APIE PALANGOS KUOPĄ

Marytė Jurevičiūtė

Iki 1946 m. pradžios Palangos apylinkėse miškinių nebuvo. Ėjo gandai, kad kitur Lietuvoje jų yra. 1945 m. aš lankiau Palangos gimnazijos 6-ąją klasę. Mūsų klasėje mokėsi 4 mergaitės ir 8 berniukai. Visi mokiniai daugiausia iš miesto. Tiktai aš ir Steponas Skersys iš kaimo; Apolinaras Grabys buvo atvažiavęs iš Skuodo. Visi mokiniai buvo suaugę, nes karas sutrukdė mokslui.

Vieną 1946 m. kovo mėnesio dieną Steponui Skersiui pranešė, kad naktį Želvių kaime kažkas nušovė jo moliną. Skersys iškeliavo į Želvius, o jį palydėti išsiuntėme Grabį. Kaimas buvo apie 20 km nuo Palangos. Kadangi tuo laiku keleivinės mašinos nevažinėjo, eiti reikėjo pėsčiomis, todėl visa klasė lydėti negalėjome.

Per laidotuves paaiškėjo, kad nusikaltimą padarė Darbėnų stribai. Jie naktį atvažiavo su mašina į vienkiemį ir laužėsi į tvartus. Skersienė, išgirdusi, kad kažkas laužiasi, užlipo ant aukšto ir pradėjo garsiai šaukti pagalbos. Stribai, supratę, kad jų planai žlugo, paleido seriją iš automato į Skersienę.

Prie supilto kapo Steponas pasakė:

- Mama, prisiekiu Tau, kad surasiu Tavo žudikus.

Skersienė turėjo keturis vaikus: dvi mergaites ir du berniukus. Stepono brolis Antanas taip pat mokėsi Palangos gimnazijos 5-oje klasėje. Vaikai nespėjo sugrįžti iš kapinių, o čekistai jau buvo apsupę sodybą. Skersiukams teko pasitraukti. Taip jie visi keturi pradėjo slapstytis. Mergaitės prisiglausdavo pas žmones, o Steponas ir Antanas išėjo į pogrindį. Neužilgo prie jų prisijungė ir Apolinaras Grabys. Taip pradžią Palangos kuopai šie trys gimnazistai: Steponas Skersys-Kovas, g 1927 ra, Antanas Skersys-Genys, g.1928 m ir Apolinaras Grabys-Vaidila, g.1927 m.

1946    m. rugpjūčio pabaigoje jie išsivedė ir mano brolį Albertą Jurevičių, g.1925 m. Iki to laiko jis mokėsi Liepojos dailės technikume, bet vieną dieną kažkas parašė ant lentos šūkį, išjuokiantį saugumiečius. Atėję iš saugumo pradėjo tardyti visą klasę, bet niekas neišdavė tai padariusių. Tada saugumiečiai surinko visų berniukų pasus ir įsakė ateiti į saugumą. Berniukai nenuėjo, o išlakstė kas kur. Brolis parsirado į Užkanavių kaimelį. Kol stribai neužuodė, buvo ramu, bet tai tęsėsi neilgai. Jie pradėjo mus dažnai lankyti ir broliui teko slėptis, nes neturėjo dokumentų.

Jaunimas tikėdamas, kad slapstytis teks neilgai ir nenorėdamas būti išvežtas į Sibirą, ėjo į mišką ir žuvo savo žemėje. 1947 m. į Palangos kuopą atėjo: Alfonsas Knystaulas-Ragūnas, Stasys Lisauskas-Antanas, Pranas Benetis-Maželis ir Albertas Jurevičius-Sakalas.

1947    m. balandžio mėn. iš 26 į 27 d. Grabys, Skersys ir Jurevičius nakvojo netoli Darbėnų Ganšų kaime, pas Grabio tetą Kusienę, kur gyveno ir jo močiutė. Paryčiais išvydo juos supančius kareivius. Supratę, kad trise negalės pasipriešinti, stengėsi pasitraukti, bet nepavyko. Žuvo Grabys ir Jurevičius. Tai buvo pirmieji žuvę miškiniai iš Palangos kuopos Buvo šnekama, kad juos išdavė kaimynų šeima, kuri greitai, bijodama keršto, išbėgo gyventi į miestą.

Žuvusiųjų kūnus atvežė į Darbėnus ir pametė aikštėje ant grindinio. Čekistai klausinėjo žmonių, ar tarp jų nėra pažįstamų. Vienas vyriškis pasakė, kad čia palangiškiai. Kūnai tuojau buvo atgabenti į Palangą ir pamesti vaistinės prieangyje. Tuo laiku vaistinėje buvo čekistų būstinė. Čia greitai buvo išaiškinta, kas ir iš kur. Tiktai niekas neatpažino skuodiškio Grabio. Po kelių dienų žuvo ir ką tik įsijungęs į kuopą Butkus.

