Partizanai: Istorija ir dabartis

GENEROLAS LEITENANTAS MOTIEJUS PEČIULIONIS

Bronius Petkevičius

Naujų laikų pažadintas lietuvis
Jūs nepabūgs ir nesitrauks iš tako.
Pakėlęs dešinę į aukštą dangų,
Prisiekdamas Dievu, jis taip jums sako:

- Jūs apšmeižtą, apspardytą Lietuvą
Savo globoj kaip motiną laikau 
Ir ginsiu ją nuo užgrobiko rankos,
Kol plaks širdis, - taip man padėk, dangau!

                       Vincas Mykolaitis-Putinas

Pratarmė

Ilgą laiką apie generolą Motiejų Pečiulionį, jo patriotinę veiklą, meilę Lietuvai ir nuopelnus jai viešai kalbėti buvo vengiama. Tylėjo ir mūsų spauda. Tik vėliau, prasidėjus mūsų tautos Atgimimui, pasirodydavo viena kita ži-

nutė ar ilgesnis straipsnis spaudoje apie jo rezistencinę veiklą, bet plačiau generolo M.Pečiulionio biografija nebuvo nagrinėjama. Metai ėjo, o jo vardas, buvęs garsus, po truputį dengėsi užmiršimo dulkėmis.

Gen. ltn. Motiejus Pečiulionis

Tik 1990m. pavasarį, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Vytauto Didžiojo karo muziejuje visuomenė išvydo ir gen. M.Pečiulionį.

Parodos salone kabėjo Nepriklausomos Lietuvos aukštojo laipsnio karininkų portretai. Tarp jų ir pulkininko leitenanto, vėliau pakelto į generolo leitenanto laipsnį, Motiejaus Pečiulionio portretas, pieštas dailininko Z.Petravičiaus aliejumi drobėje.

Kad neišbluktų gen. M.Pečiulionio paveikslas ir nenueitų užmarštin jo garsus vardas, nuopelnai Lietuvai giminių bei generolo bendražygių skatinamas, išdrįsau imtis plunksnos. Iš surinktos medžiagos išaustą istorinį audinį norėčiau palikti lietuvių tautos istorijai ir artimųjų atminimui.

Parodyti M.Pečiulionio gyvenimo kelią tokį, kokį jis yra nuėjęs, nelengva, nes tai neeilinė asmenybė.

Gen. M.Pečiulionis buvo nepaprastai garbingas, aukštas pareigas ėjęs karininkas, visą savo gyvenimą atidavęs Tėvynei Jis, nepabūgęs žūties kritiškiausiais momentais, ištvėrė neapsakomas kančias kalėjimuose, Šilutės, Mordovijos ir Vorkutos lageriuose. Nuėjo ilgą erškėčiuotą gyvenimo kelią. Kaip jį atkurti?

Be to, atskleisti šio įžymaus karininko asmenybę lyg ir nedrąsu, nes medžiagos išlikę ne per daugiausia. Vienas kitas straipsnis Nepriklausomos Lietuvos žurnaluose, išlikusių tolimesnių giminių ar pažįstamų atsiminimų nuotrupos, likusių gyvų pokario metų rezistentų prisiminimų žiupsneliai ir mano paties atmintyje išlikę paties velionio pasakojimai jo gyvenimo saulėlydyje. Visa kita - nukeliavo į amžinybę kartu su juo ir jo pažįstamais.

Tačiau ir šią negausią medžiagą rinkau, kaupiau iš pažinojusiųjų generolą, iš jo paties bendražygių laiškų, studijavau knygas apie Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, savanorių žygdarbius. Perskaičiau prieškarinius 'Trimito", "Kario" žurnalus, "Laisvės kovų archyvo" ir kitus rezistencinės kovos leidinius, išleistus atkūrus Nepriklausomą Lietuvą.

Rašydamas gen. M.Pečiulionio biografiją, negalėjau nesieti jos su mūsų tautos likimo vingiais bei tragiškais išgyvenimais. Neatskiriama ji ir nuo generolo bendražygių, likimo draugų, pasipriešinimo okupantams veiklos.

Teatleidžia man mieli skaitytojai ir generolo artimieji už šio darbo trūkumus. Labai dėkingas būčiau, jeigu kas nors papildytų ir plačiau nušviestų narsaus Nepriklausomybės kovų dalyvio, sumanaus ir pareigingo Generalinio štabo Ginklavimo valdybos viršininko, aktyvaus hitlerinės ir bolševikinės okupacijos rezistento M.Pečiulionio gyvenimą, paaukotą Lietuvai

Dėkoju visiems, kurie savo laiškais, straipsniais spaudoje bei pasakojimais padėjo atskleisti taurią gen. Motiejaus Pečiulionio asmenybę, jo patriotinio gyvenimo prasmę.

Dėkoju ir generolo dukrai Jonei Pečiulionytei, gyvenančiai toli nuo Tėvynės, Šveicarijoje, bet išsaugojusiai brangaus Tėvelio atminimą ir meilę Lietuvai. Jos perduoti ir atsiųsti žinių šaltiniai papildė šio rašinio turinį ir Kauno karo muziejaus okupacijų ir pasipriešinimo istorijos skyriaus eksponatus.

Mūsų Tauta neužmirš Lietuvos patrioto, Nepriklausomybės kovų savanorio ir partizanų vado gen. Motiejaus Pečiulionio. Kada nors istorija tars savo žodį, ir jo biustas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje stos į rikiuotę greta Lietuvos didvyrių.

