Partizanai: Istorija ir dabartis

RADAU JUODĄ KASPINĄ...

Bronė Dirmauskaitė-Latožienė

Esu gimusi 1919 m. Viktoro Dirmausko ir Elenos Gečionaitės šeimoje. Vaikystėje esame gyvenę pas giminaičius Malinauskus Bakučių kaime. Paskui tėveliai Įsikūrė prie Kalnujų. Čia, Paserbenčio kaime, ir užaugau. Lankiau Kalnujų pradžios mokyklą, mokiausi Raseinių žemės ūkio mokykloje. Mano tėvelis mirė 1953 m., mamytė -1965 m. Miręs jau (1973 m.) ir brolis Jonas.

Giliausi mano prisiminimai susiję su vieno įžymesnių Raseinių krašto partizanų vadų - kapitono Juozo Ščepavičiaus-Čeponio (Tauragio) asmenybe. Dabar tai jau labai tolimi laikai, daug kas užsimiršo, išblėso.

Su Juozu Čeponiu susipažinau 1940 m., vasarėjant. Draugavau su jo giminaite, ji dažnai pasikviesdavo mane į jaunimo susibūrimus, kuriuose ir Juozas dažnai dalyvaudavo. Aišku, tada ir pagalvoti negalėjau, kad kada nors su juo teks artimiau bendrauti...

Netrukus visos pramogos pasibaigė: užėjo, užplūdo nišai. Į valdžią iškilo visokie pašlemėkai; ūkininkams uždėjo pyliavas, prasidėjo areštai. Žmoneliai pritilo, susitraukė, tik su artimesniais kuždėjosi: "Suėmė... paėmė... išsivedė..." Rudenį ir mūsų (Kalnujų) mokytoją išsivežė; žmona nėščia su trimis berniukais liko... 1941-ųjų birželis atnešė dar baisesnę negandą - žmones šeimomis vežti pradėjo. "Svieto pabaiga!.." - dūsavo, klausydamiesi apie žmonių prigrūstus vagonus Viduklėje, Lyduvėnuose, apie nieko prie ešelonų neprileidžiančius skersakius sargybinius - žvėris...

Užgriuvo karas, pusę Raseinių miesto nupleškino. Užėjo vokiečiai. Vėl prievolės, gyvulių surašinėjimai, jaunimo gaudynės darbams Reiche. Jau 1943 m. naktimis pradėjo skraidyti rusų lėktuvai; kabino "lempas", kažkur toli bombarduodavo, laukus nubarstydavo lapeliais, kuriuose žadėjo greitą "išvadavimą". O vokiečiai "trumpino" ir "trumpino" frontą, niekaip negalėdami sustoti; grėsmingai artėjo bolševikai.

1944-ųjų vasarį, generolui Plechavičiui pašaukus savanorius į Vietinę rinktinę, įstojo ir Čeponis. Jo dalinys stovėjo Varėnoje. Sužinojęs apie nedoras vokiečių kėslus plechavičiukų atžvilgiu, Juozas Čeponis su keliais savo pavaldiniais iš Žemaitijos nakčia, civiliais persirengę, iš Varėnos pasitraukė ir vargais negalais pasiekė namus. Netrukus jo pradėjo ieškoti, darė kratas, rengė pasalas. Teko nuolat kaitalioti buvimo vietą, žmonėse nesirodyti.

□ Bronė Dirmauskaitė-Latožienė,

Taigi nuo 1944-ųjų pavasario man teko vykdyti smulkius Juozo Čeponio pavedimus; jau tada jis telkė vyrus į Lietuvos Laisvės Armiją, rengėsi kovoms su okupantais. Į Raseinius, kur tada dirbau, jis atsiųsdavo su laiškais savo seną tėvelį. Susilaukiau ir rimtesnės užduoties. Jei neklystu, tai buvo netrukus po Juozo Čeponio pusbrolio Prano Ščepavičiaus primicijų: ruošti vaišes padėjau ir aš. Turbūt balandžio pradžia buvo. Paprašė pargabenti iš Varėnos pas šeimininkę paliktą lietuvišką karininko uniformą, kitus daiktus.

Nuvažiavau gerai. Į stotį pasitikti atėjo pati šeimininkė. Pas ją pernakvojusi, rytą su daiktais vėl į kelionę. Grįžti per Kauną bijojau, nes ten dažnai kratydavo. Išvažiavau traukiniu per Radviliškį. Lagaminą vagone pakišau giliai po suolu priešingoje pusėje, bet kad gerai jį matyčiau. Jau antrame sustojime atsirado tikrintojai: tikrino visų keleivių pasus. Daiktų, laimei, nenaršė...

