Partizanai: Istorija ir dabartis

VAKARAI SU ONUTE

Vartau seną albumą, išsaugotą Sibiro lageriuose, o ji pasakoja, kalba - tarytum nė nebuvę sunkių nelaisvės metų: kalėjimo, vyro žūties, jaunos našlės dalios. Į mane iš nuotraukos žvelgia mergina su apdainuotu lino žiedu akyse ir vešliomis garbanomis, grakšti ir besišypsanti, tik šypsena skirta ne "žaidžiančių" vyrų auditorijai, renkančiai gražuolę, nors jaunystėje ji... būtų pralenkus visas iki šiol matytas mūsiškes "mis", deja...

Matau, virpa Onutės rankos prisiminus jaunystę. Buvusios gražios rankos nuo Sibiro šalčių, kančių ir ne moteriai skirtų nepakeliamai sunkių darbų sugrubo, sustorėjo pirštų sąnariai, pašiurkštėjo oda. Gęsta cigaretės dūmas, o ji, slėpdama virpulį, sako: "Nesmerkit, įpratau rūkyti lageryje. Labai sunkiai dirbom, o pailsėti neleisdavo. Tik kai valgei ar rūkei, buvo galima stabtelėti ir atsikvėpti. Valgyti nebuvo ko, o tabako gaudavom..."

Štai kur liko tavo rankų švelnumas, Onute, svetimų kraštų toliuose prigeso lino žiedas akyse. Ar siuntė lino žvilgsnis kam nors prakeikimą? Ne? Betgi turėjo teisę prakeikti visą okupantų giminę.

Štai ir kita nuotrauka... Glaudžia Onutė, jauna mama, tris mažus vaikelius: pametinukes dukreles ir sūnų, lyg išdraskyto lizdo paukštė, dengdama juos savimi. Žavi akimirka įamžinta ar tik trumputis laimės džiaugsmas Intos lagerių prieglobstyje? Kodėl šventiškai aprengti mažyliai papuošti juodais kaspinėliais?

- Kai vyrą šachtose atitrūkęs vagonas sužalojo prispaudęs... Jam stuburą sulaužė. Angliakasiai kalbėjo, kad tai buvo saugumo padaryta, nes Gediminas nieko nenutylėdavo. Rado jie paskui ir įrodymų, kad katastrofa neatsitiktinė, tačiau niekas netyrė. Nelaimė šachtoje ir tiek! Tokia išvada, o mes tik iš okupuotos šalies. Neturim teisės kaltų ieškoti.

Ir vėl cigaretės dūmelis, ir vėl atsiprašymas: "Negaliu nerūkyti".

Nežinau, Onute, kokiais žodžiais papasakoti apie tave, kad išliktų gyva tavoji siela negyvuose popieriaus lapuose, bet jaučiu, kad pirmasis mūsų susitikimas paliks giliausią įspūdį. Žinau, jog tau bus labai sunku dar kartą išgyventi visa tai, ko jau nenori prisiminti, bet pakentėk, tiek skausmo iškentėjusi, - prikelkim jaunystei Lietuvos laukų lino žiedą, sugrįžkim prietemos valandą į nepakeliamai sunkių išbandymų metus, likimo skirtus mėlynakei lietuvaitei iš Suvalkijos.

Atverkim širdis ramiais vakarais, kai prieblanda prieš saulės laidą nuteikia nuoširdžiausiai sielos išpažinčiai.

PIRMAS VAKARAS. SUSIPAŽINIMAS

Dar atmeni, dar atmeni, smilgele-sese, kaip gražiai skambėdavo dainos po rugiapjūtės laukuose, dar atmeni šiltus tėvų namus Igliaukoje... Tai buvo tavo vaikystės vakarai, tavo dienos, šaukiančios ateitin, tavieji auksiniai saulėtekiai.

Sakom, tėvų vargus pakartoja vaikai, ir kitaip būti negali. O!.. Jei tau būtų tekę tik tėvelių vargelius pakartoti, pasakytum, jog gimei po laiminga žvaigžde.

Septyni mažažemio valstiečio vaikai vienas paskui kitą išvažiavo į Ameriką uždarbiauti. Ir užsidirbo pakankamai, kad įsigytų žemės Lietuvoje, pasistatytų namus. Sugrįžo, tėviškės balso šaukiami, gegužės kukavimo sutikti. Vienas iš septynių buvo tavo tėvas Petras Akelaitis. Grįžęs į Lietuvą vedė ne mažiau vargo mačiusią našlaitę Juliją ir bendro gyvenimo pradžia dviem viens kitą mylintiems žmonėms neatrodė sunki. Jie buvo šviesūs, išprusę žmonės, patys mėgo knygas ir vaikus į mokslą leido.

Kas gali būti gražesnio, romantiškesnio už gimnazistės dienas ir pirmąją meilę? Kas labiau galėjo vilioti į nepažintą pasaulį, jei ne pirmieji laiškučiai nuo nepažįstamojo, rasti gimnazijos suole, kuriame sėdėjai?

Jis laukė tavo atsakymo, vis rašė trumpus laiškelius ir laukė. O tu tylėjai, smilgele, nedrįsdama jam atsakyti, kol vieną dieną neišlaikei tylos. Parašei: "Ateisiu po pamaldų bažnyčioje. Susitiksim sekmadienį".

Vakarinės pamaldos pasirodė ilgos. Meldeisi, o mintys vis lėkė nuo maldos jo link: koks jis? Ką man pasakys? Žinojai iš laiškelio, kad bus apsivilkęs pilku apsiaustu, stovės šoninėje vyrų pusėje ir užkalbins tave pasakęs: "Labas vakaras. Ar galiu jus palydėti?"

Nustok spurdėti, kvaila širdele, juk tu nė nesidairai į tą šoninę vyrų nišą bažnyčioje, neieškai akimis pilkojo apsiausto, tačiau jauti jį, nepažįstamąjį vaikiną, visa esybe jauti stovintį netoliese. Baigėsi vakarinės pamaldos, praėjo pirmosios jaudulio minutės ir sutikai jį, savo Bronių Petrauską-Šarūną, bebaimį pogrindininką-partizaną.

Negalėtum pasakyti, kad judu tapote vienas kitam jaudinančiai artimi, reikalingi kaip šaltinis miškui. Gal taip atsitiko jau pirmąją pažinties akimirką, kai jis neatlaikė tavojo lino žiedo žvilgsnio? Ir pirmas pabučiavimas buvo netikėtas, svaiginantis, tik žodžiai sunkūs, kokie paprastai nesakomi per mylimųjų pasimatymus: "Atmink, mano švelnumas tau, mano pabučiavimas niekada nebus Judo pabučiavimu..." Tada sužinojai jo slapyvardį - Šarūnas ir tapai jo pagalbininke - Rūta. O paskui viskas buvo kaip ir turėjo būti: lipdėte ant stulpų atsišaukimus, platinote partizanų pogrindžio spaudą ir dažnai būdavote drauge, vienas kitą paremdami, dengdami.

□Kazimieras Akelaitis-Vėtra, g.1944 m. Sužeistas kautynėse, mirė Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje 1948 01 25

Ne dėl jo, ne dėl šito ištvermingo, drąsaus jaunuolio pasukai sunkiausiu kovos už laisvę keliu. Tavo šeima jau buvo tų kovų dalyvė. Brolis Kazys Akelaitis-Vėtra buvo Geležinio Vilko rinktinės kuopos vadas. Į kovos už laisvę kelią atvedė vyravusi šeimoje nuostata -nevergauti okupantui. Ir judviejų pasivaikščiojimai vakarais nebuvo įsimylėjusių poilsis. Susipažinę jūs davėte šventą priesaiką, jog niekada neišduosite vienas kito, kad ir kas atsitiktų. Buvote labai atsargūs: Bronius tavęs nesupažindino nė su vienu grupės draugu, net tavo artimiausios draugės nežinojo apie jūsų pasivaikščiojimus vakarais. Toks buvo laikas: kuo mažiau žinosi, tuo didesnė tikimybė nepakliūti į saugumiečių nagus.

Artėjo Marijampolės gimnazistų išleistuvės. Vieną dieną tave aplankęs Šarūnas pasakė: "Ateičiau, jei išleistuvės būtų ne gimnazijoje... Dabar negalėsiu... Neįsivaizduoji, kaip norėčiau pašokti su tavimi išleistuvių vakare, bet negaliu". Pasakei, jog supranti, tik nedavė ramybės nuojauta: gal jis jau sekamas?

Po kurio laiko gavai trumpą laiškutį, jog įprastas pasimatymas neįvyks.

Suspaudė širdelę: senokai jo nebuvai mačiusi.

Vis tiek tą tylų jūsų pasimatymų vakarą nuėjai į bažnyčią. Besimeldžiant priėjo bendraklasis Antanas Kažemėkas ir atsargiai uždėjęs ranką ant peties pasakė: "Neatsisuk... Neišsigąsk. Verk, Onute... Išsiverk, tavęs čia niekas nematys... Tavo Bronius nušautas".

Sustojo širdelė tą akimirksnį, tik mintys nepriėmė nelemtos žinios. Jautei, tikėjai, kad jis gyvas, tikrai tebėra gyvas... Verkei sukniubusi bažnyčioje, kad niekas tavo ašarų nematytų, tamsiausiame kamputyje prisiglaudus išliejai skausmą, nors jautei - jis dar gyvas! Paskui sužinojai, kas įvyko.

1947 m. kovo pradžioje, pamokos metu į klasę atėjo gimnazijos direktorius Jonas Kirlys ir paprašė Bronių Petrauską paimti knygas ir išeiti. Klasėje visi suprato, jog Bronius bus suimtas. Jau pavakary pasklido šnekos, kad Bronius nušovęs tardytoją ir pabėgęs. Kiti kalbėjo, esą patį Bronių saugumietis nušovęs. Bet tau, smilgele, likimas buvo malonus ir leido dar kartą pamatyti pirmąją nedrąsią, tyrą meilę - Bronių Petrauską. Sekmadienį, įprastą prieblandos valandą, Bronius atėjo ir pats papasakojo, kas iš tiesų atsitiko.

Kai direktoriaus iškviestas iš pamokų Bronius su knygomis išėjo į koridorių, ten pamatė jo laukiantį saugumietį Greisą. Žydas Aronas Greisas buvo gimnazistų pabaisa: kadrinis saugumo darbuotojas rūpinosi jaunimo reikalais. Per jį ne viena gimnazisto šeima buvo ištremta į Sibirą.

"Mūsų susitikimas su Greisu kitaip negalėjo baigtis, - pasakė Bronius. - Būčiau nušovęs jį vietoje, bet man mokykla buvo šventa, taigi nuleidęs rankas išėjau jam iš paskos... Greisas manęs neapčiupinėjo. Gal jam buvo nepatogu prieš direktorių prie mokinių iškratyti gimnazisto kišenes, nors... manau, kad jis to nedarė dėl kitų priežasčių. Paprašiau jo, kad leistų man užeiti į namus apsivilkti paltą, nes žinojau, kas manęs laukia ir kur galiu atsidurti. Saugumietis sutiko: jam norėjosi apsidairyti gimnazisto namuose. Gatvėje mūsų jau laukė sargyboje stovėjęs stribas Ivanovas. Mano kišenėje -užtaisytas pistoletas. Priėjus namus, stribas liko lauke, o Greisas įėjo su manimi į vidų.

Norėjau padėti knygas į spintą, bet Greisas neleido ir liepė viską palikti ant stalo. Supratau, jog stebimas kiekvienas mano judesys. Tada, imdamas iš spintos paltą, šiek tiek pasislėpiau už pravertų durų ir vikriai išsitraukiau iš kišenės pistoletą. Saugumietis pastebėjo mano judesį ir griebė mane į glėbį. Susikibome. Grumtynių metu aš jį ir nušoviau... keturiais, gal penkiais šūviais. Tada pažvelgiau pro langą ir pamačiau, kaip skuodžia stribas Ivanovas: arba išsigando, arba lėkė šauktis daugiau ginkluotos pagalbos. Tada apsivilkau paltą, paėmiau nukautojo pistoletą ir išėjau. Žinojau, kad į namus jau negalėsiu grįžti. Šešupės ledu patraukiau į Šunskagirę. Mano namai dabar - miškas, - baigė pasakoti Bronius ir patylėjęs pridūrė: - Baisu šauti į žmogų, bet jie mums kito kelio nepaliko... Kovosiu iki pergalės arba mirties..."

Tau buvo taip sunku, jog atrodė širdis plyš: dėl neteisybės, nuoskaudos, dėl išsiskyrimo su pirmąja gimnazistiška meile.

Po šio įvykio saugumiečiams jau buvo įsakyta suėmus įtariamąjį iš karto apieškoti, netgi mokyklos klasėje, jei prireiktų, o taburetės saugumo kabinetuose jau būdavo nejudamai pritvirtintos prie grindų. Saugumiečiai iš savo klaidų greit pasimokė.

Daugiau Broniaus nematei, smilgele... Po daugelio metų bandei surasti jo pėdsakus, deja, nedaug ką pavyko sužinoti. Išlikę gyvi jo pažįstami ir bičiuliai, kas išsislapstę po šio įvykio, kas iš tremties sugrįžę pasakojo, kad partizanas Šarūnas susišaudymo su rusų kariuomene metu buvo sunkiai sužeistas, nukraujavo. Dar neužgydęs žaizdų, susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Niekas nežino, kur jo palaikai ilsisi, nes artimiausi jo bendražygiai partizanai irgi anksčiau ar vėliau žuvo.

Ne geriau susiklostė ir tavosios gimnazistų laidos likimas: buvo suimti visi dvidešimt penki abiturientai. Trys iš jų sušaudyti, du užkasti Kolymos lageryje bendroje duobėje, keturi išėjo pas partizanus ir žuvo miške kautynių metu nuo rusų kariuomenės kulkų.

Tavęs, Onute, laukė ilgos Sibiro kančios. Bronius Petrauskas nieko neišdavė ir neišsidavė, nes tave suėmusių saugumiečių nedomino nei tavo, nei Broniaus pogrindinė vaikla. Suėmimo priežastis -vyriausias brolis partizanas Kazimieras Akelaitis-Vėtra. Nepaisant negandų, judu su broliu Petru jau buvote studentai. Petras mokėsi VDU medicinos fakultete, tave, smilgele, domino chemijos studijos. Šaltą 1948-ųjų naktį Geležinio Vilko partizanai: Vėtra, Jupiteris, Vytenis ir Audrūnas pateko į rusų enkavedistų ir stribų pasalą. Atsišaudydami traukėsi. Kazimieras Akelaitis-Vėtra, 54-osios kuopos vadas, buvo sunkiai sužeistas į pilvą. Jį partizanai nugabeno pas Sasnavos valsčiaus Žaliosios kaimo ūkininką Večerskį. Apie nelaimę draugai tučtuojau pranešė tau ir broliui Petrui.

Petras tikėjosi kaip nors paguldyti brolį į ligoninę Kaune, suprato, kad be kvalifikuotų specialistų jis neišgyvens. Vežei kartu su broliu Petru sužeistąjį arkliais ir klauseisi partizano Vėtros atsisveikinimo žodžių: "Aš jaučiu, sesute, - neišgyvensiu. Tik tu laikykis ir mamą saugok... Žinau - mirsiu, bet aš gyniau Lietuvą ir nesigailiu savęs..." Klostei karščiuojantį pūkiniais patalais ir raminai: "Dar truputėlį, dar pakentėk... Išgelbės tave Kauno daktarai, išgelbės..."

Tiltas per Nemuną buvo sugriautas, ledas sueižėjęs, važiuoti arkliu pavojinga ir judu su broliu pernešėt sužeistąjį per lūžinėjantį ledą. Lengviau atsidusote pasiekę kitą upės krantą.

Sukūrėte legendą, jog šį nepažįstamą žmogų iš Veiverių kaimo radot peršautą ant plento ir atvežėt tikėdamiesi, kad jam bus suteikta pagalba. Brolis įkalbėjo gydytoją paguldyti sužeistąjį į ligoninę, nors atrodė, jog gydytojas viską suprato... Operavo partizaną Kazimierą Akelaitį pats profesorius Telesforas Šiurkus, tačiau išgelbėti jo nepavyko: žaizda buvo mirtina. Saugumas jau skuodė partizano pėdsakais. Vos spėję gauti leidimą palaidoti mirusį, abu su Petru išvežėt velionį į Eigulių kapines. Laidojot naktį, slapta, net verkti nebuvo laiko, negalėjot... Tik guodė mintis, kad brolio-partizano Vėtros kūnas jau žemėje ir jo niekas netampys po miestelių aikštes, nesityčios iš mirusio, neišniekins...

Kokia skaudi, kokia tamsi tamsiausia naktis užgulė: susitarėt su broliu Petru, jog tas, kuris pirmas įklius enkavedistams, prisipažins, jog pats vienas slapta palaidojo brolį.

Saugumiečiai budėjo, sekė jus. Už partizano teisėtą kovą ginant Tėvynę ir jos laisvę turėjo sumokėti visa šeima. Partizano gyvybės buvo per mažai...

Nedaug laiko prabėgo nuo tragiškos brolio žūties ir buvo susidorota su visa šeima.

1948 m. gegužės 28 d. per didįjį trėmimą išvežta Akelaičių šeima. Judviejų su broliu tada nerado namuose.

Suėmė abu tėvus, aštuoniolikametį brolį Julių, aštuonerių metų Algimantą ir dvejų su puse metukų Benediktėlį. Motinos sesuo Stasė,

atbėgusi paskui tremtin varomus į stotį, pasekė, į kurį vagoną buvo suvaryta šeima. Jai pavyko prisėlinti prie vagono ir pro nedidelį langelį ištraukti mažiausią iš brolių - Benediktėlį, kurį įsūnijo, kad niekas nesužinotų, jog jis - tremtinių vaikas, kad nors jo likimas būtų lengvesnis... Atrodė, šeimos gyvenime prošvaisčių neliko. Laukė vien tik juodas vargas.

Tu likai Lietuvoje ir tau reikėjo gyventi toliau, mergaite lino žiedo akimis: metei studijas universitete ir pradėjai mokytojauti Balbieriškyje. Reikėjo duoną užsidirbti.

Petras netrukus išėjo į sovietų armiją, tačiau nuo saugumo ir ten nepasislėpė: 1951 m. jį areštavo ir karinis tribunolas nuteisė dvidešimt penkeriems metams laisvės atėmimo už "antitarybinę veiklą". Išvežė į Norilską.