Biografijos puslapį atvertus

Motutė man davė mažą ryšulėlį su ašara veide tardama: ’’Imk, sūnau, tai mano tau palaiminimas. Būk vertas Tėvynės sūnumi vadintis. Eik Aukščiausiojo akivaizdoje, o keliauk tėvų ir senelių pramintais takais.

Sudiev!.."

Kazys Šimonis

M.Pečiulionis su seserimi Voroneže, 1914m.

Motiejus Pečiulionis, Nepriklausomos Lietuvos karininkas, gimė 1888m. sausio 31d. Krosnos valsčiuje, Ranciškės kaime, Šventažerio parapijoje — gražiame Dainavos krašte.

Ši vietovė carinės imperijos metais priklausė Kalvarijos apskričiai, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ji pateko į Marijampolės apskritį.

Jo tėvai, Tomas ir Rozalija Pečiulioniai, nebuvo pasiturintys - turėjo 30 margų (apie 15 ha) ūkį.

Tačiau buvo apsišvietę lietuviai, suprato mokslo reikšmę. Todėl 1897m. išleido sūnų į Rudaminos pradžios mokyklą, apgyvendindami jį pas motinos brolį vargonininką Juozą Zubrį.

Tada buvo nuožmus carinės priespaudos laikotarpis. Lietuviško rašto ir gimtosios kalbos tuometinė caro valdžia neleido vartoti ne tik mokyklose, bet ir įstaigose, ir kitose viešose vietose.

Apie mokymąsi Rudaminoje pasakoja Motiejus Pečiulionis savo atsiminimuose, rašytuose į JAV kun. Antano Miluko monografijai.

Augau aš praeito šimtmečio pabaigoje kapsų-dzūkų pasienyje pas savo dėdę Rudaminos vargonininką Juozą Zubrį. Parsinešiau iš mokyklos keletą rusų raidėmis lietuviško turinio knygelių: iš savo motinos ir dėdienės už tai ko tik lupti negavau, nes knygelės esančios nekatalikiškos. Mačiau taip pat, kaip galanterininkas (škaplerininkas) "Šaltinius" ir kitas lietuvių kalba lotynų raidėmis spausdintas maldaknyges parduoda iš po skverno. Atlaidų dieną iš Kalvarijos (apskričio miestas) atvykdavo pas dėdę du barzdoti žandarai ir prašydavo dėdės parodyti medžioklinį šautuvą: dėdė paprastai užsigindavo, esą davęs pataisyti, bet gerai žinojau esant paslėptą. Čia pat juos pagirdydavo. Iš čia žandarai vykdavo klebonijon teirautis, ar suvažiavę atlaiduosna kunigai turi pasus. Dėdė kartais mielai šnekučiuodavo su apylinkėje žinomu knygnešiu Kancierium (vėliau abudu gaudavo knygnešių pensijas, Nepriklausomos Lietuvos valdžios paskirtas). Pastebėjau, kad dėdė laiko kai kurias lietuviškas knygeles fortepijone po klaviatūra.. Ištraukiau kartą vieną: tai buvo 'Trumpa Lietuvos istorija ", leista Prūsuose ir esą parašyta maskviškių studentų Griniaus ir kitų, kaip man vėliau prof. V.Biržiška aiškino. Godžiai aš skaičiau apie Lietuvos praeities galybę, nors pirmų žinių apie Lietuvos praeitį jau anksčiau buvau mokykloje gavęs, besimokant Rusijos istorijos. Teisingi tuomet atrodė A.Baranausko žodžiai:

Anei rašto, anei druko
Mums turėt neduoda,
Tegu, sako, bus Lietuva
Ir tamsi, ir juoda.

Vadinasi, padariau išvadą - mes lietuviai neteisingai skriaudžiami... Ir man vėliau paaiškėjo, kad 7-ių klasių gimnazistas Antanas Milukas po dviejų metų studijų Seinų dvasinėje seminarijoje "dėl lietuviškų raštų" buvo iš seminarijos pašalintas... Man gi A. Milukas atrodė ne tik eilinė lietuvių skriaudos auka, bet ir dėl lietuvybės kovotoju. Žavėjaus visuomet jo veikla...

Rudaminos pradžios mokykloje Motiejus Pečiulionis mokėsi trejus metus. Sėkmingai ją baigęs, 1900m. įstojo į Suvalkų gimnaziją. Besimokydamas gimnazijoje, pasižymėjo matematiniais gabumais ir lietuvių tautine veikla. Bendraminčių būrelyje nagrinėjo politinius klausimus, nukreiptus prieš carinę priespaudą. Baigęs gimnaziją, 1908m. Motiejus Pečiulionis išvyko į Petrapilio universitetą ir įstojo į fizikos-matematikos fakultetą tiksliųjų mokslų studijuoti Tuo metu universitete veikė slapta lietuvių studentų organizacija, kurios nariu tapo ir M.Pečiulionis. Organizacijoje pasižymėjo aktyvia veikla, todėl studentų buvo renkamas į valdybą.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, sunerimo ir universiteto studentai Jie audringai ginčijosi, diskutavo apie galimą revoliuciją, svarstė, kas gali ištikti Lietuvą. Karštose diskusijose dalyvavo ir M.Pečiulionis, aiškindamas tautų, esančių carinės imperijos priespaudoje, pabudimą, norą greičiau nusimesti vergijos pančius.

Su tokiomis mintimis Motiejus Pečiulionis 1914 metų rudenį stoja į caro kariuomenę, tikėdamasis revoliucinių įvykių sūkuryje padėti Lietuvai Vėliau, kaip buvęs studentas, siunčiamas į karo mokyklą. Baigė ją 1916m. birželio mėn. Tapęs artilerijos specialybės karininku, dalyvavo mūšiuose su vokiečiais ir austrais.