Kur šie trys vyrai palaidoti, nežinome iki šiol. Čekistai juos išvežė naktį ir su labai palikimais bendrais. Žuvus Grabiui-Vaidilai, į Palangos kuopą įsijungė jo brolis Vytautas. Jis taip pat mokėsi Palangos gimnazijoje.

Partizanai, bent jau pas mus Žemaitijoje, nevaikščiojo dideliais būriais. Daugiausia dviese arba trise, nes taip mažiau krisdavo į akis ir lengviau buvo susirasti maisto. Palangos kuopai vadovavo Apolinaras Grabys-Vaidila, o jam žuvus vadovavimą perėmė Steponas Skersys-Kovas. Palangos kuopoje buvo dar vienas jaunas vyras, grįžęs iš Karelijos. Tai Pranas Benetis-Mažylis ir du broliai Juozas ir Mikas Katkai iš Lazdininkų kaimo. Palangos kuopa tiesiogiai priklausė Kardo rinktinės vadui Kazimierui Kontrimui-Montei (paskutiniu laiku jį vadino Tėveliu). Su vadu ryšį palaikydavo Knystautas, Lisauskas ir Benetis. Tie trys vyrai eidavo per kuopas, surinkdavo visas žinias ir perduodavo vadui. Jie ilsėdavosi Palangos kuopoje.

Miške buvo visokių: iš didelio ūkio ir visai bežemių, o daugiausia - gimnazistų, jaunimo, kuris labai mylėjo savo tautą, savo tėvynę ir norėjo ją matyti laisvą ir nepriklausomą. Matydami kas naktį stribų ir čekistų suiminėjamus žmones ir draskomas šeimas - ryžosi būti jų užtarėjais.

Atsimenu, kaip vieną naktį Kretingos apskrityje suėmė daugiau kaip 30 mokytojų. Tarp jų ir mano brolį, dirbusį Palangos gimnazijoje, ir dar keletą vyresniųjų klasių mokinių. Mus, atėjusius iš ryto į klasę, išgirsta žinia apie suėmimus pritrenkė, kaip žaibas iš giedro dangaus. Mergaitės braukėme ašaras, o iš berniukų laikysena rodė, kad jie kažką nusprendė. Po kurio laiko vienas po kito dingo vyresniųjų klasių mokiniai. Niekas nežinojo, kur jie. Vėliau sužinojau, kad jie pasirinko mišką, o ne suėmimą.

Okupacijos metais daug rašė, kad miškiniai plėšikavę ir šaudę nekaltus žmones. Tai-didelė netiesa. Gal kur ir pasitaikė, kad jie likvidavo nekaltą žmogų, bet dėl to kalčiausi buvo aplinkiniai gyventojai, nes dažniausiai teikė informaciją jie, o juk viską išsamiai patikrinti miškiniai neturėjo galimybių. Mes puikiai žinome, kiek daug mūsų žmonių dėl pavydo ir asmeninių sąskaitų išdavinėjo žmones ne tik miškiniams, bet ir čekistams, o dabar kaltinami tik partizanai.

Dėl plėšikavimo taip pat netiesa. Miškiniai nekrovė sau turtų, o drabužius ir maistą žmonės jiems patys duodavo. Gal būt, jie pasiimdavo iš tų, kurie jų nekentė ir persekiojo ar buvo prijaučiantys čekistams.

Vieną kartą sutikau savo klasės draugą Steponą Skersį, tuomet buvusį Palangos kuopos vadu. Jis man atrodė labai susikrimtęs ir pasimetęs. Mano paklaustas, kas nutiko, ar kas nors žuvo iš draugų, jis atsakęs, kad čekistai krečia dideles šunybes: pasiuntę į šias apylinkes nusikaltėlius, kurie plėšikauja prisidengdami partizanų vardu. Tris savaites buvo einama plėšikų pėdsakais. Svarbiausia tai, kad čekistai apiplėšinėjo žmones, padėdavusius partizanams. Žmonės nesuprato, nes nusikaltėliai pasisakydavę esą partizanai. Teko ilgai įtikinėti, kol jie pradėjo suprasti čekistų gudrybes. Svarbiausia tai, kad juos susitikus reikės likviduoti, nes kalėjimų ar teismų partizanai neturėjo, o paleisti neturėjo moralinės teisės.

Turbūt ir pats šėtonas tiek nesugalvotų, kiek sugeba čekistai. Stribų gretas čekistai papildydavo visokiais nusikaltėliais ir girtuokliais. Juos siųsdavo į kaimus ir leisdavo daryti ką nori. Stribai plėšdavo, prievartaudavo, žudydavo ir niekas negalėjo pasiskųsti dėl jų elgesio. Toks chaosas pokario laikais ir varė siaubą gyvenantiems kaime žmonėms. Miestuose to nebuvo, nes ten jiems nebuvo kas veikti: nei pavalgyti, nei išgerti negaudavo. Dabar stribai aimanuoja, kad juos labai apšmeižia, o jie, atseit, dirbę Lietuvai labai gerą darbą.

Neseniai sutikau moterį, dabar jau pagyvenusią, o tada ji buvo jaunutė mergina. Netoli nuo Darbėnų, Lazdininkų kaime, Grabių (jos tėvų ) sodyboje buvo iškastas ir gerai užmaskuotas bunkeris. Ji buvo baili, todėl išėjo gyventi į kitą kaimą pas svetimus žmones. Tėvai ir vyresnioji sesuo buvo drąsesni - sutiko, kad vyrai slėptųsi pas juos.

Vieną rytą, eidama pas tėvus, pastebėjo, kad netoli jų sodybos labai daug kareivių ir milicijos. Motinos paklausė, kodėl tiek daug kareivių šlaistosi apie jų namus. Ta susiėmė už galvos ir tyliai ištarė: "Turbūt užuodė bunkerį". Slėptuvėje tuo metu buvo keletas vyrų. Išleisti jų negalėjo, nes apsupimo žiedas visai susiaurėjo. Motina, įėjusi į kitą kambarį, suklupo prie Mari jos paveikslo, iškėlė į ją rankas ir pradėjo maldauti, o ašaros ritosi jai per veidą. Duktė stovėjo ir žiūrėjo į savo motiną: kaip dar ji gali melstis. "Mano smegenys ir liežuvis buvo sustingę. Negalėjau pratarti nė žodžio, o motina vis meldėsi ir prašė Marijos pagalbos. Tuo tarpu čekistai ir stribai vertė visus namus aukštyn kojom: badė, kasė, laužė... Tą kartą pasisekė -slėptuvės nerado. Aš manau: padėjo ir apsaugojo partizanus Dangiškoji Motinėlė".

Po poros metų slėptuvę iššnipinėjo kaimynas Kazimieras Kiškis. Tada slėptuvėje buvo du vyrai: Steponas Skersys-Kovas ir Jonas Šlymas-Petras. Šlymas pabėgo, o Skersį sužeidė į galvą ir paėmė dar gyvą. Skersys buvo paguldytas į Kretingos ligoninę, o prie jo atvežta jaunesnioji Grabių duktė Petronėlė. Čekistai galvojo, kad Skersys, atgavęs sąmonę ir pamatęs pažįstamą žmogų, neprisimins, kad yra sekamas ir pradės viską šnekėti, bet gudrybė nepasisekė: jis neatsakydavo į čekistų klausimus. Atgavęs sąmonę, plėšdavo tvarsčius, kad nukraujuotų. Paklaustas, ar nebaisu tokiam jaunam mirti, Skersys atkirto, kad mirti jis nebijo, tik gaila, kad nesugebėjo išvyti čekistų iš Lietuvos. Po keletos dienų partizaną išvežė į Vilnių, bet kelyje jis mirė. Kas žino, kaip ten buvo? Ar jie jį užmušė, ar mirė pats? Kur palaidotas -nežinia.

Steponas Skersys buvo pirmasis ir ilgiausiai išsilaikęs partizanas Palangos apylinkėse. Žuvo apie 1948 m. Petronėlė Grabytė buvo nuteista 25 metams, lageriuose išbuvo iki Stalino mirties ir tebegyvena Lazdininkuose.

1948 m. Vilimiškės kaime pas Jesinskus susekė slėptuvę. Stribai dvi paras gulėjo netoli esančiuose krūmuose ir pastebėjo, kad iš Jesinskų namo išbėgo dvi merginos. Merginas pažino. Tai buvo Palangos gimnazijos mokytoja Elytė Gudaitė ir medicinos seselė Šeibelytė iš Kretingos. Čekistai jų seniai ieškojo. Stribai puolė paskui jas į trobą ir sulaikė, nespėjus joms slėptuvėje pasislėpti. Jesinskai, pamatę, kas atsitiko, nieko nelaukę, išlakstė kas sau, o stribai išgrobstė jų turtą ir sudegino sodybą. Po kiek laiko Jesinskus išvežė į Sibirą. Šį bunkerį susekė stribas Padrieza.

Padrieza gyvena Palangoje. Čia gyvena ir buvęs stribas Žvirblinskas, per tardymus pasižymėjęs begaliniu žiaurumu. Palangoje gyvena daug žmonių, kuriuos jis tardė. Papulti į jo rankas buvo tolygu mirčiai. Šventojoje gyvena buvę stribai Andrius ir Juris Kalviai, o Palangoje - Kostanauskas ir Benetis.