Partizaniškas laisvės nuotaikas okupantai rovė su šaknimis - eiline genocido auka tapo šeima.

Dabar, mergaite, atėjo ir tavo eilė sužinoti, kas yra saugumas okupuotoje šalyje. Žinojai, kad jei jau susekė brolį, nepaliks ir tavęs ramybėje. Suras... nors jau dirbai mokytoja Simne.

ANTRAS VAKARAS. SAUGUMO RŪMAI

Iš kur toji jaunystės stiprybė neprasmegti už laiko beprotybės ribos? Kas suteikė dvasinių jėgų, iš kur sėmeisi nežemiškos galios?

Klausausi nejaunos moters lino žiedo akimis ir stengiuosi suspėti jos minčių, jos kančių pėdomis, suprasti, kas ji, toji galinga meilė Tėvynei, vieniems padėjusi neįveikiamą įveikti, kitiems tebuvusi nieko nereiškiantys gražūs žodžiai.

Ne, tai jau nebuvo gyvenimas, nors abu su broliu pradėjote dirbti. Kiekvieną dieną laukei arešto, kiekvieną dieną pakelėse, miestų ir miestelių aikštėse mėtėsi nukautų partizanų kūnai. Praeinančius pro šalį akylai stebėjo stribai: ar motina nepasilenks ir nepaglostys žemėto sūnaus veido, ar nepravirks prie nukautojo sesuo? Ir moterys sulaikydavo ašaras. Iš motinų ašarų tomis dienomis šaltiniai būtų ištryškę, bet jos, į akmenį širdį suspaudusios, neverkė, neišsidavė.

Negi tos sulaikytos moterų ašaros nenukrito ant žudikų širdies? Tikriausiai ne, nes jie jautėsi esą labai galingi. Kruvinieji antžmogiai, kurių neslėgė sąžinė, negąsdino žudynės, netrikdė tremiamų vaikųklyksmas...

Jie, juodieji enkavedistai, pasibeldė į tavo duris 1951-ųjų balandžio mėnesį. Įėję vyrai pasakė: "Jūs areštuojama". Atvedė liudininką, kaimyną, iškrėtė namus. Nieko nerado. "Mane išdavė žmogus, areštuotas prieš dvi dienas ir labai greit paleistas. Saugumiečiai sakė suvesią mudu akistaton ir priminė Simne išklijuotus atsišaukimus".

Jie kai ką žinojo. Prisiminei... Kai ėjai tamsiomis gatvėmis sudėjusi rankas už nugaros, pamąstei, jog viską aplinkui matai paskutinį kartą. Čia nebegrįši... Atvedė į Simno saugumą.

Kartėlis nusmelkė širdį. Nurijai ašarą...

Įvedė į tamsų koridorių ir liepė laukti. Nepažįstama moteris, partrenkta ant grindų, prašė vandens, tačiau šalia stovėjęs sargybinis tau įsakė nejudėti. Nuo įtampos susverdėjai ir sargybinis leido atsiremti kakta į sieną. Pagailėjo...

Stovėjai, įsirėmusi kakta sienon, ir stengeisi negalvoti apie tai, kas tavęs laukia. Užsimerkei ir viskas aplinkui staiga išnyko: buki enkavedistų veidai, negyvi žvilgsniai, grubūs žodžiai. Matei tėviškę, jaunimo gegužines, namus, iškaišytus žolynais, kvapnią juodą duoną tėvo rankose...

Belaukiant kol pakvies tardymui, ėmė tirpti kojos.. Nenorėjai, kad tardytų lietuvis. Atsisakei, paprašiusi kito tardytojo. Net nesuvokei, smilgele, kaip paniekinai, įžeidei savo tautietį, net nenujautei, jog už tai tau nebus dovanota... Išgirdai trumpą atsakymą, jog esi kalinė ir darysi, kas liepta!

Jau kalinė? Be teismo ir jau kalinė?

Tada pasakei: "Aš nekalbėsiu". Ir tarytum kas būtų surakinęs lūpas. Tylėjai. Dar vienas klausimas, kitas, o tu tylėjai. Pirmas tylos neišlaikė tardytojas ir kirto į veidą. Ir tada tylėjai. Iš nosies bėgo kraujas. Tardytojas pašoko iš užstalės, neilgai ištvėrė atsisėdęs ir vėl trenkė - dabar jau pistoletu per galvą.

Žymė liko visam gyvenimui... Nubudai apsipylusi krauju. Tave ištempė koridoriumi ir pasodino prie kitų durų, už kurių girdėjosi vyro dejonės ir šūksnis "mama!" Po to vėl tyla - spengianti, kraujo kvapu atsiduodanti tyla. Iš baisiojo kambario išėjo sušilęs petingas vyras, apsivilkęs marškinėliais be rankovių ir pasakė lietuviškai: "Pasidarbavau... " Gal mus ir reikia mušti, be gailesčio mušti, jeigu atsiranda lietuvių, norinčių čia dirbti," - pamąstei. Tai buvo skaudžiausia, ką Simno saugume teko iškęsti ir suprasti. Tau, smilgele, sunku buvo

įsivaizduoti, kad lietuvis lietuvį galėtų kankinti? Bet juk matei, pati matei... Okupantą būtum galėjusi suprasti, bet šito savo tautiečio -niekada. Jam jutai tik panieką, sunkų, žmogų žeminantį jausmą.

Tą akimirką pati sau prisiekei - daugiau lietuviui neatsakinėti. Kategoriškai paprašei tardytojo ruso. Jie nustebo ir tikrai nesuprato kodėl? Tačiau tavo norą patenkino ir nuvedė pas rusakalbį uniformuotą saugumietį.

-    Ką tu man pasakysi, mergaite? - paklausė jis, tarsi nežinotų, kodėl tave čia atvežė.

-    Nuo smūgių man ėmė labai skaudėti galvą. Svaigstu, viskas aplinkui sukasi, sienos plaukia...

Tu nemelavai. Jis nuramino:

-    Nebijok, užmušti suimtųjų įstatymas neleidžia...

Tylėjai, vis dar tylėjai apie tai, kas jiems rūpėjo.

-    Pasikalbėkim. Aš tavęs nemušiu... - pasakė, netgi vaistų davė nuo skausmo. - Išgerk, praeis...

Galvos skausmas vis didėjo. Aptemo akyse. Tardytojas leido atsisėsti ant senos sofos pasakęs, jog ir Sibire gyvena žmonės, pasisakė esąs sibirietis. Tabletė nepadėjo, paguodžiantys saugumiečio žodžiai - taip pat. Kodėl šitas gero, neagresyvaus veido žmogus dirba tokį baisų darbą? Neiškentei ir paklausei. Jis nieko neatsakė ir liepė išvesti į kamerą poilsiui, paprašęs gerai pagalvoti apie būsimą pokalbį.

Kas tai? Mandagus grasinimas?

Rytojaus dieną pokalbis pritrenkė, apstulbino: saugumietis pasipiršo! Taip ir pasakė: "Patinki man. Ištekėsi už manęs - būsi laisva". Ką galėjo reikšti nejauno žmogaus pažadas suteikti laisvę? Žmogus, galėjęs tau tėvu būti, siūlė pagalbą, tačiau kokią!? Atsakei patylėjusi: "Atleiskit, kas aš jums būčiau, tardytojau? Jūs - rusas, valdžios žmogus, aš - kalinė, jūsų priešas. Jūs okupavot mano tėvynę. Ištekėti už saugumiečio būtų didžiausia išdavystė, visi nuo manęs nusigręžtų, pasmerktų. Nepagalvojot apie tai?" Jis ramiai, net neįsižeidęs, atsakė: "Kaip nori... Stengiausi tau padėti. Kitokios galimybės tave išgelbėti nuo kalėjimo neturiu".

Liko mįslė šitas pagyvenęs rusas, atkreipęs dėmesį į sumuštą mergaitę. Gal pakerėjo tavasis smilgelės liemuo ir vešlios garbanos, dangaus mėlis akyse?.. Ko ieškojo žilstelėjęs vyriškis Lietuvoje? Kotikėjosi iš žmonių, kuriuos užkariautojai jau spėjo išvyti iš gimtųjų namų, pavergti, įbauginti?

Tyla, matyt, abiem buvo sunki, nes pakartojai jam: "Gal jūs kitoks nei visi jūsiškiai, bet aš esu jūsų kalinė. Negi manote, jog tai galima lengvai užmiršti? Jūs gerai žinote, kad labai greit lietuvių bus daugiau kalėjime negu laisvėje..."

- Kartais verčiau patylėti, mergaite... Įsidėmėk.

Dabar jis nutilo. Ilgokai tylėjo, bet daugiau tavęs netardė ir nieko nebesiūlė. Tik davė įsakymą savo pavaldiniams išvežti į Kauną.

Vežė sunkvežimiu, surištomis už nugaros rankomis. Pravažiuodama su širdgėla pažvelgei į mokyklą, kur liko tavo draugai, mokytojai ir mokiniai: spėjai juos visa širdimi pamilti. Nemanei tada, kad dar kartą teks pereiti mokyklos koridoriais. Nieko nesitikėjai iš būsimo tardymo Kaune ir ateities. Tik jie, tavo bičiuliai, suskubo suruošti maisto paketėlį ir, per sargybinį sužinoję, kada būsi vežama, perdavė. "Ačiū jums, mielieji", - dėkojai mintyse. Tyliai ritosi ašaros skruostais...

Kauno saugume iškart vos tik atvežę pašaukė tardymui: klausinėjo apie Rygiškių gimnazijos mokinius - abiturientų laidą, tėvus ir brolius, Marijampolėje veikusias jaunimo antitarybines organizacijas. Tylėjai. Vis dar svaigo galva. Atsisakei maisto... Jutai, jog iš čia nebeišeisi. Pradėjo kamuoti garsinės haliucinacijos.

Tardė naktimis. Pagaliau pasakė, jog tavo byla baigta ir kad viską prisipažinai. Išsigandai, ar nebūsi galvos skausmo ir svaigulio metu prasitarusi, ko nereikėtų, ar prarasdama sąmonę neišdavei bendraminčių.

O jie tik stebėjosi tavo tylėjimu ir atkakliu badavimu. "Juodasis varnas" nubogino į kalėjimą, kur tave guodė, ramino dainomis rusė kalinė. Kalėjimas jai, matyt, buvo didžioji gyvenimo dalis, nesibaigianti kelionė, nes ir dainos - vis apie klajones iš vieno kalėjimo į kitą, apie kameros raktų žvangesį ir pažadą sugrįžti namo... Buvai dėkinga tai rusei kalinei-vagilei, nes jos dainos, raminanti melodija tau buvo vaistai.

Po kelių dienų vėl tardymas. Kada jie liausis?

Rūsys, lyg betoninis karstas, ant gultų galima pailsėti tik naktį, tačiau naktimis tardo. Klausinėjo rusas Afanasjevas, rafinuotas sadistas, nors iš pažiūros atrodė padorus žmogus: juodas kostiumas,

pilki marškiniai... Pats nemušė. Mušti įeidavo kitas - Saladovnikovas. Eidavo aplinkui ir spardė į kojas, tąsė už plaukų, vadino banditų meiluže. Tu dar buvai mergelė ir tos patyčios tavęs neįžeidė, tik skatino dar didesnę panieką okupantui.

Po kankinimų įtempta atgal į kamerą klausdavai šaltų sienų: "Ar ilgai dar jūs iš mūsų tyčiositės?" Vienas piršosi į vyrus, kitas spardė ir keikė, trečiasis laukė, kada pradėsi kalbėti, kada išduosi savus? Ar bent vienas jų buvo žmogus?

Badavai, žinojai, kad badaujančiam mažiau skauda, kai muša. Tačiau prasidėjo nesibaigiančios haliucinacijos. Regėjai tardomus, mušamus tėvus ir brolius, kiekvieno jų balsą atskyrei, netgi matei per sapną tarsi gyvus. Žinojai, jog tai nerealūs garsai ir balsai, nes tėvai jau buvo tremtyje Sibire, brolis žuvęs, palaidotas... Kasdien vis ryškiau, vis dažniau girdėjai artimųjų balsus ir laukei, laukei, kada toji beprotybė baigsis. Net saugumo sargybiniai nei tavęs, nei tavo kameros draugių jau nebegąsdino. Vienas gavo netgi "simpatijos" vardą. Vesdamas tave pas tardytojus guodė: "Tik laikykis, mergaite, nenusimink... Tu dar būsi laisva. Tu tokia graži. Kas tave čia įgrūdo ir už ką? Tu dar būsi laisva, patikėk..." Kažin ar pats, "pasikalbėjęs" su Saladovnikovu, dar kuo nors pajėgtų tikėti? Tyliai žvilgsniu jam padėkodavai už gerus žodžius ir ėjai savuoju erškėčių keliu. Antrasis sargybinis, kalinių pakrikštytas "velnio išperos" vardu, keikdamasis vilkdavo tave už rankos į viršų tardymui, kai pati jau sunkiai paėjai, ir šaukė: "Kvailė! Gadini nervus sau ir mums, vis tiek vieną kartą išsiplepėsi. Tavo Lietuvos nebėra, greit čia bus Rusija! Kvaile, tu kvaile".

Kitą dieną "velnio išpera" ir vėl šaukė: "Tu gi jau beprotė, ar nesupranti? Išklok greičiau tardytojui, ką žinai! Išklok, kol galvoje visiškai nepasimaišė!"

Tylėjai, badavai ir, atrodė, nebuvai savimi - tapai kita būtybe: be žado, be jausmų ir gyvybės. Tik gabalėlį cukraus sučiulpdavai, kurį tau duodavo kameros kalinės ir gėrei, gėrei vandenį, o jos klausdavo: "Ką tu padarei, kad jie tave šitaip?" Su tavimi kameroje buvo vagilės, joms tėvynė jau seniai buvo pavirtusi pinigais kišenėje. Ar joms suprasti? Tačiau jos, tos vagilės, praradusios savigarbą, dar neprarado moteriškumo ir stengėsi kaip išmanydamos sumažinti tavo kančią.

Jau nebesuvokei, kiek dienų, kiek savaičių prabėgo. Tik matei savo vaizdiniuose Benediktėlį, girdėjai, kaip jis tavęs šaukiasi, išgirdai motinos raudą prie kameros durų... Beldei į kameros duris, prašeisi pas mamą, pas broliuką. Tada ateidavo sargybinis ir nuvesdavo pas tardytoją-egzekutorių. Sis liepdavo apžergti kėdę ir padėti smakrą ant atlošo. Tada trenkdavo plaštakos briauna per sprandą ir nualpdavai. Atgaivindavo aplieję vandeniu, o sugrįžus sąmonei, išgirsdavai tą patį klausimą: "Kokiame banditų būryje brolis? Kur jis dabar?" Sakei jiems, kad brolis čia pat, tu matai jį, prašei, kad leistų atsisveikinti ir eidama ton pusėn, iš kur girdėjai balsus, atsitrenkei į sieną. Pagaliau ir jie, juodos saugumo pabaisos, šį tą suprato. Išgirdai, kaip "velnio išpera" pasakė tardytojui: "Na, jai jau viskas!.. Baigta!"

Jau kelintą kartą nualpai klausinėjama, o jie vis dar tikėjosi išpešti tai, ko nė pati nežinojai. Nubudai pajutusi, jog kažkas laiko tavo ranką ir čiuopia pulsą. Paskui grąžino į kamerą, vilkte nuvilko. Manei, jau viskas praeityje, jau baigėsi tardymai? Kurgi ne!.. Vienas tardytojų klausinėdamas vis atsisėsdavo priešais, labai arti ir pasimėgaudamas suėmęs odą gnybdavo ir sukdavo. To nei skausmu nepavadinsi. Tam pojūčiui pavadinimo nėra. Tai buvo visiškas pažeminimas, išdidumo sutrypimas. Tavo kankintojas buvo kreivas neūžauga, išsigimėlis. Kito tokio sutikti nebeteko. Gal jis šitokiu būdu ne duonos riekei ir stiklinei degtinės užsidirbdavo, bet bėgo nuo savo nepilnavertiškumo? Gal ir jo siela buvo tokia pati neūžauga, o gal jis jos jau nebeturėjo?

Už ką tave kankino? "Už ką galima šitaip kankinti moterį?" -vieną kartą paklausei. Neūžauga nusijuokė: "Cha! Ji nežino! Nežino!"

Kentėjai už brolį partizaną, už tai, kad palaidojai jį, kaip derėjo pagal tautos papročius. Tavęs vis klausė ir klausė, kas padėjo išvežti brolį iš ligoninės? Kas? "Aš viena, pati viena", - kartodavai. Tačiau nuo kankinimų visai sutriko atmintis, net brolių vardų nebegalėjai atsiminti.

Tavęs, "kvailės", gailėjo kameros moterys, valgydino, kuo turėdamos, netgi jėga vieną dieną privertė kąsnelį nuryti. Buvai joms dėkinga, tačiau vis labiau smigai ten, kur prasideda visiškas žlugimas. Pasirinkai pamišėlės kankinės vaidmenį ir labai brangiai sumokėjai už savo tvirtybę. Baltomis sruogomis pražilo vešlios juodos garbanos, prigeso lino žiedo žvilgsnis, bet tu vis dar tylėjai.

Į kamerą atvedė jaunutę merginą, gimnazistę, kuri neišlaikiusi grasinimų, o gal saugumiečių pirmųjų smūgių, išdavė savo brolį ir jo draugus, Veterinarijos akademijos studentus, dalyvavusius pasipriešinimo okupantams pogrindinėje veikloje.

Tikriausiai merginai buvo pažadėta laisvė už tam tikras paslaugas. Ji patikėjo būsianti paleista, jei pabuvusi kamerose išduos saugumiečiams kas ir apie ką kalbasi. Kartą kalinės užpuolė mergaitę, versdamos prisipažinti ir grasindamos už ilgą liežuvį griežtai "paauklėti".

Tu viena, smilgele, gynei bejėgę, išsigandusią merginą. Juk ji buvo dar labai jauna ir nesuprato, kokią klaidą padarė išdavusi brolį...

Visai nusilpusią tave pagaliau iškvietė taip vadinamas "ypatingasis" teismas - be teisėjo, advokato ir viešos teisiamosios apklausos. Nuteisė dešimčiai metų laisvės atėmimo. Liepė pasirašyti protokolą. Atsisakei: "Nesijaučiu esanti kalta ir nieko nepasirašysiu!"