Įvykus Rusijoje revoliucijai ir subyrėjus jos imperijai, karininkas

M.Pečiulionis nepasilieka svetimoje kariuomenėje, bet skuba į atsikūrusią Nepriklausomą Lietuvą, nes ir karo metais jo mintys buvo Lietuvoje.

Į išsvajotą Tėvynę jis grįžo 1918m. ir kurį laiką dirbo tuo metu Vilniuje ėjusio laikraščio "Darbo balsas" redakcijoje.

Už Nepriklausomą Lietuvą

Pirmyn gi, vyrai, už tėvynę,
Už brangią žemę Lietuvos!
Ją bočių bočiai amžiais gynė,
Už ją ir jų vaikai kovos!

            Maironis

Jaunai Lietuvos valstybei, tik ką paskelbusiai Nepriklausomybę, pradėjo grasinti kaimynai Iš Rytų veržėsi bolševikai, piktus kėslus turėjo ir lenkai Viduje ėmė plėšikauti bermontininkų gaujos. Todėl Vyriausybė kreipėsi į gyventojus ir kvietė savanorius į organizuojamus Lietuvos kariuomenės pulkus, kad galėtų ginklu pasipriešinti užpuolikams.

Motiejus Pečiulionis, supratęs, kad jo kovinė patirtis labai reikalinga besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, 1919m. pradžioje atvyko į Kauną, o 1919m. vasario ld. jis jau skiriamas vyresniuoju karininku į A.Panemunėje stovinčią 1-ąją artilerijos bateriją vadovauti antrajam būriui. Kovo 26d. iš Panemunės karininko M.Pečiulionio vadovaujamas būrys išvyko į Alytų 1-ojo pėstininkų pulko vado žinion. Balandžio 2d. būrys šešių šūvių salve pagerbė laidojamą pulko vadą karininką Juozapavičių, žuvusį ant Alytaus tilto kovojant su bolševikais.

Pirmasis pėstininkų pulkas ruošėsi pulti bolševikus Varėnos-Vilniaus kryptimi. Puolimą turėjo remti baterijos antrasis būrys. Būrio vadas M.Pečiulionis kreipėsi į artileristus uždegančiais drąsos žodžiais, ragindamas taikliais smūgiais triuškinti priešą, padėti pėstininkams vaduoti Tėvynę.

Balandžio 3-4 naktį būrys užėmė pozicijas ties 198 aukštuma (apie 3,5 km į vakarus nuo Daugų) ir apšaudė Daškonis ir Daugus, vėliau dalyvavo kautynėse ties Babriškiais ir Varėna. Tose kautynėse antrasis baterijos būrys smogė į priešo pozicijas, išleisdamas iš savo pabūklų 115 sviedinių ir 35 šrapnelius, paremdamas pėstininkų puolimą.

Generolas M.Pečiulionis, grįžęs iš sovietinių lagerių ir tremties, pats man pasakojo, kad Nepriklausomybės kovų metais jo baterija buvo įsitvirtinusi ir prie Žiežmarių. O mano motinos tėviškėje, prie Žaslių geležinkelio stoties per žiemą viešpatavo bolševikai, Sladkevičių darže įtvirtinę savo patrankas ir keldami kaimo gyventojams nerimą ir baimę. Tik pavasarį, šv. Velykų išvakarėse, iš pietvakarių kaimą apšaudė artilerija, ir raudonieji skubiai pasitraukė iš kaimo ir iš Žaslių stoties. Rytą į Guronis jau įžengė Lietuvos kariuomenė - sava, visų gyventojų laukiama.

Todėl, mano manymu, artilerijos sviedinių smūgiai išvaikiusieji bolševikus iš Guronų kaimo, irgi buvo karininko M.Pečiulionio vadovaujamo baterijos būrio, nes nuo Žiežmarių tiesiai per Strošiūnų šilą galėjo būti maždaug 3-5 km atstumas.

Pirmasis baterijos būrys 17-23 dienomis dalyvavo kautynėse su bolševikais Panevėžio kryptimi Panevėžį paėmus, mūsų kariuomenė buvo paskirstyta į dvi grupes: Panevėžio ir Ukmergės. Panevėžyje liko pirmoji baterija, prie Ukmergės grupės buvo prijungtas ir vienas dviejų pabūklų artilerijos būrys, priklausęs pirmai baterijai. Į šį fronto ruožą perkėlė ir M.Pečiulionio vadovaujamą baterijos būrį.

Kautynėse ties Kurkliais iš bolševikų buvo paimta viena 76,2 mm patranka ir 180 sviedinių, kurie papildė būrių artileriją. Buvo suformuota ketvirtoji baterija, o jos vadu paskirtas karininkas Motiejus Pečiulionis. Su ketvirtąja baterija jis perėjo visą Nepriklausomybės kovų kelią.

1919m. birželio mėn. ketvirtoji baterija dalyvavo kautynėse su bolševikais ties Daugailiais, Paberžiais, Bružiais. Liepos mėn., veikdama su pirmąja pėstininkų pulko baterija, narsiai kovėsi ties Gatelių kaimu, Novosiolkais, užimdami Salaką.

Norėdama greičiau išvaduoti savo kraštą nuo bolševikų, Lietuvos kariuomenė pradėjo puolimą visu frontu. Ketvirtoji baterija, vadovaujama karininko M.Pečiulionio, veikė pirmos brigados sudėtyje ir puolė Degučių — Zarasų — Kaukonių kryptimi Po keletos tarpinių ir narsių kautynių rugpjūčio 31d. baterija pasiekė Kaukonių rajoną ir, neleisdama priešui atsigauti, apšaudė Daugpilį ir jo priemiestį Gryvą.