Išlipau Viduklės stotyje ir... pėstute 15 kilometrų į Juozo Čeponio tėviškę - Kunkojus. Nuvargau baisiai, temdama tų, rodos, nesunkų lagaminą. Pasijutau nebeturinti jėgų iš ten 5 kilometrus į Raseinius dviračiu parvažiuoti. Be to, ir Juozo tėveliai manęs niekaip neišleido... Po valandos atsirado ir pats Juozas. Atidaviau jam parvežtus daiktus ir buvau laiminga, matydama nušvitusį jo veidą...

□ Juozas Čeponis ir jo seserys Bronė (-Mažintienė) ir Jadzė (-Dabašinskienė) Ščepavičiūtės

Netrukus iš Rytų vėl atmarmėjo frontas ir... sustojo. Ištisus du mėnesius ardė, griovė, degino Raseinius, Kalnujus, apylinkes. Buvome evakuoti į Gabšiškių kaimą prie Eržvilko. Spalį grįžę namo, radome tik išdraskytą žemę ir duobes. O gyventi reikėjo. Teko pradėti viską iš nieko... Buvo ne tik maisto striuka, nebuvo ir ramybės. Čia ir ten šlaistėsi sovietų kariuomenės būriai, pavieniai dezertyrai - plėšikai.

Visur būrėsi partizanai. Jų labai pagausėjo, kai vyrus į sovietų armiją šaukti pradėjo. Karas dar nesibaigė - anapus Nemuno, ypač naktimis, girdėjosi rūstus fronto riaumojimas, dunksėjimas... Likimas vėl suvedė mane su Čeponiu: tapau kapitono Čeponio partizanų ryšininke...

1945 m. pradžioje Čeponis vadovavo maždaug šešių dešimčių kovotojų būriui - Žebenkšties rinktinei. Birželį į būrį atėjo kapitonas Žemaitis rinktinės štabo viršininku... Sužinoję, kad saugumas Raseinių ligoninėje Biliūnuose laiko sužeistą aviacijos leitenantą Kasperavičių, partizanai nuginklavo sargybą ir ji išvadavo. Po Virtukų kautynių liepos 22 d. rinktinė nuo Dubysos pasitraukė į miškus, arčiau Šiaulių... Rudenį Čeponis, Žemaitis, Bartkus užsimojo suvienyti Šiaulių, Kėdainių, Raseinių ir Tauragės apskrityse veikiančius partizanų dalinius, susisiekė su Kelmės, Kražių, Nemakščių apylinkių partizanais. Bet užmegzti ryšius buvo nelengva. Atskiri po miškus klajojantys būriai retai tarpusavyje bendravo. Į svetimą apylinkę nuklydę, nežinodavo, pas ką galėtų prisiglausti, paramos prašyti, tuo tarpu vietiniai gyventojai, ryšininkai jų vengdavo, įtardami, jog jie gali būti saugumo provokatoriai. Atsitikdavo ir apmaudžių susirėmimų tarp neatpažinusių vienas kito dalinių. Vis dažnesnės darėsi išdavystės, įskundimai...

Susitikusi kur miške, pati vengdavau nereikalingų akių: atlieku savo pareigą-atiduodu, kas priklauso, ir spaudžiu atgal. Niekada nesidomėjau nepažįstamų partizanų pavardėmis, nes, bėdai išlikus ir įkliuvus, geriau kuo mažiau žinoti. Dažniausiai mane ir pasitikdavo, ir išlydėdavo Domukas (Ščepavičius, Juozo Čeponio pusbrolis-Šaka). Aš perduodavau Juozui ką reikėdavo, visi trys pasikalbėdavome, ant kelmo ar kur atsisėdę, ir... atgal. Ir Juozas visada stengdavosi, kad partizanai mane mažiau matytų. Būdavo, aišku, ir tokių atvejų, kai tekdavo daugeliui pasirodyti. Kad ir Paserbenty; tada pas Alijošių Žemaitis, Čeponis - daugel vyrų buvo, o namelis tas nedidelis... Arba Pašaltuony pas Jonylus - irgi visas būrys sykiu buvom... Ir Bakučiuose pas Elzytę...

Čeponis, Žemaitis, Bartkus-jie sykiu buvo. Nežinau ir šiandien, kokie, dėl ko nesutarimai ar ginčai tarp jų kilo. Čeponis atsiskyrė ir su keliais vyrais persikėlė čia, palei Raseinius. Bet iš pradžių jis vienų vienas į mano tėviškę atėjo. Buvo žiema. Mėnesio nepasakysiu. Naktis, tokia mėnesiena buvo, kai jis iki mūsų parsikasė.

