PATARIMAI, KAIP LAIKYTIS TARDYMO METU
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS: PASKUTINIAISIAIS OKUPACIJOS METAIS
Taikus pasipriešinimas prieš okupacinį režimą paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos viešpatavimo Lietuvoje metais turėjo savo ypatybių bei raiškos būdų. Visuotinės kontrolės atmosferoje, pasipriešinimo dalyviams buvo būtina ne tik apsiginkluoti esamais "dvasiniais ginklais", gerai pažinti esamą santvarką, bet ir suvokti terorą vykdančio aparato veiklos būdus ir priemones. Pogrindinės spaudos leidėjai, platintojai, laisvo žodžio skleidėjai turėjo būti pasirengę suėmimo, tardymo ir šiaip apklausos pavojui.
Nepaisant to, kad stalininis teroras su "fizinio poveikio priemonėmis" buvo pasibaigęs, sovietų okupacinės struktūros - KGB, milicija turėjo sukaupusios didžiulę persekiojimo, tardymo, bauginimo patirtį.
Šiame naujame laisvės kovos etape reikėjo naujų mokymo būdų ir patiems pogrindininkams. Todėl neišvengiamai pogrindis generavo tam tikrų instrukcijų dėl visuomenės ar piliečių elgesio ypatingomis sąlygomis idėją.
"Patarimai, kaip laikytis tardymo metu" - tai nedidelės apimties 17 puslapių mašinraščio tekstas, be autoriaus. Šis įdomus istorijos šaltinis atskleidžia sovietų neteisminio teroro ypatybes, kurios sunkiai konkretizuojamos istorinių faktų šviesoje, bet buvusias tikrovėje. Dažnai sovietinio režimo persekiotasis asmuo sunkiai gali įrodyti "persekiojimo", "trukdymo" atvejus, nors visą gyvenimą jautė KGB spaudimą ir sekimą.
"Patarimai" tuo tarpu atskleidžia dalį totalitarinio režimo subtilybių. Sovietų teisinės sistemos išmanymas bei intelektualinė mintis rodo dokumento autorių buvus patyrusį pogrindininką. Dokumentas spausdinamas be esminių redakcinių pataisymų, išskyrus nereikšmingas gramatines klaidas.
Kiekvieną gali nelauktai pašaukti tardymui, todėl, nors tai nelabai malonu, kiekvienas turi būti tam pasiruošęs. Kvotos būna įvairaus pobūdžio - apklausinėja kaltinamuosius, suimtus ir nesuimtus, klausinėja liudininkus ir šiaip sau, dėl visa ko. Tardo dėl tikrų nusikaltimų ir dėl poelgių, kurių baudžiamasis kodeksas visai neliečia. Apklausinėja tardytojai, tačiau ne vien jie - dažnai partorgas ar šiaip koks nepažįstamasis, priklausantis "organams", bet nepateikiantis jokių dokumentų, piliečius verčia pusiau oficialiai arba visai neoficialiai su jais "pasišnekėti". Tokie pokalbiai dažniausiai mažai tesiskiria nuo tardymo. Tokiais atvejais tardomajam iškyla daug painių klausimų: kaip elgtis, kaip nepabloginti padėties, nes jeigu tardo, vadinasi, reikalai nekokie. Vienus daugiau neramina jų pačių padėtis, kitus - nors dėl savęs nesibaimindami - bijo suteršti savo sąžinę arba pakenkti draugams. Tardymo metu jau būna per vėlu svarstyti apie užimtą poziciją arba savo elgseną - tas, kas imasi tardyti, išmano savo darbą ir privalo pergudrauti nepasiruošusįjį. Todėl, jeigu jums gresia tardymas, stenkitės jam pasiruošti iš anksto.
Tardymui reikia ruoštis dar prieš pradedant veiklą, kuri jus gali atvesti iki tardymo, nes kitaip, turėdami kad ir geriausius ketinimus, jūs galite susipainioti ir išduoti tuos, kurių nenorite. Tačiau jeigu vis dėlto jus užklupo netikėtai, tuomet geriausia neatsakinėti į klausimus, net iš viso atsisakyti tą dieną šnekėtis, kad būtų galima laimėti laiko pasiruošimui.
Tardymai būna dėl įvairių priežasčių. Galimi atvejai, kai būna įvykdytas nusikaltimas, kurį jūs pats norite atskleisti, ir todėl einate į miliciją ar prokuratūrą, ketindami viską apie tą nusikaltimą papasakoti. Iš jūsų pusės tai gali būti visiškai sąžininga, tačiau tokiu atveju jūs turite atsiminti, jog apklausinėjimo metu jus gali kamantinėti visiškai ne apie tai, apie ką pats norėjote papasakoti.