Spalio mėn. 19d. ketvirtoji baterija iš Daugpilio fronto buvo perkelta į Šeduvos - Baisogalos rajoną, bermontininkų frontą, o jau spalio 21d. visa baterija dalyvavo aršiose kautynėse prie Varnėnų, išvadavo Radviliškį.

Bermontininkams delsiant palikti Lietuvą, lapkričio 18d. fronto grupės vadas išleido įsakymą pasiruošti karo veiksmams plačiu frontu. Ketvirtosios baterijos vienas būrys buvo priskirtas prie pirmos voros ir turėjo pulti Paltinių — Daktariškių — Šiaulėnų — Šiaulaičių — Sadgorų — Pašiaušės — Padubysio kryptimi ir užimti Ventos kanalą Kurtuvėnų - Padubysio bare. Baterijos antrasis būrys buvo priskirtas prie rezervinės grupės. Lapkričio 21d. vienas būrys, veikdamas penktame pėstininkų pulke, dalyvavo kautynėse ties Vaitkaičiais - Šiaulaičiais - Kudiniais - Akstiškiais. Kitas būrys, būdamas rezervo grupėje, aktyviai veikė ties Žiniūnais ir llgaičiais.

Priešas neatlaikė mūsų kariuomenės puolimo ir ėmė netvarkingai trauktis, palikdamas lauko patrankas ir kt ginkluotę. Persekiodama besitraukiančius bermontininkus, gruodžio 14d. ketvirtoji baterija pasiekė Tauragę, o prieš pat Naujuosius metus, gruodžio 31d, atsirėmė į Mažosios Lietuvos sieną ir apsistojo Rikavėnų kaime.

Išvijus bermontininkus, Lietuva neilgai džiaugėsi pergale. Pietuose užsiliepsnojo naujas kovos židinys. Klastingojo Želigovskio lenkų pulkai ėmė veržtis į Vilniaus kraštą. Todėl 1920m. sausio 14d. kapitono Motiejaus Pečiulionio vadovaujama ketvirtoji artilerijos baterija buvo perkelta į pietų frontą ir atvyko į Alytų. Liepos 16d. per Bobriškes pasiekė Varėną.

Varėnos rajone užvirė kautynės su lenkais. Aršūs mūšiai vyko ties Varėna, Rodūne ir Valkininkais. Želigovskiui puolant, ketvirtoji baterija kovėsi su lenkais ir ties naujaisiais Trakais bei Olsokiais — Glitais. Kautynėms aprimus, baterija apsistojo Miglinu kaime.

1921m. sausio 14d. baterija grįžo į Kauną, A.Panemunę, o kovo 17d. apsistojo Lyduokių dvare. Balandžio 24d. ketvirtos baterijos vadu buvo paskirtas vyr. leitenantas Kibirkštis, o kapitonas Motiejus Pečiulionis - diviziono vadu. Vėliau divizionus performavus į pulkus, jis skiriamas treciojo artilerijos pulko vadu.

Nepriklausomybės kovų epopėjoje į karininko Motiejaus Pečiulionio biografiją istorija įrašė ne vieną šlovingos kovos puslapį.

Sumaniai vadovaudamas artilerijos baterijai, taikliu šaudymu jis kėlė karių kovinę drąsą, o priešą priversdavo paniškai trauktis. Tai liudija iš lūpų į lūpas ėję pasakojimai, archyviniai dokumentai, jo paties prisiminimai. Liudija ir gausūs trofėjai; patrankos, minosvaidžiai ir kitų rūšių ginklai, paimti iš besitraukiančių bolševikų ir bermontininkų.

Derindamas baterijos veiksmus su pirmojo pėstininkų pulko atakomis, palengvindavo puolantiems pėstininkams užimti priešo pozicijas arba gintis užimtose.

Gegužės mėn., vykstant mūšiams tarp Kurklių ir Skiemonių, bolševikai paniškai traukėsi Paliko net patranką, įklimpusią Virintos upėje. Karininkas M.Pečiulionis ištrauktą priešo pabūklą tuojau paėmė į savo baterijos būrį ir panaudojo prieš pačius bolševikus. Kartu su pirmojo pėstininkų pulko vadu K.Ladiga, pasiėmę 12 kareivių ir taikliai smogdami iš trofėjinės patrankos, vijo gausų bolševikų dalinį, bėgantį Utenos link.

Pulko vadas džiaugėsi sėkmingomis kautynėmis, nes buvo paimtas ne tik bolševikų pabūklas, bet ir daug kito karinio turto.

Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, pirmoji trofėjinė patranka, kovojusi kpt M.Pečiulionio vadovaujamoje baterijoje, buvo pastatyta prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus, tarp kitų eksponatų.

Lietuvių Veteranų Sąjungos "Ramovė" garbės raštas gen. Itn. M.Pečiulioniui. Čikaga, 1970m.

Be to, buvę savanoriai pasakojo, kad kartą nuo taiklaus M.Pečiulionio baterijos smūgio išlakstė net priešo štabas, o kautynėse su bermontininkais kritišku momentu pats karininkas M.Pečiulionis puolė prie kulkosvaidžio ir taikliomis serijomis sustabdė puolimą. Jis nemėgo iš kautynių trauktis. Padrąsinančiais žodžiais ragindavo ir pėstininkus laikytis iki paskutiniųjų, o pats taikliais baterijos smūgiais retindavo puolančio priešo būrius.

Ne tik jo baterijos kariai, bet ir pėstininkai, kurių puolimą jis savo baterija rėmė, gerbė karininką M.Pečiulionį ir praminė jį daug pasakančiu vardu -Perkūno dieduku.

