorius, rūpinosi gauti leidimą progimnaziją paversti pilna gimnazija, gavo Švietimo direkcijos viršininko atsakymą:
Kadangi „Žiburio“ draugijos įstatai negarantuoja, jog ši mokykla paruoš geras rusų pilietes, <...> prašymas paliekamas be pasekmių.
Marijampolės gimnazijoje, kaip ir kitose to meto mokyklose, net tikyba buvo dėstoma rusų kalba. Kun. M. Gustaitis nuo pirmosios dienos prabilo lietuviškai, be to, pamokas paįvairindavo nuotrupomis iš istorijos, literatūros, iškeldamas didingą Lietuvos praeitį, skatindamas nenutautėti. Jis atsinešdavo į klasę ir lietuviškų knygelių bei laikraščių, kai ką leisdavo ir namo parsinešti. Tokia naujove buvo sunku patikėti. Mokiniai kapelionu buvo sužavėti, ypač kad jis pažadėjo suorganizuoti bažnytinį chorą, kuriam, kaip studijavęs muziką, pats vadovavo.
Tai buvo pirmasis mėginimas ne tik suburti, bet ir sudominti mokinius, kad jie ir ateityje neišsisklaidytų, nesijaustų vieniši, kad būtų susieti bendro reikalo. Anksčiau į Marijampolės gimnaziją neprasiverždavo jokia pažangesnė mintis, nebuvo jokios draugijėlės, niekas neprotestavo prieš rusiškas maldas, kurios kitose gimnazijose jau buvo panaikintos. Apie tautinį susipratimą, apie laikraštį ar knygą čia niekas neišdrįso užsiminti. Lietuviškai kalbėtis buvo draudžiama net savo kambaryje. Mokytojai dažnai krėtė mokinių knygas ir sąsiuvinius, kviesdamiesi į pagalbą vyresniųjų klasių mokinius, - idealios sąlygos tarp mokinių tarpti šnipinėjimui bei provokacijoms.
Šitokiomis aplinkybėmis pradėjo skambėti lietuviški kapeliono žodžiai. Kaip malonu matyti jūsų veiduose išrašytą mokslo troškimą, bet dar maloniau išskaityti jūsų akyse būsimus laikus, šviesesnę tautos ateitį... Turtą gali paveldėti po tėvų mirties, visokią žemišką gerovę gali nusipirkti, bet mokslas tik uoliu darbu teatsiekiamas... -ir šiandien jau baltaplaukiai Motiejaus Gustaičio mokiniai prisimena jo žodžius.
Po metų į Marijampolę atvažiavo kun. Justinas Staugaitis. Tai buvo plačių užmojų, neblogai gyvenimą pažįstantis žmogus, 10 metų dirbęs Lenkijoje. Ten jis sutikdavo nemaža lietuvių inteligentų, kurie, būdami katalikai, negalėdavo gauti darbo etnografinėje Lietuvoje. Tik trijų profesijų (advokatai, gydytojai ir kunigai) lietuviai, neatsisakę katalikybės, galėjo dirbti Lietuvoje. Mokytojai, inžinieriai ir kiti buvo siunčiami į Rusijos imperijos provincijas. Ten gyvendami jie sukurdavo mišrias šeimas, ir kitatautės jų žmonos vaikus išauklėdavo jau ne lietuviais.
Lietuviai inteligentai pagrįstai skųsdavosi, kad sunku rasti žmoną lietuvę inteligentę. Išauklėti mergaitės-moters asmenybę geriausiai galėjo mergaičių gimnazija, bet jai leidimas buvo duodamas tik draugijos vardu. Marijampolėje tokios draugijos nebuvo.
Buvo ką tik praūžusi 1905 m. revoliucija. Caro valdžia daug lengviau leido kurtis naujoms draugijoms ir mokslo įstaigoms. Bendromis jėgomis parengus įstatus, buvo įregistruota ir Žiburio draugija. Steigiamajame draugijos susirinkime pirmininku išrinktas kun. Motiejus Gustaitis, bet tas pareigas jis užleido draugijos iniciatoriui kun. Justinui Staugaičiui. Pasisekė gauti leidimą progimnazijai ir 1907 m., suradus patalpas, sukomplektavus mokytojų personalą, direktoriaus pareigoms kviečiamas kun. M. Gustaitis (žinoma, be jokio atlyginimo). Nėra inventoriaus, nėra vadovėlių, tačiau nuo pirmos dienos dėstoma lietuviškai.