Jeigu jaučiate, kad galite būti tardomas, visuomet juridiniu požiūriu įvertinkite tuos dalykus, apie kuriuos jus gali klausinėti. Jeigu jūs dar ne kalėjime - pasiimkite baudžiamąjį kodeksą*(jeigu jo neturite, nepatingėkite nueiti į bet kurią biblioteką) ir susiraskite jūsų atvejui reikalingus straipsnius. BK (baudžiamasis kodeksas) turi dvi dalis: Bendrąją ir Ypatingąją, kurių kiekviena suskirstyta skyriais. Ypatingosios dalies straipsniai skirti atskiroms nusikaltimų rūšims. Šiuos straipsnius juristai skirsto į tris rūšis: hipotezę, dispoziciją ir sankciją. Dispozicija apibūdina patį nusikaltimą, išvardydama visus jo požymius, ir jeigu kurio nors jų trūksta, vadinasi, šio straipsnio taikyti negalima. Hipotezė (kuri būna gana retai) nurodo sąlygas, kuriomis galima taikyti tą straipsnį stichinių nelaimių, karo metu ir pan. Sankcija nustato to nusikaltimo bausmę, kuriam priklauso straipsnis: tas pavadinimas nurodo nusikaltimo objektą, ir, nors kaltinamojo veiksmai tiksliai atitinka dispozicijos apibrėžimą ir hipo-tezės sąlygas, tačiau, jeigu jie negali pakenkti pačiam objektui, tuomet jūs turite teisę laikytis nekaltu, remdamiesi LTSR BK str., kuris nusikaltimu pripažįsta visuomenei pavojingą veiklą (veikimų ar neveikimų), numatytą BK Ypatingosios dalies, kai kėsinamasi į BK 8 str. numatytus objektus ir kai tas kėsinimasis tiksliai atitinka Ypatingosios dalies skyrių pavadinimus. Atkreipkite dėmesį į tai, jog nusikaltimas turi būti numatytas BK Ypatingosios dalies ir kad, be to, jis turi būti pavojingas visuomenei.
---------------
*Čia ir kitur kalbama apie LTSR Baudžiamąjį kodeksą. - Red. pastaba.
Susipažinkite su BK Bendrąja dalimi, nurodančia, kaip turi būti taikoma Ypatingoji dalis. Ji paaiškinama kaltės sąvoka, nurodo įstatymo taikymą vietos ir laiko atžvilgiu (pvz., įstatymas, nustatantis veiklos baudžiamumą arba pagriežtinantis bausmę, atgal negalioja. BK 7 str.). Taip pat nurodo atsakomybę lengvinančias (BK40 str.) bei sunkinančias aplinkybes (BK 41 str.), taip pat senaties taikymą (BK 49 ir 50 str.) ir kitus atvejus. Ypač atkreipkite dėmesį į tai, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baustinas tik tas asmuo, kuris kaltas dėl nusikaltimo padarymo, t.y. tyčia ar dėl neatsargumo padaro pavojingą visuomenei veiklą (BK 3 str. bei 9 ir 10 str.). Taip pat atkreipkite dėmesį į pateisinančias aplinkybes: būtinoji gintis (BK 14 str.) ir būtinasis reikalingumas (BK 15 str.) bei į atsakomybę rengimąsi padaryti nusikaltimą ir už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą (BK 17 str.) bei atsakomybę už bendrininkavimą (BK 18 str.). Pagal BK 19 ir 20 str. iš anksto nepažadėtas nusikaltėlio slėpimas ar nepranešimas apie nusikaltimą, užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik baudžiamojo įstatymo specialiai numatytais atvejais. Nebaudžiami asmenys, esantys nepakaltinamumo būsenoje, tačiau jie gali būti prievarta patalpinti į psichiatrinę ligoninę (BK 12 str.).
Jeigu jūs būtumėte tardomi dėl rengimosi ar kėsinimosi daryti nusikaltimą, tai turėkite omenyje ne tik BK 16, bet ir 17 str., pagal kurį asmuo, savo noru atsisakęs baigti nusikaltimą, atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik tuo atveju, jeigu jo faktiškai padarytoje veikloje yra kito nusikaltimo sudėtis.
Tačiau tardymo metu ypatingos reikšmės turi ne tik baudžiamasis kodeksas (BK), kiek baudžiamojo proceso kodeksas (BPK), kuris nustato tardymo bei teisinimo bylų nagrinėjimo taisykles, tame tarpe liudininkų teises bei pareigas, ir nurodo tardymo eigos tvarką. Čia mums pravartu žinoti:
I. BPK reguliuoja tik tuos apklausinėjimus, kurie pravedami tardymo bei teismo metu. Visi kiti apklausinėjimai (partinėje organizacijoje, spec. dalyje, įstaigoje, kitur - tai tik paprasti pokalbiai ir įstatymas nenumatė jokios atsakomybės, jei šiuo atveju atsisakoma atsakinėti į klausimus. Tačiau, jeigu šiuo atveju gali būti pritaikytas straipsnis apie nepranešimą rengiamo ar padaryto nusikaltimo, tuomet toks atsisakymas gali apsunkinti atsakomybę. Tarp kitko, įstatymas nenumato baudžiamosios atsakomybės dėl nepranešimo apie antitarybinę agitaciją ir propagandą (LTSR BK 68 str.), apie skleidimą melagingų prasimanymų, juodinančių tarybinę santvarką (199 str.), apie valstybės herbo ar vėliavos išniekinimą (199-2 str.), apie grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimą arba aktyvų dalyvavimą juose (199-3 str.) ir t.t. Tačiau įstatymas numato baudžiamąją atsakomybę už nepranešimą organizacinėje veikloje, kuria [vykdo] pavojingus valstybinius nusikaltimus ir apie dalyvavimą antitarybinėje organizacijoje (70 str.), taip pat apie tėvynės išdavimą, šnipinėjimą, teroristinius aktus, diversiją ir kenkimą (62-68 str.), apie banditizmą, sąmoningą nužudymą, pinigų ir vertingų dokumentų padirbinėjimą, o esant sunkinančioms aplinkybėms, už nepranešimą apie plėšikavimą, grobimą, prievartavimą, valstybinio turto grobstymą, kyšininkavimą ir kėsinimąsi į milicijos darbuotojo ar draugovininko gyvybę.
II. Atsisakymas arba vengimas duoti parodymus baudžiamas pataisos darbais iki 6 mėn. arba bauda iki 50 rub.(189 str.). Už žinomai melagingus parodymus laisvės atėmimu iki 2 metų arba pataisos darbais iki vienerių metų (190 str.). (Šios bausmės taikomos tik liudininkams ir nukentėjusiems. Tuo tarpu kaltinamajam jos negalioja, jis gali kaip nori atsakinėti ar neatsakinėti į klausimus, nes tai leidžia jo teisė gintis.).