"Man reikia porą mėnesių vienam nuošaliai pabūti," - pasakė jis. Pas mus jam taip ilgai būti negalima - ir galvoti nėra ko. Kur galėtume jį saugiai priglausti? Pagaliau suradau tinkamą vietą - prie Kalnujų, netoli Mikšių ūkio, pas nuošaliuose trobesiukuose laukuose gyvenančias moteriškes. Niekas ten pas jas neužeina. Pas mus jis tik dieną dvi išbuvo, kol tą prieglobsti radau. Nakčia jį ten ir nuvedžiau. Kai išėjom iš trobos -sniegas lauke. Juozas ir sako: "Tu, Bronele, eik pirma, o aš tavo pėdas užminsiu..." Kai nuėjom i vietą, mane įspėjo: "Nesakyk niekam, niekas neturi žinoti, kur aš esu." Toms moterėlėms, kur jį priglaudė, aš paskui vis maisto atnešdavau, kad jam nepristigtų. Tų trobesių, kur slėpėsi J.Čeponis, šeimininkė buvo Šimaitienė, vardo neprisimenu; jos jau nėra tarp gyvų. Ji nenukentėjo, nes apie "įnamį" niekas ir nežinojo - tik tos moterėlės ir aš...

Ryšys Čeponiui ėjo per Žaltauskį - batsiuvį Raseiniuose. Ką parašydavo, tą aš pas Žaltauskį nunešdavau ir jam viską - laiškus, spaudą parnešdavau.

Atsiskyrėliu būdamas, Čeponis nesėdėjo susidėjęs rankas - būrė partizanus į naują Vaidoto rinktinę (anksčiau Žuvėdros vadinosi). Steigė plėtė pasyvios rezistencijos organizaciją, ir ne tik Žemaitijoje, bet ir kitur, ypač Kaune. Maždaug po poros mėnesių iš Kalnujų apylinkių jis išžygiavo Pramedžiavos link. Pradžiai nurodžiau jam Laurinavičius Mikaičiuose - Angelės-Rūtos tėvus. Garantavau, kad ten jie galės būti ramus, niekas neparduos...

Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau Čeponį. Paskui tik per ryšininkus su juo susisiekdavome. Ir Domukas Ščepavičius jau buvo atsiskyręs, jis visai vienas slapstėsi. Greit po to, kai Čeponis paliko mūsų kraštą, pradėjo ir man darytis karšta...

1945-1946 m. dirbau pieninėje. Kalnujai buvo sudaužyti, pieninių aplinkui nebuvo niekur likę, tai mes po kaimus rinkom iš žmonių sviestą ir vežėm į Raseinius. Paimtą sviestą reikėdavo perskaičiuoti į pieną... Su manimi dirbo ir toks Alijošius iš Dumšiškių, vardo neatsimenu, jo motina ar ne Mikalčikė buvo. Jam buvo duotos vienos apylinkės - ten apie Žagarę, o man kitos: Kalnujai, į Paserbenčio pusę. Tai vieną dieną aš pastotę surasdavau, o kitą jis su savo arkliuku iš apvažiavimo grįždamas atvažiuodavo. Kalnujuose paimdavo mane, ir toliau važiuodavome abudu...

Vieną gražią dieną atvažiuoju aš į pieninę Raseiniuose, ir tas Belozerovas, Stonytės vyras, sako: "Bėk iš pieninės greičiau prie vežimo, Bronele! Spausk! Duok man savo sąrašus, aš viską sutvarkysiu, o tu - spausk! Jau tris kartus šiandien buvo atėję, tavęs ieškojo..."

Į namus man grįžti jau neišeina, tai aš pas Balčiūną - inžinierių į kontorą, ir mes su Balčiūnu ten viską tvarkėm. "Vaciau, - sakau jam, - manęs jau ieško, į namus grįžti negaliu. Man reikia spausti į Kauną." O aš, atrodo, tik tris červoncus teturėjau, ir nuvažiuoti neužtenka... "Nieko, sako, -važiuok tiesiai pas mus. Pabūsi, o paskui bus matyti..." Jo brolis ir sesuo -studentai - gyveno Lukšio 12.

Kaunas man buvo pažįstamas. Dar 1937 m. po žemės ūkio mokyklos Silvestravičiai pasiūlė man važiuoti į Kauną Matickienės vaikuti prižiūrėti. Žemuogių gatvėje tada gyvenau. Paskui užkandinėje dirbau prie Soboro, "Pienocentre"... Prisimenu, kaip 1941 m. iš kalėjimo išsivadavusius kalinius maitinome, tarp jų ir Marytė Gudžiūnaitė su seseria buvo... Išgirdusi, kad kaliniai iš kalėjimo išėjo, nubėgau tenai, - gal, sakau, pažįstamų ką rasiu. Ir pasitaikyk taip: žiūriu - Marytė su seseria! Jos buvo areštuotos, bet kur yra - nieko nežinojau...