Fronte M.Pečiulionis dalyvavo nuo 1919m. iki 1920m. su mažomis pertraukomis. Karinė vadovybė įvertino jo nuopelnus Nepriklausomybės kovose aukštais apdovanojimais - Vyčio Kryžiaus 4-ojo ir 5-ojo laipsnio ordinais. Tai buvo padėka už narsumą ir pasižymėjimą kautynėse, vaduojant Nepriklausomos Lietuvos žemę nuo priešų.

Mūsų Tautos Atgimimo šauklys poetas Maironis, išaukštindamas Nepriklausomybės kovų karžygius, viename savo eilėraštyje tada rašė:

Garbė, garbė, kad iš Maskvos griuvėsių
Drąsiais pečiais ją išnešėt kilniai!
Nors jūsų vardų aš neminėsiu,
Bet jus minės su pagarba ainiai.

Šiame posme įpintas ir gen. M.Pečiulionio vardas...

Studijos Prancūzijoje ir nauji darbai

Mes lietuviai- didi tauta. Tik nemenkinkime savęs. O meilę Lietuvai reikia įrodyti darbu.

M.Žilinskas

Apgynus Tėvynę nuo daug galingesnių priešų, Lietuvos Vyriausybė ir karinė vadovybė nutarė, kiek leidžia tuometinės sąlygos, tobulinti karininkų išsilavinimą ir perginkluoti kariuomenę.

1922m. rudenį, spalio 17d., majoras M.Pečiulionis komandiruojamas į Prancūzijos Fontenblo (Fontainebleau) artilerijos mokyklą studijuoti karo mokslų. Baigęs mokyklą, 1924m. grįžta į Lietuvą ir nuo rudens vėl skiriamas vadovauti trečiajam artilerijos pulkui, pakeliamas į pulkininkus leitenantus. O po metų, t.y. 1925m rugsėjo 23d., antrą kartą siunčiamas į Prancūziją, į aukštuosius artilerijos kursus Paryžiuje.

Baigęs šiuos kursus, 1926m. spalio 4d. pulkininkas leitenantas Motiejus Pečiulionis skiriamas artilerijos tiekimo viršininku, o 1930m. birželio ld. -Generalinio štabo Ginklavimo valdybos viršininku.

Naujos pareigos M.Pečiulioniui atvėrė platų darbo barą. Jausdamas didelę atsakomybę ir pareigą Tėvynei, jis ėmėsi jo visa širdimi ir kariniu talentu. Užsienyje įgytos karinės žinios padėjo jam pertvarkyti ir sumoderninti Lietuvos kariuomenės ginkluotę, parengti specialistų kadrus. Apie tai plačiai rašo Vytenis Statkus knygoje "Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918-1940m."

...Tiekimo skyriaus žinioje buvo ginklavimo turto sandėliai Kaune, Linkaičiuose, Tryškiuose ir kitur. Ginklavimo vaidyba nustatydavo kariuomenės dalims ginklų kiekį ir rūšį. Tiekimo skyriaus viršininkas tvarkydavo ginklavimo turto išdavimą kariuomenės dalims arba turto pakeitimą, t.y. senus, vartoti netinkamus ginklus išimant iš apyvartos ir išduodant naujus. Jis taip pat tvarkė mobilizacinius išteklius, duodamas atitinkamus įsakymus dalių ginklininkams.

Ginklavimo vaidybai ir jo pirmtakams yra vadovavę karininkas M. Gedgaudas, prof. Viktoras Biržiška, gen. Motiejus Pečiulionis ir plk. dr. PLeskauskas.

Tyrimo laboratorija

...Užsienio valiutos stoka, aukštos užsienyje perkamų ginklų bei šaudmenų kainos, neužtikrintas jų pristatymas nustatytu laiku ir įvairūs kiti kariniai, politiniai ir ekonominiai sumetimai skatino vyriausybę ginklų ir šaudmenų gamybą organizuoti savame krašte. Organizuojant ginklų pramonę, lygiagrečiai buvo reikalinga organizuoti ir tyrimo įstaigą, kuri atliktų ginklų gamyklose vartojamų žaliavų bei gaminių tyrimus, ieškotų naujų pigesnių ar geresnių žaliavų ir tobulesnių gamybos metodų...

...1932m. plk. dr. inž. J. Vėbra iškėlė sumanymą neatidėliojant, prieš pradedant steigti ginklų dirbtuves, organizuoti Tyrimo laboratoriją, kuri galėtų vykdyti ginklavimo pramonei reikalingus tyrimus ir tyrinėjimus. Sumanymą parėmė keli Ginklavimo valdyboje dirbę aukštesni karininkai, o tuometinis valdybos viršininkas plk.

M.Pečiulionis tą sumanymą ne vien aprobavo, bet tapo jo stiprus rėmėjas ir skatintojas.

Tyrimo laboratorijos statybą reikėjo derinti su respublikos prezidentu. Motiejus Pečiulionis atkakliai įrodinėjo prezidentui laboratorijos reikalingumą ir naudingumą Lietuvos kariuomenės apginklavimui Prezidentas Antanas Smetona, išklausęs argumentų, paklausė, su kuo Lietuva žada kariauti ir ar jai reikalinga tokia moderni laboratorija. Tada Ginklavimo valdybos skyriaus viršininkas M.Pečiulionis tvirtai atsakė:

- Už tai mums bus labai dėkinga Vytauto Didžiojo Universiteto Chemijos katedra.

