Partizanai: Istorija ir dabartis

TAMSŪS LAIKAI. KROATIJOS POLITINIAI KALINIAI 1918-1991 m.

IŠ SVETUR

Kroatijos žmonių kovoje už laisvę įkalinimas buvo neišvengiamas nuo Habsburgu monarchijos laikų iki šių dienų demokratinės, nepriklausomos ir tarptautinio pripažinimo sulaukusios Kroatijos Respublikos įsteigimo. Prisiminkime didžiuosius Kroatijos kankinius Petar Zrinski ir Krsto Frankopan, kurie buvo įkalinti dėl politinių priežasčių 1670m. ir mirė kitais metais Viener Neustadte.

Laikotarpis nuo 1918 iki 1991m. gali būti skiriamas į keturias fazes: 1) Jugoslavijos karalystė (1918-1941m.); 2) Nepriklausoma Kroatijos Valstybė (NKV) (1941-1945m); 3) Jugoslavijos Federacinė Liaudies Respublika (JFLR), Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika (JSFR) (1945-1991) ir 4) Kroatijos Respublika. Kiekvienoje šių fazių politiniai kaliniai užėmė savitą vietą. Kad tai suprastume, apžvelkime tų laikų istorines aplinkybes.

1. JUGOSLAVIJOS KARALYSTĖ (1918-1941 m.)

Šiuo laikotarpiu Kroatija priklausė Jugoslavijos karalystei, kuri buvo sukurta, nepaisant jos sudėtyje buvusių tautų valios ir jų aukščiausių politinių institucijų sprendimų. Taigi prieš kroatų valią ir Kroatijos Parlamento sprendimą 1918m. gruodžio ld. Serbijos karaliaus deklaracija buvo suformuota bendra "Serbų, kroatų ir slovėnų valstybė", kurią sudarė "Slovėnų, kroatų ir serbų valstybė", Serbijos karalystė, taip pat Montenegro ir Vojvodina. 1929m. ši valstybė pavadinta Jugoslavijos karalyste. Taip buvo įteisinta politinės valdžios bei valdančiųjų organizacijų struktūra ir sunaikintas politinis tautų tapatumas, kuris anksčiau sudarė valstybės sistemos dalį. Kroatija prarado savo istorinį identitetą ir suverenitetą, kuriuo džiaugėsi keletą amžių. Jau penktą dieną po valstybių sujungimo Zagrebe, Jela-ic' aikštėje buvo nušauta 15 ir sužeista 20 žmonių, dalyvavusių demonstracijoje už respublikos atkūrimą ir prieš unitarizmą bei monarchiją.

Naujojoje valstybėje, išgarsėjusioje kaip "tautų kalėjimas", Serbijos vadovai, palaikomi karališkojo teismo, armijos ir policijos, {teisino centristinį Didžiosios Serbijos viešpatavimų. Kroatijos Parlamentas buvo išvaikytas jėga ir 1921m. paskelbta neteisėta "Vidovdano konstitucija", kurią priimant nedalyvavo Kroatijos atstovai ir nebuvo reikiamos daugumos. Tai buvo centristinė ir unitarinė Serbijos konstitucija. Praradę suverenitetą, kroatai neteko nacionalinio identiteto. Buvo sustabdyta politinė, ekonominė bei kultūrinė Kroatijos plėtotė. Pagal 1920m. sutartis reikšminga Kroatijos teritorijos dalis, įskaitant Istria, Rijeka, Zadar ir Cres, Lošinj, Lastovo bei Palagruža salas, buvo atiduota Italijai, o tai sukėlė Kroatijos žmonių kartėlį ir nepasitenkinimą. Dėl to kroatai ėmė burtis į opozicines politines partijas, daugiausia per Kroatijos Respublikos Valstiečių Partiją, kuri nuo 1924m. buvo pavadinta Kroatijos Valstiečių Partija (HSS). Šie susibūrimai palaipsniui peraugo į tautinį judėjimą, siekiant tautinio identiteto, Kroatijos vientisumo ir suverenumo prieš Didžiosios Serbijos centralizmą ir hegemoniją. Valdantieji Serbijos sluoksniai veltui stengėsi nuslopinti šį procesą, griebdamiesi griežtų politinių represijų prieš visas Kroatijos politines partijas. Beveik visų partijų, ypač HSS, narių skaičius sparčiai augo. Iš esmės represijos buvo nukreiptos prieš Kroatijos komunistus, paskui - prieš HSS, o dar vėliau - prieš Kroatijos nacionalistus.

