ŠILUVOS REZISTENCINĖS ORGANIZACIJOS ĮSIJUNGIMAS Į LLA
Vytautas Dambrauskas
1941 m. baigęs Kauno IV valstybinę gimnaziją ir mokytojų kursus, nuo rugsėjo 16 d. pagal paskyrimą pradėjau dirbti Raseinių aps., Šiluvos vls., Darataičių pradžios mokykloje. Laikui bėgant, susipažinau su apylinkių žmonėmis ir inteligentija. Žmonės vokiečių pergalių buvo priblokšti, nes akivaizdžiai matė jų kariuomenės pranašumą. Vokietijos vyriausybės savavaliavimas, likviduojant Lietuvos laikinąją vyriausybę, didelio įspūdžio kaime nepadarė. Žmonės nesuvokė esamos padėties. Slaptos spaudos dar nebuvo. Gruodžio mėn. gavau LAF memorandumą "Pro memoria", išsiuntinėtą vokiečių kariuomenės vadovybei, vyriausybei, "fiureriui". Tai buvo pirmas neoficialiai platintas dokumentas, nušviečiantis mūsų tikrąją padėtį.
Inteligentų samprotavimai, kad Lietuvoje vokiečiai amžinai neviešpataus, buvo laikomi nerealiais. Aiškinimai, kad karas dar tik prasidėjo, buvo laikomi fantastiškais. Strateginis laimėjimas yra taktinių laimėjimų, pergalių suma (A+B+C=D). Rėmiausi Čekoslovakijos armijos gen.štabo plk.Yestario samprotavimais apie pavienės valstybės pajėgumą. Pulkininko nuomone, kiekvienos valstybės pajėgumas yra vertinamas pažymiais nuo 1 iki 5 (kultūra, ekonomika, kariuomenė), ne jų aritmetine suma, o sandauga. Pvz.: 1xlx5=5, o jei 3x3x3=27. Išvada: valstybės militarinė galia, kariuomenė nėra lemiamas valstybės pajėgumo faktorius. Geriausia, sėkmingiausia taktika neatsveria prastai paruošto strateginio plano. Dėl to antihitlerinės koalicijos pergalė yra neišvengiama. Bolševikų dar sulauksime, todėl reikia tam ruoštis - rinkti ginklus, nes sąjungininkai baigiantis karui, sąskaitas suves tarpusavyje. Tam įrodyti, didžiausias trūkumas buvo mano jaunas amžius: turėjau 20-22 metus, o pašnekovai - trisdešimt, penkiasdešimt...
Gretimame kaime, kur mokytojavau, gyveno bendraamžis Alfonsas Petryla, baigęs Raseinių žemės ūkio mokyklą. Dirbo už berną dėdės Stasio Petraičio ūkyje ir, puoselėjo paveldėjimo viltį. A.Petryla buvo sumanus, veiklus, judrus vaikinas, turėjo daug pažįstamų. Vėliau tapo vienu pagrindinių nelegalios veiklos organizatoriumi, ginklų rinkėju. Mano mintims jis pritarė ir pradėjo burti bendraminčius. Jau buvo sukaupęs nemaža ginklų, o paskatintas dar uoliau rinko. Taip abu "atitikome kirvis kotą".
□ Vytautas Dambrauskas, mokytojas, Šiluvos vls. 1942 m.
□ Dominykas Grumuldis, 1950 m. išėjęs į mišką ir žuvęs
Baigiantis 1942 m., jau ir skeptikai pamatė - vokiečiams tenka trauktis. Kadangi mūsų organizacija išaugo, nusprendėme į savo veiklą įtraukti karininką. Mokytoju Šiluvoje dirbo kpt.Matelis, kuris rėmė vokiečius ir, menkindamas pasipriešinimo šalininkus, kalbėjo: "Ką jūs ten su savo surūdijusiais šautuvais vokiečiams ar bolševikams padarysite". Viršaitis kpt.P.Ulčinas taip pat netiko. Pasirinkome kooperatyvo pirmininką kpt.J.Žemaitį, baigusį artilerijos gen.štabo akademiją Prancūzijoje. 1943 m. vasarį apsilankiau J.Žemaičio bute Šiluvoje, nes jį pažinojau. Pasikalbėjome apie padėtį pasaulyje ir Lietuvoje. Prisistačiau esąs militarinės krypties patriotinės organizacijos įgaliotas. Papasakojau, kad organizacija veikia penketukų principu ir jai reikia vadovo karininko, ar bent garbės patarėjo, nes tarp mūsų nemažai puskarininkių, o karininko neturime. Viskas jau paruošta, organizacinio darbo nebereikės dirbti. Kadangi ateitis gana neaiški, turėtume būti viskam pasiruošę. Kpt.J.Žemaitis, padėkojęs už pakvietimą ir pasitikėjimą, pasakė, kad prie mūsų prisidėti negalįs dėl šeimyninių aplinkybių...
1943 m. pavasarį prasidėjo mobilizacija į vokiečių armiją ir jaunų vyrų gaudynės. Tuo metu gaudavome daug antinacinės spaudos. Visuomenėje vyravo pasyvaus pasipriešinimo taktika: ekonomiškai remiame administraciją, žmonių į frontą nesiunčiame, nes mobilizaciją turi teisę skelbti tik Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė. Prasidėjus jaunimo gaudynėms, slapstėmės septyni šaukiamojo amžiaus jaunuoliai. Kiek aprimus, kaimo jaunuoliai nenustygo kasdieninio darbo: visa grupė vežė mėšlą ir kratė laukuose. Aš, kaip mokytojas, fiziškai ne toks pajėgus, buvau sargyboje, turėjau žiūronus. Taip ir uždirbdavome duoną.
Tėvas - kompozitorius Jonas Dambrauskas - bendravo su operos solistu A.Kučingiu. Abu dirbo Valstybės teatre. A.Kučingis prieš karą dirbo kariuomenės vyr.štabo topografijos skyriuje. Tėvui prašant, jis parūpino Raseinių aps. topografinių kariškų žemėlapių.
Rinkome ginklus, juos komplektavome. Turėjome labai gerą šaltkalvį-ginklininką M.Lauryną iš Šiaulelių. Jis pagamindavo trūkstamas ginklų detales. Turėjo tikslias tekinimo ir kitokias stakles. Ginklų remonto darbus mėgo. Man vokiškam pistoletui "Dreyse" pagamino naują vamzdį, nes esamo sriegiai buvo labai išdilę.
Nelegalios veiklos centralizuotas valdymas būtinas. 1943 m. spalį Raseiniuose užmezgėme ryšius su LLA per studentą hidrotechniką Kazimierą Špuką iš Kauno. įsijungdami į LLA, raseiniškiams dėl atsargumo pranešėme tik apie trečdalį turimų ginklų. Tačiau ir iš jų, įsakė 1 lengvąjį kulkosvaidį perduoti dubysiškiams. [sakymą įvykdėme.
1944 m. balandžio mėn. prasidėjo trintis dėl savarankiškumo, nes nenurodėme tikslaus žmonių skaičiaus. Nusprendėme apgaulės būdu (neva vokiečiai atvažiuoja daryti kratos), atsiimti savo lengvąjį kulkosvaidį.
1944 m. gegužės mėn. gavome LLA vyr.vadovybės įsakymą, kaip pasiruošti artėjančiam vokiečių-bolševikų frontui. Viename punkte buvo nurodyta apsivalyti būsimą savo veiklos teritoriją nuo priešo informatorių, potencialių saugumo agentų. Iš Raseinių gavome įsakymą likviduoti savo teritorijoje 3 asmenis. Juos gerai pažinojome. Buvo mūsų teritorijoje nevertų vaikščioti Lietuvos žeme, bet gautame sąraše nebuvo nei vieno. Jame atsidūrė tik eiliniai atsitiktiniai žmonės: jaunas rusas niekuo nepasižymėjęs, nebent tuo, kad sirgo džiova, kitas - buvęs LLA nario samdinys. Kilo įtarimas, iš kur gauta tokia nekompetentinga informacija ir kaip galėjo patekti mums LLA kanalu? Pasitarę A.Petryla, Bučinskas (viršila, miško žvalgas iš Roglaičių) ir aš nutarėme įsakymo nevykdyti. Prašėme leidimo savarankiškai veikti, bet dėl sutrikusio ryšio, atsakymo negavome...
Pirmas pokalbis su Petru Bartkumi įvyko Šiluvos vls. Bogušiškių k. namelyje, kuriame gyvenau mokytojaudamas 1944 m. gruodžio mėn. savaitę prieš Kalėdas. P.Bartkus atėjo su 3 palydovais, iš kurių pažinau tik A.Petrylą. Buvo jau sutemę, tvyrojo rūkas. Į namelį nėjome. P.Bartkus pasiūlė darbą rinktinės OS informacijos skyriuje. Sutarėme, kad ryšį palaikysime per Vytautą Špuką iš Juškaičių (sl.Žvirblis, Kuolas), susirašinėsime atviru tekstu. Slaptesnę informaciją palaikysime dviženkliu šifru, kurį komplikuosime iki penkiaženklės eilutės pirmą, ketvirtą ir penktą skaičių užpildydami atsitiktiniais fiktyviais skaičiais. Kodu buvo paimtas lietuvio poeto eilėraštis, kurio tekste yra žodžiai "balta ramunė". Kodą galiu ir po daugelio metų atstatyti. Šis nesudėtingas šifras patogus tuo, kad prireikus šifruoti galima bet kurioje vietoje, nes nereikalingas šifro lapas. Dainius (P.Bartkus) informavo, kad mane saugos ateities veiklai, su daliniais ryšio nepalaikysiu ir jokių ryšininkų nebus.
1945 m. vasaros pabaigoje iš Dainiaus gavau vokišką nešiojamą karišką UTB siųstuvą, kurio veikimo spindulys 20-25 km. Jį reikėjo taisyti, o aš buvau radijo mėgėjas. Be to, nurodė "globoti" organizuojamos skubaus ryšio linijos "Šiaurė-Pietūs" ryšininkus. Padėkojo už vertingą informaciją, gautą birželio mėn. ir pageidavo daugiau. Davė LAF veikėjo Bavarskio adresą Kaune, Aušros take. Beje, paaiškėjo, kad tokio numerio nėra...
Su Dainiumi ryšius palaikiau iki 1946 m. vidurvasario. Paskutinį kartą į jo stovyklą Šiluvos apylinkių miškuose mane nuvedė ryšininkas Kuolas. Dainius buvo šviesi asmenybė, kovotojas ir poetas.
Persikėliau gyventi į Kauną, ruošiausi studijuoti elektrotechniką. Studijų metais (1947-1952) pas mane Kaune lankėsi Šiluvos visurinės mokyklos mokytojas A.Babianskis, kurio prašomas per kelis kartus jam daviau apie 10000 egz. balto rašomo popieriaus lapų, kurio mano tėvai turėjo nuo vokiečių okupacijos metų. A.Babianskis pas mane lankėsi berods iki 1949 m. Išlikau, nes kovos draugai manęs neįklampino. Tačiau visą laiką laukiau arešto...
□ Šiluvos OS naudoto šifro pavyzdys
Buvęs ryšininkas Vytautas Špukas prisimena:
Gyvenau Juškaičių k., kur dirbau savo tėvo ūkyje, vėliau Lyduvėnų geležinkelio stotyje. 1943 m. pavasarį su Darataičių pradžios mokyklos mokytoju Vytautu Dambrausku organizuotai slapstėmės 7 vyrai nuo gaudymo į vokiečių kariuomenę. 1943 m. pabaigoje įsijungėme į LLA (Lietuvos Laisvės Armiją). 1945 m. pradžioje susikūrus LLA Žebenkšties rinktinei, kurios vadas buvo kpt.Juozas Čeponis. Org.sektoriaus (OS) viršininkas Petras Bartkus- Dainius, taip pat ir žvalgybos-informacijos skyriaus viršininkas, pastarąsias pareigas ėjo kartu su Vytautu Dambrausku-Šarūnu iki 1946 m. pabaigos. 1945 m. vasarą Žebenkšties rinktinės štabo viršininku buvo kpt.Jonas Žemaitis. Aš buvau rinktinės štabo pagrindinis ryšininkas, palaikiau ryšį su kitais ryšininkais ir Vytautu Dambrausku. Kpt.J.Žemaičio žmona su sūneliu Laimučiu buvo slapstoma Vytauto Dambrausko tėvų bute Kaune, Savanorių pr.36-8. Dambrausko tėvų bute pas Žemaitienę buvau apsilankęs nemažiau 3 kartų. Vieną kartą bute nieko neradau, bet kaimynai pasakė, kad senasis Dambrauskas yra kieme. Ten radau kompozitorių žaidžiant su Laimučiu...