Šie žodžiai paveikė prezidentą, ir jis pagaliau leido statyti Tyrimo laboratoriją. Prasidėjo organizaciniai darbai

...Gen. M.Pečiulionis pasirūpino plk. dr. inž. Vėbrą pasiųsti į užsienį susipažinti su naujausiomis Vakarų Europos laboratorijomis ir parinkti medžiagos būsimos Tyrimo laboratorijos projektavimui, statybai, įrengimui.

Plk. Vėbra aplankė aštuonias naujausias laboratorijas Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Ispanijoje... Keletas jų buvo suprojektuota ir pastatyta kūrybingai, logiškai pergaivojant kiekvieną detalę... Tokiu naujoviškumu pasižymėjo tada neseniai pastatytas Chemijos instituto Paryžiuje ir ypač prof. Eduardo Moles vadovaujamos Fizinės chemijos instituto Madride laboratorijos. Kai kas iš šių laboratorijų naujenybių buvo turima galvoje planuojant, statant ir įrengiant mūsų Tyrimo laboratoriją, tačiau niekas nebuvo akiai pamėgdžiota. Visi mūsų Tyrimo laboratorijos įrengimai buvo sugalvoti ir suprojektuoti Ginklavimo valdybos mokslinio personalo.

Laboratorijai vieta buvo parinkta Žaliakalnyje, Vydūno alėjos gale, Radvilėnų plento Nr.23, kur Krašto apsaugos ministerija turėjo 12 hektarų ąžuolais apaugusį sklypą buvusiame Kauno tvirtovės įtvirtinimų rajone.

Gavus Krašto apsaugos ministerio sutikimą, 1933m. buvo paruoštos projekto sąlygos ir paskelbtas statybos projekto konkursas. Laboratorijos statybai organizuoti ir prižiūrėti buvo sudaryta komisija iš plk. inž. P.Pundzevičiaus, Karo butų valdybos inž. J. Krikščiukaičio ir plk. J.Vėbros. Laboratorijų įrengimų projektavimas buvo pavestas plk. J. Vėbrai. Statybos projekto konkursą laimėjo architektas Vytautas Landsbergis, kurio projektas pasižymėjo originalumu ir lankstumu...

...Pagrindinė statyba ir vidaus įrengimai baigti 1935 metais, tie metai ir laikomi Tyrimo laboratorijos pradžia.. Tyrimo laboratorijos viršininku paskirtas dr. inž. Juozas Vėbra.

Tais pat metais (1935) Tyrimo laboratorijoje buvo sudaryta techninės terminologijos komisija, pirmininkaujama dr. Steponavičiaus.

... Komisijos nustatyti terminai būdavo siunčiami kalbininkui J. Talmantui patikrinti ir būdavo skelbiami "Gimtosios kalbos” žurnale. Komisija sudarė apie pusantro tūkstančio techninių terminų,kurių dauguma prigijo techninėje spaudoje ir gyvoje kalboje...

...Baigta įrengti Tyrimo laboratorija buvo geriausia laboratorija Pabaltijyje. Ji buvo stilinga savo išore, gražioje aplinkoje, moderni savo įrengimais, turėjo priešlėktuvinę ir priešcheminę slėptuvę, keltus, vonias, dušus, automatinius telefonus, kintamą ir nuolatinę elektros srovę, aprūpinta precizine aparatūra. Tai buvo nuopelnas Tyrimo laboratorijos iniciatoriaus ir viršininko plk. inž. dr. J. Vėtros ir Ginklavimo valdybos viršininko generolo Motiejaus Pėčiulionio.

...Lygiagrečiai su laboratorijos įrankių ir medžiagų parinkimu tinkamą personalą parinkti buvo pavesta Tyrimo laboratorijos viršininkui plk. J. Vėbrai. Buvo nutarta konkurso keliu parinkti keletą universitetą baigusių ar bebaigiančių jaunų karininkų ir juos pasiųsti į Vakarų Europos aukštąsias mokyklas reikalingas specialybes įsigyti. Studijos užsienyje turėjo ir kitą gerą pusę: užsienyje studijuodami stipendininkai išmokdavo svetimas kalbas, kurios buvo labai reikalingos palaikant santykius su užsienio firmomis, rašant sutartis, priiminėjant užsakytas medžiagas ir ginklus.

Tyrimo laboratorija turėjo ir gana turtingą savo veiklos sričių biblioteką, vadovaujamą didelio erudito ir daugelio kalbų mokovo K. Račinskio.

...Skyriai ir dalys nebuvo vieni nuo kitų atsiskyrę. Jei buvo reikalo, buvo tarpusavy dalinamasi uždaviniais ir personalu be jokių administracinių formalumų. Ginklų skyriaus darbuotojai dažnai gaudavo uždavinius tiesiai iš Ginklavimo valdybos viršininko. Tokiais atvejais jie referuodavo Ginklavimo valdybos viršininkui, tik painformuodami Tyrimo laboratorijos viršininką apie gautus uždavinius ir atliktus darbus. Tuo buvo išvengiama darbo našumui žalingo popierizmo...

...Kai kilo mintis statyti Ginklų dirbtuves Linkaičiuose, Ginklavimo valdybos viršininku dar buvo plk. (vėliau generolas) Motiejus Pečiulionis.

Kauno Tyrimo laboratoriją gyventojai praminė "dujų fabriku", nes virš jos stogo styrojo vamzdžių kaminėliai.