Baudžiamojoje Jugoslavijos karalystės sistemoje iš visų keturių bausmės formų (priverstinis darbas, įkalinimas, griežtas sulaikymas ir sulaikymas) priverstinis darbas buvo pats griežčiausias. Pagal 1921m. Valstybės gynimo įstatymą tūkstančiai kroatų, kurie priešinosi Didžiosios Serbijos režimui, buvo nuteisti ir įkalinti Lepoglava, Sijemska, Mitrovica, Požarevac, Maribos, Zenica, Uliš ir daugelyje kitų kalėjimų. Šiuose kalėjimuose politiniai kaliniai buvo laikomi daug žiauresnėmis sąlygomis, negu kaliniai, nuteisti pagal Visuotinį bausmės įstatymą. Politiniai kaliniai dažnai neturėjo tų teisių, kurias garantavo Sulaikymo įstatymas, pavyzdžiui, teisės į lygtinį išlaisvinimą ir t.t Kaliniai siekė sąlygų pagerinimo bado streikais ir kitais būdais. Tam tikra prasme jiems pavyko.

Kadangi valstybės politika kėlė pavojų ir Kroatijos Serbams, kurie tapo priemone pasiekti Serbijos politiniams tikslams, svarbiausia Kroatijos serbų politinė partija - Nepriklausoma Demokratinė Partija (SDS) — 1927m. prisijungė prie HSS kaip Valstiečių demokratinė koalicija (ŠOK), kad paremtų kovą prieš centralizmą ir Didžiosios Serbijos hegemoniją, taip pat kompaniją už visų tautų tapatumą valstybės sudėtyje. Reakcijos nereikėjo ilgai laukti. Negalėdamas išspręsti valstybės krizės parlamentinėmis priemonėmis, karališkasis teismas 1928m. birželio 20d. Belgrado Parlamente suorganizavo Kroatijos deputatų žudynes, kuriose du žmonės žuvo ir trys buvo sužeisti Vienas jų - Stjepan Radič, kuris galų gale mirė nuo žaizdų rugpjūčio 8d. Po šio įvykio ŠOK tęsė pasipriešinimo kovą už parlamento ribų. Kroatijos politiniu lyderiu tapo Dr.VIadko Maek, kuris vadovavo Kroatijos kovai už laisvę ir nepriklausomybę, visų pirma įstatymų leidybos ir administravimo, laikantis federalizmo principų, srityje. 1929m. sausio 6d. karalius suspendavo konstituciją, paleido parlamentą ir įvedė diktatūrą. Spalio 3d. valstybė buvo paskelbta Jugoslavijos karalyste. Ji buvo suskirstyta į 9 provincijas taip, kad beveik visose jų serbai sudarė daugumą, o kroatų etninė ir istorinė teritorija buvo suskaldyta. Jugoslavijos karalystė buvo įkurta kaip centristinė valstybė, valdoma prievarta ir diktatūra. Bet koks Kroatijos pavadinimo, vėliavos ir kitų simbolių naudojimas buvo griežtai draudžiamas, įvesta cenzūra, ribojama žodžio laisvė, oficialiais duomenimis, iki 1931m. vidurio, kai pasikeitė diktatūros forma, bet ne esmė, buvo įkalinta daugiau kaip 40 000 politinių kalinių, daugiausia iš Kroatijos. Keli tūkstančiai jų vėliau buvo nubausti daugeliu metų priverstinio darbo. Karaliaus Aleksandro nužudymas Marselyje 1934m. spalio 9d. sužlugdė diktatūrą, bet tuo pačiu Jugoslavijoje sustiprėjo represijos prieš Kroatiją, kurios pasiekė viršūnę po 5-erių metų, kai buvo įkurtos politinių kalinių koncentracijos stovyklos.

Reikia pastebėti, kad šis režimas rėmėsi ne tik armija bei policija ir daugeliu nacionalistinių Didžiosios Serbijos bendrijų ir organizacijų, iš kurių per visus tuos metus savo teroru, žiaurumu ir daugelio kroatų nužudymu ypač pasižymėjo "chetnik" organizacijos, veikusios daugiau kaip 200 Kroatijos vietovių.

Visa tai skatino žmonių nepasitenkinimą režimu, jo politika ir jo atstovais. Dėl to 1929m. buvo įsteigta nelegali "Ustasha" - Kroatijos Išlaisvinimo Judėjimo organizacija, vadovaujama Dr. Ante Pavelič, kuri siekė įkurti laisvą ir nepriklausomą Kroatijos valstybę. Dauguma Ustasha vadovų veikė užsienyje, įskaitant politinius emigrantus, kovojusius už Kroatijos valstybę, palaikomus keleto kaimyninių šalių -Jugoslavijos karalystės politinių priešininkų. Tuo pačiu metu nelegali Jugoslavijos partija (KPJ) atsisakė unitarinės pozicijos ir paskelbė, jog siekia suskaldyti Jugoslaviją ir įkurti nepriklausomas respublikas, tarp jų ir "Tarybinę Kroatiją", su tautų apsisprendimo teise, įskaitant atsiskyrimą. Dėl šios priežasties 1937m. kaip nepriklausoma organizacija KPJ sudėtyje buvo įkurta Kroatijos komunistų partija (KPH).

Taigi Kroatijos nacionalinis judėjimas tapo svarbiu politiniu faktoriumi, o Kroatijos atsiskyrimas — svarbiausia valstybės politine problema. Tai įrodė 1935 ir 1938m. rinkimai, kuriuose jungtinė opozicija, vadovaujama Dr. Maek, laimėjo 37,4 proc. ir 44,9 proc. balsų. Dėl tarptautinių santykių Europoje pablogėjimo ir karo galimybės (karas prasidėjo 1939m. rugsėjo mėnesį) Kroatijos atsiskyrimo nebebuvo galima ilgiau atidėlioti, norint išvengti valstybės subyrėjimo. Galų gale prasidėjo nesutarimai tarp ministro pirmininko ir HSS vadovo. Dėl to 1939m. rugpjūčio 26d. buvo sudaryta Kroatijos Banato įkūrimo sutartis, grąžinusi kroatams identitetą ir autonomiją Jugoslavijos sudėtyje. Pagal šią sutartį per Soborą (Kroatijos parlamentą) ir Baną (civilinį Kroatijos valdytoją) Kroatijos Banatas įgijo įstatymų leidybos, valdymo ir teisės autonomiją, kurios nebuvo galima atšaukti ar atimti be jų leidimo. Taigi buvo sukurtas sudėtinės ar federacinės valstybės pagrindas, prieštaraujantis dabartiniam valstybiniam ir nacionaliniam unitarizmui, ty.Didžiosios Serbijos hegemonijai. Banatą sudarė šiandieninė Kroatijos Respublikos teritorija, išskyrus Dvor ir Baranja sritis ir tas žemes, kurios buvo Italijos dalis, tačiau įskaitant 13 sričių, kurios dabar priklauso Bosnijos ir Hercogovinos Respublikai, taip pat Šid sritį Vojvodinoje, kur kroatai sudarė etninę daugumą. Vis dėlto nebuvo įtrauktos istorinės kroatų teritorijos Rytų Srijeme, Boka Kotorska (Kotoro įlankoje) Budva ir Spič. 65 456 kv. km plote gyveno 4 024 601 gyventojas (pagal 1931m. surašymą), iš kurių kroatai sudarė 70,1 proc., serbai — 19,1 proc., kiti -10,8 proc. Kroatijos Banate elgesys su politiniais kaliniais visai nepasikeitė - viena — siekiant palaikyti ir sustiprinti jau egzistuojančią sistemą, antra vertus — dėl daugelio vidaus ir užsienio aplinkybių. Dabar dauguma priverstinio darbo aukų buvo komunistai ir Kroatijos nacionalistai

Kroatijos Banato įkūrimui smarkiai priešinosi visos serbų politinės partijos (išskyrus SDK), taip pat nacionalistai ir Didžiosios Serbijos organizacijos bei institucijos, armija ir Serbijos stačiatikių Bažnyčia, kuri laikė Banatą grėsme Serbijos žmonėms ir valstybei. Taip prasidėjo "Srbi na okup" ("Serbai kartu") judėjimas, kurio tikslas buvo sukurti "Serbijos Sąjungą" - iš esmės "Didžiąją Serbiją" — iš likusių Jugoslavijos dalių, tų Kroatijos Banato dalių, kuriose serbai sudarė daugumą, taip pat iš teritorijų, kurios, serbų manymu, jiems priklauso dėl geostrateginių ir politinių priežasčių, netgi jei tai sukeltų tolimesnį etninių ryšių pablogėjimą. Didžiosios Serbijos sukūrimas istorinių Kroatijos teritorijų sąskaita išliko svarbiausias Didžiosios Serbijos bei chetnik politinių grupelių uždavinys, kurį jie stengėsi įgyvendinti per karą, pasiekusį Jugoslaviją 1941m. Kadangi jiems nepasisekė nei per karą, nei po jo, jų pasekėjai pakartojo jų veiksmus 1991m., pradėdami agresiją prieš Kroatijos Respubliką.

Tiksliai nežinoma, kiek kroatų Jugoslavijos karalystėje buvo pasmerkta priverstiniam darbui Be abejonės, tai nemažas skaičius, kurį sudarė visų politinių pažiūrų ir socialinių sluoksnių žmonės. Galima pateikti netikslų oficialų įvertinimą: 1918-1941m. buvo nužudyta maždaug 10 000 kroatų, iš kurių daugelis atkentėjo kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose. Be to, apytikriai 400 000 kroatų buvo priversti palikti savo namus ir pasitraukti į užsienį.

Visos Jugoslavijos karalystės politinės konfrontacijos paliko gilius ir iki šių dienų trunkančius pėdsakus minėtų sričių gyvenime bei papročiuose, dėl to taip detaliai jas ir išaiškinome.

2. NEPRIKLAUSOMA KROATIJOS VALSTYBĖ (NKV)(1941-1945)

NKV laikotarpis yra tragiškas Kroatijos tautos istorijos puslapis. Specifinės karo sąlygos, okupacija ir NKV įkūrimas sukėlė konfrontaciją ir sąskaitų suvedinėjimą su Didžiosios Serbijos nacionalistais, taip pat su pasaulinėmis fašizmo ir komunizmo ideologijomis, kurios suskaldė kroatus į du kovojančius politinius frontus, nualinusius valstybę.

1941m. kovo 25d. Jugoslavijos karalystė pasirašė Trišalę sutartį (tarp Vokietijos, Italijos, Japonijos), tačiau po dviejų dienų kilo vyriausybės perversmas, ir naujoji vyriausybė sulaužė sutartį. Atsakydama į tai, Vokietija ir jos sąjungininkai 1941m. balandžio 6-18d. sutriuškino Jugoslavijos armiją, kuri besąlygiškai pasidavė, okupavo šalį, suskaldė valstybę ir tarpusavyje pasidalijo jos teritorijas. 1941m. balandžio 10d., kai įžengė Vokietijos kariuomenė, Zagrebe buvo paskelbta NKV. Be ankstesniojo Kroatijos Banato, jos teritorijai priklausė likusi Bosnijos ir Hercogovinos dalis bei Srijemas, bet nepriklausė Melimurje ir Baranja, okupuotos ir aneksuotos Vengrijos, taip pat Dalmatija nuo Zadaro iki Splito, rytinė Konavli dalis, Boka Kotorska, visos Adrijos salos (išskyrus Hvar, Brač ir Pag) ir dauguma Kvames bei Gtorski Kotas sričių, kurios buvo aneksuotos Italijos. NKV pripažino 12 valstybių. Demarkacinė linija, einanti į pietus nuo Samoboro, Glina, Dvor, Jajce, Fojnica ir Višegrado, skyrė ją į dvi okupuotas teritorijas — šiaurinė priklausė Vokietijai, pietinė -Italijai Jos plotas buvo 102 725 kv. km, joje gyveno 5 640 000 gyventojų. Valstybę sudarė 22 apygardos ("Velika Župa") su 139 rajonais, 18 jungtinių rajonų ir 778 savivaldą turinčiais miestais bei Zagrebo miestu - atskiru administraciniu centru. 1942m. buvo atkurtas Kroatijos Parlamentas ir visos būtinos ministerijos, sukurta kariuomenė, kuri susidarė iš Hrvatsko Domobranstvo (Kroatijos Vidaus Kariuomenės), Gstaška Vojnica ("Gstashi" Karinių Pajėgų) ir Hrvatsko Oružništvo (žandarmerijos). Po Italijos kapituliavimo visos Adrijos regionas formaliai atiteko NKV. Ekonomikos srityje jos paklusnumą Vokietijai ir Italijai saistė įvairios ekonominės sutartys, o tai reiškė nepriklausomybę nuo Partnerystės sutarties. Tuo pačiu NKV perėmė fašistinės valdymo organizacijos modelį ir politinę Vokietijos bei Italijos praktiką. Taigi buvo sukurta lygiagreti valdymo sistema, kurioje be civilinių struktūrų, dalyvavo ir Gstashi judėjimas, vadovaujamas Dr. A.Pavelič, kurio — valstybės vadovo ir Poplavniko (Vadovo) — rankose buvo sukoncentruota visa valdžia. Daugelį įstatyminių aktų dėl tautinio ir rasinio išskirtinumo išleido ir patvirtino specialiai įkurti teismai su plačiais įgaliojimais, kurie galėjo teisti visus politinius Gstashi režimo oponentus. Dėl šių įstatyminių aktų, netrukus įgyvendintų praktiškai, žiauriai nukentėjo žydai, čigonai ir serbai (atsižvelgiant į ankstesnę jų hegemonijos politiką, priklausymą chetniks bei nusikaltimus Kroatijoje), taip pat kroatai, kurie priešinosi Ustashi Kilo nauja areštų banga. Be jau egzistavusių koncentracijos stovyklų, buvo įkurtos naujos. Svarbiausia ir didžiausia koncentracijos stovykla buvo Jasenovace, įkurta 1941m. Niekada nebuvo nustatytas tikslus suimtųjų skaičius ir jų etninė kilmė, iš dalies dėl manipuliavimo politiniais tikslais. Negalima pateisinti persekiojimų, tačiau negalima ir 10 ar 20 kartų padidinti aukų skaičiaus, vien norint pabrėžti Kroatijos žmonių kaltę.

Ustashi vadovybė aiškino Kroatijos žmonėms, kad NKV įkūrimas yra "amžius trukusio siekimo sukurti nepriklausomą valstybę įgyvendinimas" bei išlaisvinimas nuo Didžiosios Serbijos hegemonijos, o tai buvo priimtina daugeliui Tačiau labai greitai dėl totalitarinės valstybės sistemos Ustashi vyriausybės ir Vokietijos bei Italijos kariuomenės -okupacinės kariuomenės — kroatų elgesys pasikeitė. Jie ėmė protestuoti, kilo antifašistinės nuotaikos, tarp smulkiaburžuazinių partijų ir grupelių kito politinis pasiskirstymas. Komunistų partijai pavyko susijungti su antifašistiniu judėjimu Naradnooslobodila-bi Pakret (NOP) (Liaudies Išsivadavimo Judėjimui). Tuo buvo siekiama įteisinti komunistų diktatūrą ir Jugoslaviją paversti lygiateisių tautų bendrija, kurioje kroatai ir serbai drauge kovotų prieš okupantus ir Ustashi NKV. 1941m. birželio 22d. Sisake buvo suformuotas pirmasis partizanų būrys (pirmasis buvusios Jugoslavijos teritorijoje). 1941m. spalio 19d. buvo įkurtas Kroatijos NOP štabas. Greta karinės buvo įkurta ir civilinė vyriausybė, iš Liaudies Išsivadavimo Komiteto tapusi Nacionaline Antifašistine Kroatijos Liaudies Išsivadavimo Taryba, įkurta 1943m. birželio 13-14d. Baigiantis karui, vien tik Kroatijos teritorijoje NOP dalyvavo daugiau kaip 471 000 žmonių. Pagal 1964m. paskelbtus pavardžių sąrašus, nukentėjusiųjų skaičius buvo 194 749, neskaitant NKV šalininkų ir kroatų, priklausiusių okupacinei kariuomenei Kadangi NKV buvo sukurta Partnerystės sutarties dėka, 1945m. gegužės 15d. jai žlugus, NKV nustojo egzistavusi

Iš esmės NKV valdžia užtikrino politinio kalinio statusą visų pirma Ustashi judėjimo nariams, kurie dėl šios priežasties buvo įkalinti ar nužudyti Jugoslavijos karalystėje. Toks statusas buvo taip pat suteiktas visiems, susijusiems su judėjimu ir pasirengusiems įsitraukti į Ustashi bei pripažinti NKV. Tam tikrais įstatymais per Rūpybos ministeriją buvo stengiamasi šiems buvusiems politiniams kaliniams ir jų šeimoms atlyginti nuostolius, o likusius gyvus aprūpinti darbu. Jų prašymu vadovybė suteikė jiems keletą privilegijų, pavyzdžiui, atleido nuo karinės tarnybos Vidaus kariuomenės daliniuose (nuo 1942tu balandžio pradžios), tačiau leido jiems savarankiškai dalyvauti Ustashi judėjime bei valstybės valdyme.

NOH vadovybė netgi norėdama negalėjo išvengti politinių kalinių persekiojimo, daugiausia iš komunistų ir NOP tarpo.

Dar nenustatyta, kiek kroatų paaukojo savo gyvybę per karą 1941-1945m., nepaisant to, kuriai pusei priklausė. Pagal paskutiniuosius demografų tyrimų duomenis, buvo nužudyta maždaug 205 000 (neskaitant musulmonų) ir 61 000 ištremta į užsienį. Šiam skaičiui taip pat priklauso žuvusieji prie Bleiburgo ir "Kavalerijoje" iki 1948m., kai vyko pirmasis po karo oficialus gyventojų surašymas.

3. JUGOSLAVIJOS FEDERACINĖ LIAUDIES RESPUBLIKA (JFLR) IR JUGOSLAVIJOS SOCIALISTINĖ FEDERACINĖ RESPUBLIKA (JSFR) (1945-1991)

Po karo, 1945m., Kroatija su dabartinėmis sienomis buvo prijungta prie Jugoslavijos, šį kartą - komunistinės Jugoslavijos. Čia galime išskirti tokius laikotarpius: a) 1945-1948, b) 1948-1971 ir c)1971-1991. Reikia pasakyti, kad visas šis laikotarpis buvo tikras pragaras tūkstančiams kroatų, kurių daugelis žuvo arba buvo priversti palikti savo namus ir pasitraukti į užsienį.

Nuo 1945 iki 1948m.

Iki šiol nebuvo leidžiama kalbėti apie kroatų kančias tuo laikotarpiu. Prieš komunistinių jėgų iškilimą daugelis Nepriklausomos Kroatijos Valstybės ginkluotųjų pajėgų (Ustashi, Domobrani ir Žandarmerija) narių, jų šeimos bei kiti civiliai pasitraukė į Vakarus, veltui tikėdamiesi pagalbos iš Vakarų sąjungininkų. Priversti besąlygiškai pasiduoti Antrojo pasaulinio karo nugalėtojams, jie buvo tuojau pat britų išduoti Jugoslavijos armijos daliniams be jokių tarptautinių ateities garantijų. Sudėję savo ginklus 1945m. gegužės 15d., Bleiburge beginkliai jie buvo apšaudyti Jugoslavijos armijos. Tą pačią dieną ir vėliau buvo sudarinėjamos begalinės vadinamosios kavalerijos kolonos ir siunčiamos į surinkimo ar paskirstymo stovyklas Jugoslavijos teritorijos gilumoje. Pakeliui daugelis jų buvo negailestingai nužudyti.

Po ištyrimo pirmosiose surinkimo stovyklose daugeliui buvo paskirtos galutinės bausmės. Tie, kurie likdavo gyvi, būdavo siunčiami į darbo stovyklas per Kroatiją, Vojvodiną, Bosniją ir Hercogoviną, Serbiją ir Makedoniją. Būdavo stebima, kad jų kolonos nesusitiktų. Tuo metu egzistavo trijų rūšių stovyklos: paskirstymo, surinkimo ir darbo. Pirmosiose karo belaisvių kolonos būdavo paskirstomos po surinkimo stovyklas. Surinkimo stovyklose belaisviai būdavo klasifikuojami, kriminologiškai ištiriami, ir tie, kurie išgyvendavo po pirmųjų dviejų stovyklų, būdavo nukreipiami į darbo stovyklas. Darbo stovyklose, be sunkaus priverstinio darbo ir kitokių išbandymų, jie buvo pasmerkti įvairiausiems kankinimams. Po 1946m. surinkimo ir paskirstymo stovyklos palaipsniui išnyko, tačiau darbo stovyklos išliko iki 1950-ųjų. Iki 1946m. liepos 16d. jos buvo atviros, vėliau - uždaros. Geriausiai šių represijų apimtį atskleidžia faktas, kad vien tik Kroatijos Respublikos teritorijoje buvo 62 visų trijų rūšių stovyklos. Visose šiose stovyklose gyvenimo sąlygos netilpo į jokią žmogiško orumo sampratą. Kaliniai ir jų šeimos ištisas dienas praleisdavo be maisto ir vandens, žiauriai kankinami, daugelis būdavo baudžiami individualiai, o po to — visi kartu. Reikia tolimesnių tyrimų, kad būtų galima nustatyti, kiek iš viso žmonių nukentėjo šiose stovyklose ar buvo nužudyta kurioje nors iš 460 šiuo metu nustatytų masinių žudynių vietų.

1948m. šalyje įsigalėjo komunistinė sistema. 1945m. gruodžio 29d. Konstitucinė Asamblėja Belgrade panaikino monarchiją ir paskelbė JFLR. Po to, remiantis 1946m. sausio 31d. konstitucija, prasidėjo privačių įmonių nacionalizacija ir žemės reforma, padėjusi pagrindus sovietinio modelio socialistinės sistemos sukūrimui. Kroatijoje įvyko tokie pat pokyčiai, ir Kroatijos Liaudies Respublikos Parlamentas perėmė valdžią iš ZAVNOH. Tapo aišku, kad visos valdžios funkcijos naujojoje vienpartinėje sistemoje atiteks valdančiosios Komunistų partijos nariams. Belgrade netrukus prasidėjo federalinių institucijų centralizacija su žiauriomis represijomis prieš visus konkurentus ir politinius priešininkus.

Be to, netrukus imta persekioti karo belaisvius, verslininkus, valstiečius, o ypač bažnyčią. Buvo suorganizuota daugybė politinių teismų. Zagrebo Arkivyskupas Dr.Alojzije Stepinac (1953m. paskirtas kardinolu) buvo patrauktas į tokį teismą ir 1946m. spalio 18d. nuteistas 16 metų priverstinio darbo, nepaisant fakto, kad karo metu jis pasmerkė bet kokią prievartą, fašizmą ir Ustashi režimą, taip pat komunizmo diktatūrą. 1951m. iš Lepoglavos jis buvo paleistas lygtinai ir izoliuotas savo gimtajame mieste Krašič, kur ir mirė 1960m. Jis palaidotas Zagrebo katedroje. Kroatijos Respublikos parlamentas specialia deklaracija jį visiškai išteisino.

Nuo 1948 iki 1971 m.

Šiuo laikotarpiu komunistinė sistema visiškai įsitvirtino. Kroatijoje vadovaujančias pozicijas palaipsniui užėmė serbai. 1963m. šalis buvo pavadinta Jugoslavijos Socialistine Federacine Respublika, o Kroatija — Kroatijos Socialistine respublika. Ekonomiškai Kroatija tapo vis labiau ir labiau priklausoma, ir užsienio valiuta, gaunama iš turizmo ir pramonės, daugiausia plūdo į Belgradą. Tuo tarpu federacinė vyriausybė, toliau stiprino centralizmo ir tautinio unitarizmo politiką ir nepaisė Kroatijos identiteto, skelbdama, kad būti jugoslavu daug geriau, negu būti kroatu. Visa tai Kroatijoje sukėlė nepasitenkinimą ir pasipriešinimą. Kroatai ir jų atstovai atvirai ir masiškai reikalavo, kad jų tautinio indentiteto naikinimo ir ekonominio žlugdymo problema būtų išspręsta patenkinamai. Protestai pasiekė aukščiausią tašką 1971m. Atsako nereikėjo laukti ilgai. Per šį laikotarpį daug kroatų buvo nuteisti priverstiniam darbui arba priversti palikti kraštą dėl politinių priežasčių. Pagal paskutinius duomenis, maždaug 15 000 kroatų buvo nužudyta ir 900 000 ištremta. Tai aiškiai apibūdina represinę sistemą.

Nuo 1971 iki 1991m.

Atsakydama į kroatų reikalavimus, federacinė vyriausybė, federacinė partija ir karinė vadovybė pradėjo politinius susidorojimus. Tūkstančiai Kroatijos politikų, intelektualų, verslininkų, studentų, darbininkų ir valstiečių buvo pasmerkti politiniams persekiojimams. Visos Jugoslavijos kalėjimai buvo sausakimši Daugelis, siekdami išvengti represijų, pabėgo į užsienį ir prisijungė prie "ekonominių emigrantų" kaip "politiniai emigrantai". Taip už tėvynės sienų stiprėjo ir augo Kroatijos sąžinė.

Visoje Kroatijoje vyko daugybė politinių teismų, tačiau nei jie, nei masinės represijos negalėjo palaužti kroatų dvasios ir suverenios bei demokratinės Kroatijos ilgesio. Netrukus tapo aišku, kad vienpartinė komunistinė sistema negali užtikrinti ekonominio klestėjimo ir politinės laisvės individams ar tautoms, todėl keliose Europos šalyse tokia sistema buvo panaikinta. Taip atsitiko ir Jugoslavijoje — daugiausia dėl Didžiosios Serbijos dominavimo ir tolimesnio ne serbiškų tautų represavimo. Šis procesas sustiprėjo 1990m. ir pasiekė viršūnę kitais metais. Duomenys apie 1971-1991m. represijas rodo, kad 10 000 kroatų buvo nužudyta ir maždaug 850 000 buvo ištremta ar pabėgo į užsienį. Daugelis jų buvo pasmerkti priverstiniam darbui įvairiuose Jugoslavijos kalėjimuose.

Jugoslavija stengėsi įtikinti pasaulį, kad jos baudžiamojoje sistemoje nėra priverstinio darbo institucijų, tačiau tų laikų baudžiamosios sankcijos netiesiogiai rodo, kad tokios institucijos egzistavo kaip Pataisos darbo stovyklos. Buvo užfiksuotos tokios baudžiamosios sankcijos: mirties bausmė, griežtas įkalinimas (nuo 1 iki 15 metų), įkalinimas (nuo 3 dienų iki 3 metų), piniginė bauda ir turto konfiskavimas. Beveik visi nuteistieji griežtam įkalinimui perėjo Lepoglavos Stara Gradiška, Gali Otok ir kitas stovyklas. Tiesa, daugelis išsiveržė per sienas, ir dabar į viešumą iškyla daug faktų. Keletas bešališkų tyrinėtojų teigia, kad socialistinės Jugoslavijos stovyklose kalinių gyvenimo sąlygos buvo dar blogesnės, negu Jugoslavijos karalystėje. Apžvelgus Karalystės ir socialistinės Jugoslavijos represinių režimų nužudytųjų ir ištremtųjų skaičių, galima prieiti išvadą, kad prieš Kroatijos žmones vykdoma politinė kampanija ir didelio masto genocidas. Šią išvadą patvirtina 1991m. įvykiai, kai Didžiosios Serbijos agresijos prieš Kroatiją metu daugiau kaip 15 000 kroatų buvo nužudyta, keli tūkstančiai dingo be žinios ir daugiau kaip 250 000 ištremta.

Nuo 1991 m. iki šių dienų

Reikia pabrėžti, kad Jugoslavijos krizė prasidėjo 1989m., ir 1990m. Kroatijoje įvyko laisvi ir demokratiniai rinkimai, kuriuos laimėjo Kroatijos Demokratinė Sąjungą vadovaujama Dr.Franjo Tudman. Po rinkimų, 1990m. gegužės 30d., buvo patvirtintas pirmasis po Antrojo pasaulinio karo laisvai išrinktas parlamentas, kuris priėmė naują demokratinę konstituciją, nacionalinę vėliavą, herbą, kitus suverenumo simbolius. 1991m. balandžio 19d. referendume 93,4 proc. balsavusiųjų pasisakė už savarankišką ir nepriklausomą Kroatijos valstybę, ir birželio 25d. Kroatijos parlamentas pagal konstituciją paskelbė Kroatijos nepriklausomybę. Ją oficialiai pripažino Jungtinės Tautos ir keletas tarptautinės bendrijos valstybių.

Didžiosios Serbijos vadovai ir nacionalistai negalėjo susitaikyti su tuo, kad dėl Jugoslavijos krizės jie prarado privilegijuotą poziciją, todėl jie siekė užgrobti Kroatijos teritoriją, kaip praeityje padarė jų pirmtakai, norėdami sukurti Didžiąją Serbiją. Kaip ir praeityje, jie pasinaudojo Kroatijos serbais. 1990m. rugpjūtį vadinamuoju "Knin Timber sukilimu" prasidėjo Didžiosios Serbijos agresija prieš Kroatiją, į kurią 1991m. rugpjūčio mėn. tiesiogiai įsitraukė vadinamoji Jugoslavijos liaudies armija. Buvo sudeginta daug Kroatijos kaimų, kai kurie gyventojai ištremti, tačiau daugiausia — nužudyta. Tuo metu pabėgėlių skaičius pasiekė 150 000. Spalio mėnesį, kai buvo subombarduoti Prezidento rūmai Zagrebe, jų jau buvo daugiau kaip 300 000. Lapkričio mėnesį, kai po didvyriškos Vukovaro gyventojų gynybos į miestą įžengė Jugoslavijos liaudies armija ir serbai, pabėgėlių skaičius pasiekė pusę milijono. Kroatija atrėmė puolimą ir išlaisvino dalį savo teritorijos, o kitas dalis kontroliavo serbų sukilėliai ir Jungtinių Tautų pajėgos. Šios Kroatijos dalys greitai bus prijungtos prie Kroatijos Respublikos konstitucinės sistemos. 1992m. Didžiosios Serbijos agresija atsisuko prieš Bosnijos ir Hercogovinos Respubliką, kur karas tebevyksta dar žiauresnėmis aplinkybėmis negu Kroatijoje. Tačiau ir ten užpuolikai sustabdyti

Daugeliui buvusių politinių kalinių teko svarbus vaidmuo visuose šiuose įvykiuose, svarbiuose istoriniuose sprendimuose, demokratizacijos procese, Kroatijos Respublikos savarankiškumo siekime ir gynyboje prieš Didžiosios Serbijos agresiją. Keletas jų vaidina svarbų vaidmenį ir dabar.

Jau 1989m. lapkričio 20d. 18 buvusių politinių kalinių grupė nutarė įkurti Kroatijos Politinių kalinių draugiją. Po trijų dienų įvyko steigiamasis susirinkimas, kuriame dalyvavo 72 nariai, tarp jų ir Dr.Franjo Tudman. Vėliau įvyko steigiamoji asamblėja, ir 1990m. vasario 17d. Draugija buvo įkurta oficialiai Pirmininku išrinktas Dr.Marko Veselica — vienas tų, kurie ilgiausiai išbuvo nelaisvėje. Asamblėjoje pabrėžta, kad Jugoslavijos kalėjimuose kalėjo daugiau kaip 100 000 kroatų.

Draugija nuo pat pradžių buvo bešališka organizacija. Nuo įkūrimo ji stengėsi sustabdyti represijas dėl bet kokių politinių ar kitokių įsitikinimų, kurie nepropaguoja prievartos. Po pirmųjų laisvų rinkimų daug buvusių politinių kalinių užėmė aukštas vietas valstybės valdyme, parlamente ir vyriausybėje. Draugija siekė įkurti skyrius visoje Kroatijoje, įstatymiškai užtikrinti savo narių teises, dėl kurių parlamentas išleido įstatymą. Šiomis pastangomis buvo siekiama išspręsti visas buvusių politinių kalinių problemas: kalėjime praleisto laiko įtraukimą į darbo stažą (dėl pensijos), kompensacijos išmokėjimą, aprūpinimą gyvenamuoju plotu, sveikatos apsaugą ir įdarbinimą. Draugija visada vengė tapti privilegijuota organizacija, kaip atsitiko su ankstesniąja Antrojo pasaulinio karo veteranų organizacija.

Draugijos leidinys — žurnalas "Zatvorenik" ("Kalinys") turi didelę reikšmę draugijos veiklai ir požiūriui į svarbius politinius reiškinius. Žurnalas atskleidžia draugijos politikę, pateikia svarbius oficialius dokumentus, pradedant draugijos chartija, baigiant buvusių politinių kalinių teisių įstatymu, taip pat draugijos asamblėjų nutarimais. Jis įgavo šiuolaikinį, patrauklų pobūdį ir tapo ne tik diskusijų apie anksčiau nežinomus faktus ar įvykius, kurių iki šiol nebuvo galima minėti, bet ir prieštaringų nuomonių tribūna. Jame komentuojamos ne tik pozityvios, bet ir negatyvios draugijos tendencijos, kad būtų galima sėkmingai išspręsti visas problemas.

Pirmojo draugijos pirmininko Dr.Veselica darbą tęsė p. Drago Stipac, o šiuo metu jo postą užėmė p. Duro Perica. Į draugijos nuomonę buvo ne kartą atsižvelgta Kroatijoje ir užsienyje. Taigi Kroatijos Politinių kalinių draugija veikia kaip Kroatijos ambasadorė ryšiams su panašiomis Europos ir viso pasaulio organizacijomis. Žurnalas taip pat laikosi kultūrinės ir mokslinės orientacijos. Svarbiausia, kad jis prieinamas visiems, kas nori prisidėti ne tik prie draugijos ir jos narių, bet ir prie tėvynės, Kroatijos Respublikos, gerovės. Nuo pat pradžių draugijos nariai Kroatijos armijos gretose gynė šalį nuo Didžiosios Serbijos agresijos keliuose frontuose, kur daugelis jų paaukojo savo gyvybę. Be abejo, yra dar daug problemų, tačiau tikimės, kad mūsų nariai, palaikomi draugijos ir visos šalies, ateityje jas sėkmingai išspręs ne tik savo, bet ir visos visuomenės labui

Zagrebas, 1995m. sausio 12d.    Magistras Zdravko Dzidas

/Iš angių kalbos vertė Inga Bogomolovaitė/