Pirmaisiais, 1907-1908 mokslo metais į progimnaziją įstojo 39 mergaitės, vėliau pamažu, bet kasmet mokinių vis daugėjo. Tačiau vis tiek apmaudu: su tokiu vargu įkurta lietuviška progimnazija, o štai toje pačioje Marijampolėje, valdiškoje rusiškoje mokykloje mokosi 52 lietuvaitės gimnazistės ir nė nemano pereiti į lietuviškąją...
Vyskupas paskyrė kun. Staugaitį Lekėčių klebonu, o kun. Gustaičiui tenka imtis ir Žiburio draugijos centro pirmininko pareigų. Be to, kun. Gustaitis buvo vienas iš steigėjų Gabijos draugijos, kuri rūpinosi literatūros, dramos ir muzikos propagavimu. Dar spaudos draudimo laikais jo bendradarbiauta „Tėvynės sarge“, vėliau „Draugijoje“, „Gabijoje“, net Amerikos lietuvių laikraščiuose, leista savos poezijos atskiros knygutės.
1911 m. Marijampolės „Žiburio“ progimnaziją baigia pirmoji laida. Pilnai mergaičių gimnazijai negauta leidimo. Švietimo direkcija savo atsakymą argumentavo tuo, kad progimnazijoje per daug lietuviškos nuotaikos, be to, gimnazijai reikia erdvesnių patalpų. Tuomet Žiburio draugijos susirinkime nutarta patiems statyti gimnaziją.
Lengva pasakyti - pasistatykime! Bet iš kur gauti lėšų, jeigu iš gaunamų aukų vos beišsilaiko progimnazija. Numatyta į Ameriką aukų rinkti pasiųsti kun. J. Staugaitį ir kun. A. Civinskį, bet, šiems negalint išvažiuoti, į kelionę leidžiasi pats progimnazijos direktorius. Užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Grįžti pavojinga, bet pavojai M. Gustaičio nesustabdo. Grįžus tuoj su mokyklomis teko keltis iš pradžių į Trakus, o vėliau - į Rusijos gilumą.
Tokiomis sąlygomis rūpintis visos progimnazijos reikalais buvo tikrai sunku. Artimieji jam kalbėjo, kad per daug aukojasi. Juk jis paskirtas berniukų gimnazijos kapelionu, o mergaičių progimnazijos direktoriaus pareigos prisiimtos savanoriškai... Gražus buvo M. Gustaičio atsakymas seseriai:
- Tu ne egoistė, Antosėle, o taip kalbi. Tik pagalvok, kas bus su šituo „būželių“ būreliu, jei aš jas pametęs išvažiuosiu su savo gimnazija? Man globojant, jos ir karo metu galės tęsti mokslą, nebus priverstos bastytis tarp pabėgėlių ar net pakrikti tuo metu, kai žūsta tauta, nes mūsų inteligentai veda svetimtautes, teisindamies inteligenčių moterų nebuvimu.
Ir tik tada, kai mergaičių gimnazija nusikėlė į Tambovą, o berniukų gimnazija, kur jis buvo kapelionu, - į Jaroslavlį, teko liktis prie berniukų.
Bet ir čia jis tuoj pat išrenkamas Lietuvių centro komiteto tremtiniams šelpti įgaliotiniu, o kiek vėliau - ir Lietuvių komiteto pirmininku. Čia jo rūpesčiu įkurti jaunimo bendrabučiai, vaikų prieglaudos, pradinės mokyklos, įvairios dirbtuvės ir „Žiburio“ progimnazijos suaugusiesiems. Be to, jis turėjo 20 savaitinių pamokų berniukų gimnazijoje, vadovavo Žiburio draugijos centrui.
Kas išmatuos poeto širdies Tėvynės ilgesį?.. Vos tik aprimo patrankos, kun. Motiejus Gustaitis jau Lietuvoje. Sugrįžo vėl į savo pamėgtą Marijampolę, bet jo vietoje jau dirbo kiti. Jam pasiūlyta vadovauti prieš metus įsteigtai „Žiburio“ berniukų gimnazijai Seinuose. Čia M. Gustaitis rado tik pirmąją ir antrąją klases. Daugelis mokinių pagal amžių turėtų būti bent 2-3 klasėmis aukščiau, bet karo metu nebuvo galima sistemingai mokytis - priima ir peraugusius. Daugelis norėtų mokytis, bet nėra baigę pradžios mokyklos. Tokiems atidaryta parengiamoji klasė, į kurią įstojo 79 mokiniai. Neužmiršti ir suaugusieji - jiems suorganizuoti suaugusiųjų kursai. Atidaryta ir mergaičių gimnazijos 1-11 klasės.
Reikia neužmiršti, kad 42% mokinių buvo našlaičiai. Kun. M. Gustaitis juos maitino, rengė ir išlaikė bendrabutyje. Tik vienerius mokslo metus jis dirbo Seinuose, bet jo užmojis rodė neišsenkamą energiją ir pasišventimą.
1919 08 23 lenkai užėmė Seinus. Du niekuo nenusikaltę mokiniai buvo užbadyti durtuvais. Direktoriaus M. Gustaičio buto langai ir sienos sušaudytos kaip rėtis, bet pats nesužeistas. Gimnazija uždaryta, kai kurie mokytojai kalėjime, mokiniai išvaikyti, direktoriaus bute kasdien daromos kratos. Tokiomis sąlygomis jis kreipėsi į okupacinę valdžią, prašydamas leisti gimnazijai toliau veikti, bet lenkų valdžia leidimo nedavė. Mokiniai išsiblaškė, o kun. Gustaitis ir kai kurie mokytojai dar ilgai vaikščiojo po įvairias lenkų įstaigas prašydami lietuviškos gimnazijos. Lenkų valdžia tuos įkyruolius su menkute manta išsiuntė į nepriklausomą Lietuvą.
Sustojo kun. Gustaitis Lazdijuose ir čia ryžosi skleisti mokslo šviesą. Neturėjo nei pažįstamų, nei giminių, nei bazės. Pasirodė, kad Lazdijuose neįmanoma rasti patalpų. Pagaliau pasisekė išsinuomoti 2 erdvesnius kambarius. Patalpos mokyklai nepritaikytos: ne visi langai įstiklinti, klasėse nežmoniškai šalta, nėra suolų, vienintelis baldas - sulūžusi sofa. Taip pradėtos pamokos.
Maža to, kad klasėse šalta. Kokios neramios naktys! Lenkai, klasta ir smurtu užėmę Seinus, mėgino brautis giliau į Lietuvą. Bet lietuviai - net mokiniai - uoliai saugojo savo tėvų žemę ir laisvę. Suaugusieji naktimis su šautuvais ėjo sargybą, o dienomis vėl rinkosi į klasę. Kiek kartų lenkų partizanai apiplėšė ramius pafrontės gyventojus, mokinių tėvus!
Gyvenimas ir darbas tokiomis sąlygomis skaudžiai žeidė jautrią poeto širdį, bet kartu ir pririšo prie paprastų, geros širdies dzūkų. Kun. Motiejus Gustaitis nesutiko palikti Lazdijų net kviečiamas dėstyti į besikuriantį Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Jis žinojo - norinčių į Kauną bus daug, o kas ryšis su meile dirbti tokiame užkampyje kaip Lazdijai? Ir jis likosi. Siūlyta gimnazijos direktoriaus pareigos Vilkaviškyje, bet ir jų atsisakė. Lazdijuose išgyventos pavojų ir sunkumų dienos, čia jis norėjo ir toliau, kaip pats rašė -
Skelti iš titnago ugnį su skiltuvu, skaldyti akmenis būsimam vieškeliui, kasdinti šulinį vandenio tyrojo...
Motiejus Gustaitis ne tik pedagogas: jis ir poetas, ir vertėjas. Jo parašyta „Stilistika“ buvo naudojama ne tik mokyklose, bet ir įstaigose. Visą gyvenimą mokėjęs visu kuo su kitais dalytis, pats gyveno gana kukliai. Užtat jo lėšomis išėjo į gyvenimą nemažas būrelis auklėtinių, skleidžiančių savo mokytojo idealizmą kitiems.
Taip gražiai Lietuvą švietęs jo gyvenimas nutrūko staiga ir netikėtai: 1927 m. prieš pat Kalėdas nutilo plakusi jo širdis Paliko –
Giesmės nerašytos,
tai tvyro mintys nesakytos,
kurias likimas nuslopino,
bet niekas niekas jų nežino...