- Už Ginklavimo valdybos viršininko Motiejaus Pėčiulionio žinias, patarimus, pareigingumą ir reiklumą ne tik dirbantys jo vadovaujamoje Ginklavimo valdyboje, bet ir kiti kariškiai ir visi darbuotojai jį labai gerbė, — pasakojo dirbęs tuo metu Tyrimo laboratorijoje vyr. leitenantas, o dabar atsargos pulkininkas p.Malijonis. — Matydavau M.Pečiulionį vaikštant po kabinetus, laboratorijas su pilnu portfeliu šovinių, granatų. Ginklus reikėjo laboratorijose ištirti ir aprašyti. Todėl jis ir nešdavęs portfelyje į laboratorijas, kad ten rūpestingai ištirtų tas ginklų rūšis, jų sudėtį ir veikimo būdą ir po to jas tobulintų.

Nepriklausomos Lietuvos metu Motiejus Pečiulionis buvo komandiruojamas į užsienį įvairiais kariniais reikalais. Be tiesioginės užduoties, jis atlikdavo ir kitus patarnavimus.

-    Kartą, - pasakojo jis šypsodamasis, - vykstant man į JAV su tam tikrais įpareigojimais, paprašė manęs Kauno savivaldybė užeiti į vieną Autobusų bendrovės firmą ir užsakyti, o jei bus galima, nupirkti, pervedus pinigus, ir išsiųsti Kauno autobusams atsarginių dalių. Prašymą išpildžiau, bet neįvykdžiau, - tęsė pasakojimą M.PečiuIionis. - Užėjęs į firmos kontorą, pateikiau pažymą ir įgaliojimą ir išsakiau savo atvykimo tikslą. Mane maloniai priėmė ir paprašė truputį palaukti. Greitai sugrįžo mane priėmęs tarnautojas, stora knyga nešinas. Atsivertęs reikiamą puslapį ir atidžiai perskaitęs, nusišypsojo man ir sako:

-    Prašomų jūsų autobusams atsarginių dalių mes jums neparduosime, nes jūs iš mūsų esat nusipirkę tik kelis šios rūšies autobusus, - ir, mandagiai atsisveikinęs, pradėjo dirbti savo darbą.

-    Vadinasi - sako M.Pečiulionis, - su mumis jiems prekiauti nenaudinga, nes mes autobusus perkame mažais kiekiais. O iš kokių lėšų mes pirksime dideliais kiekiais, jei Lietuva tik kūrėsi, sunkiai vertėsi ypač pasaulinės krizės metais.

1935m. kovo ld. Motiejui Pečiulioniui buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis. Ginklavimo valdybos viršininko pareigas jis ėjo iki 1936m. Tais pačiais metais Respublikos prezidento aktu Nr.83 paties prašymu gen. M.Pečiulionis buvo paleistas iš kariuomenės į ginkluotės karininkų atsargą.

-    Išėjęs į atsargą, gen. M.Pečiulionis visiškai nepaliko Ginklavimo valdybos. Jis, turėdamas didelę patirtį, daug žinių, buvo nuolatinis jos konsultantas, - papildo savo atsiminimus plk. Malijonis. - Ypač daug jis padėjo naujam Ginklavimo valdybos viršininkui plk. ltn. dr. P.Leskauskui savo patarimais. Jie dažnai tardavosi, kaip Lietuvos kariuomenę apginkluoti tobulesniais ginklais ir įsigyti įvairesnių ginklų rūšių.

1936m. sausio 30d. žurnale "Karys" apie gen. M.Pečiulionio pasiaukojantį ir nenuilstamą darbą Tėvynei taip rašoma;

Gen. ltn. Motiejaus Pečiulionio nuopelnai Lietuvai ir Lietuvos kariuomenei yra dideli, nes jis yra narsiai kovojęs Nepriklausomybės kovose. Taikos metu yra įdėjęs daug savo energijos ir sumanumo tvarkydamas mūsų kariuomenės ginklavimą. Už ypatingus nuopelnus Lietuvai apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinu, Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. Nepriklausomybės sukaktuvių medaliu ir Belgų Karaliaus Leopoldo II ordinu.

Gen. M.Pečiulionis, išėjęs į atsargą, gyveno ir dirbo Kaune. Bendradarbiavo spaudoje, daug rašė "Lietuvos žiniose". Dirbo Amerikos prekybos bendrovės automobilių skyriaus viršininku.

Yra išlikęs pasakojimas, kaip M.Pečiulionis, pradėjęs vadovauti bendrovės automobilių skyriui, pirmučiausia įsakymu susimažino sau atlyginimą. Jam atrodė, kad jo alga per didelė ir tai bereikalingas lėšų švaistymas.

Juodi debesys Lietuvos padangėje

Verkdami lietuvio guodėt liūdną širdį,
Kad nemirs jis ir nevalioje namų,
Akmenėlį šalia vieškelio pravirkdėt,
Nepravirkdėt tik tironų svetimų...

                   Bernardas Brazdžionis

Neilgai Lietuvoje skambėjo Laisvės varpas, neilgai lietuvių tauta džiaugėsi Nepriklausomybe - tik 22-ejus metus. Europoje pradėjo niauktis dangus, grasindamas karo žaibais. Didžiųjų valstybių despotai pradėjo grobti mažąsias nepriklausomas valstybes, mainyti jas ir pardavinėti kaip senovės verges.

Nelaimė neaplenkė ir Lietuvos. 1939m. kovo mėn. Hitlerio kariauna atplėšė nuo mūsų krašto vienintelį Klaipėdos uostą ir Mažosios Lietuvos žemės plotą, o po metų Stalino tankai džeržgėdami ardė mūsų vieškelius ir naikino derlingus laukus. Sudejavo tauta, kai jos geriausi sūnūs užkaltuose vagonuose buvo tremiami į Sibirą ir mirė bolševikų pragaro kalėjimuose.

