KENGYRO SUKILĖLIAI
Negandom žymėti tie praslinkę metai
Papuošė kiekvieno galvą sidabru,
Tik tos pačios akys ir veidai tie patys
Spindi po nelaisvės ir kovos audrų.
Jūs, Kengyro broliai, jūs, Kengyro sesės,
Katorgą išnešę lagerių takais...
Kiek brangių draugų jau amžinai užgeso
Ir į mūsų būrį niekad neateis...
Neateis, be galios iš kančių sugrįžus
Priglaudė žemelė - Tėviške sava.
Stovi jiems kalneliuos akmenys ir kryžiai,
Gedulo vainikuos liūdi Lietuva...
Tartum slogus sapnas menasi tos dienos,
Kai jaunystė alpo plynėj dykumos,
Kur sargybos bokštai, aukštos mūro sienos,
Kur mirties šešėlis klaidžiojo nuožmus...
Nuoskaudom alsavo pasmerktųjų miestas,
Dvokiančios žeminės - būstai kalinių -
Vos tik spėsi nakčiai sąnarius ištiesti,
Tuoj apniks daugybė blakių alkanų.
Siurbė mūsų kraują blakės ir čekistai,
Siautėjo pridurkai, sotūs ir pikti.
Jei ieškot teisybės kartais kas išdrįstų,
Būtų jie bematant skaudžiai nubausti.
Kai visi brigadom buvom sugrupuoti,
Jų vadovai - mūsų praminti šernais -
Galią čia įgavo tokią nežabotą,
Tartum visi būtų tapę jų vergais.
Šernas darbą skyrė, neįvykdei- barė...
Žiūrėk - sumažėjo maisto davinys...
Jei jau nepajėgsi užsiropšt ant narų,
Tave į stipresnį šernas išmainys.
Teks kažką daryti - vyresni suprato,
Nes kitaip ilgai dar jie savivaliaus.
Pusbadžio ir darbo paversti klipatom
Šitiek jaunimėlio vysta čia dailaus!
Atsargos majoras Leonas Račiūnas
Ir Juozas Jankauskas, dirbęs saugume,
Abiturientas Vytautas Krikščiūnas
Ir studentas Mikas Klusas čia pirmi
Pogrindžio komandą kariškai sukūrė -
Sutelkė jaunimą kovai su blogiu.
Kas neabejingas- į drąsuolių būrį,
Negailėt sveikatos nei jaunų jėgų!
Neretai čia teko skriaudžiamus užtarti,
Kad silpni atgautų prarastas jėgas.
Palaikyti dvasioj, klystantį subarti
Ir vilties neleisti žiburiui užgest.
Lygia greta būrės šaunūs žemaitukai,
Valiaus Valantino kantriai vedami.
Į tą patį tikslą ryžto jiems netrūko -
Degė partizanų siela nerami...
Pareigą tesėjo jie pirmiau už viską.
Tai - Ignas Katinas ir Jonas Šerkšnys,
Algirdas Vyšniauskas ir Jonas Navickas
Ir kiti bebaimiai tvarką palaikys.
Ne tėvelis ankstų rytmetėlį kėlė
Pradalgėlę versti, kol skaidri rasa,
Ne motulė kvietė šaukė pusrytėlio,
Ne žiedais kvepėjo žemė ten visa...
Ten „podjomai“ klaikūs prakeiksmu pavirto,
Kančią atitolint meldėme Dangaus...
Sakėme ne kartą - jau verčiau numirti,
Nei patyčias kęsti kraugerio bjauraus.
Paskubom užsrėbus su balanda „pajkę“,
Penketais kas rytas grūdo pro vartus,
Kur pikti konvojai mus be gėdos keikė,
Kai darban lydėjo muštras jų rūstus.
Eisenos klipatų - kur tiktai pažiūri-
Baltuoja marguoja numerių lopais:
Ant rankovių, kelnių, nugarų, kepurių
Kalinio drabužiais stropiai „išpuoštais“.
