KAM SKAMBĖJO LAISVĖS VARPAS
□ Konstantinas-Kostas Jasinevičius. Dvariščia, Kazačinsko rj., Krasnojarsko kraštas
Kostui Jasinevičiui tėvynė ir jos laisvė buvo jo gyvenimo esmė ir tikslas. Pasitempęs, kaip ir dera Lietuvos inteligentui, santūriai pasakoja apie tai, ko mums nebuvo leista žinoti penkiasdešimt metų. Vaišina kava, sumuštiniais ir labai ramiai kalba apie didelius ir gražius, baisius ir šiurpinančius klausytoją dalykus. Tik susitikus su gyvais pirmųjų okupacijos metų liudininkais pradedi suvokti, ko būta iš tikrųjų, kokia baisi saugumo mašina, toji valstybė valstybėje, veikė ir, nesuklysiu pasakydama, - tebeveikia Lietuvoje. Tik tada atvirai, o dabar - pogrindyje.
Tačiau pasakojimas ne apie tai...
Kai jį suėmė 1946-ųjų lapkričio 2 dieną Rokiškio saugumo šnipinėjimo padalinio viršininkas kapitonas Popovas ir tardė leitenantas Kuznecovas, Kostas buvo Tumo-Vaižganto gimnazijos septintos klasės gimnazistas. Pasakyti - suėmė ir tardė - ne tie žodžiai. Tai buvo kankinimas, toks žiaurus, kad ir prisiminti nesinori. Juk pasekmė liko visam gyvenimui.
Komunizmo statytojai mokėjo kankinti.
- Buvau kaltinamas pogrindžio veikla, nukreipta prieš tarybų valdžią. O mes, tos pačios klasės gimnazistai, buvome tik pradėję veikti: Jonas Kublickas iš Rokiškio, Bronius Zauka iš Latvijos pasienio, Onuškio dvarelio, Laimutis Baltakis iš Kamajų, Jonas Šedys iš Lukštų parapijos ir aš, Kostas iš Misiūniškio kaimo. Įkūrėme pogrindžio organizaciją, pavadinome gal kiek vaikiškai - „Laisvės trokš-tantieji“. Mūsų tikslas buvo nuteikti gimnazistus prieš komunistinę santvarką ir komjaunimą.
Per Joną Šedį palaikėme ryšius su partizanais, nes jo brolis buvo partizanas. Per Joną perduodavome šaudmenis, kuriuos pavykdavo „sumedžioti“, gaudavome iš partizanų užduotis išžvalgyti apylinkes, sužinoti, kur sustoję sovietų kariuomenės daliniai. Turėjom ir savo asmeninius ginklus. Jonas Kublickas mums vadovavo. Man teko pavaduotojo pareigos, - prisimena Kostas Jasinevičius. - Beje, gimnazijoje veikė ir kita grupė, kurioje buvo trylika gimnazistų. Jie susibūrė 1945-ųjų pavasarį. Tų pačių metų liepos 16 dieną juos suėmė. Tai grupei vadovavo Vytautas Grižas. Jie netgi savo leidinį turėjo, spausdino šapirografu. Dabar suaugusio žvilgsniu žvelgiant į gimnazisto dienas ir mūsų veiklą galima būtų pasakyti, jog elgėmės vaikiškai ir labai neatsargiai. Tačiau tuo buvo gyvos mano kartos jaunos širdys. Deja, buvome per jauni, kad suprastume, su kokiu pavojingu priešu susidūrėme.
Platino gimnazistai savo leidinėlį po aplinkinius kaimus. Išvežiodavo paslėpę dviračio rėmuose. Netgi saugumiečiai šią mūsų bylą pavadino „pūgžlyno byla“. Tačiau atkentėjo moksleiviai visai ne kaip vaikai...
Štai ką apie tai rašė Vytautas Grižas savo prisiminimuose: „1945-ųjų liepos 15 dieną vaikščiojau po kiemą ir niūniavau dainą:
Užtemo saulė giedrą liepos dieną
Ir ūkanos pasklido po laukus,
Ir užgulė sunki ledinė siena,
Ant tavo, mūsų Lietuva, vaikų...
Į butą įėjo pusiau kariškai apsirengęs žmogus, su juo dar keli ir pradėjo kratą. Pasiėmė radijo aparatą, fotografijas. Auštant Vytautas Kligys, Juozas Diržys, Juozas Kabiestavičius, Rimas Balaišis, Eugenijus Žėkas, Albinas Galvanauskas, Albertas Žilys ir dar keli gimnazistai buvome suimti. Iškankinę, išsityčioję išblaškė mus po Sibiro platybes kentėti badą ir pažeminimą. Bet... likome gyvi.“
Sunkiau už badą buvo iškęsti pažeminimą ir nužmoginimą, užtrukusį taip ilgai, kad gerokai atbukinta tarybinė karta to pradėjo netgi nebejausti.
Tais pačiais metais buvo suimta ir trečia grupė, vadovaujama Tumo-Vaižganto gimnazijos kapeliono Jono Buliausko. Šioje grupėje buvo nemažai mergaičių - iš viso apie septyniasdešimt jaunuolių, kurie veikė net keliuose rajonuose.
- Buvome jauni, neturėjome rezistencinės kovos žinių, o saugumo sistema jau turėjo gerai parengtus specialistus ir patirtį pavergiant tautas, net specialią kankinimais ir baime pagrįstą metodiką siekiant nutautinti okupuotų šalių žmones. Kaip buvo, gali suprasti tik tie, kas išgyveno šį baisų laikotarpį. Buvome jaunatviškai drąsūs ir, žinoma, neatsargūs...
Suradome vokiečių paslėptus šaudmenis ir stengėmės juos perduoti partizanams. Pamenu, taip skubėjom ištuštinti atrastą ginklų sandėlį, kad ir prieš pamokas ir po pamokų nešėm pilnas kuprines šaudmenų. Einu kartą su šoviniais pro mokyklą, o mano nešulys sunkus, portfelis senas, slysta iš rankų, žiojasi. Pamatė mane gimnazistas iš kitos klasės ir sako: „Neši, tai nešk, tik... kad nesimatytų...“ Tačiau išdavė mus ne „nusikaltimo vietoje mutvėręs mokinys". Į mūsų grupę buvo infiltruotas parankinis saugumo agentas Povilas Jakubka. Vėliau ramiai ūkininkavo Šilutėje. Gal ir gailėjosi to, ką padarė, o gal?.. Nesvarbu, tai jo nuodėmė, jo sąžinės sąskaita. Na, o mūsų grupės lyderis Kublickas pasirodė neįžvalgus. Nors aš labai suabejojau Jakubkos draugiškumu ir perspėjau Kublicką, jog mūsų naujokas įtartinas, tačiau buvo per vėlu. Kublickas jau pradėjęs naujoką agituoti į mūsų pogrindžio grupę, netgi supažindinęs su grupės tikslais, parodė, kur laiko paslėpęs naganą. Rugsėjo mėnesį visai atvirai su juo pasišnekėjo, o spalio viduryje jau buvo saugumo suimtas. Saugumiečiai jį taip žiauriai kankino, sumušė per tardymus, nurovė plaukus, kad aptemus sąmonei, vaikinas visus išvardino. Be patirtų fizinių kančių, Kublickas dar labiau kentėjo dėl to, kad neišlaikęs kankinimų, išdavė draugus. Tik Jonas Šedys, kažką negero pajutęs, spėjo pasitraukti iš Rokiškio. Tačiau ir jį jau sekė, suėmė gruodžio mėnesį mieste. Mes visi stengėmės namuose nieko nelaikyti, kas galėtų išduoti, ir saugumiečiai, darę kratas, nieko nerado. Taigi įrodymų, net mažiausių įkalčių jie neturėjo. Tačiau Šedį kankindami sugebėjo įtikinti, jog mes visi viską prisipažinom ir jam nėra reikalo slėptis. Šedys išsidavė. Beje, prieš suimant mūsų gimnazistišką pasipriešinimo okupacijai grupę, buvo sulaikytas mokinys Petras Oleškevičius. Jis nujautė, kad gimnazijoje egzistuoja tokia grupė, bet jai nepriklausė ir nieko konkretaus nežinojo. Palaikė jį penkias dienas, kankino, grasino ir... užverbavo. Nieko konkretaus nežinodamas, Petras Oleškevičius apie mane pasakė, jog mokykloje pasislėpęs už eglių rūkiau ir dar... vieną kartą matęs, kaip man iš kišenės pistoletas TT iškritęs. Už tą pistoletą man ir kliuvo: reikalavo atiduoti. Neprisipažinau, kad turėjau ginklą ir neatidaviau, nes pistoletas jau buvo pas partizaną Juozą Kurklietį, mano pusseserės vyro brolį...
Devynis mėnesius gimnazistą Kostą Jasinevičių išlaikė Panevėžio kalėjime. Tardymams ir kankinimams veždavo į Rokiškį: gal Rokiškio saugumas daugiau sužvėrėjusių kaulų laužytojų turėjo, kas žino? Tardydavo naktimis, neleisdavo užmigti ir kiekvieną kartą sumušdavo iki sąmonės netekimo. Saugume buvo speciali patalpa kankiniams, vadinama „rūtų darželiu“: ten, ant cementinių grindų nutrenkdavo pusgyvius tardomuosius, o jei kuris dar laikėsi ant kojų, versdavo stovėti kampe.
Kostas atkakliai neigė priklausęs grupei, nes įkalčių enkavedistai neturėjo, o suvesti akistaton su užverbuotu Povilu Jakubka irgi negalėjo, nes slėpė savo agentą ateičiai. Todėl kankino Kostą ne kartą, kol atvedė į „rūtų darželį“. Pastatė kampe ir budinčiam stribui įsakė sergėti, kad šis neleistų kaliniui nei į sieną atsiremti, nei sukniubti. Liepė stovėti iki ryto, iki sekančio tardymo. Dvi savaites be vandens ir maisto išlaikė. Toks ir stovėjimas ant savo kojų galėjo būti...
- Prisiglaudžiau prie sienos ir žiūriu į stribą, o jis į mane. Ruselis buvo ne vietinis. Nors keikėsi, kaip rusams įprasta - triaukščiais, tačiau šiek tiek padorumo dar turėjo. „Ei, ty!“ - šūktelėjo. - „Ložys!“ Leido gultis ir pasakė pats sau: „Tegul pats Kuznecovas į tave žiūri!“ Tardytojas Kuznecovas buvo pagarsėjęs galvažudys, tačiau šį kartą net savus nustebino: neišlaikė mane pamatęs stribas. Leidęs atsigulti nusisuko ir pasitraukė toliau. Matyt, nebegalėjo žiūrėti į kraujuojantį žmogų. O gal vardan pasaulinio komunizmo jam dar nebuvo paskutinis žmogiškumo lašas išmuštas. Kai atsigavau, vėl buvau nuvestas tardyti. Lydėjo koridoriumi tas pats rusas. Pamatęs mane kruviną, jis tik paklausė: „Ar tėvai žino, kur tu?“ Sakau: „Ne...“ Padavė pieštuką ir liepė: „Greit parašyk kelis žodžius.“ Nulaužiau jam nematant pieštuko galiuką ir paslėpiau po nagu, o jam pasakiau: „Nulūžo.“ Nudrožė pieštuką ir vėl padrąsino: „Nebijok, perduosiu taviškiams...“ Parašiau kelis žodžius apie save ir kur esu. Žodį rusas išlaikė, perdavė tėvams žinią per savo merginą, pas kurią lankydavosi tame pačiame kaime, kur gyveno mano tėvai. Gavę laiškelį tėvai jau sekančią dieną atvežė maisto ir atsigerti. Tačiau tardytojas Kuznecovas įsakė maistą grąžinti, pasimatyti su tėvais neleido...
Kankintojai pajuto jaunuolio dvasios jėgą ir stiprybę, ištikimybę Lietuvai, todėl padarė viską, kad nepaisant įkalčių trūkumo, gimnazistas būtų ištremtas iš Lietuvos ir... nesugrįžtų atgal. Jiems reikėjo išdavikų, bevalių vergų, o šitas užsispyrėlis tiko tik vario rūdos kasykloms...
Minutė romantikos tarp kalėjimo sienų?
Būta ir šito. Panevėžio kalėjime Kostas Jasinevičius susipažino su savo būsima žmona Aldona Petrylaite, kilusia iš Verksnionių kaimo, Kamajų valsčiaus. Ji buvo suimta už ryšius su partizanais. Merginos brolį Bronių Petrylą nušovė stribai. Kai Bronių suėmė, uždarė į pirtį prie Salų ežero. Laikinai, kol galės į saugumą nuvežti. Bronius buvo geras plaukikas: išlupo pirties langelį, išlindo, šoko į ežerą ir perplaukė į kitą krantą. Tačiau ir ten buvo sustojęs stribų ir kareivių būrys ir jį nušovė. Palaidotas Verksnionių kaime. Aldona buvo suimta už brolį ir ryšius su partizanais, nors konkrečių įrodymų saugumiečiai neturėjo. Merginas laikė trečiame aukšte.
- Kamerose ryšius su tardomaisiais Morzės abėcėle palaikė Gandras iš Biržų. Tik slapyvardį to žmogaus ir sužinojau. Kadangi jis turėjo būti greit nuteistas ir išvežtas, tai ryšininko pareigas perdavė man. Per tris dienas turėjau išmokti Morzės rašto. Kai pirmą kartą stuksenau, iš manęs žinias priėmė Aldona, tai ji man ir išpoškino: „Kali kaip boba, o dar vadiniesi Aras.“ Tokį slapyvardį gavau kalėjime perimdamas ryšį.
Taip jiedu susipažino. Greit Aldona įsitikino, kad jos naujasis pažįstamas - mielas ir doras vaikinas, pataręs, ką ir kaip kalbėti, kad iš kalėjimo greičiau ištrūktų stribų sulaikytas jos tėvas. Saugumiečiai merginos tėvą, beraštį žmogų, kaltino, jog šis nepranešęs, kad pas juos buvo užėję partizanai. Kostas pamokė: per tardymą sakyti, kad tėvo tuo metu nebuvo namuose ir jis nežinojo apie „banditų“ apsilankymą. Tėvą ištardę paleido. Ką iš beraščio peši? O dukterį Aldoną teisė, jai teko sunkūs tremties metai. Taip ir prasidėjo draugystė su dora lietuviška šeima. Na, o busimasis uošvis Kostui į Sibirą netgi siuntinuką atsiuntė. Tik su Aldona jiedu susitiko negreit, po dvylikos metų.
TEISMAS
Kalbėti apie okupantų teismą ir teisingumą - tuščias reikalas.
Kuris tik pasipriešino žodžiu ar veiksmu, tam ir sukurpė bylą, įrodymų nereikėjo. Teismo procesas - tik forma, kurios irgi galėjo nebūti. Ne kartą Kosto Jasinevičiaus byla buvo grąžinta pertardymui dėl įkalčių stokos, daug kartų apklausinėti pedagogai ir gimnazistai, bandyta jį patį užverbuoti, o nieko nepešus, byla nusiųsta į Maskvą. MGB, tos valstybės valstybėje struktūros, pasigviešę pavergti pasaulį komunistai, jau buvo sukūrę „Osoboje soveščanije“ - Ypatingą pasitarimą. Kokio tai saugumo valdomo sraigtelio būta, niekas ir dabar paaiškinti neįstengia, tačiau dalijo lietuviams lagerių ir kalėjimų metus laiko neskaičiuodami. Juk kažkam reikėjo, kol bolševikai smurtu „statė komunizmą“, kasti rūdą, statyti miestus ir naujus ginklų fabrikus Sibire.
□Kosto Jasinevičiaus žmona Aldona Petrylaitė
Komunistai patys knisti žemės nesiruošė. Jie buvo pašaukti valdyti - negi gailėsi nelaisvės metų lageriuose priešiškai nusiteikusiems?
- Nei teismo regėjau, nei žinau, kokie žmonės mane teisė: iškvietė iš kameros ir paskaitė nuosprendį: „Nuteistas penkeriems metams lagerio!“ O tardytojas Kuznecovas (neabejoju, jog jam už tai medaliais buvo nukarstyti visi atlapai) pasakė: „Ty, svoloč! Neprisipažinai? Vis tiek nukišim ten, iš kur nesugrįši!” Ne tik bausmę ir metelius padalino - mus penkis gimnazistus išskirstė po atskirus lagerius. Kalėjimų ir lagerių bolševikams netrūko.
- Vežė mane Stolypino vagonuose nuo kalėjimo iki kalėjimo. Kol nuvežė į vietą, keturiolikoje kalėjimų teko pabuvoti.
Kuznecovas numatė Kosto-Aro pasišventimą tėvynei, nepalenkiamą valią, dvasios polėkį ir tvarkė viską taip, kad atimtų visas žmogiškąsias teises. Kiti jauni kaliniai turėjo teisę mokytis. Penkiems gimnazistams ši teisė buvo atimta. Dveji metai pralėkė Džezkazgane, kur numiršta viltis...
Garsėjo vergų miestas savo ypatingojo režimo lageriais vario kasyklose. Patekai ten ir tapo aišku: gyvas neišeisi, o jei ir išeisi, tai pats gyventi nebenorėsi. Kostas Jasinevičius į Džezkazganą buvo išvežtas 1949 metais. Iš penkių tūkstančių kalinių, čia atgabentų dar1945-aisiais iš visų Sovietų sąjungos okupuotų valstybių, tebuvo likę gyvi vos keli šimtai. Kažin ar tie išlikusieji jautėsi esą gyvi? Tai buvo žmonių šešėliai. Dirbo kalinys po žeme dvylika valandų per parą: klūpodamas ant kelių vandenyje privalėjo iškasti ir vagonėliu išvežti vienuolika tonų rūdos. Neišpildai normos - gauni sumažintą davinį maisto, nors toji duonos norma buvo tokio dydžio, kad lietuviškas katinas per pusryčius daugiau suėda. Po šešerių mėnesių išsunkiančio sveikatą darbo Kostą Jasinevičių, kaip nebetinkamą rūdai kasti, iškėlė iš šachtos ant žemės. Pateko į „nurašytųjų“ brigadą. Tačiau ir „nurašytiems iš gyvenimo“ reikėjo dirbti - pakrauti ir iškrauti vagonėlius. Visaip žmonės kentė vergiją: vieni tarsi išganymo laukė mirties, kiti pamažu geso nieko nelaukdami. Kosto akyse vis tiek galėjai įžvelgti nebylų protesto šauksmą: „Sielos nužudyti nepavyks!“ Sargybiniams nepavyko užmušti laisvės polėkio, nors Kosto žmogumi čia jau nebelaikė. Jis tebuvo CF-646 numeris, kažkas, neturintis nei vardo, nei pavardės. Apsiriko komunizmo statytojai: šis numeris turėjo žmogaus širdį, o joje - Lietuvą...
-1951 m. lapkričio 22 d. baigėsi bausmės laikas. Tačiau kai mane iškvietė pokalbiui, liepė pasirašyti dokumentą, jog esu ištremtas visam laikui. Jau atlikusį bausmę, mane vežė kartu su kitais kaliniais į Krasnojarsko kalėjimą. Mat buvo toks visuomenei neskelbiamas „didžiojo tautų tėvo“ įsakymas: nepatikimus bausti taip, kad gyvų neliktų. Būdamas Krasnojarsko kalėjime parašiau vietinei valdžiai pareiškimą, jog mano tėvai ištremti 1948 m. gegužės 22 d. dėl manęs kaip nacionalisto. Tėvai gyveno Kazačensko rajone, o tame rajone buvo laikomasi įsako, išleisto dėl šeimų, ištremtų į Sibirą, susijungimo. Prašiau, kad mane išleistų pas šeimą. Neleido. Išsiuntė į Abano rajoną kirsti miško. Ten būdamas vėl kas mėnesį rašiau prašymus į Maskvą, primindamas minėtą įsakymą. Pagaliau po septynerių mėnesių susirašinėjimo gavau atsakymą, kad būsiu išsiųstas pas tėvus. Ir vėl mane su atlikusiais bausmę kaliniais vežė atgal į Krasnojarsko kalėjimą, neleido pačiam nusigauti iki tėvų. Rūpinosi „nepatikimais“, oi kaip rūpinosi, labiau nei savo motinomis... Kai atsidūriau vos per dvidešimt kilometrų nuo tėvų, net ir iš ten milicija vieno neišleido. Sėdėjo vietinės valdžios „dievukas“ krėsle, toks pareigūnas žydelis Starkus, krapštė galvą ir tylėdamas žiūrėjo į mane. Ilgai tylėjo, o paskui tarė: „Vieno išleisti neturiu teisės. Negaliu. Bet čia netoli tavo ištremta sesuo gyvena. Galėsi su ja susitikti. Pranešiau, kad atvyktų. Ar nori seserį pamatyti?“
Galima įvairiai nužudyti žmogų, šitokiu „gerumu“ - taip pat. Tačiau žydelis Starkus nemelavo. Netrukus į kabinetą atėjo Kosto Jasinevičiaus sesuo ir paklausė: „Kam iškvietėt?“ O Starkus tylėjo ir žiūrėjo į mus, beteisius, pavargusius kalinius.
- Maryte, - neišlaikė Kostas tylos, - ar jau manęs nepažįsti? Įsižiūrėk, tai aš...
Sesuo apsipylė ašaromis ir puolė broliui ant kaklo. Už „mirtiną“ Kosto Jasinevičiaus nuodėmę - pasipriešinimą okupantams pogrindžio laikraštėliu - buvo ištremti abu tėvai, sesuo Marija, brolis Vladas ir netgi drauge su šeima gyvenęs dėdė Juozas Augulis. Jis neatlaikęs kančių liko gulėti Sibiro žemėje...
Rovė komunizmo statytojai nepaklusnumą su visomis šaknimis, kad net vaikų vaikai užmirštų laisvės pojūtį ir savo tėvynės vardą.
- Pasimatyti su seserimi leido, - pasakojo Kostas, - o laisvai vykti pas tėvus - ne. Plukdė kaip kalinį kateriu iki Šidlos, Piskunovkos. Vežė per vietas, nuklotas beženkliais tremtinių kapais, per Sibiro miestus, pastatytus pavergtų žmonių rankomis. Atvykus į vietą informavo telefonu vietinę valdžią ir iškvietė brolį.
Motina tuo metu jau sunkiai sirgo širdies liga ir broliai susitarė iš anksto paruošti mamą susitikimui. Juk ir iš džiaugsmo plyšta motinų širdys...
Susitiko Dvoriščioje, kur buvo ištremta šeima. Džiaugsmo ir skausmo ašaros ritosi motinos veidu: jas matė susirinkę į susitikimą visi Dvoriščios lietuviai. O po trumpų susitikimo akimirkų - vėl sunkus darbas. Plukdė Kostas medžius, išmoko vairuoti mašiną ir tik 1954-aisiais jį amnestavo. Gavo pasą, tačiau tėvams išvykti neleido. Negavo leidimo išvažiuoti ir sesuo. Sibirui reikėjo vergų. Tad ir Kostui teko pasilikti „komunizmo statybose“. 1957-aisiais vėl kreipėsi į valdžią, šį kartą jau į savąją, lietuviškąją, prašydamas leidimo grįžti į tėvynę. 1958-aisiais birželio mėn. jau buvo leista išvykti į Lietuvą. Tačiau čia niekas jo nelaukė, vietiniai socializmo šulai uždraudė gimtuose namuose gyventi. Niekas nenorėjo priimti į darbą. Bijojo dėl savo kailio? Kažin... Savi, dabar jau „tarybų Lietuvos patriotai“, privalėjo pribaigti buvusį gimnazistą, padaryti tai, ko nebaigė saugumas. Negavo Kostas darbo, kol nesutiko kalėjimo draugo, grįžusio anksčiau. Jis padėjo įsidarbinti MSV šaltkalviu, vėliau automechaniku.
Grįžęs iš tremties Kostas susitiko su Aldona. Susipažino, susidraugavo. Tuo metu ji dirbo medicinos sesele Rokiškio ligoninėje. Baigti medicinos instituto jai nebuvo leista - mandatinė komisija uždraudė. Nepatikima, pažymėta tremtinės dokumentu. Pamilo Kostas savo likimo draugę ir jiedu susituokė. Kartu išgyveno dešimt metų, augino dukrą.
Aldona jau tremtyje nuo sunkių gyvenimo sąlygų susirgo skrandžio opa, paskui - dar baisesne liga. Neilgai truko graži bičiulystė ir gyvenimas kartu. Liko Kostas našlys su septynerių metų dukrele. Pats užaugino. Ir paliko mamos neįgyvendinta svajonė tarytum priesakas dukrai - motinos atminimui ji baigė Kauno medicinos institutą.
Ką Kostas Jasinevičius veikia dabar?
□Konstantinas-Kostas Jasinevičius po Šaulių Sąjungos Garbės šaulio vardo suteikimo 1998 m.
- Dirbu į visus šonus, kiek leidžia likusios jėgos. Renkame žinias apie Rokiškio pogrindžio veiklą, partizanus, stengiamės įamžinti tas vietas, kur buvo nužudyti ir palaidoti partizanai. Esu ir Šaulių sąjungos Rokiškio rinktinės būrio vado pavaduotojas, LPKTS tarybos narys. Užtenka veiklos sričių, tik sveikatos nebėra. Gaila, baigiasi mūsų, Lietuvos kovotojų už laisvę, jėgos, o jaunųjų - kiti gyvenimo tikslai. Atvirai suabejoju, ar Lietuva nemirė? Ar atgims tauta? Ir išgirstu atsakymą: „Lietuva yra ir bus. Neabejokit“.
Nuovargio nepaisantis kovotojas, kitaip jo nepavadinsi, skuba užrašyti, ką suradęs Lietuvos istorijai, pats rašo į „Tremtinį“ ir „Trimitą“, o kai parodo nuotraukas iš atrastų kankinių kapaviečių, kai akivaizdžiai pamatai, ką su mumis darė Lietuvos genocido vykdytojai, pasidaro baisu. Žiūrime į palaikų, surastų prie seno vėjinio malūno Pandėlyje, nuotrauką: žmogaus kaukolė perpjauta pjūklu. Taip saugumo budeliai kankino nelaisvėn patekusius partizanus. Tačiau skaudžiausia, kad kartu su okupantais žudė lietuvius ir savi išdavikai...
Nedejuoja, nesiskundžia Kostas Jasinevičius, neskaičiuoja ir savo iškentėtų kančių. Jis tik labai nori jauniems pasakyti, kad jie Lietuvą mylėtų ne kaip egzistavimo ir pasipelnymo vietą, o kaip tėvynę. Vienintelę. Daugybę kartų žudytą ir vis dar gyvą.
Atsisveikiname, dėkoju už pokalbį, o Kostas Jasinevičius dar pakartoja:
- Tikėkite, tas bedvasis laikas praeis, tik labai noriu, kad Lietuvos dvasia greičiau atgimtų, bet ką daryti, kad tai įvyktų - nežinau. Ką daryti, kaip gyventi, kad Vinco Kudirkos laisvės varpas skambėtų kiekvieno lietuvio širdyje?
Ar suskambės laisvės varpas - pasakys tik laikas, o aš atsisveikindama dar paklausiau:
- Kaip sekėsi kitiems pogrindžio grupės gimnazistams?
- Aš likau vienintelis gyvas. Beje, Jonui Kublickui kažkaip pavyko nuo saugumo sargybinių pabėgti. Partizanavo Margirio rinktinėje. Žuvo Audros būryje per susišaudymą su okupantų kariuomene ir stribais; netoli Dusetų buvo sunkiai sužeistas ir gyvas nepasidavė...
Pasipriešinusiųjų okupacijai likimai panašūs. Užminsi netyčia jų karšto kraujo pėdelę, susigėrusią žemėn, praeisi pro kryžių kalnelyje ir pajusi partizano sielą, išgirsi Kudirkos varpo gaudesį, jeigu tik moki klausytis tylos, žmogau...