1940m. birželio mėn. sovietų armijai okupavus Lietuvą ir po to apgaulingai ją aneksavus, Motiejus Pečiulionis labai išgyveno dėl Lietuvos ir jos kariuomenės tragedijos. Net po daugelio metų jis sakydavo: "Reikėjo priešintis, reikėjo pastoti jiems kelią. Juk tuo metu turėjome gerai apginkluotą ir organizuotą kariuomenę. Tegu būtume ir pralaimėję, negalėdami atsispirti jų masei, bet būtume pasauliui įrodę, kad laisvę branginame ir mokame ją ginti. O aukų ir kančių nebūtų buvę daugiau, kiek jų turėjome taikiai įsileidę juos į savo kraštą."

1940m. vasarą, stengdamasis išvengti greitų represijų, gen. M.Pečiulionis su šeima persikėlė į Vilnių ir dirbo banko tarnautoju. Todėl pirmaisiais sovietinės okupacijos metais arešto išvengė, nenukentėjo ir šeima. Su nerimu laukė karo, kaip didžiausio išsigelbėjimo iš sovietinės tironijos. Laukė ir tikėjo.

Vakaruose pradėjo blykčioti karo žaibai ir hitlerinė Vermachto armija ėmė daužyti prastai ginkluotas sovietų divizijas okupuotoje Lietuvoje. Tai buvo 1941m. birželio 22d.

Prasidėjus vokiečių - sovietų karui sukilo lietuviai prieš sovietinius okupantus ir pirmomis karo dienomis patys išvadavo Kauną. Skubiai buvo sudaryta Laikinoji Vyriausybė, kuri paskelbė atkurianti Nepriklausomą Lietuvą. Tačiau neilgai ji gyvavo — tik šešias savaites. Vokiečių gestapas Laikinosios vyriausybės narius išvaikė ir įvedė Lietuvoje hitlerišką tvarką. Ėmė plėšti mūsų kraštą, kolonizuoti jį, o su lietuviais elgtis kaip su okupuoto krašto gyventojais. Nepaklusniuosius siuntė į konclagerius, uždarė Vilniaus universitetą, areštavo ir išvežė sunaikinimui kai kuriuos profesorius, inteligentijos atstovus. Gaudė jaunimą darbams ir savo kariuomenei, fronte išretėjusiai.

Antihitlerinė rezistencija

Atsibus tėvynės sūnūs,
Didžią praeitį atminę,
Pagimdys vergai galiūnus,
Ugnimi uždegs krūtinę!
                   Maironis

Hitlerininkų savavaliavimas, daromos skriaudos Lietuvai giliai jaudino ir Motiejų Pečiulionį. Jis aiškiai matė, kad vokiečiai yra tokie pat okupantai, kaip ir buvusieji sovietiniai bolševikai. Todėl tarnauti jiems nenuėjo, nors ir buvo kviestas kaip aukšto rango karininkas. Įsidarbino jis Vilniuje, aliejaus fabrike.

Matas Milukas, lietuvių kultūros veikėjas emigracijoje, 1944m. pasitraukęs į Vakarus, o vėliau į JAV ir ten miręs, prisiminimų sąsiuvinyje apie M.Pečiulionį rašo:

1943m. balandžio 5d. į Karo muziejų vokiečiai sukvietė žymesnius visuomenininkus "svarbiam pasitarimui". Visiems buvo aišku, kad tas pasitarimas ne lietuvių naudai daromas, bet turėjo ten vykti, represijų vengdami. Iš susirinkusiųjų ten buvo pareikalauta, kad jie išgirtų nacių vadų sumanytą Lietuvos jaunimo mobilizaciją, kad "teisėtai" galėtų mūsų jaunimą išsiųsti į Rytų frontą ir bent kiek pataupytų vokiečius. Žinoma, niekas tokiam nacių sumanymui nepritarė, bet ir nedrįso jo pasmerkti, visaip išsisukinėjo. Tik kai priėjo eilė gen. ltn. Motiejui Pečiulioniui savo žodį tarti, jis pasakė: "Tik vieną galvą teturiu ir ją tik už Lietuvą padėsiu..." Tai taręs, demonstratyviai paliko salę.

Jis ir visi ten buvę manė, kad dabar naciai jį suims ir išveš, tačiau, visų nustebimui, tai neįvyko. Nesuėmė jo nei į Karo muziejaus sodelį išėjus, nei pas savo pusbrolį A.Zubrį einant. Porą valandų ten pabuvęs ir vokiečių žandarų nesulaukęs, M. Pečiulionis nuėjo į geležinkelio stotį ir išvyko į Vilnių, kur dirbo eidamas vieno aliejaus fabriko direktoriaus pareigas.

Jau tuomet visi Lietuvos gyventojai suprato, kad Hitleris "Naujos Europos" nesukurs ir karą pralaimės.

Motiejui Pečiulioniui neišėjo iš galvos Lietuva, jos likimas: kas su ja atsitiks? Kieno girnomis ji bus traiškoma? Ar išliks ji po dviejų kraugerių grumtynių?

Buvo tikėtasi, kad Vakarų vyriausybės, laimėjusios karą, padės užgrobtoms tautoms atkurti savo nepriklausomybę. "Bet tam reikia ruoštis!" - galvojo gen. M.Pečiulionis ir kiti Lietuvos patriotai Todėl jų buvo nuspręsta: išsaugoti Lietuvos jaunimą, ruošti Lietuvos kariuomenės branduolį, neleisti vokiečiams plėšti Lietuvos gyventojų.

Kad šie sprendimai būtų įgyvendinti, M.Pečiulionis su savo bendraminčiais įkūrė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą - VLIKą. Pats tampa antihitlerinės rezistencijos nariu. