JONČIŲ ŠEIMOS TRAGEDIJA
LAISVĖS KOVŲ ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT ...
Tauragės aps..Eržvilko apylinkėje yra kaimas Užvarniai. Iš vienos pusės jis glaudžiasi prie miško, o iš kitos - vingiuoja upė Šaltuona. Šiame ramiame kaimelyje gyveno vidutinių ūkininkų Jončių šeima: tėvas ir du sūnūs - Kleopas ir Vladas. Vyresnysis Kleopas pagal
□ Vladas Jončia-Vaidotas
tradiciją turėjo paveldėti ūkį, o Vladas ėjo mokslus.
Vokiečių metais šeima išliko nepaliesta. Užėjus rusams, raudonasis uraganas sujaukė, sulaužė ir pražudė daugelį kitų lietuvių šeimų.
Vladas Jončia (1925-1946) mokėsi Tauragės vidurinėje, tačiau paskutinę klasę baigė Eržvilke. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti Gaurės valsčiaus sekretoriumi. Mokydamasis Eržvilke, priklausė patriotiškai nusiteikusių mokinių grupei. Jaunuoliai, matydami siautėjanti bolševikinį terorą, dažnai po pamokų susitikdavo. Vienminčių būreliui priklausė: Vladas Jončia, Vytautas Tališauskas, Juozas Nausėda, Jonas Blažys ir kiti. Jie skaitė ir platino pogrindžio spaudą.
Baigęs vidurinę mokyklą, 1945 m. Vladas pradėjo dirbti Gaurėje valsčiaus sekretoriumi, kad galėtų padėti kaimo žmonėms išsisukti nuo nepakeliamų pyliavų ir vaikinams nuo armijos, parūpindavo jiems reikalingus dokumentus. Taigi vykdė pasipriešinimo sąjūdžio užduotį.
Dirbdamas valsčiaus sekretoriumi, ne tik padėjo kaimo žmonėms, bet ir partizanams pranešdavo apie garnizono ir stribų judėjimą, jų planus. Jis parengė ir Gaurės miestelio puolimo planą. Puolimas įvyko 1946 m. vėlyvą rudenį. Sutelktos partizanų jėgos užėmė Gaurę, išblaškė stribus, šie ir komunistai nebežinojo nė kur slėptis. Sudeginę išvežti rengiamų žmonių sąrašus ir kitus dokumentus, partizanai išlaikė užėmę Gaurę kelias valandas. Paskui pasitraukė. Vladas atsidūrė ligoninėje, tačiau saugumas jį įtarė ir prie palatos durų laikė stribų sargybą. Tačiau Vladas, pasidaręs iš paklodžių virvę, nusileido į kiemą ir pabėgo. Artimųjų padedamas pasiekė mišką ir visiškai perėjo pas partizanus. Priklausė Rolando, vėliau Eimučio būriui. Turėjo slapyvardį Vaidotas.
NKVD pradėjo persekioti, tardyti Jončius, tad netrukus ir brolis Kleopas buvo priverstas pasekti Vlado pavyzdžiu.
Vladas buvo labai drąsus, nuoširdus ir geras jaunuolis. Apie tai pasakoja ir dažnai Jončius prisimena buvęs geras Vlado draugas Pranas Jonikas, tuo metu buvęs ryšininku, slapyvardžiu Lakūnas. Jis daug padėjo partizanams, kol pagaliau pateko į lagerius. Išliko gyvas, gyvena Tauragėje.
Neilgai teko Vladui minti pavojingus partizanų takus. Apie jo paskutinį lemtingąjį mūšį rašė jo draugas Juozas Nausėda išlikusiuose užrašuose.
"Kautynės. Mes apšaudome ūkyje esančius enkavedistus, o patys sparnais traukiamės miškan. Mūsų pusėje kalena 5 kulkosvaidžiai. Dešinysis priešų sparnas bando užkirsti mums kelią, bet tuoj į ten siunčiame stiprią ugnį. Gera ir smagu gulėti prie gerai kalenančio kulkosvaidžio ir ieškoti taikinio. Pro galvą prazvimbė keletas kulkų. Aha - jau pastebėjo. Traukiuos ir aš. Aplink lygūs laukai, tik tarpely tekantis nedidelis griovys. Juo ir slenka laisvės kovotojai. Ir... O Dieve! Staiga krinta žemėn mūsų kovos draugas Vaidotas. Tas pats mūsų klasės draugas Vladas. Nutyla jo kulkosvaidžio daina, sudainavusi paskutinį kartą. Prie lavono prišoka Mindaugas (Vytautas Gužas) ir paima kulkosvaidį, o aš spaudžiu savąjį ginklą ir laidau mirties serijas. O širdy...? Nebenoriu nei kalbėti, ką jaučiau Vaidoto netekus. Tai įvyko 1946 m. spalio 13 d." (Čia aprašytas mūšis Šiauriškių kaime, netoli Gaurės.)
Lavonas buvo atvežtas ir išniekintas Gaurėje. Nėra žinių, kur užkasė Vladą. Vieni kalba, kad buvo įmestas į šulinį prie kitų partizanų palaikų, kiti tvirtina, kad jį užkasė prie tvarto, saugumo teritorijoje. Dabar toje vietoje pastatyti nauji kultūros namai. Tėvynės gynėjų palaikais niekas nepasirūpino.
Seniesiems Jončiams prasidėjo tiesiog neįmanomas gyvenimas. Dažnos kratos, mušimas - kur sūnus? Viską atimdavo atvažiavę stribai, patyčioms nebuvo galo. Sūnus Kleopas (1921-1947) kartais paslapčia aplankydavo tėvus. Su tėvu jis įrengė bunkerį neprieinamoje vietoje, Šaltuonos krante. Kartą, aplankęs tėvus, Kleopas pasiliko nakčiai bunkeryje. Rytą tėvas pastebėjo kitame kaimo gale kareivius. Išsigando ir pasileido bėgti į mišką, bet ne tiesiai, o pasuko pro bunkerį, kad įspėtų sūnų. Okupantai visa tai pastebėjo, ėmė į jį šaudyti. Kleopas tada puolė Šaltuonon, tačiau kitame jos krante pasivijo šūviai. Tai įvyko 1947 m. rugsėjo mėnesį.
Kleopą užkasė prie Gaurės, senose apleistose evangelikų kapinaitėse. Praslinkus gal mėnesiui, jo palaikus nakčia išsikasė jo mylima mergaitė Zosė, padedama kaimyno Prano Joniko. Parsivežė namo, perrengė uniforma, pašarvojo. Dar su tamsa nuvežė į gretimą bažnytkaimį Pašaltuonį ir palaidojo kapinėse. Drąsi lietuvaitė Zosė atliko žygdarbį, nes toks žuvusio partizano pagerbimas jai galėjo kainuoti ilgus lagerių metus.
Žuvus antrajam sūnui, senųjų Jončių gyvenimas tapo tiesiog nepakeliamas. Netekus abiejų sūnų, širdgėla neapsakoma, o čia dar kareiviai ir stribai išvežė viską, kas dar buvo likę. Neilgai gyveno senasis Jončia. Pasimirė iš skausmo ir nepriteklių. Juk niekas nenorėjo, o ir nelabai galėjo padėti "banditų" šeimai. Vyrui minis, motina išsikėlė pas gimines į tolimą apylinkę ir dideliame varge ten mirė.
Irena Lukšytė
