Skaitytojui ir mano herojams
Janina Semaškaitė
PASKUI LAIKO STRĖLĘ
Galbūt ne visi jie gali didžiuotis dideliais žygdarbiais ir pergalėm, tačiau viskas jų gyvenime buvo tikra ir šventa: meilė ir skausmas, kova už laisvę ir nepriklausomybės viltis, nes tik jie tragišku tėvynei metu buvo tautos balsas. Ne iš tribūnų pasakytas, ne per šventinius paradus demonstruotas, nereikalaujantis sau atlygio už sunkios kovos vargus ir okupantų pažeminimą. Jie ir tik jie buvo tikroji, gyva, pasipriešinusi smurtui Lietuva.
Gali būti... kam nors pasirodys per menki nežinomų ryšininkų ar jų rėmėjų žygiai, kad būtų įamžinti, tačiau tik jie sunkiausiomis valandomis buvo su Lietuva, nekolaboravo, nevengė pavojų, neišdavė partizanų, paskyrusių gyvenimą kovai už laisvę. Jie - partizanų ryšininkai ir rėmėjai, žuvę būrių vadai - šiandien tautos pasididžiavimas.
Jūs nepalūžote, nors per okupacijos penkiasdešimtmetį buvote pamiršti, o dabar net jūsų idėjos užgožiamos pseudopatriotų, vertinančių tik pinigus ir per turtą pretenduojančių į tautos elitą.
Lenkiuosi Jums, nesenos praeities kovų už laisvę kariai, ginklu ar be ginklo kovojusiems už švenčiausią tautos teisę būti laisviems.
Dėkoju šiltu žodžiu už tai, kad Jūs buvote ir likote tautos istorijos puslapiuose. Širdingiausias ačiū visiems, atvėrusiems sielą, ačiū už senas pageltusias nuotraukas iš šeimos albumų, Jūsų jaunystės ir tremties metų.
Priimkit mano padėką ir pagarbą, mielieji, kurie dar gyvi sulauksite šio leidinio...
Rašant knygą naudotasi Obelių istorijos ir Rokiškio krašto muziejuose esamais dokumentais, medžiaga iš ekspedicijų partizanų keliais, išlikusių gyvų liudininkų prisiminimais.
Janina Semaškaitė