Ėjo daugiatautės vargetų kolonos -
Tūkstančiai nuo Dniepro, Vyslos, Dauguvos,
Volgos ir Kaukazo, Nemuno ir Dono...
Po golgotų šalį, valdomą Maskvos.
Jei nepaklausys kas įkyrios komandos
Arba iš kolonos repliką paleis,
Tuoj bausmių konvojai įvairių suranda,
Kartais net pašaudę guldo ne juokais.
Kai iš darbo grįžtant kartą taip pašaudė,
Kad koloną kliudė - buvo sužeistų,
Tad vardan protesto mūsų narsi liaudis
Sutarė vieningai atsakyt streiku.
Prasiveržt į laisvę ten ne vienas ryžos,
Kai buranas maišė dangų su žeme.
Ar ilgai beneši sunkų bėglio kryžių?
Juk kazachas pirmas tuoj parduos tave.
Dar girdėt neteko, kad tatai pavyktų.
Matėm tik sugautus aikštės patvory,
Kai šunų konvojaus žiauriai apdraskyti
Leisgyviai gulėjo, tylūs, kruvini.
Visiškai atskirtos moterys, merginos
Tarp vielų spygliuotų, sienų nebylių,
Be namų, be meilės ilgesy kankinos...
Jas lankyt užginta net ir laiškeliu.
O laiškeliai skrido, žadino draugystę,
Jų srovės nestabdė karcerio grėsmė.
Kad jaunystės godos per anksti nevystų,
Kad viltis negestų netekties skausme.
Kalinio jaunystėj laisvos tiktai mintys -
Jų sparnuotam skrydžiui užtvarų nėra.
Kiek gražių svajonių žemiškų nupinta,
Kol viltinga meilė užgimė tyra...
O sunkiausia nešti darbo vergės buitį,
Nugalėti siaubą ištiktų mirties,
Kai negyvas traukė iš po molio luitų
Arba iš tranšėjos po krantų griūties.
Galvą ten padėjęs ir ne viens lietuvis
Atgulė smėlyne žemės nešvęstos:
Antanas Kučinskas nuo elektros žuvęs,
O Kazys Kemeklis kraudamas rąstus.
Už Algirdo Jurskio - iškilaus docento
Žūtį neatleisti niekam niekada!..
Neganda, pranokus lagerinę lemtį,
Liko ukrainiečių pogrindžio klaida.
Ir apskriejo kartą įdomi naujiena:
Mirė Džiugašvilis - budelis tautų.
Kai ČK gedėjo gaudesy sirenų,
Mums - suspindo laisvės viltys tuo metu.
Ar tos šviesios viltys ne per daug ankstyvos?
Ką galėtų reikšti ta viena mirtis?
Dar gajus šėtonas. Berija dar gyvas.
Tuo dar nesibaigia mūs dalia karti.
Nors bjaurių niekšybių neregėti mastai
Luošino mūs dvasią, sekino jėgas,
Išsvajotos laisvės vizija negęsta,
Ir už ją kovoti ryžtas neužges!
Štai ir penkiasdešimt ketvirtieji ėjo,
Katorga lingavo įprasta vaga...
Dar nuobodžiai būtum taip toliau kentėję,
Jeigu neužgriuvus neganda staiga.
Kai vienoj gamykloj kalinį nušovė,
Tuoj nutilo cechuos staklių gaudesys.
Stojo darbą metę frontu tarsi kovai:
- Duokit šen žudiką - suūžė visi.
Šunimis užpjudę, su triukšmu konvojai
Lagerin prieš laiką grūdo su keiksmais.
Nuotykį lagpunktai veikiai sužinojo
Ir tvirtai nusprendė, jog į darbą neis.
Bruzdesiams slopinti jie vagių etapą
Atsiuntė. Užplūdo nelaukti svečiai.
Skaudžiai apsiriko, nes ramiau netapo.
Viskas tartum tyčia vyko atvirkščiai.
Vagys lyg vaiduokliai, šmėklos nužmogėję,
Remiami valdžios čia manė viešpataus.
Bet paklust mūsiškiai juos griežtai įspėjo,
Jei nenor sulaukti atpildo rūstaus.
Keleto tautybių pogrindžio atstovai
Ėmė stropiai sekti elgesį vagių,
Kai į ūkio kiemą jie pirmieji brovės,
Kad vertybėms būtų sandėliuos saugu.
Kai kantrybės taurė nuo kančių ir smurto,
Nuo skaudžių patyčių tapo sklidina,
Kas gi dabar liko, jei nesusiburti
Ir ištart čekistams: - Baigta! Jau gana!
Ten, trečiam lagpunkte, šturmas prasidėjo.
Kliūtys - mūro sienos kaip kokios pilies.
Jas vagišiai vikrūs perlipo pirmieji,
Lyg pajutę skonį laisvės didelės.
Ir visur sujudo, suūžė barakai,
Ruošės nugalėti sienas mūrines.
Vyrai pasiryžę ėjo lyg atakon -
Tris zonas sujungt gal sutemos padės...
Tąsyk prasiveržti daugeliui pavyko
Net į pirmą zoną iš ūkio dalies.
Juk skubėt reikėjo gint nuo „bytavikų “
Sesę, jei mėgintų bent kurią paliest.
Pagaliau supratę, sutarė vieningai-
Užtvaras šturmuojant būtina drausmė.
Baimė, įtarimai pamažu pradingo,
Kai pasiekė tikslą orūs ir linksmi.
Eilę metų kantriai susirašinėję,
Saugoję slaptingą jausmą širdyje,
Ne vienam svajonė išsipildyt spėjo-
Patį pirmą kartą susitiko Ją...
Švintant prokurorai, vietiniai čekistai
Tris kartus įspėjo jau gana griežtai,
kad nedelsiant vyrai savo zonon grįžtų.
Nepaklausę - būsią šaudomi už tai.
Vyrai pasitarę priėmė tą notą.
Sąlyga - išvest iš lagerio karius.
Juk reikės atakon vėl iš naujo stoti,
Vėl gyvai pajusti bandymus žiaurius.
Svarstė ukrainiečiai, rusai ir lietuviai,
Svarstė lenkai, latviai, estai ir kiti,
Ar pavyks laimėti, ar neliks kaip buvę,
Kokie reikalingi žingsniai ateity.
Paskui sugužėjo aukšti karininkai,
Nuotaiką pataisę odekolonu.
Juos mūsų atstovai drąsūs pasitinka
Čia kartu aptarti ateities planų.
Reikalavom, aiškiai sąlygas išsakę:
Kuo greičiau nuimti nuo langų grotas,
Žudikus nubausti, nerakint barakų,
Užmokėt už darbą, peržiūrėt bylas.
Sugrąžint į zoną „būran“ uždarytus,
Leisti išardyti sienas vidujes,
Neriboti niekam siuntų, laiškų ryšio,
Anuliuot “trijulės“paskelbtas bausmes...
Juk tuomet į darbą niekas neišėjo,
Todėl ir sukruto lagerio valdžia.
Kas tik reikalauta, viską prižadėjo,
Net už sienų griūtį būti atlaidžia.
Po ilgų derybų įkalbėt pavyko.
Reikia patikėti - galgi neapgaus.
Bus proga patirt, ar žodis bolševiko
Skiriasi nuo žodžio normalaus žmogaus.
Po darbų sugrįžę radom atitvertas
Mirties zonų juostas. Aikštė apšviesta...
Štai jau ir pamatėm, kiek jų žodis vertas -
Vien šlykšti apgaulė, kerštas ir klasta.
Nors tos naujos juostos ir mirtim grūmojo,
Ar pavyks praeit jas šiandien be aukų?
Vyrai, pasiryžę nugalėt pavojų,
Žygiui pasikėlė sutartu laiku.
Saugomų stropiausiai zonų sujungimui
Reikia barikados, sienoje angos,
Nes iš vachtos bokšto šūviams nenurimus
Mirties zonos šturmas būtinas staigus.
Šviestuvus iš timpų temstant vieni daužė,
Kiti atskubėjo nešini stalais,
Dar kiti čekistą įkaitu užlaužę
Laikė mirties zonoj, kol draugai praeis.
Stipresnieji rausė apkasą-tranšėją,
Barikadai tempė sieninius blokus.
Nors iš bokšto šūviai vis baisiau tratėjo,
Darės praėjimas jau beveik saugus.
Aukštos mūrų sienos jau tuomet ne kliūtis.
Žvanga ūkio kiemo vartų geležis.
Nėr kada svarstyti - būti ar nebūti,-
Tuoj į pirmą zoną angą išdaužys...
Pro prožektų ugnį ir pro kulkų lietų
Katorgos likimo nusiaubtais veidais
Ėjo, kad plačiausiai garsas nuskambėtų,
Lig raudono melo uždangą praskleis.
Tik staiga perkūnu sutratėjo šūviai.
Krito čia pirmieji, daugel sužeistų!..
Nesulaukę laisvės drąsūs vyrai žuvo -
Kazachstano smėlis dažėsi krauju.
Žuvo ukrainiečiai, lenkai ir lietuviai,
Žuvo įtikėję pergale greita.
Tik pasėta laisvės sėkla dar nežuvo,
Suvešės ji kartą brangiai atpirkta.
Povilas Seikalis ir Kazys Šiugždinis,
Markevičius Vytas, Rimdeika Kazys
Krito dar jauni, be laisvės, be Tėvynės,
Kur žinia ši juodu sielvartu pražys...
Neuždegs jiems žvakės, nenupins vainikų,
Į kapus su giesme jų nepalydės...
Nepaguos motušės, be vilties palikus,
Niekas begalinio sopulio širdies.
□ Kengyro lagerio politinių kalinių sukilimo malšinimas 1954 06 26. Paveikslas 1996 m., aliejus, 48x68 cm
Švino lietūs dangų šiurpino tą naktį,
Kai žaizdom pasruvus sėlino mirtis,
Kai turėjo koją sužeistą netekti
Alfa Kunigonis, Česlovas Budys.
Pranas Sabonaitis, Vladas Valiušaitis
Laimė - ne lemtingu ženklinti švinu:
Vieną operavo, antras tebelaiko
Kūne „suvenyrą“ iki šią dieną.
Tarp nepaklusniausią kalinių atstovą,
Nuteistų režimo, uždaro, sunkaus,
Buvo išvaduotas dar ir Kuznecovas,
Kurs ir sukilimui mūsą vadovaus.
Veikiai komitetas buvo sudarytas
Iš specialistų įvairių tautų.
Iš lietuvių - Juozas Kundrotas, juristas,
Stojo kartu ginti teises pasmerktų.
Nežinioj vėl slinko valandos vienodai
Po klaikių žudynių, puotos kruvinos.
Dar negreit valdžia mūs zonoj pasirodė,
Galbūt jautė- zekai jiems nedovanos.
Lagerio valdovai, kur jūs išdidumas?
Kur Klikovkin, Šnėjer, Fiodorcov, kur jūs?
Kur Beliajev dingo, tas uolusis „kūmas“?
Jie tikriausiai rezga išpuolius naujus.
Jų už „sabantųjų“ niekas nepaglostys,
Atsipirkt reikės bent antpečiais puikiais.
Galbūt ir aukščiau kam teks apleisti sostą
Ar su mūsų broliais vietom pasikeist.
Nuostabiausias ginklas, kurio jie neturi -
Tai tikėt Apvaizda, Laisve ir Tiesa.
Tenemano žemėj pragarą sukūrę,
Jog vergovės pančiuos galybė visa.
- Už gyvybę brolių, už terorą baisų
Atsakyt reikės jums, kraugeriai pikti!
Be genprokuroro mes į darbą neisim,
Čia be jokių teisių žūčiai palikti.
Ir minia lyg jūra rūsčiai subangavo-
Tai kovot prisiekė čia fone karstų...
Nepalūžt, laikytis drąsiai iki galo,-
Šaukė brolių kraujas, brolių prarastų.
Virš barakų juodą vėliavą iškėlę
Signalus pavojaus leidom aitvarais.
Augo barikados, nors čekistai šėlo,
Lakstė jie lapelių gaudyti laukais.
Rankose mūsiškių - metalinės lazdos,
Akmenys ir plytos - mūsų sviediniai.
Siūlo jie derybas, nepaliauja gąsdint -
Mūsų Komitetas laikos atkakliai.
Laikos ukrainiečiai, rusai ir lietuviai,
Lenkai, latviai, estai - laikosi visi.
Laikosi vieningai nepabūgę šūvių -
Juos visus sujungė laisvės ilgesys.
O derybos vyko jau ne pirmą kartą,
Tik nėra prie stalo svečio iš Maskvos.
Vėlei jų saugumą įkaitais už vartų
Keletas mūsiškių vyrų garantuos.
Kad tvarkos ir rimties niekas nepažeistų,
Dieną-nakt budėjo žmonės paskirti.
Normaliai gamino virtuvėse maistą,
Veikė čia dirbtuvės, kepykla, pirtis...
Sandėliuos produktų ištekliai riboti,
O neaišku, kiek dar priešintis reikės.
Davinį sumažint todėl sugalvota,
Kol pasiekti tikslą dar yra vilties.
Nė naktiniai šturmai nieko nepadėjo
Pro angas išgriautas zonos tvorose.
Vyrai jau ne kartą tuos kėslus baudėjų
Stojo gint ramybės užkarda drąsia.
Tų angų aiškėja paskirtis tikroji,
Kai pro jas išeiti ragino visus.
Bet, deja, mažai kas tuo pasinaudojo,
Nors įkyriai šaukė ruporai balsu.
Budi dieną naktį kalinių sargyba
Ties angom ir vartais, budi ant stogų.
Stropiai saugo trapią rimtį ir ramybę
Nuo klastos beveidės, nuo piktų jėgų.
Jeigu nevidonai elektrą nutraukė,
Pažadais tikėti jau tiesiog naivu.
Debesys pavojų mums padangę niaukė,
Tartum juodas varnas sklandė virš galvų.
Paniką mumyse jie sukelt mėgino,
Bet rankas sudėję vyrai nestovės-
Ėmėsi konstruoti net vandens turbiną,
Nors operacinei pagamint srovės.
Rūpesčiai prispaudė mūsų Komitetą,
Ne menkesnis teko pogrindžiui vaidmuo.
Vadovaut reikėjo, tęsti kas pradėta,
Rūpintis, kad būtų zonose ramu.
Ten trečiam Antanas Maziliauskas veikė -
Ėjo, kur svarbiausia užduoties dalis.
Čia - Stasys Mačiulis ir Pranas Vaičaitis,
Čia- Stasys Beita ir Adolfas Dilys...
Įvykių tragizmas klostės ne savaime,
Vyrai čia budėjo - bus visiems saugu-
Siekė, kaip išvengti galimų nelaimių,
Mokė pasikliauti parama draugų.
Tai Jonas Mačiulis, Feliksas Karbauskis,
Antanas Petrikonis, Zabiela Stasys,
Tai Antanas Oksas ir Jaras Petrauskas,
Jonas Povilionis, Alfonsas Ruigys.
Kad pavyktų teisią sau išsikovoti,
Kuo ilgiau išverti šitaip privalu,
Kol išgirs bedaliai iš kitų golgotų
Nusimest panūdę naštą siurbėlių.
Signalus išgirdę stojo į pagalbą
Lagerių draugingų drąsūs kaliniai.
Rūdnikai pirmieji streiką tuoj paskelbę,
Mūs siekius paremti ryžos būtinai.
Ne visiems tą kovą išlaikyti sekės,
Daugelį užgniaužė jau iš pat pradžių,
Ne juokais užgriuvo tiek vergų netekus
Penkmečio statybas nuostoliu didžiu.
Kai žarom vakarėm skliautai nusidažo,
Lig užsimiršimo žavinčiai ramu...
Nejučia užplūsta atminimai gražūs,
Širdys prisipildo ilgesio namų.
Ten, kur žalios lankos, kur daržely gėlės,
Ten, kur daug švelnesnė vakaro spalva,
Kur namiškiai brangūs, sodai tėviškėlės,
Ten visų sugrįžtant laukia Lietuva...
Sutemų šešėliai tarsi pasitraukia,
Kai trapių svajonių pasitikt eini.
Pasiilgę akys regi meilės auką,
Linki neištirpti tos aukos ugny...
Ką padės švelnumas tų svajonių dviese,
Kai aplinkui tuščia, juoda ir gūdu.
Nežinai dienos - gal vėlei kraujas liesis,
Vėl sustings gyvybė ant brangių veidų...
Ar tik ne prieš audrą šitokia ramybė?
Gal rūstus buranas stūgaus ryt ir siaus.
Nuojauta diktavo, jog pasiekėm ribą,
Už kurios iškyla lyg kažkas baisaus.
Sukvietė dar Juozas Poderis tautiečius
Kreiptis į Apvaizdą čia bendra malda--
Žuvusiems šviesa Ten amžina tešviečia,
Likusius telydi laimė visada...
Draugiškai kartu dar Jonines atšventę,
Susikaupę meldėm tyliai širdyse,
Kad šėtono siaubą leistų išgyventi,
Kad sveikiems išlikti kūnu ir dvasia.
Praeitin skubėjo jau šešta savaitė,
Kai dienas skaičiavom netikros vilties.
Ar pavyks be kraujo mums gyviems išeiti,
-Ar jie mūsų lauktus pažadus tesės?
Ar dar maža kraujo nekaltai pralieta,
Sužeistų dejonių argi negana?
Tai ne jiems palenkti mūsų ryžto kieto-
Vienąkart išauš jiems atpildo diena!
Tą lemtingą rytą, kai visi miegojo,
Snaiperiai sargybas nutrenkė staiga,
Ir tuojau išgirdom- tankai atriaumoja.
Ką gi mums daryti?- Šitokia jėga!
Pagaliau pražuvę! Tą supratom aiškiai,
Kai pradėjo šaudyt, badė durtuvais,
Kai užgriuvę tankai gyvus žmones traiškė,
Kai barakų sienos taškėsi kraujais...
Trankios šūvių salvės skrodė ryto tylą,
Stingdė kraują klyksmas moterų kraupus...
Gintis nuo čekistų tūkstančiai pakilo.
Rinktis pasiryžę laisvę ar kapus.
Ar ginkluotą pulką sulaikyt galėjo
Mūsų barikados, plytgalių kruša,
Kai ropojo tankai, paskui juos baudėjai,
Kai drebėjo žemė kruvina visa?
Tarp kitų bedalių tai ir tu, Vladute,
Ten po tanko vikšrais tąsyk patekai.
Kiek čia ir betrūko- juk galėjai žūti,
Nors be kojos, rankos - vos gyva likai.
Siaubas vėl sukaustė širdis iškankintas,
Kai upelis kraujo liejos iš krantų.-
Užmuštų, nušautų-gal ne vienas šimtas!..
Blaškėsi daugybė sunkiai sužeistų...
Kraujas ukrainiečių, rusų ir lietuvių,
Lenkų, latvių, estų ir kitų tikrai
Veltui nenueis - be atgarsio nuščiuvę
Skleidžias jau pirmieji laisvės pumpurai!..
Tik vardai lietuvių, žuvusių tą rytą,
Spėjo jau išdilti net iš atminties.
Leipus ir kiti du mūs tautiečiai krito -
Jų ilgai savi ir Lietuva gedės...
Prieš ramius beginklius su kautynių tankais!?
Kyla iš griuvėsių skausmas ir rauda...
Nekaltų aukų jiems vis dar neužtenka,
Ar užteks pralieto kraujo bent kada?
Pagaliau beliko priešintis barakuos-
Čia kartu numirti bent nebus baisu...
Kai visiems išeiti jie griežtai įsakė,
Gintis pasikėlė tūkstančiais balsų.
Pro išdaužtus langus grasė ginklų tūtos,
Ašarinių dūmai degino akis...
Kiek pavyks be oro trokštantiems išbūti,
Kas puolimo siaubą tokį atlaikys?
Nuo keiksmų apkurtę jų atakos piktos
Mums kaskart beteikia vis mažiau vilties.
Pagaliau nuspręsta barakus palikti,
Nes gyviems uždusti čia nėra prasmės.
Kaip tikri belaisviai ten, prie Stalingrado,
Rankomis į viršų, priešų ujami,
Slinkom iš barakų, nuovoką praradę,-
Kas toliau?.. Beliko - gintis viltimi.
Dar negreit sveikuosius išginė už vartų,
Lavonus mašinom išvežė slapčia.
Kruopščiai mus rūšiavo, tikrino daug kartų:
Kas - į Magadaną, ką - palikti čia.
Dykumoj pulkais ten, saulėje iškepę,
Saugomi kareivių, troškom be vandens.
Po sunkių grumtynių, po ilgų atakų
Laukėme bylas kol mūsų iškedens.
Baigės iškovota nepriklausomybė
Po keturiasdešimt nerimo parų.
Iškankinti laisvės ilgesio beribio,
Liekame gyvi vien lūkesčiu tauriu.
Kai galiausiai šventė triumfą jie gėdingą,
Komitetą teisė net mirties bausme,
Kad jiems pasipriešint drįso įnirtingai -
Būk valdžios saugumui kilusi grėsmė.
Karceriu drąsiausius spėjo uždaryti,
Dar kitiems, išgrūdę rytą etapu,
Skyrė kaipo bausmę Tolimuosius Rytus,
Treti atgal grįžo tartum iš kapų.
Širdyse liks gyvos sukilimo aukos,
O labiausiai mūsų vyrai septyni -
Išsvajoto Laisvės ryto nesulaukę,
Pasitiko mirtį ryžto vedini.
Sukilimas mūs - tai Sausio 13-oji.
Tankai tik ir ginklai jau tobulesni.
Tik netobulėja nenugalimoji,
Smurtu ir klastingais pažadais dosni.
Sausio 13-oji, Sausio 13-oji!
Jau po daugel metų priespaudos sunkių
Vilniuje Kengyras vėl pasikartojo...
Tikim - paskutinis... Tuo ir aš tikiu.
Jūs, Kengyro sesės, jūs, Kengyro broliai,
Džiaugiamės - sovietų jungo nebėra.
Laisvė apraudota, niekinta lig šiolei,
Šiandien glaudžia tartum motina gera.
Po keturiasdešimt metų tų viltingų
Tokią brangią dieną jau savam būry
Suskambėjo himnas, pakiliai, galingai,
Skruostu nuriedėjo ašara sūri...
Kai po žemės vėtrų būsim iškeliavę,
Tokių kataklizmų jau nebus tada.
Tik išgirs gal ainiai iš senolių savo
Apie sukilimą, tapus legenda.