Niekam ir nereikėjo tavo parašo: netrukus jau buvai geležinkelio stotyje vedama į Stolypino vagoną, prigrūstą beteisių kalinių - Lietuvos piliečių, be kaltės, be teismo tremiamų iš Tėvynės.

Į tą patį vagoną atvedė ir jaunutę kameros "šnipę" - merginą, išdavusią brolį. Jos tu gailėjai labiau nei kitų. Neturėdama gyvenimo patirties, ji susidūrė su saugumiečių apgaule, klasta ir žiaurumu. Mergaitė buvo smulkutė, pavargusi, maža, tik su lėlėmis žaisti, o ne katorgos blogybes matyti. Guodei ją, raminai, šluostei ašaras. Kaip tik tuomet pro jūsų vagoną, atskirtą grotomis nuo sargybinių, pravedė suimtą mergaitės brolį. "Broleli, aš čia! - šūktelėjo ji, - atleisk man!" "Išdavikė", - pasakė brolis. O tu jam šaukei pavymui: "Nereikėjo šito žodžio, nereikėjo! Jis visą gyvenimą skambės tavo sesės mintyse!" Jis atsigręžė, pamatė tave. Tik akys išdavė skausmą. Negalėjai jos teisti, nepažįstamos, verkiančios mergaitės, nes pati buvai patyrusi, kas yra saugumo rūsiai ir kankinimo priemonės. Glaudei ją, raudančią, prie krūtinės, raminai, glostei jos galvelę, o ji nesulaikomai raudojo...

Vilnių pasiekus, nuvarė į persiuntimo kalėjimą. Visus kalinius atvedė į kalėjimo kiemą. Niekas jau nedraudė kalbėtis vieniems su kitais, tačiau kalbėti nesinorėjo. Visi žinojote, kad Tėvynės ilgai nematysite, o gal jau ir nesugrįšit gyvi į Lietuvą. Kieme susipažinai su "išdavikės" broliu Vytautu Petrausku ir jo draugu Kazimieru Kryževičium bei kitais buvusiais studentais. Per kelias dienas sudužo jų gyvenimas.

Kai visus atvežė į Leningradą, iš kur jau skirstydavo kurion Sibiro pusėn, į kokius lagerius išvažiuosit, studentai pasistengė, kad pakliūtum su jais į tą pačią mašiną. Kaliniai, atsisveikindami su Vilnium, uždainavo "Lietuva brangi, mano Tėvyne..."

Atrodė plyš širdis ir išlėks iš krūtinės paukščiu. Gal taip ir būtų buvę geriau...

Pasiekėte Leningradą. Paskirstymo punkte tuojau davė skubaus darbo - siūti čiužinius. Ką gi... Siuvote. Matyt, visa Rusija jau paversta kalėjimu, todėl čiužinių labai reikėjo. Siuvai ir mąstei: kas ant jų gulės?

Ne sau, mergele, siuvai tą čiužinį, ne sau... Tu tokios prabangos -šieno prikimšto čiužinio - neturėsi.

Darbo davė, o duonos - ne. Jūs jau senokai bevalgėte. Netikėtai prie sargybinio atsirado naujasis pažįstamas Vytautas Petrauskas. Jis įtikino prižiūrėtoją, jog esi jo žmona ir perdavė gerą saują riebaluose išmirkytų džiovintų žirnių. Pasidalinai su kitomis kalinėmis. Triauškėte žirnius ir... tavo veidelį nušvietė šypsena. Pasakei: "Be piršlybų, be vestuvių vyrą įsigijau!" Nelaimės draugių juokas ramino, guodė, o viena kalinė pasakė: "Laimė gimti gražiai, mergužėle. Dievo dovana. Ne mums berneliai žirnius atsiuntė..."

Čiužiniai pasiūti. Pirmyn, moterys, į vargo metus, į didžiausią moters pažeminimą, kokį galėjo tik bolševikai sugalvoti. Užmiršk savo švelnią prigimtį ir lino žiedo kerus. Ten, kur jus veža, to niekam nereikės.

Vėl į baisiuosius vagonus, rusiškiems keiksmams krintant su kiekvienu sargybinio ištartu žodžiu, vėl tolyn, šį kartą - jau tikrai Sibiro pusėn.

Vienus kalinius išlaipino Intos stotyje, kitus išvežė Vorkuton. Intoje jus sutiko šalta žiema ir gilus sniegas. Apsidžiaugei, nes kartu į įvairiatautę kalinių koloną pateko ir Vytautas su Kazimieru. Tik jų bičiulio Valentino čia jau nebuvo. Tiek ir žinojai, kad Valentinas -jaunas poetas, tiek ir liko visam gyvenimui - skaidrus jo eilėraščio posmas: "Ir nukrito man snaigė ant rankos, tartum didelė Šiaurės žvaigždė. Ji man sakė, kad laimės užtenka, ji man liepė sakyti - "sudie!.." Daugiau apie Valentino likimą neteko išgirsti.

Nuo Intos dešimt kilometrų varė kalinių koloną pėsčiomis.

Jus perėmė jau kiti prižiūrėtojai. Pikti, lyg apmokyti grynaveisliai šunys, nė krislelio užuojautos ar žmogiškos šilumos balse. Ir ėjo margaspalvė kalinių kolona iš visų Sovietų sąjungos okupuotų respublikų. Suimti namuose ar gatvėje, nespėję šilčiau apsirengti, be kepurių, be skarelės ar šaliko, vasariniais bateliais ir netgi šlepetėmis apsiavę. Koloną akylai saugojo pikti sargybiniai šunys.

Labai greit, mergaite lino žiedo akimis, netekai savo vardo ir pavardės: gavai numerį ant nugaros ir nežinia, kiek kalinių jau nešiojo tau duotą bušlatą ir kiek numerių ant jo jau buvo prisiūta... Čia kaliniai mirdavo greičiau nei spėdavo susidėvėti prasta, pigiausios vatos šimtasiūlė.

Spygliuota viela aptvertas barakas, prigrūstas tiek daug moterų, jog sugulusios galėjote apsiversti ant kito šono tik pagal komandą. Kokias kančias kentėjo moterys, neturėdamos net minimaliausių moters higienos reikmenų, sunku ir gėda pasakyti. Tik jiems, bolševikams, dėl nieko nebuvo gėda.

Komunizmo pseudoidėjos tarsi maras paplito visose okupuotose šalyse ir net dabar dar ne visi suvokia, kokiu tikslu buvo sukurti lageriai ir kaip juose buvo paniekintas žmogus. Moterys tą pažeminimą skaudžiausiai išgyveno.

Raudonojo maro Rusija žengė į komunizmą ir tuo didžiavosi prieš visą pasaulį.

Pirmasis žingsnis kalinio kelyj - tu jau nebuvai Onutė Akelaitytė, ūkininkų dukra, gimnazistė su mergiškomis svajonėmis. Tu net moterimi nesijautei - buvai tik kalinė "D-l-67".

Didžioji Rusija kūrė sau šviesią ateitį su kalinio numeriu ant nugaros, su mirties ešelonais, su kruvina raudona vėliava.

TREČIAS VAKARAS. VERGIJOJE

Pripratai prie nuolatinio alkio, tempei sunkaus darbo jungą nesiskųsdama, tik vergiško pažeminimo negalėjai iškęsti. Dalindavai šlapią susmegusią duoną į tris dalis, kad visai nusilpusi nors kąsnį turėtum kišenėje ir neišlaikydavai iki pietų: tirpte ištirpdavo duonos gabalėlis dar neįdienojus. Net atsigerti šilto vandens niekas neparūpino. Ištroškusios gėrėte iš balučių ar čiulpėte sniegą. Kitokio žodžio nei bjauriausi keiksmai negirdėjai, atrodė, ir žmogaus aplinkui nebuvo, tik sargybiniai, jau seniai praradę teisę vadintis žmonėmis. Įpratai prie suktinės dūmo, jis nuramindavo, padėdavo užmirštigeliantį kojos skausmą, kuris diena iš dienos stiprėjo...

Kai atveždavo kalinių, skubėdavote prie vartų, kalbėdavot lietuviškai, gal išgirs kuri nors jūsų šneką, gal atsilieps, gal iš tėviškės žinutė pasieks. Nepasiekdavo, nors kalinės keitėsi: vienos mirė, jų vieton atveždavo kitas.

Susibičiuliavai su ukrainietėmis. Kas nutiko išbadėjusiam skrandžiui? Negalėdavai praryti medinės sorų košės, apvirtų vandenyje kruopų. Ukrainietės, užjausdamos tave, išmainydavo medines soras į avižų kisielių, kai tik gaudavo. Dalinotės lagerio kąsneliais ir užuojauta.

Vieną naktį, vos spėjote pavargusios po darbo miške užmigti, jus vėl pakėlė ir nuvarė iškrauti vagonus sušalusių bulvių. Pamatei bulves ir pakvipo tėviške. Prašei, maldavai sargybinio, kad išvirtų jums kibirėlį bulvių. Vienas jaunas sargybinis pažadėjo: išvirs... Gal pats norėjo tų bulvių paragauti, o gal tavęs pagailo. Ir žiūrėjot iškraudamos vagonus į žiburėlį stoties būdelės lange, žinojot - ten verdamas skanėstas - sušalusios bulvės. Sargybinis nesumelavo ir atnešė kibirą neplautų, neluptų bulvių, ištižusių, pašalusių, pilka tyre pavirtusių beverdant.

Dešimtys rankų pakilo prie kibiro, graibė karštą tyrę. Saujelė teko ir tau... Išslydo tarp pirštų. Nieko skanesnio jau daugelį mėnesių nebuvai valgiusi, tačiau kai antrą kartą priėjai prie kibiro - jis jau buvo tuščias... Tik dešimtys rankų tiesėsi į jį ir gramdė dugną.

Vargino spiginantis šaltis, dirbant stingo rankos ir kojos - ne vieną jau išvežė ligoninėn apšalusią, ne viena moteris, nepakėlusi pažeminimo ir alinančio darbo, išprotėjo.

Vienintelį kartą paprašėte, kad leistų neiti darban ir švęsti šv.Kalėdas. Neleido. Tada neišėjot į darbą pačios. Nubaudė: išvarė į šaltį nešioti akmenų iš vienos vietos į kitą. Pagrasino: nedirbsite - padidins bausmės metus.

“Sunkiausia buvo dirbti matant, jog mūsų darbas be jokios naudos, tik kankynė. Nežinia, koks “išminčius” sumanė pakeisti upės vagą, o ten beviltiškam darbui labiausiai tikome mes, lagerio moterys,”- pasakoji jau ne pirmą cigaretę užsidegdama. Sunku širdį atverti, ne lengviau klausyti, regint smilkstančią tarp virpančių pirštų cigaretę.

“Daugiau šimto moterų išvarė nešti neštuvais molį ir versti upėn.

Kiek per dieną prikasdavom, kiek neštuvų suversdavom upėn, tiek per naktį srovė nuplaudavo tolyn. Tolo ir karjeras. Nešti šlapią molį reikėjo vis iš toliau. Jėgos išseko. Sutino rankų riešai. Susirišau iš virvagalių valktį, užsikabinau ant kaklo ir vilkau. Kai daugelio kalinių riešai sutino ir rankos pajuodo, į “komunizmo statybas” atvarė ekskavatorių ir per pusdienį upė buvo užtvenkta”.

Neklausk, smilgele, kam reikėjo kankinti kalines-moteris. Jiems nereikėjo jūsų darbo - reikėjo kuo daugiau mirusių, nes mirusios ir žvilgsniu nesipriešinsit, ir paniekos neberodysit.

Nusilpusios iš bado, beteisės moterys tiesėt geležinkelį. Vadovavo gerai įmitęs buliaus sprandu dešimtininkas. Atveždavo jums mašinomis bėgius, žuolius, kuriuos privalėjot nuvilkti į vietą ir atsargiai nuleisti. Kartą pajutai, jog didžiulių bėgių moterys nepajėgs nunešti, juo labiau išlaikyti pakėlusios, ir pasakei dešimtininkui. Prašei moterų nekelti bėgių, pasipriešinti. Dešimtininkas prapliupo keiksmais, kalinės išsigando. Išsirikiavo abiejose bėgių pusėse ir pakėlė sunkias metalines sijas. Neišlaikė nešdamos - paleido. Krisdamas bėgio galas kliudė tave ir prispaudė koją. Sąmonei sugrįžus, pasijutai nešama. Atnešė tave moterys iki barako, o ten jokios pagalbos: kelio sąnarys išniręs, koja sutinusi, pajuodusi, trukusios sausgyslės. Kalinėms reikalaujant nuvežė į ligoninę. Operavo chirurgas žydas ir lietuvis akių gydytojas Molis, irgi tremtinys. Operacija pavyko. Gydytojas Molis norėjo tave nudžiuginti - vėl vaikščiosi! Vaikščiosi, smilgele, lino žiedo akimis į pasaulį žvelgsi! Kodėl nedžiūgavai?

Lagerio džiaugsmas netikras. Tikros buvo tik alkanos kalinių dienos, kupinos nuovargio ir nevilties.

Vos dvi savaitės praėjo po operacijos, išvarė kasti griovių. Žemė įšalusi - skaldėte kapliais. Kol išlygindavot griovio kraštus, taip visos pavargdavot, kad ir gyventi nebesinorėjo, o dar į barakus kiekviena turėdavot parnešti iš miško po pliauską kurui. Kartą viena iš jūsų, nepajėgdama ne tik sunkios pliauskos panešti, bet ir paeiti, numetė metrinį strampą žemėn. Sargybinis bandė išsiaiškinti, kuri numetė, tačiau visos tylėjo. Tada suvarė jus už bausmę į naujai iškastą pakelės griovį, pripustytą sniego, ir liepė juo eiti. Klimpote iki juosmens sniege, kol baigėsi paskutinės jėgos.

Tada moterys sustojo ir atsisakė eiti. Sargybinis gąsdino, šaudė į žemę prie kojų, o kai nepabūgote ir nepajudėjote - kulkos lėkė irviršum galvų. Išėjai priekin ir pasakei:

- Taikykit į širdį, bus greičiau...

Liepė visoms išlipti iš griovio ir eiti. Kuo skubiau! Apie vidurnaktį sugrįžot į lagerį. Vieningai atsisakėt įeiti pro vartus, pareikalavot, kad būtų iškviesta lagerio vadovybė.

Sargybiniai putojo, tačiau atėjęs lagerio viršininkas moterų išklausė ir daugiau po darbo nešti storiausius medagalius jau nereikėjo.

Jūsų optimistė “juoko maišelis” buvo Liudmila Verasko, buvusi balerina. Kuo baleto šokėja galėjo nusikalsti komunistų lagerio valdžiai - nė ji pati nežinojo. Įspūdingai ji mokėjo judesiais pamėgdžioti viršininkus arba liūdesio minutę parodyti, kaip ji džiaugiasi krintančiomis snaigėmis ir laisve. Niūri nuotaika ištirpdavo žiūrint į ją ir vėl į širdį pasibelsdavo vilties spindulėlis.

Liudmila Verasko, koks tavo likimas? Moters, mokėjusios juoku ir pačiu nekalčiausiu judesiu sumenkinti lagerio autoritetus kaliniams stebint.

Kartą jus visas nubaudė už menką prasižengimą, gal ir už tai, kad vieningai pritardavot Liudmilos pokštams. Buvo pavasaris, tirpo siegas, o įtūžę sargybiniai už išraiškingą Liudmilos juoką suvarė jus į pažliugusį miesto sąvartyną. Tižioje smarvėje įklimpot iki kelių, o sargybiniai įsakė visą valandą stovėti. Nuo sąvartyno dvoko pajutai, jog alpsti. Šalia stovėjusi Liudmila pamatė, kaip svyravai, prilaikė tave ir kalbėjo: “Remkis į mane. Būk tvirta, užspausk nosį ranka ir galvok, jog tai dvokas tų, kurie čia mus suvarė. Prasmirdę mūsų drabužiai, užtat dvasia švarutėlė, o jie jau seniai supuvę iš vidaus, nuo pirmojo “Pravdos” laikraščio numerio supuvę..."

Kentėjom ir tylėjom, bet ir sargybiniai greit “pasigailėjo” sumanę mums šitokią bausmę. Patys dvoko neatlaikė. Įsakė lipti iš duobės ir rikiuotis po penkias. Išlipote, susirikiavot. Sargybinių šunys ir tie atokiau nuo jūsų bidzeno ir suko nosis nuo sąvartyno.

“Kokia garbė! - Juokėsi Liudmila. - Eina pasmirdusi kolona, iškilmingai lydima ginkluotų “didvyrių”! Rusijos vyrai moka gerbti moteris! Akivaizdu, nieko nepridėsi...”

Liudmilą Verasko irgi mėtė iš lagerio į lagerį už jos juoką, už tai, kad ją bematant visi pamildavo.

Didžiausia laimė lageryje - gauti siuntinį. Tačiau kas tau, smilgele,galėjo jį atsiųsti? Tėvai tremtyje patys šalo ir alko. Kartais ateidavo mažas siuntinėlis: brolis, sugavęs Jenisiejaus upėje žuvyčių, sudžiovindavo ir atsiųsdavo. Skanumėlis!

Jau pabuvai penktajame, ketvirtajame ir aštuntajame Intos lageriuose. Daug kas buvo panašu juose, o labiausiai supanašėję prižiūrėtojai, sakytum iš vieno kiaušinio išsiritę ir perėmę vienodas pasityčiojimo iš moterų formas. Vienintelis lagerių vergiškos kasdienybės šviesuliukas buvo laiškai iš vyrų tremtinių lagerio. Susirašinėdavot slapta, pranešdavot vieni kitiems apie sutiktus pažįstamus, išgirstas naujienas. Kam kitam, jei ne tau, smilgele, būtų tekusios paštininkės pareigos? Rašydavo vyrai savo pažįstamoms moterims, dažnai ateidavo bendras pasveikinimas šv.Kalėdų ar šv.Velykų proga. Kai tik kalinės grįždavo iš objekto, kur netoliese dirbo tremtiniai vyrai, jas prie vartų iškratydavo, apuostinėdavo kiekvieną kišenėje rastą popiergalį. Korespondenciją reikėjo slėpti labai sumaniai, nors laiškučiai būdavo surašyti smulkiomis raidelėmis ant mažų popieriaus skiautelių. Atsitikdavo taip, kad kratos metu tekdavo purviną laiškelį sukramčius nuryti... Bet sargybinių pagiežai ir pykčiui “tarptautinis” paštas veikė lageryje ir jūs jau nesijautėt vienišos ir užmirštos. Intos lageriuose tuo metu kalėjo apie šimtas tūkstančių žmonių. Vien tik lietuvių čia buvo devyni tūkstančiai. Tokios žinios sklido tarp kalinių ir, manau, jog buvo pakankamai tikslios.

KETVIRTASIS VAKARAS. ANGELAS PRAGARE

Smilgele lieknu liemeniu, jau pamiršai, kokia buvai graži gimnazijos šokių vakarėlyje, jau prisiminti nenori glostančių vaikinų žvilgsnių. Gražus jaunas kūnas dėvėjosi pagreitintai, silpo ir visai nenorėjo klausyti nei rankos, nei kojos. Kartą statant tiltelį per upeliuką, keliant sunkų rąstą, labai suskaudo šoną ir ilgam susiformavo sukietėjimas lyg kiaušinis. Dirbote miške, toli nuo lagerio. Ten tekdavo ir nakvoti. Šoną vis labiau skaudėjo ir teko kreiptis į laisvą, ne lagerio gydytoją. Kažin ar ta moteris baltu chalatu buvo medikė, nes lagerio gydytojai, dažniausiai tokie pat tremtiniai, suprasdavo kalinius ir stengdavosi padėti. Pasiskundei jai savo skausmu ir bėda, o ji nė neapžiūrėjusi pasakė: “Kaip išdrįsai čia ateiti su senu apsigimimu? Privežė mums invalidų, visokių valkatų, atmatų...” Bandei aiškinti, jog tai nuo sunkaus svorio keliant rąstą trūko raumuo irsusiformavo guzas, maldavai pagalbos, o ji paliepė: “Dink iš akių!” Baigėsi ir tavasis paskutinis kantrybės ir nusižeminimo lašas, nes pasakei: “Ką gi, galiu tik palinkėti, kad jums ir jūsų vaikams tokie pat guzai “iš prigimties” iššoktų”. Pasakei aiškia rusų kalba, kurią jau buvai gerai išmokusi. Gydytoja išplėtė akis ir nieko nespėjo tau atsakyti, nes jau buvai už durų. Nebuvai kerštinga, tačiau su visa susikaupusia neapykanta okupantams jai linkėjai tokios nelaimės.

Tave slaugė ir gelbėjo draugės: virė miško žoles, dėjo kompresus, girdė karštu karčiu gėrimu. Buvo Sibiro vasara ir žolynų įvairiausių aplinkui. Tik sveik, smilgele, tik tu pasveik. Šilta vasara gaivino, tačiau jus visas mirtinai iškankino debesys uodų ir mašalų. Kūną išbėrė raudonomis dėmėmis, pradėjo virpėti, trūkčioti raumenys. Moterys viena po kitos ėmė vis dažniau alpti.

Nebūtum pamačius dar kartą Lietuvos, smilgele lino žiedo akimis, jei ne tavasis angelas sargas, atvedęs pas lagerio gydytoją Liudmilą Čmiliuk. Ji buvo fronto gydytoja, ne vienam kariui sugrąžinusi sveikatą sunkiomis fronto sąlygomis, išvargusi vokiečių nelaisvėje. Iš nelaisvės Liudmilai Čmiliuk pavyko pabėgti, tačiau, kai pasiekė savus, enkavedistų buvo apkaltinta išdavyste ir dvidešimt penkeriems metams neteko laisvės.

Liudmila, ir kaip tu išdrįsai patekti vokiečiams į nelaisvę? Kaip išdrįsai nepaklusti Stalino įsakymui?

Visai nusilpusią, drebančią, su beprotiškų galvos skausmų priepuoliais tave pamatė geroji ukrainietė gydytoja ir sušuko: “Dukrele, ką jie su tavimi padarė!” Norėjai apkabinti gerąją gydytoją jau vien už švelnų žodį “dukrele”, tačiau sutinusios rankos ir kojos nebeklausė, o skausmas nusinešė nebūtin...

Kai tave atgaivino, pirmiausia pamatei ją, sėdinčią šalia. Negalėjai kalbėti, tik akimis maldavai: “Kas bus su manimi?” Išvydus ašarotas akis, supratusi nebylų klausiamą žvilgsnį, ji pasakė: “Visada sakau ligoniams tik tiesą. Neguosiu tavęs, bet išklauskyk atidžiai. Būk tvirta, dukrele. Tavo rankos ir kojos sugis. Bado pasekmės išnyks, tik tavo galvos skausmų ir drebėjimo neįveiksim. Abi tikėkim - skausmas sumažės. Liko labai mažai vilties tave visiškai išgydyti, bet aš pabandysiu.” Išklausiau, supratau ir pasakiau savo gerajam angelui, kaip ir aš atsidūrusiam pragare: “Daktare, tokia drebanti aš gyventi nenoriu. Nenoriu niekam, o svarbiausia - pačiai sau būti našta. Tada, verčiau, numirti”. Ji manęs neguodė, tik pasakė: “Privalai gyventi,kad sugrįžtum pas savuosius, privalai viską iškęsti ir papasakoti, ką matei. Aš tau padėsiu, tačiau ligą turėsi įveikti pati”.

Nusilenk garbingai Ukrainos dukrai gydytojai Liudmilai Čmiliuk už jos protą ir širdį, už žmoniškumą, ko jokiu pasaulio auksu nenupirksi, užjos pilietinę pareigą aukotis žmogui.

Neaišku, kaip ji išreikalavo iš lagerio vadovybės vitaminų ir vaistų, bet nuo jos lašelinių atslūgo sutinimai, ataugo švelni oda, vėl atsistojai ant kojų. Ji viską darė pati. Gydė kūno virpėjimą stipriomis elektros srovėmis ir labai jaudinosi, nes tu vis dar nejutai srovės. Tik vieną kartą, kai tave pervėrė stiprus skausmas nuo elektros srovės, ji nudžiugo ir pasakė: “Neveltui, Anuška, aš tau fronto metodą taikiau. Tu gyvensi, dabar jau galiu pasakyti - gyvensi! Sugrįši į gimtus namus, dukrele!..” Džiūgavo, tarsi mūšį su likimu laimėjusi nejauna, labai graži moteris, tauraus veido ir skambaus balso. Visada atsiminsi jos šiltas rankas, smilgele. Niekada neužmirši juodaakės ukrainietės gydytojos, nes pati jau netikėjai, jog baisius kūno traukulius bus įmanoma įveikti. Labiausiai nenorėjai numirti Sibiro žemėje. Galbūt, galbūt dar vienai tavo svajonei bus lemta išsipildyti - sugrįžti namo.

Dabar jau sparčiai sveikai. Gydė gerosios gydytojos rankos, žodžiai, visokeriopa pagalba. Dievas žino, kaip jai pavyko tave taip ilgai išsaugoti neišvarytą į darbą, bet vieną dieną ji jau nepajėgė atsispirti lagerio valdžiai ir teko tave išlydėti. Tada ji pasakė: “Ligą įveikei, tačiau ji gali atsinaujinti. Saugok save ir būtinai gyvenk, dukrele. Pasijusi blogiau - reikalauk manęs. Tu labai jauna, dar sutiksi mylimą žmogų, ištekėsi. Gimdyk, nebijok. Tavo prigimtis sveika. Gimdymo skausmai tuos nervinius priepuolius gali ir visai nuslopinti. Gyvenk, dukrele... Ir neužmiršk mano patarimų”. Apkabino, pabučiavo, kaip dukterį. Štai ko nesitikėjai - šitame komunizmo pragare sutikti įkalintą angelą...

Ir kas dabar galėtų tau pasakyti, kad blogis įveikiamas tik jėga?

PENKTAS VAKARAS. PERMAINOS

Vėl pasitiko lagerio gultai ir sunkus darbas nuo aušros iki sutemų. Kalinės Staliną vadino “didžiuoju mėsininku” ir neatsirado nė vienos, kuri būtų tą pravardę, moterų sugalvotą, išdavusi enkavedis-

tams. Dieną, kai jis mirė, kalines išrikiavo žvyro karjere ir liepė stovėti ramiai. Atvažiavo lagerio karininkai ir pranešė apie “tautų vado” mirtį. Netoliese dirbą vyrai šūktelėjo: “Žmogžudys mirė! Džiaukitės!” Vieni sugulė ant ledo, kilnojo kojas aukštyn, kiti - šokinėjo iš džiaugsmo. Prižiūrėtojai nuščiuvo, pirmą kartą nežinodami, ko griebtis... Moterys kalinės stovėjo ir tylėjo. Nė balso. Garsiai verkė tik dvi rusės: brigadininke ir jos padėjėja. Gal abi pajuto, kad labai greit gali būti nebereikalingos? Kalinės tokių vilčių neturėjo.

Stovėjai šaltyje ant ledo ir nerodei jokių emocijų. Gal ir būtum pravirkusi iš nevilties: juk niekuo netikėjai. Kas galėtų pasikeisti? Vienam galvažudžiui mirus, ateis jo vieton kitas toks pats, o jūs liksite vergauti. Nepravirkai, gydytojos žodžius prisiminusi: “Neleisk sau nervintis. Išlik rami, pasistenk visada išlikti rami...”

O vis tik pratrūko rauda, smilgele, kai netrukus sargybiniai pritilo, o vyresnybė pranešė: nebebus numerių ant kalinių nugaros, galėsit artimiesiems rašyti po du laiškus per mėnesį, netgi leis jums pasimatyti su giminėmis ir išeiti į miestą. Ir duonos gausit sočiau pavalgyti. Net saviveiklą leis: galėsit šokti, dainuoti.

□Moterų lagerio kalinės. Iš kairės pirmoje eilėje Onutė Akelaitytė. Inta

Štai kaip! Reikėjo kojas pakratyti didžiausiam pasaulio žmogžudžiui, kad vėl būtų leista juoktis! Ar ne juokinga, moterys?..

Buvai jauna ir graži, smilgele ežerų akimis, o jaunystė stebuklus daro. Tu jau gyvenai. Šokai ir dainavai lietuviškas dainas, merginos buvo kviečiamos koncertuoti ir vyrų lageriuose, kartais jie pas jus atvažiuodavo. Susipažinai su daugeliu lietuvių tremtinių. Kalinius angliakasius leisdavo eiti į šachtas be sargybinių, tai vyrai kartais ateidavo jums padėti iškasti įšalusios žemės gabalus, palengvindavo jūsų darbą žvyro karjere. Tarp jų buvo ir Gediminas Klyvis - stiprus, dailus, mandagus ir jautrus vaikinas. Ukrainietės kalinės jį “broleliu” pavadino. Kartą pamatėte, kad jis basas įsispyręs į batus ir paklausėt, kur kojines dėjo, o jis parodė kojinėmis apmuturiuotus kelius. Kasti anglį vakinui tekdavo susilenkus, beveik klūpant. Jam skaudėjo kojų sąnarius. Sunkiausią darbą dirbdamas, jis ateidavo jūsų naštą palengvinti. Viena lietuvaitė paaukojo savo megztuką ir numezgė jam kojines.

Ant kalinių iškasto griovio krašto ir šv.Velykas kartu šventėt, net nusifotografavot. Gyvenimas jau nebuvo vienišas ir kupinas liūdesio. Vyrai, kurie gaudavo siuntinius, pasidalindavo maistu, pavaišindavo merginas. Užeidavo į jūsų draugiją pasišnekučiuoti ir kalinys, buvęs medicinos fakulteto studentas Ričardas Svilas. Pasikalbėdavot, pasvajodavot, pasidalindavot, kas ką turėjot. Jau ir pirmą atlyginimą gavot - dešimt rublių. Kiek nedaug skaidriai jaunystės valandėlei reikia: už gautus pinigus bėgote kartu su kaline Paulina nusipirkti maisto produktų. Na, ir suvalgėt ant upės kranto susėdusios storiausią duonos riekę, užteptą margarinu ir... susirgote nuo skanumėlio. Neatlaikė stipresnio maisto išbadėjęs skrandis.

Teikė džiaugsmą trumpa Sibiro vasara su gausybe uogų miške: noko mėlynės, laukiniai serbentai. Ir gaila būdavo žiūrėti į tuos gamtos turtus, pražūvančius be naudos. Juk galėjo lagerio vadovybė nors kelias dienas leisti kalinėms pauogauti, pagrybauti, paruošti žiemai maisto, bet ne! Negalima, nors tai nieko nekainavo. Fašistės iš Lietuvos privalėjo kentėti ir mirti badu. Tik vieną kartą, kai jus saugojo sargybiniai leningradiečiai, kelias kalines išleido pauogauti, kol kiti žymėjo būsimą darbo ir gyvenimo zoną miške. Skubėjot rinkti uogas, skubėjot nors saujelę suvalgyti, nepajutot, kaip ir kada pasiklydot: ne uogos rūpėjo, žinojot - negrįšit laiku - jus apkaltins pabėgimu. Tokia lagerio tvarka. Bėgot tekinos, į saulę pažvelgdamos,net surinktas uogas išbarstėt ir... neberinkot. Tegul! Kad tik laiku grįžtumėt į zoną. Šiaip taip susiorientavote pagal upės srovę ir suplukusios, peršilusios sugrįžot. Sargybiniai nesibarė už vėlavimą, bet... ir uogų nebuvo.

Šitiek miško dovanų žūdavo kasmet: jų niekas nerinko, nors Rusijos vaikai miestuose nematė nei uogos, nei grybo. Ir vėl klausdavot, kaip gali Rusijos žmonės badauti, turėdami neišsenkamus išteklius miško gėrybių? O badavo, nes jiems niekada netrūko ginklų ir noro valdyti pasaulį.

Jaunystė darė savo: merginos norėjo pašokti, padainuoti. Kartą estų grupelė ir viena ukrainietė sumanė slapta, nepranešę sargybiniams, nueiti į kiek toliau esantį kolūkį pasilinksminti jaunimo vakarėlyje. Buvo pats polaidis. Staiga pakilo vanduo Intoje, pajudėjo ledai ir keliantis per upę įvyko didelė nelaimė: apvirto valtis. Paskendo, smilgele, tavo artima lagerio bičiulė Marytė ir jos gelbėtojas iš Intos. Guodei, raminai jos verkiantį, vienišą likusį brolį, tik niekas negalėjo jam sugrąžinti sesers.

Kiek daug naktų žiūrėdama į Šiaurės dangų su ryškių spalvų pašvaistėmis svajojai apie Tėvynę, sapnuodavai namus ir tėvus.

Atėjo 1956-ieji metai. Balandžio 24 dieną tapai tremtine. Eik kur nori, smilgele, tačiau dar penkerius metus tau neleidžiama niekur išvažiuoti. Viltis ir neviltis drauge mintis užplūdo: ką dar teks iškentėti?

Lietuvos smilgele ežerų akimis, ėjai šaukiama į saugumą ir spėliojau kodėl dar kartą kviečia, gal vėl tardys?

Nevengei sunkiausio darbo, net į kalinių garbės lentą tavo fotografiją įdėjo. Ar galima dar labiau pasijuokti iš moters? Juk jauteisi esanti tik vergė ir nusispjaut į visas jų garbės lentas! Kartą atsisakei tau siūlomų brigadininkės pareigų, mat viršininkė pastebėjo, kad sugebi jos apleistus darbo popierius sutvarkyti. Atsisakei siūlomos malonės neaiškindama priežasties. Juk vis tiek komunistų atbukinti protai nesupras, kodėl? Jiems jūs buvot tik kalinės, fašistės, priešės.

Naktimis moterys per miegus dejuodavo ir aimanuodavo: visoms skaudėjo raumenis nuo darbo ir maisto be jokių vitaminų. Pabusdavai nuo savojo skausmo ir draugių dejonių naktimis ir labai bijodavai, kad tik nepasikartotų sunki liga: neatsinaujintų kūno traukuliai, drebulys ir beprotiški galvos skausmai.

Virpančia širdimi ėjai į saugumą: supratai, jog vėl būsi klausinė-jama, tačiau kodėl? Jokių žinių iš saviškių negavai ir nežinojai, kas jiems atsitiko.

Sukrūpčiojai nuo pirmo tardytojo klausimo:

-    Už ką teista?

Gūžtelėjai pečiais:

-    Ten, byloje, parašyta...

-    Kodėl sužeistą brolį, mirusį ligoninėje po operacijos, viena slapta, be giminių palaidojai? O gal laidojai brolį ne viena?

Negalėjai išduoti tau padėjusių nelaimėje žmonių, juo labiau dabar, nes neišdavei jų kankinama.

-    Nenorėjau, kad mano brolio lavoną paguldytų kur nors gatvėje ir iš jo tyčiotųsi.

-    Ką čia kalbi? - nepatikėjo saugumietis. Tada kitas, nejaunas, žilais plaukais vyriškis paaiškino: “Taip buvo ten, pas juos... Lietuvoje. Įtartinų žmonių lavonai buvo guldomi viešose vietose, kad visi matytų”.

-    Kokia nepagarba mirusiam, - ištarė saugumietis.

Kas tai? Dešinioji nepanoro pripažinti to, ką padarė kairioji? Nežinojo? Argi tikrai nieko nežinojo? Dabar visi šventi, stebisi. Ar ne patys tokią tvarką įvedė, ko per amžius nebuvo regėję žmonės.

-    Taip, - patvirtinai. - To ir bijojau. Juk neišaiškino, kas brolį nušovė, tai ir bijojau, kad jo kūno neišniekintų...

Negi galėjau pasakyti, kad palaidojau brolį svetima Kosto Matulevičiaus pavarde. Kazimiero Akelaičio net mirties liudijime nebeliko...

-    Galit eiti, - pasakė.

Grįžai į baraką spėliodama, kas tavęs dabar laukia, ką jie su tavimi darys?

Tą patį vakarą barako viršininkas pašaukė kelias kalines ir kiekvienai atskirai perskaitė, jog rytoj eisite fotografuotis pasui, nes atvažiavo komisija peržiūrėti kalinių bylų.

Kai vėl pašaukė pokalbiui, sužinojai: teistumas panaikintas.

-    Vadinasi, laisva?

-    Taip, tik dar teks čia pagyventi. Kur važiuosi? Kelionę apmokėsim.

-    Į Krasnojarsko kraštą, Jenisiejaus rajoną, ten - mano tėvai.

-    Aaa! Irgi tokie pat...

Gal tai būta didžiausios klaidos, smilgele, o gal... niekas nebūtų pasikeitę, jei būtum neprasitarusi apie tėvus. Buvai pasiilgusi tėvų ir mažieji broliukai per aštuonerius metus užaugo. Gal nė nepažintum jų?