...įsėdau į "paputną". Pas Balčiūnus pasibeldžiau jau vidurnaktį. Peršalau baisiai ant viršaus - kėbule. Nors vasara, bet naktį šalta, o mano kostiumėlis trumpom rankovytėm... To užteko - atguliau. Negana to, pas juos bebūnant, dar šiltine susergu - tai dar baisiau. Iškviečia Vytas Balčiūnas daktarę. Apžiūrėjusi sako: "Reikia į ligoninę." Bet Vytas atsako: "Į ligoninę jos negalime duoti..." Gydytoja buvo savas žmogus, suprato: "Viskas aišku. Aš kasdien po du kartus ją lankysiu." Ir kiekvieną dienelę po du kartus ateidavo. Išgulėjau, pasveikau. Aš dėkinga gydytojai ir Balčiūnams.

Jau vėliau sužinojau, kad ieškojo manęs ir namie. Buvo tokia Alijošytė iš Pakalnupio. Anksčiau ji su partizanais susitikdavo, truputį buvo jų ryšininkė. Kažkas paskundė Alijošius, kad pas juos partizanai lankėsi, nakvojo. Pradėjo juos tardyti: kas tokie ateidavo, kas iš ryšininkų su jais susitikdavo... Ir ta Alijošytė nurodė, kad su jais dažniausiai susitikdavau aš. Dar nebuvau areštuota, kai man apie tai pasakė. Mūsų kaimynai matė, kaip atvažiavo saugumas, sustojo gale sodo, ir pas juos "palapine" uždengta buvo ta Alijošytė, kad parodytų, kur mano tėvai gyvena. Ir čia tėvus pradėjo spausti: "Kur yra Nastė?!" Mano slapyvardis buvo "Nastė", bet tėvai, aišku, nežinojo. Mama ir sako: "Jokių Naščių mes nežinom. Mūsų duktė yra Bronė. Išvažiavo į darbą ir negrįžo. Jos mes daugiau nežinom..." "Kai gausi gero bizūno, - žinosi!" Paima mamą, sodina, išvedę į sodą, ant kelmo, grasina sušaudysią, jei nekalbės, nepasakys. Bet mama mano nebaugi buvo, tėvelis - gal truputį baugesnis. "O aš nežinau, - tvirtino mama, -man vienas ir tas pats..."

Ir tikrai - tėveliai pusę metų nieko apie mane nežinojo... Beje, ieškojo manęs ir pas pusseserę Elzytę Bakučiuose. Kaip žinodama, aš tik ką skvernus į Alėjus buvau išnešusi...

...Pas Balčiūnus kažkiek būti negaliu. O čia dar naujas pavojus: butus mieste pagal knygas tikrina - kas yra priregistruoti. Pas Balčiūnus dar Grinius, irgi studentas, gyveno. Jis pajuto, kad apačioje jau tikrina, ateina Į viršų (aš po ligos buvau tik pradėjusi vaikščioti) ir sako: "Blogai! Žemai jau tikrina..." Balčiūnų bute prie lauko durų buvo toks kampas -rūbinė padaryta, - ten ūkiški rūbai visokie sukabinti, o durys atsidaro tiesiai į tą kampą, Tik suskambėjo skambutis, jis mane į tuos drabužius įstūmė ir, atidaręs duris, įleido milicininkus į koridorių. Kai jie suėjo į kambarius, Grinius, iškišęs galvą į laiptinę, apsižvalgė, ar nieko nėra, ir be žodžių - akimis parodė man į duris. Aš iššokau, kaip stovėjau - su šlepetėmis, chalatuku, per visus laiptus žemyn ir... pas Mikutavičius. Gyveno jie toje pačioje Lukšio gatvėje, numerio nebeprisimenu. O Mikutavičiūtės - ir Eugenija, ir Danutė - kunigo sesuo, visos draugavom. Susipažinau su jomis per Onutę Valterytę - ji su Danute kartu mokėsi.

Prabūnu aš ten iki vakaro. Vakare Danutė nueina patikrinti. Pas Balčiūnus viskas ramu. Bet ilgiau ten būti negalima. Gal iš Raseinių jau atsekė — išsiaiškino, kad aš čia, į Kauną, esu pasitraukusi...