III. Prieš pradėdamas apklausą, tardytojas išaiškina liudytojui (nukentėjusiam) jo pareigą teisingai papasakoti visa, kas jam žinoma byloje, ir įspėja jį dėl atsakomybės pagal BK 189 ir 190 str. už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir žinomai melagingus parodymus. Tai pažymima protokole ir patvirtinama liudytojo parašu (BPK 178 str.).
Vadinasi, kol liudytojas nėra įspėtas apie tokią atsakomybę, tol tardymas dar nėra prasidėjęs, ir liudytojas neprivalo atsakinėti į klausimus.
IV. Apklausos pradžioje tardytojas nustato, kokie liudytojo santykiai su kaltinamuoju, ir išaiškina reikiamas žinias apie apklausiamojo asmenybę.
Apklausa dėl bylos esmės pradedama, pasiūlius liudytojui papasakoti visa, kas jam žinoma apie aplinkybes, ryšium su kuriomis jis pašauktas apklausinėti. Liudytojui papasakojus, tardytojas gali duoti jam klausimų. Manantieji klausimai neleidžiami (BPK 178 str.).
Šią tvarką jūs turite atsiminti, jeigu kokiu nors būdu ji bus pažeista, vadinasi, jūsų apklausinėjimas nėra teisėtas tardymas, todėl, remdamiesi BK 14 ir 15 str., galite atsisakyti duoti parodymus.
V. Liudytojas (nukentėjusysis) šaukiamas privalo atvykti ir duoti parodymus apie visą, kas jam žinoma byloje, ir teisingai atsakyti į klausimus (BPK 60 str.)
Nors šios pareigos vengimas pagal 189 str. yra laikomas nusikaltimu, tačiau toks vengimas ar atsisakymas nėra laikomas nusikaltimu, jeigu jis vykdomas remiantis BK 14 str. dėl būtinos ginties, arba 15 str. - dėl būtino reikalingumo.
VI. Apklausinėjimo ribos. Laiko parengtinio tardymo (taip pat kvotos) tiktai vienas BPK 77 str. suteikia tardytojui (prokurorui) teisę duoti liudytojui bet kokius klausimus, tos bylos aplinkybių nustatymui. Teisminio nagrinėjimo ribas nustato BPK 279 str., pagal kurį byla teismo nagrinėjama tik kaltinamųjų atžvilgiu ir tik pagal tą kaltinimą, dėl kurio jie atiduoti teismui.
Tačiau nustatant nusikaltimo aplinkybes, liudytojas negali būti klausinėjamas apie tokius dalykus, kurie negalėjo būti tiesioginio kurio nors nusikaltimo priežastimi ar jo pasekme, pvz., liudytojo ar kurio kito asmens politinės ar filosofinės pažiūros bei literatūrinis skonis. Liudytojas negali būti klausinėjamas apie asmenis, nepatrauktus baudžiamojon atsakomybėn ir nedalyvavusius įvykdant nusikaltimą, išskyrus nukentėjusį. Tačiau klausimai, apie kurio nors asmens buvimą nusikaltimo vietoje ar buvimą, kai buvo ruošiamas nusikaltimas ir panašiai, gali būti užduodami.
Jeigu apklausinėjantis asmuo savo klausimais peržengia šias ribas, jūs galite neduoti atsakymų remiantis BK 14-15 str.
VII. Duoti parodymus raštu turi teisę ir kaltinamasis (BPK 171 str.), ir liudytojas (BPK 180 str.). Šitai galioja tiktai kvotos ir parengtinio tardymo atveju. Teisme viskas nagrinėjama žodžiu (BPK 264 str.) ir užfiksuojama sekretoriaus protokole. Tenka apgailestauti, kad įstatymas nenumato liudytojui galimybės patikrinti, kaip jo parodymai teisme būna užrašomi protokole.
Liudytojas nebus teisiamas už tai, kad visą laiką atsisakęs duoti žodinius parodymus, vėliau panorės pateikti parodymus raštu.
Tardytojas, prašomas apklausinėjamojo, gali pastarajam užduoti klausimus ir rašyti protokolą, tačiau įstatymas liudytojo neįpareigoja pasirašyti po tais žodžiais, kuriuos pasirašo tardytojas. Todėl, jei apklausinėjamasis-kaltinamasis ar liudytojas bus atkaklus, tuomet jam bus suteikta galimybė ir savo parodymus, ir tardytojo klausimus užrašyti pačiam. Šita teisė BPK vadinama "galimybe" ir neįeina į skaičių tų teisių, apie kurias tardytojas privalo painformuoti kaltinamąjį arba liudininką (BPK 169 str.). Tačiau ji turi svarbią psichologinę reikšmę, kadangi apklausinėjamasis silpnumo valandėlę gali lengviau pasirašyti iš anksto parašytą tekstą, negu pats tokį tekstą rašytų. Pats rašydamas savo parodymus, jūs galite kruopščiai apsvarstyti išsireiškimus. Tos galimybės jūs neteksite, jei jūsų parodymus užrašinės kitas asmuo. Ir net nesitikėkite, kad tardytojas jūsų žodžius užrašytų tiksliai. Tai gana sunku padaryti, todėl jūs negalėsite tardytojui prieštarauti, jei jūsų žodžiai kur nors bus iškreipti. Vargu ar tie iškreipimai jums ir kitiems bus naudingi.
Atsimintina: a) jūsų parodymų redagavimas turi priklausyti jums pačiam, o tai kur kas lengviau padaryti, jei savo parodymus pats rašysite; b) iš jūsų tereikės "išspausti" tiktai keletą sekundžių silpnumo, kad pasira-šytumėt po iš anksto paruoštu tekstu. Tačiau vargu ar kas galės priversti, kad pats rašytumėt jums nepageidaujamą tekstą.
Jeigu jums stengsis prieštarauti, nurodydami įvairius nepatogumus ir kliūtis, ir sieks, kad jūsų parodymus užrašinėtų tardytojas, nenusileiskite ir nekreipkite dėmesio. Tardymų metu dažnai tenka dėl to pakovoti. Tačiau ne veltui!
VIII. Apklausos metu tardytojas gali panaudoti magnetofoną. Tokiu atveju jūs ypatingai turite kontroliuoti savo išsireiškimus. Tardytojas negali įrašyti tik atskirų apklausos momentų, bet privalo užfiksuoti visą tardymo eigą. Po apklausos jūs turite teisę dar kartą išklausyti visą įrašą.
IX. Baigus apklausą, protokolas pateikiamas liudytojui pačiam perskaityti arba liudytojo prašymu protokolą jums perskaito tardytojas. Tai pažymima protokole. Liudytojas turi teisę reikalauti papildyti protokolą ir padaryti jame pataisas. Šie papildymai ir pataisos turi būti būtinai įrašomos į protokolą. Jeigu liudytojas prašo, jam suteikiama galimybė po apklausos pačiam surašyti parodymus. Perskaičius protokolą, liudytojas patvirtina, kad jo parodymai surašyti teisingai. Tai pažymima protokole prieš liudytojo parašą. Jei protokolas rašytas keliuose puslapiuose, liudytojas pasirašo kiekvieną puslapį atskirai (BPK 180 str.).
Tardytojas pasirašytus puslapius paima ir daugiau jų niekada liudytojui neparodo. Todėl reikalaukite, kad pasirašant jums būtų pateikti ne atskiri puslapiai, bet visas protokolas, kad galėtumėte padaryti pataisas arba papildymus. Tardytojas tam gali paprieštarauti, nurodydamas vėlų laiką ir pasiūlyti užeiti kitą kartą. Tačiau jis gali daugiau jūsų nepašaukti ir nepriimti.
Jeigu tardytojas nesutiktų pasirašymui pateikti visų protokolų puslapių iš karto, tuomet jūs galite iš viso nepasirašyti, nepaisant kas ten bebūtų.
X. Atsisakant pasirašyti protokolą, jums turi būti suteikta galimybė pasiaiškinti dėl atsisakymo, ir tas pasiaiškinimas turi būti įtrauktas į protokolą.
Jeigu jūs esate kaltinamojo padėtyje, tuomet iš viso galite neduoti parodymų. Tokiu atveju galite net nenurodyti atsisakymo priežasčių. Tačiau jūs galite pasiaiškinti, jeigu jums tai būtų naudinga. Kaltinamojo atsisakymas duoti parodymus - reiškinys gana įprastas. Jeigu tardytojas paklaustų: "Kodėl atsisakote atsakinėti?"- Kaltinamasis gali atsiliepti: "Ir į šį klausimą atsisakau atsakyti". Arba: "Nematau sau iš to naudos".
Jeigu kaltinamąjį imtų klausinėti apie jo pažįstamus, tai jis gali pertraukti tardytoją, paaiškindamas, jog duoda atsakymus kaip kaltinamasis, bet ne kaip informatorius.
Tačiau, jei jūs esate ne kaltinamasis, bet tik liudytojas, tuomet jūsų padėtis sunkesnė, kadangi už atsisakymus duoti parodymus galite būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 189 str. Tai, žinoma, geresnė išeitis negu griebtis melo, už ką jūs galite būti nubaustas laisvės atėmimu, jau nekalbant apie moralinę melavimo vertę.
Baudimas už atsisakymą duoti parodymus, reiškinys gana retas. Tačiau negalima tuo piktnaudžiauti, nes jei tokie atsisakymai padažnėtų, tai valstybė BK 198 str. imtų taikyti griežčiau.
Liudytojas gali atsisakyti duoti parodymus, jeigu jis tam turi juridinį pagrindą, pvz., remdamasis BK 14 str.: "Nėra nusikaltimas toks veikimas, kuris kad ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veiklos požymius, bet padarytas būtinos ginties būklėje, t. y., ginant Tarybų valstybės interesus, savo ar kito asmens asmenybę bei teises nuo pavojingo visuomenei kėsinimosi tokiu būdu, kad padaroma žala besikėsinančiam, jeigu tik nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties ribų peržengimu laikoma aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo".
Šiuo straipsniu liudytojas gali pasinaudoti visuomet, kai tik apklausinėjimo metu jam pačiam iškyla baudžiamosios atsakomybės pavojus, t.y., kai iš liudytojo jis paverčiamas kaltinamuoju. Tokiu atveju, turėdamas teisę gintis, jis įgyja teisę neatsakyti į klausimus, nes tardytojas tampa pavojingu visuomenei pasikėsintoju, kuris stengiasi pažeisti TSRS Konstitucijos straipsnį apie kaltinamojo teisę gintis.
Liudytojas gali remtis BK 14 str. ir tada, kai apklausos metu tardytojas kėsinasi į kurio nors kito asmens teises, ketindamas jį neteisėtai patraukti baudžiamojon atsakomybėn, t.y., už veiksmus, kurie nors visuomenei pavojingi, tačiau nenumatyti baudžiamojo kodekso Ypatingoje dalyje.
Liudytojo galimybė remtis BK 14 str. atsisakant nuo parodymų apie kitą asmenį, yra kur kas mažesnė negu atsisakant parodymų apie save. Tokiais atvejais būna geriau remtis BK 15 str., kur kalbama ne apie gintį, bet apie būtiną reikalingumą: "Nėra nusikaltimas toks veikimas, kuris kad ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veiklos požymius, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, t.y., siekiant pašalinti pavojų, gresiantį Tarybų valstybės interesams, to asmens ar kitų piliečių asmenybei arba teisėms, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau žalinga negu išvengtoji žala". Remdamasis BK 14 ir 15 str. liudytojas gali tam turėti pagrindą. Tarp kitko yra juridinė sąvoka apie tariamąjį gynimąsi, kai besiginantysis būna įsitikinęs, jog jis turi teisę formaliai pažeisti įstatymą, kad apsigintų nuo pasikėsinimo, kurio tikrovėje nebuvo. Gali būti ir tariamasis būtinas reikalingumas. Asmuo, kuris veikia būdamas klaidingai įsitikinęs dėl būtinos ginties ar būtino reikalingumo, nėra kaltas, jeigu tokiam įsitikinimui jis turėjo protingą pagrindą. Jeigu jis neįvykdė nei nusikaltimo kėsle, nei nusikaltimo neatsargume, vadinasi, nėra nė kaltės.
Liudytojui nelabai padės rėmimasis BK 14 ir 15 str., jeigu jis bus patrauktas į teismą pagal BK 189 str. Todėl jis turi elgtis taip, kad negalėtų būti apkaltintas "neveikimu", kas jam užkirstų kelią pasiremti BK 14 ir 15 str. Liudytojas, norėdamas išvengti atsakymų į klausimus, neturi tylėti, t.y., "demonstratyviai" neveikti, bet visą laiką aiškinti tardytojui savo atsisakymo priežastis ar ką nors panašaus plepėti, ko nebus galima palaikyti "neveikimu". Tai gali tęstis tol, kol tardytojas neprieis prie kitų klausimų, ar nenutrauks apklausinėjimo.
Galimybė motyvuoti savo atsisakymą parodymų davimo BK 14 ir 15 str. liudytojui proceso eigoje gali turėti nemažai reikšmės, kadangi jau vien tik tokios galimybės priminimas tardytoją vers teisingiau vesti tardymą ir rašyti protokolą. Kartais tardytojas apklausinėjimo metu griebiasi neteisingų gudravimų, pvz., perspėdamas liudytoją dėl atsakomybės duoti parodymus arba dėl žinomai melagingų parodymų, tardytojas gali praleisti žodį "žinomai" arba pasakyti visai nesamas ar neteisingas bausmes dėl tokio atsisakymo ar melavimo. Kartais tardytojas stengiasi pašalinėmis šnekomis susilpninti liudytojo dėmesį arba neleistinai šiurkščiai šūkauti ar grūmoti. Tokiu atveju liudytojas turi teisę reikalauti, kad visai tokie nekorektiški tardytojo veiksmai būtų įtraukti į protokolą, kartu liudytojas gali atsisakyti nuo parodymų davimo, rizikuodamas būti patrauktas į teismą pagal 189 str. Tokiu atveju kaip tik ir pravers protokole užfiksuoti nekorektiški tardytojo veiksmai.
Jeigu liudytojas iš viso nenori duoti jokių parodymų, tai geriau palaukti tardytojo klaidos ar žioplumo, negu rizikuoti būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn. Esant progai, galima pasiremti BK 187 str., ir dar BK 14 ir 15 str. Kartais tardytojas gali neleistinai užduoti tokius klausimus, kurie kartu nurodo atsakymą - tokiu būdu pažeisdamas BPK 178 str.
XI. Liudytojas ir kaltinamasis turi žinoti, kad tie duomenys, kurie nustatomi parodymų metu baudžiamojoje byloje yra laikomi įrodymais (BK 14 str.). Vėliau tuos įrodymus teismas, prokuroras, tardytojas ir kvotėjas įvertins pagal vidinį savo įsitikinimą, be to: "vadovaudamiesi įstatymu ir socialistine sąmone" (BPK 76 str.). Negali būti įrodymu liudytojo parodymai, pagrįsti žiniomis, kurių šaltinis nežinomas (BPK 77 str.).
Todėl liudytojas savo parodymams turi skirti svarbią reikšmę. Jeigu jis ką nors žino, bet negali būti verčiamas apie tai kalbėti, nes jo parodymai negali būti įrodymais. Tiesa, tokiu atveju liudytojui gali būti užduotas klausimas, kodėl jis negali nurodyti savo žinių šaltinio? Jeigu dėl to, kad pamiršo, ar iš viso aiškiai nežinojo, tai to tardytojui gali užtekti. Bet jeigu žinių šaltinis negali būti nurodytas, vengiant padaryti nemalonumų kokiam kitam asmeniui, tai tokį motyvą tardytojas gali užginčyti. Nors ir nebūtų aiškaus pagrindo remtis BK 14 ir 15 str., tačiau liudytojas gali į tokį ginčą leistis, norėdamas laimėti daugiau laiko arba iš viso stengdamasis kuo daugiau tardytoją blaškyti beprasmiškomis šnekomis.
Pagaliau liudytojas gali atsisakyti nurodyti asmenį, iš kurio gavo žinias, remdamasis tuo, jog tam asmeniui davęs pažadą jo pavardės neskelbti. Šiuo klausimu iškyla klausimas apie moralinę teisę ir pareigą. Jeigu nagrinėjamas nedoras nusikaltimas, tai tuomet ir liudytojo pasižadėjimas tylėti gali būti nedoru. Tačiau, jei nedoras yra ne tariamas "nusikaltimas", bet pats šios bylos užvedimas, tai tokiu atveju liudytojas turi kilnią pareigą išlaikyti paslaptį ir duotą žodį, remdamasis BK 14 ir 15 str. nežiūrint, kokios bus viso to pasekmės.
Liudytojas, taip pat ir kaltinamasis, turi gerai suvokti, kokią reikšmę baudžiamajame procese turi įrodymai, nes tik remiantis tais įrodymais, kurie būna nagrinėjami teisminio proceso metu, gali būti skelbiamas nuosprendis (BPK 331 str.). Teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, nes be šito jis negali būti laikomas nuosprendžiu. Tiesa, ir neteisėti nuosprendžiai būna vykdomi, lyg jie būtų teisėti, tačiau labai svarbu tai, kad moraliai neteisingi nuosprendžai kartu neturėtų ir juridinio pagrindo ir kad juos visapusiškai būtų galima vertini kaip kankinimą ar piktavališką veiksmą.
Tardytojas gali turėti kokių nors duomenų, gautų iš KGB agentų ar iš prokuratūros, tačiau tokie duomenys, nepatvirtinti parodymais, pagal BPK 74 str. negali būti laikomi įrodymais. Tas pats tinka ir magnetofoniniams įrašams, išskyrus tuos atvejus, jeigu jie buvo įrašyti ir laikomi tokiomis sąlygomis, kurios leidžia suklastoti. Tokiu atveju jie gali būti laikomi įrašytų pokalbių daiktiniu įrodymu, tačiau tokius įrodymus vertindamas teisėjas privalo turėti omenyje magnetofoninių juostų montažų ar ištrynimo galimybę; todėl jie paprastai nėra laikomi įrodymais, nors apklausinėjimų metu kartais įrašai būna daromi. Ir jeigu liudytojui ar kaltinamajam būna pateikiamas magnetofoninio pokalbio įrašas, tai jis gali pareikšti, jog tai nieko neįrodo, nes dar reikia įrodyti, kad įrašas nėra suklastotas. Pagaliau reikia atsiminti, kad tokiais atvejais tardytojui reikalingi ne nuogi žodžiai, bet parašas po jais protokole. Todėl, jei liudytojas prasitartų ką nors nereikalinga, tai jis vėliau dar daug ką gali ištaisyti, atsisakydamas pasirašyti tokį protokolą. Tokiu atveju tik vieno negalima atšaukti, tai išplepėtų žinių, kurios gali būti žalingos kitiems asmenims ir bendram reikalui.
Jeigu dėl moralinio silpnumo liudytojas pasirašytų jam nenaudingą protokolą, tai ir tuo atveju jis gali padėtį taisyti, tą protokolą paskutiniu metu suplėšydamas. Suplėšytas protokolas neturi įrodančios galios.
Jeigu po tardymo liudytojas atsimena, kad jo parodymuose kur nors buvo klaida, tai jis turi teisę dėl to parašyti pareiškimą ir jį pateikti įstaigai, kuri jį tardė. Toks pareiškimas turi būti pridėtas prie bylos, nors BPK apie tai nieko nesako. Jeigu kaltinamasis yra areštuotas, tai tokio pareiškimo kopiją galima įteikti jo advokatui. O jeigu liudytojas duotų tokius parodymus, kuriuos jis vėliau laikytų nesąžiningais ar išdavikiškais, tai tokiu atveju galima prikibti prie bet kokių parodymų, visiškai atsisakyti kaip netikslių ir klaidingų. Tokiu atveju liudytojo negalima apkaltinti pagal BK 189 str., kadangi jis neatsisako duoti parodymus, tik atsisako nuo sufabrikuotų parodymų.
XII. Tardytojas turi teisę suvesti akistaton asmenis, kurių parodymuose yra esminių prieštaravimų. Akistaton suvedami tik pirmiau apklausti žmonės. Vienu metu gali būti suvedami ne daugiau kaip du žmonės (BPK 182 str.). Akistatai galioja tokios pat taisyklės ir tokia pati liudytojo ir nukentėjusiojo atsakomybė, kaip ir paprastame tardyme. Suvestieji aki-staton asmenys parodymus duoda iš eilės; tardytojui leidžiant, jie gali užduoti klausimus vienas kitam. Protokole apklausinėjamųjų asmenų parodymai užrašomi ta eile, kuria jie buvo duodami (BPK 183 str.). Akistatoj sunkiau laikytis nusistatymo duoti parodymus tik raštu, tačiau kiekvienas turi teisę pasirašyti tai, ką jie kalbėjo, ir gali reikalauti protokolo ištaisymo.
XIII. Parengtinio tardymo ar kvotos duomenų pagarsinimas be prokuroro, tardytojo ar kvotėjo leidimo - baudžiamas pataisos darbais iki 6 mėn. (BPK 193 str.). Kartais tardytojas reikalauja pasirašyti, jog jis yra informuotas apie tokią atsakomybę. Tačiau atsakomybė nuo to nepadidėja. Jeigu liudytojas ką nors nevykusiai išplepėjo, o vėliau tų savo parodymų nepasirašė, tuomet jis gali viešai apie tai kalbėti, nesibaimindamas dėl atsakomybės pagal BK 193 str.
Asmuo negali būti baudžiamas už pagarsinimą duomenų, kurie buvo atskleisti teismo metu. Taip pat nėra pagrindo bausti už tardymo duomenų pagarsinimą jau pasibaigus teismui, nes tai nesudaro visuomenei pavojaus.
XIV. Teisme liudytojai apklausinėjami po vieną, nedalyvaujant neapklaustiems liudytojams (BPK 313 str.). Liudytojų apklausinėjimo eilę nustato teismas. Klausimus liudytojui užduoda teisėjai, kaltintojai, taip pat nukentėjusysis, civilinis ieškovas ir jų atstovai, gynėjai, įstatyminiai teisiamųjų atstovai ir teisiamieji. Jeigu liudytojas yra pašauktas į teisminį posėdį, vieno iš teisminio nagrinėjimo dalyvio prašymu, šis dalyvis tokiam liudytojui klausimus duoda pirmasis. Pirmininkaujantis šalina tokius klausimus, kurie neturi ryšio su byla.
Teisėjai turi teisę duoti liudytojui klausimus bet kuriuo teisminio tardymo metu.
Apklaustieji liudytojai lieka teismo posėdžio salėje ir negali pasišalinti iš teismo iki teisminio tardymo pabaigos. Pirmininkaujantysis gali teismo nutartimi leisti apklaustiesiems liudytojams, kai jie to prašo, pasišalinti iš salės, prieš pasibaigiant teisminiam tardymui, tiktai išklausius kaltintojo, teisiamojo, įstatyminio jo atstovo, gynėjo, taip pat nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo ir jų atstovų nuomonės (BPK 313 str.).
Šio straipsnio paskutinės dalies reikšmė padidėja tuo atveju, kai teismas vyksta uždarai, arba kai įėjimui posėdžių salėn reikalingi leidimai. Todėl kaltinamąjį gynusieji apklaustieji liudytojai iki teisminio tardymo pabaigos sudaro nors ir negausią, tačiau kaltinamajam labai reikalingą publiką. Todėl teisiamasis gali neduoti aiškaus atsakymo dėl liudytojo apklausinėjimo, tuomet pirmininkaujantysis negalės leisti liudytojui pasišalinti. Kiekvienas teisiamasis, taip pat advokatas, gali pareikšti, jog tardymo eigoje dar gali iškilti nauji klausimai apklaustajam liudytojui.
Turint omenyje, kad teisiamasis net paskutiniame žodyje gali pranešti apie naujas aplinkybes, kurios teismą įpareigotų atnaujinti teisminį tardymą (BPK 328 str.), todėl apklaustajam liudytojui salėje visada turi likti vietos, net jeigu įėjimas apribotas dėl vietų stokos.
Tarybų Sąjungoje šis straipsnis kartais būna pažeidžiamas - liudytojai išvedami iš salės tuoj pat po apklausinėjimo. Todėl liudytojas, prieš apleisdamas salę, tokiais atvejais turi teismui pareikšti, kad sutinkamai su BPK 313 str. jis turi pasilikti salėje. Jeigu ir po to jį išvarys, tai bus pasiekta nors tiek, kad įstatymo pažeidimas bus dar labiau išryškintas.
Tarybų Sąjungoje, skirtingai nuo kitų šalių, liudytojai neskirstomi į kaltinimo ir gynimo liudytojus. Jie laikomi lyg nesuinteresuotais asmenimis, nors dažnai jie būna tik vienos pusės - valdžios - atstovais ir samdiniais. Iš liudytojo teismas laukia tik vieno - kaltės įrodymų, todėl, jei į salę patenka teisiamajam palankus liudytojas, jis negali tikėtis, jog jam bus leista kalbėti teisiamojo naudai, o tuo labiau kad tie jo parodymai bus tinkamai įvertinti. Tokiu atveju galima vaizduoti savo abejingumą ar net priešiškumą teisiamajam ir kartu pateikti jam naudingų parodymų.
Liudytojas, ypač politiniuose procesuose, turi gerai atskirti kai kurių žodžių atspalvius, pvz., vartojant terminus "tarybinis" ar "antitarybinis", reikia turėti omenyje TSRS Konstituciją ir įstatymus, o ne saugumiečių peršamas sąvokas. Tarybiniai įstatymai nedraudžia partijų, kaip tokių, todėl nėra pažeidimas BK 70 str., jei kuriama ne antitarybinė partija. Žodis "šmeižtiškas" BK 68 str. yra paaiškintas BK 132 str., kaip žinomai melagingų, teršiančių prasimanymų skleidimas. Demonstracijos, kaip tokios, negali būti vadinamos "triukšmavimu" arba "viešos tvarkos ardymu", kadangi demonstracių ir mitingų laisvę užtikrina Konstitucija. Lietuvos TSR Konstitucijos 97 str. skelbia, kad "sutinkamai su darbo žmonių interesais ir siekiant sustiprinti socialistinę santvarką, Lietuvos TSR piliečiams įstatymu garantuojama: a) žodžio laisvė, b) spaudos laisvė, c) susirinkimų bei mitingų laisvė, d) gatvių eitynių ir demonstracijų laisvė". "Tačiau, jeigu mitingai, gatvės eitynės, demonstracijos ir kt. neturi tikslo sustiprinti socialistinę santvarką", tai ir tokiu atveju jų negalima vadinti "triukšmavimu" ar "viešosios tvarkos ardymu".
Šitai turi atsiminti ne tik liudytojas, bet ir teisiamasis.
Daug yra žmonių, nepatenkintų praktiškai patirtais piliečių teisių varžymais. Tačiau tie teisių varžymai kyla ne iš Tarybų Konstitucijos ar įstatymų, nors ir jie toli gražu netobuli*. Biurokratiško valdžios aparato liaudžiai primestas niekur neskelbtų antižmogiškų įstatymų "kodeksas" jau tapo visuotinai priimtu ir įprastu. Patekę į valdžios nagus, piliečiai įprato kalbėti ne Konstitucijos ar įstatymų, bet tardytojų ir prokurorų sąvokomis. O juk tomis melagingomis sąvokomis mes dažnai pasmerkiame katorgai kitus ir save. Bet visų blogiausia tai, kad teisius dalykus vadiname neteisiais, o neteisius - teisiais, kad dorus žmones imama vadinti nusikaltėliais, o neteisingus ir nedorus kaltintojus - lyg geradariais, kartu dar labiau skatindami neteisybės klestėjimą. Jeigu kaltintojams ir teisėjams visuomet būtų atskleidžiamas [...], tuomet ir jų įžūlumas gerokai sumažėtų.
-------------
*Straipsnio pastraipa yra tipiško "disidentinio" mąstymo ir taktikos pavyzdys. Nematant galimybės veikti kitomis pasipriešinimo formoms, siūloma pasinaudoti esamos sistemos deklaratyviais aktais, suteikiant jiems tiesioginį prasminį turinį ir priešpastatant totalitarinio režimo politikos vykdytojų veiksmams. - Red. pastaba.
Kuomet teismo ar tardymo metu būna pateikiamas kaltinimas, tuomet kaltinamajam užduodamas klausimas, ar jam suprantama kaltinimo esmė. Esant net mažiausiam įtarimui, kad svarbūs juridiniai terminai kaltinamojoje išvadoje neatitinka juridinės prasmės, kaltinamasis į minėtą klausimą turėtų atsakyti neigiamai. Ilgi aiškinimai nereikalingi, nes tuomet iškyla pavojus būti patalpintam į psichiatrinę ligoninę. Geriausia ramiai atsakyti "ne” arba "nevisai". Jeigu kai kurie kaltinamosios išvados žodžiai gali turėti skirtingą prasmę, tuomet reikia paprašyti paaiškinti jų tikslią reikšmę.
Kaip tik šiuo tardymo ar teismo metu kaltinamasis turi galimybę siekti terminologijos tikslumo ir, jeigu jis to nepasieks, tai tuo pačiu smarkiai padidins pavojų pralaimėti bylą.
Čia pateikiama keletas patarimų tiems atvejams, kuomet liudytojas yra priverstas duoti parodymus, rizikuodamas pakenkti kitų asmenų teisiniams interesams:
a) atvykus į tardymą, neduoti parodymų tol, kol tardytojas nepasakys, dėl kokios bylos jį pašaukė. Taip pat neduoti parodymų, kol tardytojas nepateiks pasirašyti dėl atsakomybės pagal BK 189 ir 190 str.
Tiesa, tardytojas neprivalo atskleisti liudytojui bylos esmės, remiantis BK 193 str., tačiau jis privalo tai paaiškinti, kad liudytojui būtų aišku, jog tie klausimai tikrai liečia toje byloje nustatytas aplinkybes ar faktus (BPK 77 str.). Priešingu atveju liudytojas gali neatsakinėti į klausimus remdamasis BK 14 ir 15 str.
Vienok netikslinga reikalauti, kad tardytojas pasakytų kaltinamojo pavardę, kadangi tardymas gali būti vedamas tuo metu, kai kaltinamieji dar nesurasti. Kitais atvejais tardytojas paprastai pasako pavardes;
b) nepasakyti jokių pavardžių ir neduoti jokių žinių apie asmenis, kurių pats tardytojas neminėjo.
c) nerašyti ir nepasirašyti atsakymų ar kitokių parodymų, kuriuose minimos pavardės ar duomenys apie asmenis, jei tų pavardžių nebuvo tardytojo užrašytuose klausimuose;
Šiuo atveju reikia prisiminti, kad pasakyti parodymai skiriasi nuo užrašytųjų, kadangi dokumentu virsta tik tie parodymai, kurie užrašyti ar pasirašyti;
d) pagal galimybę ignoruoti visus tardytojo klausimus apie tuos asmenis, kuriems minimoji byla nėra iškelta. Tardytojas, užduodamas klausimus, turi laikytis BPK 77 str.;
e) gerai įsidėmėti, kad kiekvienas, kad ir nekalčiausias kieno nors pavardės paminėjimas, netikėtai gali virsti rimtu dalyku. Pavardės paminėjimas reiškia tam tikrą ryšį su tuo asmeniu, todėl ir jis gali būti pašauktas apklausinėjimui. Negalima žinoti, kokios to apklausinėjimo pasekmės. Kartais toks nereikalingas pavardės paminėjimas būna kratos priežastimi - jūs negalite žinoti, kas jos metu gali būti surasta;
f) visais atvejais, kai jus, lyg pokalbio forma, apklausinėja ne tardytojas, arba kai apklausinėjimas neatitinka pašaukimo tardymui taisyklių, reikia neatsakinėti į jokius klausimus nebent savo atsakymą laikytumėte naudingu. Tokia jūsų laikysena nepažeis jokio įstatymo, todėl negalite būti apkaltintas;
g) jeigu tardytojas elgiasi aiškiai nesąžiningai arba jeigu kalba grubiai ir grasinančiai, tuomet jį reikia laikyti asmenimi, piktnaudžiaujančiu savo įgaliojimais. Tokiu atveju liudytojas turi reikalauti, kad visi tardytojo netaktiškumai būtų užfiksuoti protokole. Tuo pačiu reikia ieškoti pakankamos dingsties atsisakyti duoti parodymus esant nenormaliai padėčiai. Jeigu nepavyks pasiekti, kad protokole būtų pažymėtas tardytojo elgesys, tuomet rekomenduojama kuo ilgiau užtęsti apklausinėjimą, stengiantis tardymo esmę paskandinti pokalbyje apie tardytojo neteisėtą elgesį procedūriniu ir formaliu-juridiniu atžvilgiais. Tokiu atveju labai pravers geras įstatymų žinojimas. Neretai tardytojas paleidžia liudytoją ir daugiau jo nebepašaukia.
