PARTIZANŲ LIGONINĖS SESELĖ
Marta Vyšniūnienė
Esu Marta Jonkutė-Vyšniūnienė-Danguolė, g.1929 m. vasario 2 d. Lauksodos bažnytkaimyje, Žarėnų vls., Telšių aps. Iki karo tėvas buvo pašto tarnautojas, turėjo parduotuvę, jam priklausė bene 5 ha ūkelis. Mama mirė dar 1942 m., pasiligojęs tėvas - jau man būnant Klaipėdos kalėjime. Šeimoje augome trys broliai ir dvi seserys. Telšiuose baigiau 4 gimnazijos klases, po to buvau priversta pati užsidirbti duoną. Kadangi pokaryje trūko medicinos seselių, Telšių ligoninėje baigiau trumpus kursus ir nuo 1946 m. kovo 1 d. pradėjau dirbti sesele. Telšių ligoninei tuo metu vadovavo Smetonos laikų gydytojas Mackevičius, kuris mane priėmė į vidaus ligų skyrių dar nebaigusią kursų. Ruošiausi eksternu išlaikyti egzaminus į vidurinę medicinos mokyklą, bet nespėjau. Man dirbant ligoninėje čia buvo gydomi sužeisti vyras ir moteris, jų pavardžių neatmenu. Su jais bendrauti neteko, nes jie gulėjo chirurginiame skyriuje, prie palatos durų budėjo sargybinis. Prisimenu tik anekdotinį atvejį, kai iš užmigusio sargybinio paėmę paslėpėme ginklą. Prabudęs labai persigando ir ėmė prašyti jį grąžinti...
Dar atmenu, čekistai atvežė sužalotą vyrą - Paulauską - ir pasakė: "Pasiimkit, jis mums nebereikalingas". Atrodė baisiai - oda nudraskyta, sužeistos rankos. Niekas pas jį neateidavo, nesaugojo ir sargyba, ligonis su niekuo nebendravo. Sustiprėjęs liko ligoninėje, krosnims skaldydavo malkas. Tolesnio jo likimo nežinau.
Chirurginiame skyriuje gydomus MGB atvežtus sužeistuosius, saugomus atskirose palatose, slaugė tos pačios seselės kaip ir kitus ligonius, atskirų "patikėtinių" nebuvo.
Jau buvau išdirbusi ligoninėje dvejus metus, kai parėjus tėviškėn geras brolio draugas Petras Vilkas, dabar gyvenantis Telšiuose, pasiūlė man padėti sergantiems ir kovose sužeistiems partizanams, Tai turėjo būti 1947-ųjų ruduo. Jau kitą dieną kaimyno P.Vilko sodyboje susipažinau su penkių partizanų būreliu ir pasižadėjau vykdyti visas jų užduotis. Pasirinkusi Danguolės slapyvardį, gavau ir pirmąjį įpareigojimą - aprūpinti partizanus vaistais ir tvarsliava. Vilkas buvo minėjęs, jog pagalbos prašo partizanų vadas Tomkus. Iš tų penkių vyrų vienas buvo veterinarijos gydytojas Stonkus, bet jis greitai žuvo. Kitų nežinau, vieni apie kitus neklausinėdavome.
Taip prasidėjo mano bendradarbiavimas su partizanais. Įvairiausiais būdais - iš ligoninės, iš vaistinių - gaudavau partizanams reikalingų vaistų, tvarsliavos. Vyrai peršalę sirgdavo plaučių uždegimais, bronchitais, reikėjo medikamentų.
1948 m. vasarį P.Vilkas pranešė, kad partizanų vadas kviečia mane drauge paminėti Vasario 16-ąją. Čia, miško slėptuvėje, daviau priesaiką. Ją priėmė Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Žarėnų kuopos vadas Zigmas Tomkus-Tomkevičius-Žygimantas.
Vasario 15 d. į Telšius manęs atvežti atvyko ryšininkas Jonas Adomavičius, dabar gyvenantis prie Telšių. Pasisakiau važiuojanti į tėviškę, bet į Lauksodą nepatekau. Vežė aplinkiniais keliais, vietovės neatpažinau, atsidūriau nežinomame bunkeryje. Buvo daug partizanų ir svečių. Tomkus pristatydamas mane pasakė, kad esu svečias ir kad jis už mane atsako. Pamenu, buvo gražus saulėtas rytas, miške visi fotografavosi, bet man Tomkus neleido fotografuotis su visais. Kai mane fotografavo, jis uždėjo man tamsius akinius, kitas užkabino automatą. Vadas sakė, neduok Dieve, jei nuotraukos kur prapuls. Nežinau kur jos dingo, neteko man jų matyti.
Nuo tada atmintyje išliko partizanų vadas Tomkus: aukšto ūgio, dar jaunas, geraširdis. Drauge su juo buvo Audra, Lakūnas. Visi sėdėjome ratu, Senelis (Stasys Beniulis - Red.) pasitraukė į kampą, pasimeldėme, paskui naujokai davėme priesaiką. Po priesaikos pasivaišinome, nebuvo tik gėrimų.
Prisimenu keletą priesaikos žodžių: "Įstodama į Lietuvos Laisvės Armiją, pasižadu dirbti... neišduoti... Tepadeda man Dievas". Prisiekėme tik žodžiu.
Kitą rytą atėjo manęs ryšininkas. Pamenu, užsukome į pamiškės sodybą. Kol vedlys kalbėjosi, aš laukiau kitame kambaryje - gal taip saugojo mane?
Paketus perdaviau per P. Vilką, o jį suėmus - per J.Adomavičių. Tų pat metų kovo pabaigoje-balandžio pradžioje įvyko didelis susišaudymas. Pasakęs, jog yra sužeistų partizanų, kuriems reikalinga skubi medicininė pagalba, J.Adomavičius nuvežė mane į Judrėnų kaimą, 8 km už Telšių. Čia, Urbonavičių sodyboje, radau sužeistą patį vadą Zigmą Tomkų-Žygimantą. Šeimininkai ruošėsi Velykoms, buvo Didžioji savaitė. Šeimininkė, nužiūrėjusi mane, paklausė: "Vaikeli, ar tai tu?"
Kitame kambaryje radau tris partizanus. Tomkus išbalęs, visas kruvinas, rankoje didelė plėštinė, matyt, pralekiančios kulkos padaryta žaizda. Sužeidimas gyvybei nepavojingas, tačiau netekęs daug kraujo. Suleidau kraują stabdančius vaistus, kad tvarkant žaizdą neprasidėtų kraujavimas, ir paprašiau vadą atsigulti. Tomkus atsisakė - ir sėdėdamas išlaikys. Žaizda buvo prie mentės. Nuvyniojau tvarsčius, aptvarkiau, apvyniojau steriliais tvarsčiais, suleidau vaistus nuo kraujo užkrėtimo-antibiotikų tada dar neturėjome. Atsistojęs vadas pasakė, kad jam pasidarė geriau, ir padėkojo man.
Taip pėsčiomis ligonį lankydavau kasdien, jei tik nebudėdavau ligoninėje. Sakydavausi einanti į Judrėnus, o pakeliui patekdavau pas Urbonavičius, taip ir neužsukusi į tėviškę. Ar nebijojau? Tada ne. Pradedu bijoti tik dabar, kai prisimenu praeitį. Vaikščiodavau prisikrovusi tvarsliavos, su kompasais - ir nieko.
Taip gal kokius du mėnesius. Vieną kartą radau kitą sužeistąjį - Milašių, slapyvardžiu Valerijonas-Liekarstva. Kulka kiaurai perskrodė koją, mano ir jo laimei, nepalietusi kaulo. Kas antrą dieną perrišdavau, kad žaizda nesupūliuotų. Atsirado ir dar keletas ligonių - Urbonavičių namuose buvo net keturios lovos slaugymui - tikra partizanų ligoninė.
Baigusi darbą Telšių ligoninėje, pėsčiomis kulniuodavau 16 kilometrų į Judrėnus ir atgal. Pagijus mano pacientams, su partizanais nebesusitikdavau, jų prašomus dalykus perduodavau per Urbonavičius, su jais susitikdavau Lauksodos bažnyčioje. Apie Tomkaus žūtį sužinojau irgi turbūt iš Urbonavičių. Sklido gandai, kad jį nušovęs Juozaitis, bet tada tikrai nieko nežinojome.
Man buvo priskirtas tik vienas ryšininkas. Iki arešto tai buvo Vilkas, po jo Adomavičius. Išskyrus Urbonavičius, tarp partizanų nesutikau moterų, netgi tarp ryšininkų.
1949-ųjų pavasarį įvyko smarkus susišaudymas su kariuomene, sužeidė partizanų vadą Edmundą Rekašių-Lakūną. Žaizda kojoje nebuvo labai pavojinga, manęs neprireikė. Kai susitikome per 1949-ųjų Velykas, jis dar šlubavo. 1949 m. Velykas, partizanų pakviesta, sutikau jų miško bunkeryje drauge su naujuoju Žarėnų kuopos vadu E.Rekašiumi-Lakūnu. Į bunkerį mane atvežė Aleksas Gricius iš Krepštų kaimo, labai puikus ir Tėvynei atsidavęs vyras, miręs gal prieš trejetą metų. Greičiausiai bunkeris buvo Dievo Krėslo miške, nes vežė Žarėnų link. Velykų vaišėse netrūko nei užkandžių, nei margučių: juk aplinkui gyveno žmonės, kurie nieko negailėjo partizanams. Šį kartą buvo ir truputį išgerta - Tomkaus drausmės nesijautė. Mūsų buvo nedaug, viso gal septyni, pamenu tik Mockų, Gricių, Vaišę. Įstrigo atmintin Lakūno būsena - atrodė pasimetęs, netekęs vilties.
Po 1949 m. pavasarinių vežimų Žarėnų kuopa pasipildė spėjusiais pasislėpti ar pabėgti. Tarp jų buvo ir Bronius Vaisė. Jau iš miško ėmė rašinėti man laiškus, matyt, simpatizavo. Aš į jį nekreipiau dėmesio, o laiškus neskaičiusi įmesdavau į ugnį. Apsilankęs mieste A.Gricius perspėjo saugotis Vaišės, nes tas sakąs, kad jei jį suimtų, sėsiu ir aš.
1949 m. gegužės 21 d. išduoti Žarėnų kuopos partizanai buvo apsupti vasaros stovykloje Dievo Krėslo miške. Žuvo septyni, tarp jų ir dvi moterys. Tarp suimtųjų buvo ir Bronius Vaišė. Mūšio metu pavyko pasitraukti tik Lakūnui ir dar vienam partizanui.
Mane suėmė 1949 m. gegužės 24 d. Lauksodoje drauge su pas mus nakvojusiu Ignu Kasperavičiumi. Jis jau buvo įspėtas, kad jo ieško. Nuvežė į Telšių MGB, čia ir tardė.
Bronius Vaišė buvo ūkininkas, tėvai mirę, brolis ir sesuo išvežti. Mokėmės drauge Lauksodos pradinėje, tik jis buvo vyresnis. Gal nujautė, kad bus vežamas, spėliojo apie mano veiklą, bet iki suėmimo tik tą kartą matė mane bunkeryje per Velykas ir nieko daugiau, mano laimei, tardymo metu pasakyti negalėjo.
Vaišė buvo nuteistas drauge su mumis grupinėje byloje. Išleistas iš lagerio apsigyveno Kaliningrado srityje, prasigėrė. Mirė ne taip seniai.
Tardant iškart supratau, kad esu "įduota", nes klausinėjo apie pažintį su Mockumi, Griciumi, Vaiše. Labiausiai bijojau, kad pradės klausinėti apie Tomkų, Urbonavičių ligoninę. Kad buvau bunkeryje, prisipažinau, o kiti vyrai manęs neišdavė.
Kad apie mane nieko nežinojo, galiu spręsti iš to, kad dar dirbant ligoninėje keletą kartų buvau kviečiama į Telšių MGB. Pats viršininkas Dusia, šlykštus nedidelio ūgio storas čekistas, bandė užverbuoti. Žadėjo išsiųsti mokytis, kad tik sekčiau jaunimą, pranešinėčiau, kas dedasi ligoninėje. Apsimečiau kvailele. Grįžusią iš lagerių verbuoti nebandė.
Kadangi viską apie mane "žinojo", tardymas nebuvo labai baisus, nors mušti gavau. Vos nenusikandau liežuvio nuo smūgio, kai neiškentusi 200-300 vatų galingumo elektros lempos, spiginančios tiesiai į veidą, nuleidau galvą.
Teisė Pabaltijo karinis tribunolas Telšiuose, dabartinio teismo patalpose 1949 m. rugpjūčio 22-24 d. Iš 11 suimtųjų tik Mockus ir Vaišė buvo partizanavę, kiti ryšininkai. Net patys čekistai keikdamiesi sakė, esą partizanams nieko netrūkę, nes tarp mūsų buvo ir siuvėjas, ir batsiuvys, ir daktaras...
Tarp teisėjų buvo j.ltn.Garbinas, dabar Klaipėdoje kuruojantis jaunuosius policininkus.
Pagal 58 Ia ir 58 II str., pritaikius 1947 m. gegužės 26 d. įsaką apie mirties bausmės panaikinimą, mane nuteisė 25-eriems metams lagerio ir 5-eriems metams be teisių, konfiskuojant visą turtą.
1949 m. gruodžio 10 d. etapu atsidūriau Balchašo speclageryje Kazachstane. 1955 m. liepos 22 d. bausmę sumažino iki iškalėto laiko, bet paliko tremtyje Karagandoje. Čia ištekėjau už Žaliosios rinktinės partizano Vlado Vyšniūno. Į Klaipėdą išleido 1961 m. Iki 1998 m. dirbau medicinos įstaigose.
Net ir Balchašo Ypatingojo režimo lageryje mus, teistas 25-eriems metams, atskyrė nuo kitų kalinių. Gyvenome dviejuose vielomis atskirtuose barakuose. Darbai sunkiausi, susirgus atleidimo negausi. Mano numeris I-SČ-783.
Iš pradžių dirbau plytinėje, paskui per uolas rankomis kalėme vandens kanalą iš Balchašo ežero - 18 km. Poilsio dienomis irgi netekdavo "nuobodžiauti". Į išraustas 1-2 metrų gylio duobes priveždavo molio, pripildavo vandens, o mes turėdavome basomis kojomis jį išminkyti, o paskui ant to molio užpildavo akmens anglių šlako ir jį kojomis reikėdavo išmaišyti. Iš tokios tešlos formuodavo plytas lagerių statyboms. Po darbo kojos virsdavo viena žaizda. Batų "fašistėm banditėm" nepriklauso. Kitą rytą po tokio "poilsio" vėl trupinti uolieną.
Man būnant lageryje iš bado jau niekas nemirė, bet klipatų - "dachodiagų" netrūko. Kalėjome tik politinės kalinės, kriminalines išvežė dar 1948 m. Apie Džezkazgane įvykusį politinių kalinių sukilimą sužinojome tik kai jį numalšinus ėmė etapais gabenti ten buvusias. Ukrainietės sudarė kalinių daugumą, po jų - pabaltijietės. Tarp kitataučių priešiškumo nebuvo, nejautėme priešiškumo ir lagerio valdžios skiriamoms brigadininkėms.
Su tokiu, kaip mano, straipsniu nebuvo ko tikėtis įsidarbinti medpunkte. Tiesa, 1955 m., po bausmės sumažinimo laukdama atsakymo iš Maskvos dėl grįžimo į Lietuvą, kokį mėnesį dirbau laboratorijoje.
Režimas palengvėjo po Stalino mirties, tiksliau - po lagerių sukilimų. Pamenu, vieną rytą prieš išvarant į darbą sargybiniai atidžiai tikrino, ar gerai įskaitomi mūsų katorginiai numeriai, užsirašė pavardes, kurių numeriai buvo sutepti, kad nubaustų, kai grįšime po darbo. O vakare sutartinai plėšė numerius nuo rūbų. Grįžusios neberadome ir grotų ant langų. Netrukus atidarė krautuvėlę, ėmė mokėti ir atlyginimą už darbą.
Iki to laiko buvo leidžiama dėvėti tik sezoninius kalinio rūbus: spalio mėnesį išduodavo žieminius rūbus, kovo mėnesį - vasarinius, nesvarbu, kad tuo metu dar siautėdavo smarkūs lediniai vėjai. Tardymo metu ir kalėjime atimdavo viską, iš ko galėtum pasidaręs virvę pasikarti: mūsų gyvybės buvo brangios tol, kol tardė. Jau lageryje sužinojau apie tėvo mirtį, sesuo slapstėsi, broliai ruošėsi partizanauti, bet juos sesuo atšnekino: mes jau žūsime, bent jūs išliksite. Paklausę išėjo tarnauti į sovietų kariuomenę.
Pastaba:"Laisvės kovų archyvo" 24-o numerio 97-100 psl. publikuoti M.Jonkutės-Vyšniūnienės bendrabylio V.Bildos prisiminimai, o 102-106 psl. - partizanų ligoninės šeimininkų dukros I. Urbonavičiūtės-Einikienės prisiminimai apie tą patį laikotarpį.
Martos Vyšniūnienės atsiminimus užrašė Zenonas Jaška. 1999 m.