Užeina Ona Valterytė. Aš jai išsakiau savo nuogąstavimus. Jos patėvisi Julius Jakutavičius - statybininkas (tinkuotojas, dažytojas), mama - Natalija Vaiterienė-Jakutavičienė - namų šeimininkė. Dirbo tik pats Jakutavičius, išlaikė visą šeimą. Neturtingi žmonės buvo.

Parėjusi Onutė pasitarė su tėvais - mama ir patėviu. Paaiškino, koks reikalas. "Ar negalėtume Bronelę nors laikinai priglausti? Ji eiti pas mus nedrįsta, nes žino, kad šeima didelė, o pati irgi be nieko, kaip stovi, pabėgusi." Tai tėvelis Jakutavičius ir sako: "Nieko. Ką turėsim, tą visi ir valgysim. Be jokių kalbų, kad šįvakar pareitumėt pas mus..." Gyveno jie Marvelėje, Bublių g. 8.

Priėmė mane labai šiltai... Man ir dabar ašaros byra, kai prisimenu, kaip pamačiau visą padėtį pas juos, skurdą. To Jakutavičiaus buvo keturi vaikučiai, Onutė - penkta, o dabar dar šešta burna - aš... Kambarėlyje buvom dviese su Onute. Buvo turbūt 1946-ųjų vasara, kai aš j Kauną pasitraukiau, tai pas Jakutavičius išbuvau iki 1947-ųjų rudens. Onutė paskui baigė matininkės mokslus, ištekėjo. Dabar - Pukštienė - našlė, pensininkė...

Būdama Kaune, aš ir toliau, kiek išgalėjau, stengiausi padėti Čeponiui ir jo rinktinei. Susisiekiau su juo iš Kauno, gerai neatsimenu, bet, atrodo, mano tėvams padedant. Juozas Čeponis su jais visą laiką palaikė ryšius.

Čeponis atsiųsdavo pas mane ryšininkus: pirmiausia Angelę Laurinavičiūtę-Rūtą (iš Mikaičių k. prie Girkalnio; Kaune ji ištekėjo už Vinco Dabašinsko); paskui - Elytę Jociūtę iš Žagarės k. prie Kalnujų (jos slapyvardžio neatsimenu; irgi buvo suimta, teista 25 metams, jau mirusi), o dažniausiai - Gruzińską. Iš anksčiau jo nepažinau, žinojau tik tiek, kad jį pas mane atsiųsdavo ir kad jis Girkalnyje fotografas yra - taip man buvo pasakyta... Buvo aukštas, nosis didelė tokia, nešiojo akinius...

Partizanų spaudos reikalais teko bendrauti su "Varpo" spaustuvėje dirbusiu Matuzu. Jis perdavė partizanams šriftus - smulkų ir stambų šriftą; parūpindavo dažų, popieriaus. Viską man per Bronių perduodavo. Bronius Jakutavičiukas, dar jaunas vaikas, buvo mano šeimininko Jakutavičiaus brolio sūnus, tame pačiame name gyveno. Jis spaustuvėje mokiniu kartu su Matuzu dirbo. Matuzas, ką reikia, jam įduodavo, o Bronius parnešdavo. Broniukas irgi buvo teistas 10-čiai metų, dabar jau miręs... Taip iš Matuzo buvo paimta ir perduota J.Čeponio būriui spausdinimo mašinėlė, kai jie prie Juodaičių buvo. Taip pat ir J.Čeponio prašytos šrifto raidės. Už mašinėlę, šriftus - už viską esu Matuzui pinigų perdavusi. Kiek - neatsimenu... Tekdavo ir kitiems atsilyginti...  Jau rudeniop, dienos tiksliai nepasakysiu, atvažiavo Gruzinskas - paskutinį kartą prieš mano areštą. Atsivežė savo vyresniąją dukterį - atseit, kad mes ją iš matematikos paruoštume, mat Onutė matininke studijavo. Jam išėjus, mes patikrinome: mergaitė viską gerai atlieka! Man kilo įtarimas, kad čia kažkas ne taip: mergaitė matematiką moka, ir, ko gero, ne tam ją atvežė... Bet pagalvojau: gal aš apsirinku...

Kaip niekur nieko, pasikalbu su Gruzinsku. Sakau: "Jau metai kaip niekur neišeinu, nenueinu. Ar negalėčiau į bažnyčią nueiti - čia ir mano vardadienis ateina?.." "Kodėl negalima - nueikit, - sako, - ko jau čia negalima."

Nueinam su jo dukra į dešimtines mišias, dešimtą valandą ir suma buvo. Priėjau išpažinties. Išeinam iš bažnyčios, eisim namo. Galiniai šventoriaus vartai uždaryti, tai suku prie šoninių: iš Katedros į Lukšio gatvę -atidaryti. O ties tais vartais bestovinti ...Stasė Jagminaitė iš Lenkelių.