-    Prie Jenisiejaus darbininkų užtenka, o čia darbo jėgos trūksta, - pasakė viršininkas ir įmetė tavo pasą stalčiun. - Liksi čia dar penkerius metus.

-    Nesuprantu: esu laisva ir vis dar kalinė?

Saugumietis bakstelėjo į storą knygą ir pasakė:

-    Toks įstatymas.

Tau, smilgele, dar liko vienintelė kalinės ir tremtinės teisė - paklusti be žodžių. Grįžai į lagerį per ašaras kelio nematydama. Žlugo viltis pamatyti tėvelius, o gal ir tau skirtą žmogų sutikti. Štai tau, smilgele, meilės trokšti, Lietuvos ilgėtis. Tu dar kalinė. Kalinė...

ŠEŠTAS VAKARAS. MEILĖ

Nesitikėjai, smilgele, kad ištvėrusi didžiausią moters pažeminimą, barakų tvaiką, vergės darbą, išeidama pro lagerio vartus pravirksi. Ko verkei? Kodėl prigeso lino žiedas vylingose akyse? Ko bijojai? Šiokios tokios didesnės laisvės?

Verkei ir kelio nematei. Juk nedavė išeinant nė kapeikėlės, nors metų metus dirbta, prarasta sveikata, o išleido į “laisvę” nė rublio duonos riekei nusipirkti nedavę. Nežinojai, kur eisi, kur prisiglausi: pažįstamų Intoje neturėjai. Už spygliuotos vielos liko jau įprastas vargas, gultai atsigulti ir nors keli šimtai gramų šlapios duonos dienai. Išvijo į žiemos šaltį - nė pastogės prisiglausti, nė trupinio alkiui numarinti. Ėjai raudodama ieškoti nurodytos komendantūros. Esi dar supančiota. Vergė...

Turbūt jau amžinai jų vergė?

Palikusi lagerį, užkopusi į kalnelį pro ašaras nė nepastebėjai, kad tavęs laukia Gediminas, visų lagerio moterų mylimas “broliukas”, padėdavęs kasti griovius įšalusioje žemėje. Stipruolis, atskubėjęs po naktinės pamainos anglies kasyklose, išsiprašęs viršininko išleisti už zonos.

Jis, tave apsiverkusią išvydęs, viską suprato:

-Tik tu neverk, - guodė, - nenusimink. Padėsiu tau pastogę rasti ir duonelės iš lagerio atnešiau. Pasidalinsim. Neverk, tik neverk... pasirūpinsiu tavimi.

Dar labiau pravirkai ir puolei jam į glėbį. Viešpatie, po tokių žodžių galima būtų ir baidyklę pamilti už begalinį širdingumą. Po to jau nieko neverti būtų buvę žodeliai “myliu” ir “amžinai mylėsiu”, kokių jis tau niekada ir nepasakė tuščiai. Jis mylėjo tyliai, santūriai, slapta, iš toli, smilgele. Mylėjo pasidalindamas kalinio duona ir vargu, mylėjo už tavo ežerų akis, už moterišką tvirtybę, už tavo meilę tėvynei, kurios dalimi buvo ir jis. Dabar tu tik žiūrėjai į jį pro ašaras, tarsi pirmą kartą iš arti išvydusi šitą gražų stiprų vyrą ir mintyse dėkojai: “Ačiū, dangau, kad atsiuntei man jį, ačiū už nuraminimo žodžius ir viltį Sibiro šaltyje”.

Jis buvo toks pats bedalis elgeta, kaip ir tu, be savo pastogės, be artimųjų, į kuriuos galėtų atsiremti, tačiau už kokius pasaulio turtus būtum galėjusi nupirkti karštus paguodos žodžius šalčiausią Sibiro dieną? Tu tik raudojai balsu, prigludusi prie jo peties ir negalėjai nurimti.

-    Sustok, sustok verkusi! Juk čia aš! Niekada tavęs nepaliksiu.

Nusivedė tave pas draugus lietuvius į šeimą, kuri jau gyveno “laisvėje” - tremtyje. Pasikalbėjo, paprašė laikinai leisti porą dienų pagyventi. Priėmė jauna šeima, nors patys gyveno vos tilpdami mažame kambarėlyje.

Tapai tremtinė - laisva nelaisvėje. Be numerio ant nugaros, be kalinės vardo ir vis dėlto įkalinta tarp svetimų žmonių taigos sniegynuose, vienui viena su savąja vergės dalia. Komendantūroje tau pasakė:

-    Be mūsų žinios niekur išvažiuoti negali. Darbą susirasi pati. Čia darbininkų reikia. Eik...

Grįžai pas tave priglaudusius žmones. Kol buvai komendantūroje, Gediminas suspėjo daug nuveikti: nubėgo į miesto sąvartyną, surado siaurutę, aplūžusią, metalinę paauglio lovelę. Sutvarkė, susuko varžtus, nuvalė. Pavakary atskubėjęs pasakė:

-    Einam.

- Kur?

-    Į kitą pastogę. Pamatysi...

Padėkojai lietuvių šeimai už svetingumą ir užuojautą. Išėjote abu. Kokia laimė buvo jausti stiprią Gedimino ranką. Ji tave šildė, saugo-

jo, glamonėjo.

□Gediminas Klyvis

Dar didesnis džiaugsmas apėmė, kai jis įvedė tave į “kambarėlį” - mažą sandėliuką didelio namo rūsyje: be langelio, neapšildomą, betoninėmis grindimis. Čia jau stovėjo metalinė lovelė. Nejauki ir šalta rūsio patalpėlė, bet ji slėpė nuo šiaurės pūgų ir speigo. Čia tu buvai šeimininkė. Su kokiu džiaugsmu patiesei ant lovelės savo “bušlatą”

- išeinant iš lagerio merginos ir antrą tokį pat parūpino dovanų, tad turėjai ir kuo užsikloti. Užtiesei dar mamos dovanotą, išsaugotą ploną antklodę - ko dar galima norėti? Gediminas jau tvirtino į duris grandinėlę, kad nekviestas svečias neįgriūtų ir galėtum prasidariusi duris grynesnio oro vidun įleisti, ir išskubėjo į naktinę pamainą šachtose, į požemių drėgmę, jau ne vieną Lietuvos tremtinį pražudžiusią. Palikęs tau duonos riekę, pažadėjo: “Ryt ateisiu. Tik nenusimink. Ir darbą tau rasim. Labanakt, smilgele...”

Atsigulei ir... neužmigai kiaurą naktį. Nuklydai mintimis į tėviškę. Kiek kartų jau teko pradėti gyvenimą nuo nieko, tik savim pasitikint ir kiek kartų beviltiškiausią akimirką likimas tau atsiųsdavo netikėtą, nelauktą pagalbą.

Kai išvežė tėvus ir likai be paramos, be pastogės ir duonos kąsnio, kai ėjai Kauno Laisvės alėja, nežinodama, kur sustosi, tave netikėtai sustabdė vaikinas.

-    Ko verki, Onute? - paklausė. - Kas atsitiko? Gal galiu tau padėti? Jau senokai einu iš paskos, jaučiu - kažkas negerai?

-    Taip, gero nedaug..., bet aš jūsų neprisimenu, nepažįstu, -pasakei žiūrėdama į visai nematytą geraširdį veidą.

-    O aš tave pažįstu. Buvau tavo brolio draugas.

Pasikalbėjote. Vaikinas jau buvo baigęs universitetą, dirbo. Pasakei, jog teks mesti studijas ir pradėti dirbti, tačiau kai tėvus išvežė į

Sibirą, suprantama, savo valsčiuje negali pasirodyti, o kad gautum darbą kitur, reikia geros charakteristikos.

-    Ne viską galiu, tačiau bandysiu tau padėti.

Sutarėt susitikti po kelių dienų. Jo pasiūlytos pastogės ir nakvynės atsisakei.

Kai susitikot, jis tau padavė “blizgančią” charakteristiką su spaudu. Supratai, kad už ją teko sumokėti, bet neturėjai kuo tam nepažįstamam geradariui atsilyginti, o jis pajuokavo:

-    Jei kada nors gyvenime būsi turtinga, o aš bėdoje, kaip tu dabar, - surasiu tave ir ateisiu atsiimti skolos.

Jis juokėsi atsisveikindamas. Daugiau tau jo nebeteko sutikti.

Netikros charakteistikos dėka dar trejus metus laisvai gyvenai po Lietuvos dangumi. Ir netgi dabar, po daugelio metų, labai norėtum padėkoti jam už tai, tam nepažįstamam brolio draugui. Dievas ar tavasis angelas sargas lemtingą akimirką visada atsiųsdavo patį ge-riausią žmogų žemėj, kad nepražūtum. Su meile prisiminei ir geraširdę ukrainietę gydytoją Čmiliuk. Kur ji dabar? Gal jau laisva? Gal jau savo Ukrainoje?

Neužmigai visą naktį, nors rūsio kampelis saugojo tave nuo kaukiančios pūgos, staugiančių vėjų ir buvo pati didžiausia likimo dovana.

Prabėgo naktis be sapnų ir be ašarų, o rytą nuskubėjai į kasyklą, kur dirbo Gediminas. Tą pačią dieną pradėjai dirbti akumuliatorinėje. Reikėjo elektros srove pakrauti akumuliatorius angliakasių lemputėms. Darbas buvo lengvas, jau ne ta vergija, kaip kalinių lageryje, tačiau aštuoneri metai sunkaus darbo, tvanki nevėdinamos akumuliatorinės patalpa, nuodingi vandenilio garai, išsiskiriantys kraunant akumuliatorius, tave vėl įveikė. Susirgai neaiškia plaučių liga. Ir vėl gelbėjo Gediminas. Rado darbą meno dirbinių įmonėje, o ten nuo terpentino garų ir plaučiai išgijo. Pasveikai. Kol gavai pirmą algą, Gediminas atnešdavo maisto. Dalinotės duona, viltim ir mažais, niekam kitam nesuprantamais džiaugsmais.

Praėjo savaitė laisvės nelaisvėje. Išsitiesei, smilgele, siela atsigavo, nors tavo kankintojams nepavyko subjauroti sielos nei badu, nei patyčiomis, nei kalinei užkrauta našta.

-    Nejaučiu jiems keršto, tik panieką, laiko neišdildomą panieką,-sako Onutė ir nuklysta žvilgsniu į Sibiro tolius, kur atėjo jos meilės metas, jos šviesiausios dienos tremtyje.

Gediminas nelauktai, netikėtai pasakė po savaitės:

-    Onute, nuo tada, kai pamačiau tave, tyliai mylėjau ir ilgėjausi, svajojau, kad abu išeisim į laisvę ir tada... Būk mano žmona, susituokim, saugosiu ir gerbsiu tave. Nemoku gražiai kalbėti, nieko kito be savo meilės jausmo negaliu tau pažadėti.

-    Gal... neskubėkim, palaukim, - atsakei.

-    Ko laukti? Juk jie ir taip jau atėmė mūsų gražiausius jaunystės metus, negi mes dar vienas kitą iš savęs atimsim?

Apkabinai jį ir pažadėjai:

-    Taip, taip! Būsiu su tavimi visą gyvenimą, visada. Nieko be tavęs aš neturiu.

Jau ir su tremtiniu kunigu Semaška susitarėt, kad jus sutuoktų, o tu vis dar bijojai patikėti, jog tai realybė. Dar nė atlyginimo nebuvai gavusi, kai vieną dieną grįžusi iš darbo pamatei pulką mergaičių, ruošiančių kuklias vaišes, baltai padengtą stalą namo rūsyje ir Gediminą su draugais. Rūsyje, prie kryželio ir žvakės, kunigas jus sutuokė, pasikeitėt skolintais žiedais. Savo vėliau nusipirksit. Ant stalo nebuvo lietuviško kaimo skanėstų, net lašelio vyno, bet piršlys, įšilęs nuo karštos arbatos, juokavo: “Jau ką aš nužiūriu ir superšu, mergužėlės, tai žinokit - amžinai. Būtume mes Lietuvoj - prašyčiau nuotakos aulinių batų už ąžuolą vyrą ir piršlybas”.

-Jis nejuokais gyrėsi, šitas lagerio jaunikių piršlys. Vos pamatęs mano pažįstamą Juozą Raulynaitį, nusprendė, kad jis bus tinkamiausias vyras vienai iš mano draugių, bet ne man! Na, o man tuo metu pažadėjo Gediminą. Kvatojom tada iš piršlio apsišaukėlio, bet, pasirodo, jo būta įžvalgaus. Po mano sutuoktuvių, už poros valandų, jie su kunigu jau tuokė Juozą su mano drauge. Ot netikėk piršlio žodžiu! Paskui ilgai visiems gyrėsi: “Jau ką mano akis nužiūrėjo, tai tą porą ir Dievas palaimina”. Kas žino, gal piršys ir turėjo retą Dievo dovaną poras suskirstyti? Negirdėjau, kad jo supirštieji tarpusavy nesutartų ar skirtis sumanytų. Piršlio būta talentingo.

Būta, smilgele, būta ir džiaugsmo, ir laimės, ne vien tik skausmo ir ašarų. Gyvenimo pradžiai gavote lygintuvą ir dvi lėkštes. Vargo draugų dėka pasijutai beveik turtinga, nes nieko iki šiol neturėjai. Tačiau turėjai didžiausią likimo dovaną - dorą žmogų šalia savęs, į kurį panašaus jau niekada gyvenime nesutikai...

-    Svečiai linksminosi, tyliai šoko siauruose rūsio praėjimuose, o

Gediminas, išvargęs po naktinės pamainos, nuėjo į mūsų kampelį pailsėti. Jau ir svečius išleidau, o Gediminas nesirodė. Radau jį kietai įmigusį mažoje lovelėje. Lovytė atrodė tokia maža aukštam vyrui, kad man joje vietos neliko. Daugiau mūsų rūsio kampelyje jokio baldo, net kėdės nebuvo. Įsispraudžiau tarp jo sulenktų kelių ir susirietus galėjau sėdėti. Nenorėjau žadinti miegančio Gedimino, nes jo laukė sunkus darbas kasykloje. Greit ir aš sėdėdama užsnūdau. Pabudome, kai merginos suskambino prie durų šaukštais. Tokia buvo mūsų labaryčio muzika. Gediminas pašoko:

-    Ar aš užmigau? O kur tu miegojai?

-    Labas rytas! - juokeisi.

-    Tokia mūsų pirmanaktė? - suglumo jis.

-    Tokia, mano gerasis žmogau, tokia. Rami ir šilta. Ar tu pailsėjai?

-    Žinoma...

O kai draugės prie puodelio arbatos uždainavo apie rūteles nuskintas, mes abu šypsojomės. Tai mūsų paslaptis, tai mūsų pagarbi didžioji meilė.

Gediminas vis dar vilkėjo skolintu kostiumu. Tik baltiniai ir dryžuoti apatiniai marškinėliai buvo savi, o aš - senu, dar iš Lietuvos išsaugotu kostiumėliu. Koks jis buvo po šitiek metų, praleistų lageryje - nėra ko nė prisiminti...

Tu buvai laiminga.

Laimė - margaspalvė paukštė. Jos nepagausi, smilgele. Arba ji atskrenda, išskleidusi žydrus sparnus, arba nulekia pro šalį, net aukso karūna jos nesulaiko, ir niekada nežinai, kokiame varganame kampelyje ji susisuks savo lizdą.

-    Tokia buvo mūsų meilė ir gyvenimo pradžia. Nepaisant visko -graži, šventa, kupina giedrios nuotaikos ir didelio džiaugsmo dėl kiekvienos įgytos bendram gyvenimui smulkmenos, - prisimena savo šviesiausias dienas Onutė.

-    Greit rūsyje atsirado laisvas didesnis “kambarėlis”. Taip pat neapšildomas, tačiau jis turėjo mažą langelį. Įsigijome metalinę didesnę lovą, elektrinę plytelę valgiui virti, puodą ir du šaukštus. Tai buvo didelis turtas.

Mylėjau savo vyrą, džiaugėmės vienas kitu ir niekuo nesiskundėm, nors bėdų buvo įvairiausių.

Susirgau. Niekas neatspėjo mano ligos, o man darėsi vis blogiau, nieko negalėjau valgyti. Tada vėl susiradau savo stebukladarę gydytoją Čmiliuk ir nuvažiavau pas ją. Man diagnozavo apendicitą. Ji pati ir operavo mane. Vos sugrįžau iš ligoninės, susirgo Gediminas. Jis dar buvo kalinys, neturėjo darbo stažo, nepriklausė profsąjungai, todėl paramos iš niekur negalėjome tikėtis. Pinigų sotesnei ligonio mitybai neužteko.

Pasiskolinau dvidešimt rublių ir nuėjau į parduotuvę šio to skanesnio nupirkti Gediminui. Įėjau vidun, o ten - spūstis prie prekystalio. Tikriausiai ką nors geresnio atvežė. Prisispaudė prie manęs toks girtuoklis mėlyna nosimi, nė pajudėti eilėje negaliu, o kai jis pasitraukė, supratau - vagis! Nebeturėjau kišenėje tų dvidešmt rublių. Šūktelėjau žmonėms: laikykit vagį! Ir parodžiau į vyriškį, tą patį, kuris jėga spraudėsi eilėje prie manęs. Jis jau pirko degtinę kitame skyriuje ir tiesė pardavėjai dvidešimt rublių. Staiga prie manęs atsirado skrybėlėtas jaunas vyras ir tyliai pasakė: “Jei dar kartą į aną parodysi ir ištarsi nors žodį - liksi be akių!” Kai ir pardavėja šūktelėjo: “Čiupkit vagį!”- abu vyrai spėjo dingti...

Pinigų praradimas buvo didžiausia nelaimė. Atsišliejai į prekystalį ir pravirkai, smilgele: ne dėl savęs, dėl sergančio vyro, kuriam nieko neparneši. Praeidama pro tave rusė su didžiule lapės kailio kepure - tokias nešiojo karininkų žmonos - nužvelgė tavo varganus rūbus ir pasakė: “Apskurusią elgetą ir tą dar apvogė!” Nieko aplinkui negirdėjai, tik skaudų žodį “elgeta”. Išbėgai iš parduotuvės raudodama, pasivijai moterį su lapine kepure ir šūktelėjai jai į veidą: “O kas mane pavertė elgeta? Kas iš manęs viską atėmė? Tėvynę, namus, artimuosius, sveikatą ir laisvę? Netgi tuos paskolintus dvidešimt rublių! Kas, jei ne jūs?! Aš - lietuvė, ne elgeta! Tai jūs -vagys, gyvenate gražiuose namuose, kuriuos pastatė Lietuvos ir kitų užgrobtų valstybių tremtiniai. Išleiskit mane namo ir turėkit savo tundras, kasyklas, auksą! Man užteks Lietuvos! Ne savo noru vergauju jums!” Rėkei jai į veidą, tačiau ji spoksojo išplėtusi tuščias akis ir nieko nesuprato. Juk tai rusei kalbėjai lietuviškai. Per didelė širdgėla užvaldė, kad prisimintum, jog jie niekad negerbs ir nesupras tavo kalbos. Gal ir gerai, kad ji tavęs nesuprato, smilgele, jei būtų supratusi, - būtum dar kartą nuteista.

Kai “lapinė kepurė” nuėjo, kažką neaiškiai burbtelėjusi, vėl atsisukai į ją ir išliejai visų metų kartėlį: “Būkit jūs visi prakeikti! Už mūsų skausmą, už vergiją, už geležinkelius ir miestus, pastatytus ant tremtinių kaulų!” Pirmą kartą gyvenime prakeikei žmogų. Tik ar buvo jie žmonės, kuriems skyrei prakeikimą? Gal tavo žodžiai nė nepasiekė kaltų, o gal lydės juos kaip nelaimė, kas žino? Pajutai netenkanti jėgų, parbėgai namo raudodama. Verkei, verkei... Nesulaikomai, nesustabdomai upeliu ritosi sūrios karštos ašaros. Neatleisi už nevilties ašaras okupantams, niekada neatleisi už paniekinimo žodžius ir kaip akmenį tau sviestą “elgetos” vardą.

Gediminas pašoko iš lovos, apkabino raudančią, o kai sužinojo ašarų priežastį, apsirengė ir išėjo. “Kur eini į šaltį, su tokia temperatūra? Ką darai?” - bandei jį sulaikyti. Bet jis išėjo. Greit sugrįžo. Parnešė sviesto gabalėlį ir pačios brangiausios žuvies. Neklausei iš kur gavo pinigų, aišku, pasiskolino iš laisvųjų angliakasių.

- Sėskis, - pasakė. - Šiandien mes pavalgysim taip pat, kaip ir tie, gyvenantys viršum mūsų, šviesiuose kambariuose, skaniai ir sočiai. Neverk, Onute, niekada neverk, kai tave įžeis. Niekada nerodyk jiems savo ašarų. Jie - žudikai, žmogžudžiai, jie - okupantai. Per juos mes tapome elgetomis! Todėl neleisk jiems nugalėti sielos, niekada neleisk!

□O.Akelaitytė su vyru Gediminu ir dukrele Virginija

Tu vis dar verkei ir tada jis paliepė:

-    Einam į gryną orą, į šaltį. Gamta visada gelbėjo lietuvį. Lauke nustosi verkusi.

Tyliai kūkčiodama, įsikibusi jam į ranką, ėjai Poliarnajos gatve, o jis kalbėjo: “Pavaikščiotų tie “Sibiro užkariautojai” dešimt metų su tais pačiais drabužiais - pažiūrėčiau į kokias elgetas jie pavirstų. Šitiek turto iš okupuotų valstybių sugrobę, vis dar alkani. Nusiramink, Onute, mes sugrįšim į Lietuvą ir savo namučius turėsim, savo ruginę duonelę valgysim”.

Jūs kalbėjotės garsiai. Praeiviai atsisukdavo, paklausydavo ir... nesupratę lietuviškos šnekos, nueidavo savais keliais. Tik judviem -kaliniui ir tremtinei - buvo suprantamos lietuvių godos.

-    Už ką Gediminas buvo įkalintas? - klausiu. Onutė šypteli:

-    Visiškai už nieką... Suėmė jo tėvą, tai reikėjo ir su sūnumi susidoroti. Gediminas tuo metu buvo paimtas į sovietinę armiją, tarnavo jūrų laivyne. Buvo apkaltintas, jog sužinojęs apie tėvo areštą, garsiai pagrasinęs: nuvažiuos į Maskvą ir nušaus Staliną. Skundikas pranešė saugumui. Kaltino ir už tai, kad Gediminas jūrininkams garsiai skaitęs motinos laiškus, kuriuose buvo juokiamasi iš kolūkių kūrimo ir sovietų valdžios. To užteko, kad jis būtų pasmerktas kalėti, o priežastis, aišku, ta pati: su visais lietuviais reikėjo susidoroti, likviduoti, kad neliktų gyvų, sveikų, darbingų ir, svarbiausia, nepatenkintų tuo, kas vyko po okupacijos. Juk niekas nepasidomėjo, kad Gedimino motina mirė, kai jam buvo treji metai... Suprantama, jog iš kapo ji negalėjo sūnui laiškų rašyti. Karinis tribunolas jį nuteisė dvidešimt penkeriems metams laisvės atėmimo ir penkeriems metams tremties. Gediminas sakė, jog byloje nuskambėjusi ir išdaviko-kaltintojo pavardė - Zaremba. Žadėjo grįžęs į Lietuvą susitikti ir paklausti, už kiek skatikų Zaremba sąžinę pardavė ir kiek dar žmonių įdavė saugumui, pasmerkė Sibiro kančioms?

Netikėtai Gedimino byla buvo peržiūrėta ir jis tapo laisvas, tačiau tu, smilgele, dar buvai tremtinė ir išvažiuot į Lietuvą negalėjai. Jūsų laisvė vis dar buvo įkalinta šalto namų rūsio sandėliuke. Gediminas pasirašė sutartį su kasyklų vadovybe dar keliems metams, kol būsi laisva ir tu...

-    Kai tapo “laisvas”, daugiau uždirbdavo ir labai rūpinosi manimi, nes aš laukiausi kūdikio. Mes džiūgavome kaip vaikai, kai geležinę lovą pakeitėme medine ir įsigijom storą vatinį čiužinį. Neįsivaizduojamai patogu ir šilta buvo ant jo gulėti.

Ėjo 1957-ieji metai. Gediminas mėgo sportą, lankė treniruotes ir greit tapo visų numylėtiniu. Buvo labai užsigrūdinęs, net žiemą vaikščiojo be kepurės, be palto. Kaimynai jį praminė Tarzanu. Kartais iš darbo grįždavo apšarmojusiais plaukais. Aš jaudinausi, bijojau, kad nesusirgtų, o jis juokėsi sakydamas: “Viskas gerai, Onute. Aš - sveikas. Nuo šalčio dar nė karto nesusirgau”. Jo nelaimė ir liga buvo kasyklos. Teko dirbti žemiausiame sluoksnyje, kasti anglį klūpomis, dėl ko Gediminui skaudėdavo kojas ir nugaros raumenis. Grįždavo labai pavargęs. Ilgai masažuodavau, trindavau jam kojas ir nugarą, kol raumenys atsileisdavo ir suminkštėdavo. Laimingas lyg vaikas jis grįždavo iš darbo, gavęs algą ir galėjęs mums nupirkti baltos duonos, kelis obuolius ar saldainius, o jei įsigydavom kokį nors daiktelį namams ar drabužį, tada būdavo šventė.

Gediminas buvo visiškas blaivininkas. Tik rūkėme abu. Kalėjimo ir tremties metai nė vienam nepraėjo be pėdsakų...

Smilgele lino žiedo akimis, kokie gražūs tai buvo laimės ir pilnatvės metai jūsų abiejų nelaimėje... Tik niekas nenumatė, kad žydroji laimės paukštė nuneš pilnatvę į kitus namus, palikdama tau amžiną ilgesį.

SEPTINTAS VAKARAS. METAI - SMILTELĖ SMĖLIO LAIKRODYJE

Gavai pirmąsias atostogas po metų ir leidimą aplankyti tremtinius tėvus. Išvažiavai kelioms dienoms į Krasnojarsko kraštą. Vargiai būtum pasiekusi kelionės tikslą, jei ne vienas pažįstamas rusas, keliavęs ta pačia kryptimi. Kelionėje susirgai: nualpai, ėmė krėsti drebulys. Išsigandai, ar neatsinaujino tavo liga. Kad pasiektum tėvus, reikėjo nuvažiuoti dar kelis šimtus kilometrų.

Geraširdis rusas globojo kelionėje lyg seserį. Ir jis nuo bolševikų buvo nukentėjęs, suprato tremtinių vargą. Rusas skubiai apėjo visus vagonus, surado gydytoją ir paprašė padėti. Gydytoja nuramino pasakiusi, jog taip galėjo atsitikti dėl aklimatizacijos. Atgaivino tave, surado vaistų, tačiau labai skaudėjo galvą - vaistai skausmo nesumažino. Išlipus iš traukinio, į tėvų tremties vietą teko važiuoti autobusu. To tu jau nepajėgei. Autobusas senas, visais šonais braškėdamas ir kratydamas dar labiau padidino galvos skausmą. Sėdėti galėjai tik ant grindų, ant atsarginio rato, o kai pasidarydavo visai blogai, vairuotojas kelioms minutėms sustodavo, leisdavo išlipti. Atrodė, numirsi nė tėvelių nepamačiusi.

Kentėdama atgaivinai atmintyje lageryje dainuotos dainos žodžius: “Gal bus tai vakaras, gal rytas, o gal dienos pats vidurys ir aš, kaip svečias neprašytas, tyliai pabelsiu į duris...” Net ašarą nubraukei prisiminusi liūdną dainą. Ką rasi nuvažiavusi pas tėvus, smilgele, kokie jie dabar? Ar sveiki, ar labai suvargę? Juk šitiek metų nesimatę... O metai bėgo, kaip smiltelės smėlio laikrodyje.

Išlipusi iš autobuso pajutai, jog virpi nuo šalčio nors buvo pats vidurvasaris. Pasėdėjai ant šiltos žemės, sustabdei pakeleivę, ėjusią pro šalį, paklausei, kaip rasti reikalingą gatvę. Pasisakei atvažiavusi tėvelių aplankyti.

-    Dukrele, - nusišypsojo nepažįstama rusė, - tą namelį visi žino, ir tu pamatysi iš toli. Ten žydi gražiausios gėlės. Niekur tokių nėra.

Jau žinojai, kad tėvai su paaugliais broliais iš miške paliktų, niekam nereikalingų nukirstų medžių pasistatė mažutę trobelę. Vietinė valdžia leido naudotis išbrokuota mediena - to čia buvo per akis. Tik netingėk!

Ir priėjai mažą gražią trobelytę, lyg vaikystės pasakoje apaugusią gėlėmis. Sustojai apstulbusi, negalėdama akių atitraukti. Matei, kaip iš namelio išėjo moteris, žila žilutėlė, pažinai ją, norėjai sušukti “mama! ” ir nepajėgei - širdį suspaudė. Žilagalvė apsidairė ir įėjo vidun, o tu vis stovėjai lyg užburta...

-    Pagaliau įžengiau vidun. Mama nustebo, nepažino manęs iš karto. Žiūrėjau į ją, liesutę, išvargusią, žilais plaukais. Ir tėvelis pasenęs, sergantis, tik mėlynos akys šviečia. Atėjo ir broliai. Išsirikiavo: “Nagi, sese, atspėk mūsų vardus, kurio koks?” Klausė ir šypsojosi. Didžiavosi, kad užaugę dideli vyrai. Grįžo iš darbo vyriausias brolis Petras, kuris išsilaisvinęs iš Norilsko lagerio, atvažiavo pas tėvus. Petrą taip pat teisė karinis tribunolas dvidešimt penkeriems metams kalėjimo ir penkeriems tremties. Papasakojo, kaip vargo ir alko, kaip sukosi mama, stengdamasi išmaitinti šeimą, nes tėvelis greit pasiligojo. Mama net siūti pradėjo ir labai greit tapo geriausia siuvėja apylinkėje.

Užsidirbdavo daugiau už kitus tremtinius. Nors būta ir bado dienų, ir juodžiausios nevilties. Tėveliai tikėjosi sugrįžti į Lietuvą, jau laukė bylos peržiūrėjimo. Giedra mano viešnagė pas tėvelius greit baigėsi. Liūdnai atsisveikinom, nes mano keliai dar nevedė į Lietuvą.

-    Skubėjau atgal Uralo link, į Šiaurę, kur manęs laukė Gediminas, - pasakojai savo į tūkstančių tremtinių panašų gyvenimą. Bėgo laikas, skaičiuodamas minutes, negailestingas ir galingas laikas, versdamas prisiminti, neleisdamas nieko užmiršti...

Grįžai namo, smilgele, o čia ir vėl bėda, skaudi žinia: areštuotas Gedimino tėvas Lietuvoje. Daryta krata ir surastas Gedimino laiškas, rašytas iš lagerio. O laiške - baisiausia, kas begalėjo būti okupantui - surašyta tiesa: Gediminas žadėjo niekada nepamiršti okupantų žiaurumo, vergo dalios ir prisiekė, jei tik sulauks laisvės -kovos visais įmanomais būdais už Lietuvos nepriklausomybę.

Pravirkai slapčia, smilgele, nes jau žinojai, kad būsi motina, tik ar ilgai kūdikis turės tėvą? Kūdikis, atėjęs iš šaltų spalvingų Sibiro naktų, iš Šiaurės dienų, kai matydavai danguje dvi apsiblaususias saules ir nežinojai, kuri tikroji, vaikelis, pasibeldęs iš tylaus moters džiaugsmo, jau pranešė tau: “Ateinu. Lauk manęs”. Kaip pasakyti skausmingai didžiulę naujieną Gediminui dabar, kai jie vėl atėjo? Juodieji saugumiečiai išvertė jūsų varganą būstą, ieškojo laiškų, net suktinėms skirtas popieriaus skiauteles surinko. Krata! Nors nieko įtartino nerado, Gediminą vis tiek išsivedė.

Likai viena. Taip norėjai jam pasakyti: “Tik nesijaudink dėl manęs ir mūsų kūdikio. Viskas vieną kartą bus gerai...” Ir nepasakei, negalėjai žodžio ištarti.

Po kelių dienų Gediminas grįžo laisvas, tačiau labai liūdnas, pasikeitęs ir suvargęs.

-    Jie tave kankino? - paklausei.

-    Ne. Dabar jau ne. Juk mūsų gyvenimo jie nelaiko kankinimu. Viską neigiau. Jie nieko mūsų rūsio kambarėlyje nesurado, bet aš supratau, kokia šėtoniška KGB organizacija. Ji niekada nepaliks mūsų ramybėje. Mes, politiniai kaliniai, būsime amžinai sekami, beteisiai po okupanto padu ir vertins mus tik kaip darbo jėgą.

Tokio sukrėsto Gedimino nebuvai regėjusi net sunkesniais momentais, kai trūko duonos ir alkis raižė skrandį, kai kiekvienas žengtas žingsnis atsiliepdavo skausmu visame kūne. Tačiau tą dieną jam atrodė, jog negyvai sutryptas jo laisvės jausmas ir žmogiškasis orumas, o šito jis negalėjo pakelti.

Reikėjo nuraminti, paguosti vyrą, bet tu tik pasakei, kad nepaisydama jokių negandų lauksi kūdikio. Gal jam geresnė dalia teks. Juk turi pasaulis ir žmonės praregėti!

-Lauksim jo ar jos ateinant. Gal ne viską, ko jam reikės, turėsim, bet mūsų meilės vaikui tikrai užteks, - pasakė.

Belaukdami vaikelio, abu metėt rūkyti. Ateis į jūsų gyvenimą ne vargelis, tik naujas džiaugsmas, gyvybė, gležna ir šilta, bejėgė ir brangi jums abiems.

Net sunkios dienos šachtoje nuo šilto pilnatvės jausmo tapo skaidresnės. Gediminas vėl lankė treniruotes, susirūpino ateitimi:

- Jau šnekama apie grįžimą į Lietuvą. Kaliniai gauna žinių, kad šis tas ima keistis. Gal sugrįšim? O kaip aš tada rūpinsiuos šeima, neturėdamas specialybės? - klausė Gediminas ir svajojo...

“Įstojau, Onute, į Vorkutos politechnikos instituto filialą Intoje, - pareiškė vieną vakarą grįžęs iš šachtų. - Mokysiuos vakarais”.

Pritarei jo svajonei mokytis, nors žinojai, kokios sunkios dienos laukia Gedimino: darbas pamainomis, dar sporto salė ir mokslas vakarais. Ar atlaikys sveikata?

Gimė pirmoji jūsų dukra Virginija. Negalėjai be gailesčio žiūrėti į pavargusį vyrą, kai jis grįžęs iš naktinės pamainos, tau išėjus į darbą, dar turėdavo mažylę prižiūrėti.

Nuo pirmųjų gimimo dienų jis pradėjo dukrą grūdinti, maudyti vis šaltesniame vandenyje, perpilti lediniu vandeniu. Tiesa, ji ir nesirgo, tarsi žinotų, kaip gimdytojams nelengva.

Už gerą darbą judviem paskyrė apšildomą kambarėlį pionierių rūmų antrame aukšte. Tai jau buvo tikras rojus. Mažas kambarėlis, tačiau su langu. Tik virtuvė, kur gamino maistą net aštuonios šeimos, bendra. Beje, čia gyvenant dažniau išgirsdavai žodžius “banditų šeima”, “fašistai”. Rūsyje jūsų tarytum niekas nepastebėjo. Dabar tuos žeminančius žodžius dažniausiai išsakydavo vietiniai girtuokliai, tinginiai. Nutylėdavai nurijusi nuoskaudą. Tik tavo draugė, greta gyvenusi vokietaitė Erna nuo Pavolgio, neiškęsdavo jiems nepaaiškinusi, kas yra jie. Labiausiai Erną gerbei už tai, kad jos vaikai, nematę savo Tėvynės, seniai išvežti, mokėsi vokiečių kalbos, neužmiršo papročių. Vos paaugo dukrelė, o jau gimė antroji - Violeta. Dar po metų - sūnus Gediminas.

Dirbote abu taip sunkiai, kad Gediminas didysis kartais bevalgydamas užmigdavo. Darbas požemiuose, vaikų priežiūra, mokymasis išsunkė paskutines jėgas. Vaikai, suteikę šeimai daug džiaugsmo, gyvenimo nepalengvino. Labiau už viską nuvargindavo ilgos eilės prie parduotuvės durų. Kol gaudavai vaikui litrą pieno, tekdavo ne vieną valandą išstovėti šaltyje. Pablogėjo vyro sveikata, atsirado neaiškūs skausmai stubure. Tačiau Gediminas nemetė mokslo, iš paskutinių jėgų dirbo, lankė treniruotes.

Bėgo nesustabdomas laikas, o Gediminas jau gyveno Lietuva ir sugrįžimo vizijomis. Kartą pasakė:

-    Nenoriu amžinam poilsiui atgulti tundroje...

-    Tau labai svarbu? Juk guli čia tik kūnas. Siela bus laisva ir nulėks kur panorėjus...

-    Ne, ne, Onute! Jei taip atsitiktų, pažadėk mane parvežti į Lietuvą... Dabar man pažadėk.

-    Pažadu, tačiau daugiau apie tai nekalbėk... Man baisu.

Galima buvo ir nekalbėti, tačiau negalėjai nejausti pavojaus,smilgele... Gediminui vienas gydytojas įtarinėjo vėžį, kitas sakė, jog sveikatai pavojaus nėra, jam tik reikia poilsio. Gediminas nepaisė gydytojų prognozių, tik vis dažniau ėmė kalbėti apie grįžimą į Lietuvą ir kai gavo dviejų mėnesių atostogas, išvažiavote į Tėvynę. Kelionei teko išleisti visus atostogų pinigus ir dar pasiskolinti. Trumpučiai mėnesiai greit prabėgo, o skolos pasiliko ilgam. Ir saugumas iš naujo susidomėjo Gediminu. Mat jis buvo parašęs skundą į Maskvą apie Sibire siautėjančias plėšikų gaujas, kurioms niekas net nebandė pasipriešinti, priminė, jog nuo jų dažnai nukenčia angliakasiai ir jei nebus imtasi priemonių plėšikavimams sustabdyti,- angliakasiai streikuos.

Streikas?! Kas galėjo bolševikams būti baisiau už streiką? Streikuoti galima tik prieš kapitalistus! Gediminą vėl tampė po saugumo kabinetus, provokavo įvairiausiais būdais, kol eilinį kartą su jais susitikęs jis išklojo viską, kas ant širdies gulėjo. O ant širdies jau buvo klodų klodai iškentėtos neteisybės, smurto, prievartos. Skaudžiausia buvo suvokus, jog, nepaisant kalnakasybos valdžios pagyrimų ir didelio palankumo Gediminui už jo darbą bei pasiūlymus, jis vistiek buvo stebimas kagėbistų. Tai jį slėgė labiau nei anglies šachtų skliautai. Kartais jis pasakydavo:

-    Jie net mūsų svajonę norėtų pavergti, sielą supančioti. Šitojiems jokiomis priemonėmis nepavyks pasiekti!..

Ir kibdavo į brėžinius, kurių galybę reikėjo parengti diplominiam darbui. Braižė, kūrė planus, mokėsi ir grįžęs iš varginančios pamainos šachtose, nesiskundė. Tik tu, smilgele, tik tu, jaunoji mamyte, matei, kad jis kenčia skausmą tylėdamas. O gydytojai vis dar nerado ligos priežasties. Gediminas vis dažniau susiginčydavo su leningradiete Valia, komuniste fanatike mokyklų inspektore, kuri gyveno tame pačiame bendrabutyje.

Vienas vakaras privertė ne juokais sunerimti. Gediminas ir Valė diskutavo apie Kenedžio mirtį. Valė spėliojo, koks bus naujasis Amerikos prezidentas? Ar nekils atominis karas? O Gediminas pasakė: “Nieko nebus. Gražiai palaidos Kenedį, pagerbs visa tauta ir išrinks kitą prezidentą, o mane ir be atomo greit užmuš...”

-    Likimas - mūsų pačių rankose, - bandė atsilyginti Valerija.

-    Manai man lengva būtų palikti žmoną su mažais vaikučiais? -klausė Gediminas, - sakyk, jeigu mane užmuštų kasyklose, išėjus į naktinę pamainą, gal ir tada pasakytum, kad likimas žmogaus rankose?

Neiškentei, smilgele, sustabdei juos:

-    Užteks! Baisu jūsų klausytis.

Valerija išėjo, o tu paklausei:

-    Kas atsitiko, Gediminai? Tu vis dažniau šneki apie mirtį? Jeigu jauti ką nors labai negero, sveikata silpsta, - mesk darbą kasyklose, susirasim kitą. Išgyvensim ir mažiau turėdami. Būdavo ir blogiau. Juk esi jau laisvas. Greit mokslus baigsi, viskas pasikeis.

-    Nežinau, Onute, kur ir kaip pasislėpti nuo persekiojančios baimės. Kai tik atskyrė mane nuo draugų į kitą šachtą - taip ir nebegaliu baimės atsikratyti. Tarsi kažkas mane nuolat stebėtų... - susimąstęs prisipažino Gediminas. - Net gatvėje, Onute, einant namo mane lydi jausmas, jog kažkas sekioja mane...

Nežinojai, ką jam atsakyti ir kaip paguosti. Nežinojo ir jis, kas tą baimės jausmą kėlė? Tarytum nieko neatsitiko, nieko konkretaus nepastebėjo, jog būtų sekamas, o baimė kasdien didėjo.

-    Gal pas nervų gydytoją nueik, Gediminai, - patarei.

-    Nueisiu tik vėliau. Egzaminai čia pat... - atsakė ir nuramino: - Nekreipk dėmesio. Šiaip tokia minutė, negera nuojauta prislėgė. Viskas praeis...

Tačiau rytą išeidamas į darbą nustebino tave: atsisveikino tarytum išeitų visam laikui, net kaimynams paspaudė ranką, ko niekada nedarydavo. Apkabino tave, pabučiavo ir pasakė:

-    Atleisk man, jei tave kada nors įskaudinau...

Pakėlė sūnų aukštai ant rankų, pamėtė kaip kamuoliuką - tai mažyliui labai patikdavo - ir paprašė:

-    Prinešk jį prie lango, kad matytų kaip nueinu... - Ir pažadėjo: - Būtinai gausiu laisvą dieną, kad pabūtume tik dviese, tik mudu su tavimi, Onute...

Išėjo į įprastą naktinę pamainą, o tau širdyje paliko negera, lyg prieš audrą. Užklostei dukreles, prisiglaudei prie užmigusio sūnelio ir suklupusi prie lovos ėmei melstis už vyrą, prašyti Dievo, kad nelaimės neatsiųstų, saugotų jį. Paskui užmigai sunkiu, neramiu miegu.

AŠTUNTAS VAKARAS. GEDIMINO ŽŪTIS

Rytą, dar neprabudus vaikams, pasibeldė į duris. Atėjo trys vyrai iš kasyklų ir paklausė:

-    Ar čia Gedimino Klyvio šeima?

-    Taip. Kas atsitiko?

Jie tylėjo, bet tu supratai - nelaimė.

-    Ar jis gyvas? - klausei laukdama atsakymo. - Sakykit, jį sužeidė?

-Taip... Stuburą. Išvežtas į ligoninę.

Atsigavai koridoriuje ant grindų. Salia stovėjo gydytojas baltu chalatu ir seselė su švirkštu.

-    Neleiskite man jokių vaistų, - paprašei. - Man reikia skubėti. Privalau velionį nuvežti palaidoti į Lietuvą. Toks buvo jo noras.

Tu jau buvai laisva, tik vis dar laukėt, kol Gediminas baigs mokslus. Nespėjo... Kodėl neišvažiavai, smilgele? Kodėl? Jau ir tėveliai buvo Lietuvoje: peržiūrėjus bylą jiems leido sugrįžti. Kodėl neišvažiavote, pasiėmę vaikus?

Moterys liko globoti mažąjį Gediminą ir mergytes, o tu išėjai į anglies kasyklas lydima kaimynės. Kasyklos direktorius suprato tavo norą laidoti vyrą Lietuvoje ir paskyrė pašalpą: tūkstantį du šimtus rublių karstui ir kelionei. Pažadėjo, kad labai greit ir paminklą padarys, kaip visiems - raudoną bokštelį su žvaigžde, kokį statydavo angliakasiams ant kapų.

-    Ne, - pasakei, - Gediminui reikia kryžiaus. Tik kryžiaus. Jo visas gyvenimas - kryžiaus nešimas...

Direktorius sutiko:

-    Gerai. Nubraižyk, kokio kryžiaus pagal jūsų tikėjimą reikia, ir padarysim.

Direktorius duotą žodį ištesėjo: kryžių suvirino iš metalinių vamzdžių. Tu neverkei, smilgele, visą dieną nepravirkai, tik sugrįžus namo, tik pamačius vaikus prasiveržė rauda.

-    Vaikai, tėvelio jūs nebepamatysite ir neturėsite jokio kito...

Gavę telegramą, parsivežti į Lietuvą tavęs, vaikų ir Gediminopalaikų atvažiavo mama ir du broliai - Julius ir Petras.

Su tėčiu atsisveikino dukros. Nieko nesuprato, tik akeles išpūtęs žiūrėjo mažasis Gediminas. Garsiai verkė ir geraširdės kaimynės, panašaus likimo moterys. O tu, smilgele, per vieną naktį pražilai. Balta šarma nušarmojo vešlios juodos garbanos. Negalvojai ar užteks jėgų užauginti tris našlaičius, nieko nekalbėjai, niekam nė žodelio neištarei, ir... pražilai per naktelę.

Gedimino draugai angliakasiai buvo įsitikinę, kad jį nužudė saugumiečiai. Gediminą reikėjo likviduoti, nes jis daug ko nenutylėdavo: pranešė apie avarinę šachtos būklę, informavo apie prarūdijusį kabelį, kalbėjo apie pavojingai besikaupiančias požemiuose dujas. Apie tai kalbėjo ir jo bendramoksliai Intoje.

Nenutylėjo gresiančios nelaimės angliakasiai, reikalavo savo teisių į saugų darbą. Ne laikas buvo reikalauti, ne metas kalbėti apie “socializmo statybos” blogybes.

Vyro draugai krepšininkai ir bendramoksliai per visą miestą iki traukinio nešė karstą. Buvo labai šalta, tačiau jie ėjo be kepurių, pagerbdami velionį mūsų papročiu. Jie mylėjo Gediminą, pagarbiai atsisveikino. Kai medinį karstą įdėjo į cinko ir užvirino, supratai, jog daugiau Gedimino nematysi. Atsiveikindami vyrai vis dar šnekėjo, kad sunkus kelias tonas sveriantis vagonėlis į šachtų šulinį nukrito ne atsitiktinai: po nelaimės jie apžiūrėjo lyną ir pamatė, jog detalė, laikanti vagonėlį, buvusi neseniai sugadinta... Tačiau niekas nieko nedrįso aiškintis nei ieškoti nelaimės priežasčių.

-    Pakeliui į Lietuvą susirgo brolis, o ir aš pati vos laikiausi, todėl visa našta teko mamai, - prisimena Onutė. - Palaidojusi vyrą, grįžau į Intą sutvarkyti nebaigtų reikalų. Kadangi Gediminas jau buvo lais-

vas, dirbo pagal sutartį ir žuvo darbo metu kasyklose, direktorius turėjo teisę paskirti pensiją mažamečiams vaikams. Direktorius buvo geras žmogus, nors ne viskas nuo jo priklausė. Iš kuklios pensijos mums trims teko ilgai maitintis, nes lietuviai tremtinių jau nebelaikė savais žmonėmis. Laikinai su vaikais prisiglaudžiau pas tetą, -pasakoja Onutė. Ir vėl neiškentusi užsirūko: atėjo metas papasakoti apie tai, ko ji ir dabar negali suprasti, apie tai, kas buvo ir liko jai neįminta mįslė...

-    Nežinau, kas tai buvo, nežinau, - kalbėjo Onutė Klyvienė, -netgi nemanau, kad mane kas nors supras, bet taip buvo... Sunkiausios dienos mane užgriuvo sugrįžus į Lietuvą. Ilgai negavau darbo: niekas nenorėjo tremtinės priimti. Visur atsimušdavau lyg į sieną su savo nelaime ir skausmu. Tačiau dar sunkiau būdavo naktimis.

Užmigdau vaikučius, atsigulu, o miegas neima. Ir tada ateina jis. Girdžiu, kaip atsidaro durys ir įeina mano Gediminas. Jaučiu kiekviena kūno ląstele, jog jis čia pat, gyvas, šiltas ir bijau tuo patikėti.

-    Tavęs nebėra, - sakau, - juk palaidojau tave, Gediminai.

-    Taip. Tu užkasei mano kūną. Tik kūną, bet dvasios - ne.

-    Bet aš regiu tavo kūną, kaip gyvą, nors žinau - tu miręs: šaltas, sudarkytas krintančio vagono į šachtą...

O jis ir vėl:

-    Paliesk mane, nebijok.

Aš su baime liečiu jį visą: veidą, rankas ir... nejaučiu šalčio - jis šiltas, gyvas. Vėl klausiu:

-    Ko atėjai? Tau ten blogai?

-    Ne. Man labai gerai, patikėk. Aš tik noriu tau padėti. Juk tau teks užauginti mūsų vaikus.

-    Užauginsiu. Tik... ar tau ten tikrai gera?

-    Taip, - atsako, - paklausyk, Onute, pajusk...

Ir aš išgirstu muziką - sklindančius nežemiško skambesio garsus - lyg ne muzika ir ne daina iš toli aidi. Nežinau, su kuo palyginti, ir jau ne garsai, o neapsakomas gėris užlieja krūtinę.

-    Man būtų dar geriau, jei už mane vieną kartą komuniją priimtum...

Aš staiga nubudau iš to reginio, kliedesio ar sapno.

Kai laidojau Gediminą, nėjau išpažinties nei komunijos, pykau ant žmonių žemėje ir Dievo danguje. Man atrodė - Dievas neteisingai pasielgė su manimi ir vaikais, atimdamas maitintoją. Juk naktį, prieš vyro žūtį, tarsi nujausdama nelaimę aš taip karštai meldžiausi, suklupusi prie lovos, o Dievas manęs neišgirdo. Prašiau ne turtų, ne blogio kitam žmogui, meldžiau tik sveikatos savo vyrui, mūsų vaikų tėvui. Vėl prasmengu į tą keistą reginį: ir vėl jis čia. Sakau jam:

-    Dievas atėmė tave iš mūsų. Tai neteisinga...

Jis glaudžia mane ir tyli.

Atsikėliau nuvargusi ir iškankinta tokio natūralaus ir aiškaus regėjimo. Neištvėriau ir nuėjau pas kunigą, kai reginiai neišnyko, nors naktys viena po kitos skaičiavo vienišą laiką. Kunigas paguodė mane sakydamas:

-    Žmogus nežino savo rytdienos, todėl, kai sunku, kaltina praeitį arba dabartį. Juk nežinai, kas būtų galėję nutikti vyrui, jei būtų ilgai ilgai gyvenęs. Gal jis mirtų baisiose kančiose. O gal šiuo metu jis Dievui yra reikalingas?

Kunigas guodė ir ramino. Tikrai, kai darė skrodimą ir balzamavo, ruošė ilgai kelionei palaikus, medikai rado velionio kūne auglį ant vieno inksto. O Gediminą daktarai vis gydė dėl skrandžio ir kepenų negalavimų. Gal jo tikrai laukė baisi liga ir ilgos kančios?

Priėmiau komuniją, o Gediminas ir vėl pasirodė linksmas, gražus ir pasakė:

-    Ačiū, daugiau man nieko nebereikia.

Ir paklausė, ar norėčiau, kad jis mane lankytų.

Atsakiau:

-    Man labai sunku. Tu ateini naktimis, jaučiu tave gyvą, o dieną tavęs šalia nėra ir aš nerandu vietos. Juk aš jau ir ant tavo kapelio meldžiausi... Nebeateik, man per sunku.

-    Gerai, - pasakė. - Aš ateisiu dar kartą atsisveikinti ir daugiau tavęs nelankysiu.

Jis išnyko. Pašokau išpilta prakaito. Kitos nakties laukiau lyg suakmenėjusi, bijojau užmigti, bet užmigau. Ir vėl išgirdau atidaromų durų garsą. Gediminą įleido mano brolis Mindaugas. Gediminas atrodė baisiai - toks, kokį pamačiau po avarijos: sužeistu, sudarkytu veidu, nutraukta koja... Aš jam padaviau kėdę atsisėsti, o jis paprašė, kad paskutinį kartą prisiglausčiau. Ir vėl realiai pajutau jo šiurkštoką skruostą, o jis pasakė:

-    Dabar mane tik retkarčiais matysi, tačiau sapnuodama nežinosi, kad aš miręs. Tu mane vis barsi už ką nors ir už tai, kad palikau jus, kad ilgai nebuvau namuose, bet tai jau bus tik sapnas ir nubudusi tu tai suprasi. Nebeliks mįslės ir tave kamuojančios paslapties. Norėjau ilgiau tave lankyti, bet pamačiau, kad bendrauti mums neįmanoma... Sudie...

-    Atsisveikink su vaikais, - pasakiau.

-    Negalima. Nekelk jų.

Pajutau, kaip mano skruostu teka ašaros, o jis priėjęs guodė mane ir stipriai spaudė prie savęs. Išsigandusi pašokau ir nubudau. Uždegiau šviesą. Kambaryje nieko nebuvo...

Nejaugi man protas pasimaišė? - klausiau savęs ir ne tik savęs. Nuėjau pas psichologą, neuropatologą, prašiau paaiškinti, kaip suprasti tuos realius reginius? Man atsakė, kad aš dar nesusitaikiau su vyro žūtimi ir tai praeis.

Tačiau man tos sapnų ir reginių naktys liko didžiausia mįslė ir būtent todėl, kad vyro mirtį suvokiau labai realiai. Praėjo daugiau nei trisdešimt metų nuo vyro žūties. Aš jį vis dar susapnuoju, tačiau dabar jau nežinau sapnuodama, kad jis žuvęs. Kartais tėvelį labai ryškiai sapnuoja dukra Violeta. Dukra Virginija ir jauniausias Gediminas sapnuose tėčio nemato...

Aš tikiu, mes kada nors susitiksime, aname, kitokiame pasaulyje, už ribos tarp gyvųjų ir mirusių. Susitiksim.

Mano gyvenime nebuvo kito ištikimo, mylinčio vyro ar draugo, nors likus vienai su trimis mažyliais buvo labai sunku. Dėkinga likimui, kad turėjau nuostabiai gerą žmogų ir mūsų vaikus. Jis išėjo - man liko vaikai, ir aš jau niekada nebuvau vieniša. Sunkiomis akimirkomis ne kartą išsiverkdavau prie vyro kapo, prašiau, kad ateitų pas mane, pamatytų mano sielvartą, tačiau jis nebepasirodė...

Nežinau ar kada nors bus atskleista tavo didžioji mįslė, Onute. Gal žmogui nė nelemta sužinoti visų paslapčių ir tik ypatingais atvejais leidžiama prisiliesti prie ribos tarp gyvybės ir mirties.

DEVINTAS VAKARAS. KALTINIMAS

Ne tu viena, ne tu viena, smilgele, pačioje jaunystėje pražilusi, nusivylei. Būdama tremtyje kasdien mintimis lėkei skridai į Lietuvą, o sugrįžusi pasigedai joje lietuvių... Ne tu viena, našle palikusi,

tramdei ašaras komunistų partijos komitetų kabinetuose ir nesutramdei jų. Ėjai ieškodama tiesos ir neradai. Prašei darbo, prašei leisti apsigyventi su vaikais tėvų žemėje, tėvo rankomis statytame name - neleido, nors Sovietų sąjungos valdininkų išduotuose dokumentuose buvo įrašyta: turtas nekonfiskuotas. Tau pasiūlydavo... grįžti į Šiaurę. Registruotis neleido, tik klausinėjo ir vėl tardė: už ką buvai teista? Už ką vyras sėdėjo? Ir nieko nereiškė tavo atsakymas, jog buvote nuteisti nekaltai. Išgirdai brutaliausią pasmerkimą iš Marijampolės komunistų partijos komiteto sekretoriaus: “Visi banditai sako, kad nuteisti nekaltai. Išvažiuok iš Lietuvos ir negadink mums nervų!” Jis šaukė, trankė kumščiu į stalą, tas įsiganęs prisitaikėlis. Atsakei jam: “Esu savo tėvynėje. Čia mano vyro kapas, čia mano tėvai. Nuvarykit mane dar kartą su šautuvu į vagonus ir iš-vežkit, bet savo valia niekur iš Lietuvos nevažiuosiu”.

Išbėgai raudodama. Nepajutai, kaip atsiradai kapuose. Verkei, kūkčiojai vyro kapą apsikabinusi, prašei, kad ateitų ir pasiimtų tave su vaikais į kitokį pasaulį. Nebenorėjai, nebeturėjai jėgų gyventi, bet Gediminas daugiau nesirodė. Prasidėjo dideli galvos skausmai. Jau ir dieną turėdavai atsigulti. Jokie vaistai negelbėjo. Paguodė brolis: “Laikas viską išgydys, sese, tik laikas”. Brolis gavo sklypą žemės ir nutarė: “Statysim namą, sesute...”

Kaip? Iš ko? Kaip kregždės lizdą lipdėte, rinkote laukuose akmenis, vežėt karučiu, krovėt pamatus. Darbas sulaikė nuo savižudybės ir baisių minčių. Sunkaus fizinio darbo jau nepajėgei dirbti - neatgavai sveikatos, nualintos Intos lageriuose, o specialybės neturėjai. Liko vienintelė išeitis - mokytis. Bėgdavai vakarais į Marijampolės mechanikos technikumo vakarinį skyrių, palikusi vaikus mamytės ar brolių globai, ir mokeisi, mokeisi, viską užmiršdama.

Nedaug kas pasikeitė, kai 1969 metais baigei mokslus ir gavai diplomą: sukomunistėjusiems lietuviams tu vis dar buvai tremtinė, antitarybinis elementas, antrarūšė pilietė, kuriai nederėjo grįžti į Lietuvą. O Lietuva jau puvo iš vidaus: matei kaip vogė, mašinomis vežė fabriko turtus viršininkai, tačiau jų niekas neteisė, nebaudė ir... nenuteis.

Ateidavo net tavo vaikų mokytojai gėdinti ir tardyti, kodėl dukros ne pionierės, ne komjaunuolės, bet blogiausia, kad nevengei tiesaus atsakymo: “Mane lageris mokė socializmo, ne tarybiniai vadovėliai”. To jau buvo per daug! Žinojai, kad kentės vaikai už tavožodžius, tačiau kitaip elgtis negalėjai.

Per vargus, pasiaukojimą ir begalinę meilę vaikams įveikei negandas. Užaugo dukros ir sūnus tapo vyru, žentų ir vaikaičių sulaukei. Tavo namuose visada čiauškėjo jauni balsai. Ir Lietuva jau budo, brendo Atgimimo nuotaikos. Atėjo valanda, kai šimtai į tave panašių lėkėt saugoti parlamento 1991-ųjų sausio 13-ąją. Tu buvai bundančios, pasipriešinusios tautos mitingų liudininkė. Dabar jau nenorėjai mirti, nors buvai viskam pasiryžusi. Kas gi beliko buvusiai kalinei, ką būtum galėjusi paaukoti tėvynei - tik gyvybę...

Atstovėjot su šeima, išlaikėt sovietinių tankų ataką - kruviną siaubą - ir nebuvo sunku.

Tomis lemtingomis dienomis mirė geroji mama, pasidalinusi su tavimi vargus, vargelius ir meilę mažiesiems, o prieš mirtį pasakė: “Netikėk komunistais, niekada netikėk. Komunistinė Rusija neleis Lietuvai džiaugtis nepriklausomybe. Netikiu, kad kada nors būtume laisvi, dukra...” Prisiminei motinos žodžius, kai Lietuva prezidentu išrinko komunistą. Tada sudužo tavo tikėjimas žmogaus savigarba ir laisvos tėvynės ateitimi. Gal ne pirmą ir ne paskutinį kartą sudužo laisvės viltys, tačiau šis sudužimas buvo baisiausias.

Tu jau nesistebi išgirdus komunistą Seimo narį kalbant: “Reikalaukit, kad turtą jums sugrąžintų tie, kas okupavo Lietuvą. Mes nekalti...”

- Kalti, jie visi kalti, - sakai man ir nori, kad tavo žodžius išgirstų tauta. - Jūs kalti, buvę sovietinės vyriausybės vadai, miestų ir kaimų komunistų partijos komitetų lyderiai. Tai jūs pataikavot okupantams, jūs sudarėt tremtinių sąrašus ir ištrėmėt į bado kančias kur kas daugiau lietuvių, nei to reikalavo Maskvos raudonieji. Tai jūs neleidot tremtiniams sugrįžti į Lietuvą, vijot atgal į Sibirą, nors mes iš lagerių vergijos sugrįžom ne visi - tik kas kelintas, tačiau ir ta gyvų išlikusių saujelė jums trukdė. Taip, jūs - Lietuvos komunistai -kalti, kad neleidot mano ligotiems tėveliams apsigyventi savo namuose, jūs kalti, kad mano vaikai neparagavo obuolio nuo obels, kurią sodino jų senelis... Jūs ir tik jūs kalti už pažeminimą, kurį mes patyrėme sugrįžę iš kalėjimų ir tremties, nes nuo savųjų išdavystės siela kentėjo labiau nei kūnas nuo okupantų vergijos. Jūs kalti, kad Lietuva tapo bedvasė, nutautinta, prasigėrusi. Kainas nužudė tik vieną savo brolį ir amžiams liko paženklintas žudiko vardu. Lietuvos komunistai tūkstančius tautiečių “palaimino” bado mirčiai prie Laptevų jūros, kartu su okupantais mus išvarė į nuodingus požemius Sibire. Ar jūs ne baisesni už biblijinį Kainą?

Ką galima atsakyti į buvusios politinės kalinės kaltinimą. Nieko, kol kas nieko, nes niekas už lietuvių kančias dar nenubaustas.

Onutė Klyvienė nelaukia atsakymo. Ji tik meldžiasi vakarais, sukūrusi savo maldą: “Meldžiu tave, Dieve, būk gailestingas. Neleisk pražūti Lietuvai. Mes per daug iškentėjom. Grąžink į lietuvių širdis teisingumą ir gėrį, pakelk į dangų skęstančių degtinėje akis, neleisk užmiršti vaikams tėvo vardo ir rankų, motinos švelnumo ir pabučiavimo prieš miegą. Suteik mažai beginklei tautai didžiausią dvasios stiprybę, kad išmoktume saugoti laisvę, kad iškilus negandoms, negalėtume nė vieno pavadinti išdaviko vardu. Meldžiu tave, Viešpatie, išgirsk mano maldą”.

DEVINTOJI DIENA. ATSISVEIKINIMAS

Laikas tarti sudie - autobusas jau laukia, ir galbūt negreit pasimatysime dar kartą. Ko palinkėti moteriai, iškentusiai kalinės pažeminimą ir našlelės dalią, taip trumpai gyvenusiai su mylimu vyru, užauginusiai ir išmokiusiai vaikus gerbti tėvų žemę ir papročius?

Užteks liūdnų prisiminimų. Tikėkime, Onute, kad Lietuva bus gyva, kol neužges laisvės troškimas mūsų vaikų ir vaikaičių širdyse. Juk liko lino žiedo akių mėlis ir tavojo Gedimino stiprybė vaikuose. Sausio tryliktąją matei Lietuvą - gyvą, laisvą, stiprios dvasios. Tokia ji ir bus, tikėk...

Sudie, Onute, keli vakarai pralėkė, kaip skubantis laikas smėlio laikrodyje. Sudie...

Bet mes neatsisveikinome. Dar ne dabar... Praėjo daug laiko. Retkarčiais gaunu tavo laiškus, kupinus skausmo ir nevilties, nors gyveni savo naujame name su vaikais ir vaikaičiais.

Liūdni tavo laiškai. Nieko nesitiki ir nelauki: po dešimties atkurtos nepriklausomybės metų prasiveržė begalinis skausmas ir panieka sovietmečio išauklėtiems valdininkams. Jiems tavo likimas ir nuoskaudos - svetimi, nesuvokiami dalykai. Yra tiesa, kurios nenuvertina laikas, bet tau sunku patikėti, kad laisvėje gimusi karta pakeis lietuvių gyvenimą ir tarpusavio santykius. Ir vis dėlto rašiau su viltimi, kviesdama visus pažvelgti į save iš šalies, kad pamąstytume:

□O.Akelaitytė-Klyvienė su vaikais: Virginija, Gediminu ir Violeta

kas mes, kodėl užmiršę netolimą praeitį tapome godūs tik pinigams?

Skaitau laiško eilutes apie tai, kuo gyveno ir tebegyvena okupacijos represijų karta.

“1957 metais į Lietuvą sugrįžo tėvelis. Mamytė su jaunesniaisiais broliukais liko tremtyje Maklakovos miestelyje, nes broliui Donatui reikėjo baigti vidurinę mokyklą. Jie į Lietuvą parvažiavo vėliau. Grįžęs iš tremties, tėvelis apsigyveno klėtyje, nes vietinė lietuvių-komunistų valdžia neleido jam įeiti į savo namus. Niekas neatsižvelgė į tai, kad tėtis turėjo dokumentus, gautus Sibire, kuriuose buvo aiškiai parašyta, jog šeimos turtas nekonfiskuotas. Niekam neskaudėjo širdies, kad buvusiam tremtiniui jau septyniasdešimt metų ir jis nepajėgus dirbti. Net tie, kam tėvelis buvo dovanojęs karvę prieš tremtį, kurie dabar neskurdo ir nebuvo alkani, - vos išdrebindavo jam puodelį pieno, o mūsų namuose gyvenantys naujakuriai išdrįso pasakyti: “Dešimt metų tavęs čia nebuvo, net takai, kuriais vaikščiojai, žole sužėlė. Dabar viskas valdiška: į savo namus tu niekada neįeisi”.

Taip galėjo pasakyti tik tie, kurie savo rankomis nė lentelės namui neprikalė, nė medelio nepasodino. Šitaip mus pasitiko savi lietuviai, buvę girtuoklėliai, staiga praturtėję tremčių metais. Tai visiškai pribloškė likusį be sveikatos tėvą, ir jis nusprendė pasitikti mirtį savo sodybos klėtelėje, kur apsigyveno. Tikrai būtų numiręs badu ir iš nieko neprašęs pagalbos. Laimei, jį sergantį, nusilpusį surado mamytės sesers vyras Aleksiejūnas ir išsivežė į miestą. Tėvas daugiau nematė savo rankomis statytų namų ir seno, paties sodinto sodo.

Kiek atsigavęs, tėtis išmoko megzti virbalais ir taip šiek tiek užsidirbdavo pragyvenimui. Nenorėjo būti našta mūsų gailestingiems giminaičiams. Širdį suspaudė: stambios ūkio darbų išvargintos, sutinusiais sąnariais ūkininko rankos gyvenimo saulėlydyje turėjo paimti virbalus ir megzti, megzti... Jam labai skaudėjo nelanksčius pirštų sąnarius, o kam pasiskųsi?

Turbūt atspėjęs mano mintį, tėvas pasakė: “Kai mezgu, nekankina sunkios mintys, dar ir kapeiką užsidirbu. Matai kaip, dukra... Ar mes kada nors būtume patikėję, kad ateis laikas, kai vagims bus geriau gyventi?”

Patylėjo ir pridūrė: “Bet aš jiems nepavydžiu. Lengviau gyvenimą baigti ramia sąžine, kai žinai, kad nieko nenuskriaudei”.

Kai kartu su broliais iš tremties sugrįžo mamytė ir kreipėsi į tuometinę Marijampolės valdžią prašydama leisti jai apsigyventi savo namuose, išgirdo kategorišką atsakymą: “Negalima! Nedrįskit!”

Rašė mamytė aukščiausiai valdžiai į Vilnių, maldaudama nedrausti nors mažiausio kampelio savo tėviškėje. Atsakymo sulaukė tokio paties: “Neleidžiama”. Po kurio laiko iš mūsų namo išsikraustė į miestą gyventi gydytoja su šeima ir mama išdrįso užimti vieną mažą kambarėlį savo name, tačiau Igliaukos kolūkio valdybos valdininkai ją išvarė. Negelbėjo net iš sovietinės armijos gautos sūnų pažymos apie atliekamą karinę tarnybą.

Ar ne tas pats vyksta dabar? Komunistų, kurie vijo iš namų tremtinius, palikuonys, sugrobę tautos turtą, ketina išaukštinti Sniečkų ir atgaivinti jo partiją Lietuvoje. Slibinas turi devynias galvas...

Anuomet mus visus surinko ir po savo stogu subūrė mamytės sesuo Staselė Klimeikienė. Jos namelis buvo mažas, vietos nedaug, tik gailestingumas beribis. Priglaudė teta Staselė ir mane, kai grįžau iš Sibiro su trimis mažamečiais vaikais ir vyro palaikais. Amžinai dėkinga jai...

O kada su broliu pasistatėme savo namučius, mamytė apsigyveno pas mus, čia ir 1990-ųjų kovo vienuoliktosios sulaukė. Džiaugėmės kiekviena diena ir tikėjom: būsim laisvi!

Tik mamytė lingavo žilą galvą ir kalbėjo: “Onute, aš netikiu, kad komunistai netrukdys Lietuvos laisvei. Juk aš prisimenu ir 1918 metus, savo vaikystę, kada perversmo Ukrainoje metu jie žuvusiųjų kūnais nuklojo pakeles ir niekas neskubėjo laidoti. Išlikusius gyvuosius greit pakirto šiltinė. Palaidoję tėvelį - tavo senolį, dukra, -grįžom į Nepriklausomą Lietuvą. Gaila, neilgai džiaugėmės laisve. Tik dvidešimt metelių. Neleis mums bolševikai, Onute, ramiai gyventi, neleis. Juk pusė Lietuvos jau girtuokliais pavirto. Jiems tautos likimas nerūpi”.

Kalbėdama ji pavargo, pasiėmė rožančių ir pasakė: “Tu eik, eik su visais, kovok... O aš už jus pasimelsiu”.

Tokie buvo paskutiniai žodžiai, ištarti man. Aš su broliu ir vaikais vykom prie parlamento. Kai sugrįžome po neramios nakties, mama jau nekalbėjo. Ji mirė tyliai: sustojo širdis. Matyt, neatlaikė nei išgyventų kančių, nei mūsų džiaugsmo dėl atkurtos nepriklausomybės.

O dabar "nusijuokim": po mirties mama buvo reabilituota ir apleistas, nulupinėtomis langinėmis, išplėštomis grindimis namas sugrąžintas. Deja, jame gyventi buvo neįmanoma, net krosnis nugriauta. Ir žemė kuo skubiau išdalinta valdžios vyrams ir jų giminėms.

Praėjo dešimtmetis - iš naujo sukerojo gobšumas ir vagystės. Pasikeitė kelios valdžios: nuo aukščiausio iki žemiausio pralobo valdininkai, išgrobstę valstybės turtą ir priėmę sau palankius įstatymus. Ir smukdė, smukdė ekonomiką, vis žadėdami žmonėms teisingumą, tarsi vėl į komunizmą žengiant. Tik jau nebetiki savo valdžia bedarbiai, benamiai, atsidūrę sąvartynuose, praradę viltį ir nieko neuždirbantys. Gal tik to ir siekia bolševikų kartos auklėtiniai, kad vėl pasigestume Rusijos galingųjų globos.

Sakoma, jog niekas negrįžta ir Dievas nubaus tuos, kas išdavė savus, nusisuko nuo tautos. Tačiau man sunku tuo patikėti. Jie žino, kad jų niekas ir niekada nenubaus, nesutramdys”.

Suprantu, Onute, tavo širdgėlą. Atleisk, nežinau, ką atsakyti į teisingiausią klausimą: “Kodėl buvę komunistų lyderiai ir šiandien turtuoliai?” Juk pati parašei laiške: “Okupavę Lietuvą komunistai

jėga iš mūsų viską atėmė, dabar - per pinigus ir turtą valdžią paėmė. Prisitaikė. Jų rankose - vėl jėga, teisė ir... pinigai”.

Rašai: “Nerandu atsakymo, negaliu nusiraminti. Nesuprantu, kas vyksta Lietuvoje ir kas bus?”

Ką tau atsakyti, miela Onute? Kova už laisvę ir teisingumą -amžina ir nesibaigianti. Tad... pasidžiaukime saule, žydru dangumi, kurio dar niekas iš mūsų neatėmė, ir atleisk, jei ne visas tavo godas, vargelius, nerimą išsakiau. Ir tegul tau dar nesustoja skubantis laikas, kaip smiltelė smėlio laikrodyje.