Ji buvo už puskarininkio Kašinsko ištekėjusi. Jagminų name Lenkeliuose mokykla buvo. Kai vyrai padubysy laikėsi, ji, tada dar nevedusi, su jais susitikdavo. Paskui ji užsiverbavo ir dirbo saugumui. Ir štai ji čia -prie vartų su Jucium - tardytojas, saugumietis Jucius (ar Jocius?), civiliu vilkintis... Ir dabar jis man akyse stovi: juodas toks, tie dantys baisūs... Jagminaitė ir klausia manęs: "Kaip gyveni?" "Gerai", - sakau. Jucius tuo tarpu (man priėjus) buvo pasitraukęs. Kai jis vėl priėjo, Jagminaitė ir sako: "Būkit pažįstami, čia mano draugas..." ir, atsisukusi į mane, pasakė: "Ta...", - davė jam ženklą, kad čia ne kokia kita, o aš... Jis tuoj sako: "Netrukdysiu... jūs čia pasikalbėkit...", o pats - prie milicininko. Prie Katedros, Rotušės aikštės kampe, visada milicininkas būdavo. Priėjo prie jo, kažką pasakė, ir ateina abudu... Milicininkas sako man: "Jūsų dokumentai?.." "Nejau į bažnyčią einant ir dokumentus reikia neštis?" -bandžiau juokauti, o pačiai karšta pasidarė, nes su savimi turėjau daugiau ką... Kai visokios nelaimės užgriuvo, ir vyrams pasidarė sunku išsilaikyti - išsislapstyti, tai jiems buvo rengiami dokumentai. Ir pas mane rankinuke buvo jau gatavi dokumentai kapitonui Čeponiui. Tiesa, už pamušalo užkišti, bet... Parveda mane į miliciją, kur pirma nuovada Lukšio gatvėje, kartu su manimi ir Gruzinsko mergaitę. Aš sakau: "Na, gerai, mane jūs areštuojate, bet kaip ta mergaitė - juk ji čia nieko nežino. Man ji rūpi..." "Dėl mergaitės nesirūpink, viskas bus gerai", - atsakė.

Milicininkas, kuris mane atvedė, pasodino mane prieškambaryje ir išėjo atgal į postą, o tie, kur kambaryje sėdi, prie manęs išeiti neskuba. O čia ir daugiau moterų - ir jaunesnių, ir vyresnių - spekuliantės sulaikytos. Jos mato, kad aš ne tokia, kaip jos - "iš kitos kompanijos" - ir sako man: "Tu, vaikeli, spausk iš čia..." Bet ne tas man rūpi. Greit apsižvalgau - kur čia "00", įėjau ir, greitai viską, ką turėjau, suplėšiusi palaidojau į vandenį. Dabar mano širdis buvo rami. Kai paskui darė kratą, nieko nerado. O bėgti aš iš karto nesiryžau: jie juk žino, kur aš gyvenau, ir tada per mane tuos nekaltus žmones areštuos. Kas bebūtų, kentėsiu aš viena...

Pralaikė mane toje Lukšio gatvėje iki vakaro, kol neatsirado tas Šliageris ar Šliachteris - tardytojas, tik dabar jau kariškai, ne civiliu vilkintis. "O!.." - sako. Labą dieną! O mes jūsų tiek laiko ieškojom ir nesutikom..." "Nebuvo jokio reikalo ieškoti, - atsakiau. - Aš niekur nesislapsčiau, gyvenu kaip ir tamstos, kaip visi..." Ir jis mane tuojau - į saugumą. Čia turbūt mėnesį ar daugiau išlaikė. Onutė man į saugumą valgyti, apsirengti atnešė. Kai aš negrįžau, jau suprato kur esu... O tos mergaitės ten, kur aš gyvenau, negrąžino. Kaip, kokiu būdu ji parvažiavo į Girkalnį, aš nežinau...

Pergalvojau, perkračiau mintyse viską apie savo suėmimą, prisiminiau paskutiniąsias dienas, Gruzinską... Jo tokia duona buvo - fotografavimas. Nufotografavo jis ir mane prieš areštą prie namų, kur gyvenau... "Čeponis prašė nupaveiksluoti (jis kalbėdamas liežuvį taip kyšt kyšt iškišdavo) ir nuotraukėlę parvežti... Aš tave, Bronele, prie šitų namų norėčiau nupaveiksluoti..."

Aš - nieko, durnelė... "Čeponis parvežti prašė..." Atsistojau ant laiptelių - paveiksluok!.. Dar pagalvojau: gal jam (Čeponiui) iš tikrųjų tos nuotraukos kam nors reikia... Ot ir "supakavo" mane...

Supratau gerai saugumo tikslus: suėmus mane, per mane štabą paimti. Gerai žinojo, kad ryšį su Čeponiu daugiausia aš palaikau. Ir kai padubysiuose buvo, ir paskui, kai į Pramedžiavą persikėlė, ir vėliau, kai mažam namely gyveno... Štabas buvo pas Jokimus - tai aš žinojau...

Vieną dieną atvažiuoja tas, kuris iš nuovados į saugumą perkėlė, pasiima mane ir parsiveža į Raseinius. Kai parvežė, tai į tą rūsį Dikinio mūre įkišo. Laiptais žemyn kai nusileidi, ten durys sunumeruotos buvo, bet numerio aš neprisimenu. Mažam kambariuky buvo keturios moterys, ne politinės - taip sulaikytos. Dvi man pažįstamos - Petrauskaitės iš Beržytės. Klausia: "Kaip tu čia patekai?.." "Aš nieko nežinau", - atsakiau...

Čia mane išlaikė ilgiausiai, gal tris mėnesius. Dieną rūsio kameroje su žiurkėmis, naktį - tardyme. Nuo pat pradžios vienintelis pagrindinis klausimas: "Kur Čeponis?" O aš nieko neprisiėmiau, sakau: "Nieko nežinau, aš jau tiek laiko čia - Raseiniuose - nebuvau..."

Ir pasitaikyk tu man: kartą atsitiktinai koridoriuje pamačiau... areštuotą Rūtą. Apsivilkusi vatinuke, tokius klumbokus apsiavusi, - kaip nutvėrė besiruošiančią, tai ir atvežė... Nustėrau. "Jėzus, Marija! - galvoju, - dabar tai jau viskas! Jei ji suklups, tai būsiu prapuolusi..."

Po kiek laiko perkėlė į kalėjimą. Ten buvau vienoje kameroje su Stasės Jagminaitės seseria Jankauskiene, Petrauskaitėmis (vienos vardas buvo Onutė), Brone Dambrauskaite; dar buvo tokia senutė nuo padubysio, jos sūnus partizanuose buvo. Kameroje buvome 19, ne visos politinės, buvo ir kriminalinių. Bet ir iš kalėjimo mane tardyti Į saugumą vedžiodavo - ir trims paroms, ir penkioms paroms. Pareidavau iš ten - pilkai juoda... Buvo ir Pranas Žaltauskas areštuotas (1945-1946 m. visas ryšys ėjo per ji). Man jj akistatai davė... Buvau kaltinama dėl ryšių su J.Čeponiu. Aš neigiau jo parodymus, o jis tvirtino mano darbus...

Aš, ačiū Dievui, visų kaltinimų išsigyniau, man labai gerai pavyko išsiginti: "Nieko nežinau...", ir viskas, nieko neprisiėmiau.

Nuosprendi perskaitė - aštuonerius metus, be trėmimo. Nuvežė į Šiaurės Uralą, lageris Azanka (ar Ozanka) Sverdlovo srityje. Lageris buvo mišrus: be politinių, buvo ir vadinamųjų "bytavykų", tai numerių ant drabužių nenešiojome. Lietuvių buvo labai nedaug. Ilgiausiai kartu būti teko su Onute Valuckaite iš Varėnos, irgi buvusia ryšininke; iš moterų mudvi dvi lietuvės tebuvom...

Iš lagerio paleido 1954 m. gruodžio 30 d. -buvau užsidirbusi "užskaitų". Leido grįžti į Lietuvą; apmokėjo bilietą iki Kauno.

Beje, Gulaguose ir mano pavardę iškraipė - sudarkė. Kai pradėjo iš pradžių po suėmimo rašyti ne "Dirmauskaitė", o "Dermauskaitė", tai ir toliau visi taip rašė. Tai likau "Dermauskaite" visuose dokumentuose ir pase taip pat.

...Mano tardymas jau buvo baigtas. Gaunu kalėjime nuo mamos siuntinėli, o jame juodas kaspinas įdėtas... Supratau: yra kažkas negerai. Toks mūsų ženklas - tokia sutartinė buvo: jei štabe kas atsitiks, - praneš tėvams, o jie man žinią - įspėjimą perduos, kad būtų lengviau laikytis... Ar ne po poros dienų nuveda mane į Dikinio namą. Čia, apstoję kaip šernai kokie, pakiša man nuotraukas - žuvusių lavonai - ir klausia: "Ar čia Čeponis?.." Aš negalėjau pasirodyti, kad jaudinuos, nors, žiūrėdama į tas nuotraukas, jų nemačiau... Sakau: "Nepažįstu aš jų nei vieno..." Čeponio la-

vonas nuotraukoje nesudarkytas ir veidas gražus. Ir apsivilkęs ta pačia lietuviška uniforma, kurią iš Varėnos parvežiau...

Jadzė Dabašinskienė (Ščepavičiūtė, Juozo Čeponio sesuo, ištekėjusi už Jono Dabašinsko, gyveno tėvų ūkyje Slabados k.) sužinojo, kur juos užkasė. Tai slapčia atkasė ir palaidojo kapinėse... Aš tai lavonų savo akimis nemačiau - buvau kalinė... Girdėjau ir aš kalbant, kad J.Čeponis ne bunkeryje žuvo, bet žygyje, su palydovu kažkur apsinakvojęs. Tai netiesa. Jis žuvo pas Jokimus, aš žinojau, kad ten štabas yra...

Tik nežinia ar nuo priešo kulkų, ar pats save... Kai kartu dirbom, jis vis sakydavo: "Gyvas aš nepasiduosiu. Viską sunaikinsiu, o paskutinė kulka - sau." Tokie paties Čeponio žodžiai buvo, jis dažnai juos kartodavo...

1949-ųjų pavasaris buvo, kai mane iš lagerio Į Vilnių vežė, neva perteisimui. Tai tuo pačiu vagonu važiavo Jokimienė, - ją grąžino į Lietuvą. Ji buvo su protu pasimetusi. Lydėjo ją dvi palydovės - seselės. Ji kėlė vagone didžiausią triukšmą, ir jos su ja niekaip nesusitvarkė. Pažiūrėję pagal dokumentus, surado, kad tik aš ir ta Jokimienė - lietuvės. Atėjo seselės su konvojum ir sako man: "Palikit čia savo daiktus ir pereikit gretimai. Čia lietuvę į Vilnių vežam ir niekaip su ja "susirokuot" negalim. Gal kai jūs - tautietės - pasikalbėsit, ji apsiramins..." Iš pradžių Jokimienė kritiškai, atsargiai į mane pažiūrėjo. "Nebijokit," - sakau ir klausiu: "Iš kur važiuojate?" Sako: "Neatsimenu aš tos vietos, tik žinau, kad veža namo... Pas mus partizanai buvo. įskundė. Mus išvežė, o partizanai visi žuvo..." Paklausiau, kiek ten jų buvo. Sako: "Aš tau nepasakysiu, mažele, nes mano protas yra suminkštėjęs, ir man viskas maišosi..."

* * *

Juozo kapą žinau gerai. Kiekvienais metais aplankau, gėlių nuvežu. Pirma buvo lentelė į cementinį kryžių įmontuota, o dabar - net nustebau nuvažiavusi: kryžius geležinis toks su išraitymais ir juoda marmurinė lentelė ant jo:

Kapitonas
Čeponis Juozapas 
1907 žuvęs 1948

Jo kapas, per vartus nuo miesto įėjus, žemyn į pakalnę patvoriu takeliu einant, kairėje pusėje 10-oje eilėje, prie pat takelio...

* * *

Tokie yra visi mano prisiminimai. Buvo vargų, sielvarto - visko buvo. Dievulis leido viską išlaikyti, ištverti. Sąžinė mano rami - prieš nieką raudonuoti nereikia.

Skaudvilė, 1995 m.

* * *

Susipažinau su Pranu Matuzu Raseinių kalėjime 1948 m. pavasarį. Karlu išbuvome apie porų mėnesių. Žinojau apie jį tada nedaug (nereikalingų kalbų vengėme): kaunietis..., spaustuvininkas..., susijęs su pogrindžio spauda Raseinių krašte...

... Visai atsitiktinai, 1993 m. vasarų apsilankius Raseinių kraštotyros muziejuje, man parodė dar 1990-ųjų pabaigoje gautą Prano Matuzo laišką (kam Raseiniuose jis buvo adresuotas- nežinia). Laiške teiravosi - ieškojo jį pažinojusių raseiniškių: partizanų, ryšininkų, pogrindžio spaudos darbininkų. Grįžęs jam parašiau laiške nurodytu adresu. Atsiliepė, tik jau ne iš Plungės rajono, o iš Padvarių pensionato netoli Kretingos...

Po 45-erių metų vėl susitikom. Susirašinėjom, tankiau jį, klausinėjau apie tolimą pokario laikmetį. Deja, mūsų bendravimas truko neilgai: ištiktas insulto, 1994 01 15 jis užgeso. Ilsisi naujosiose Kretingos kapinėse...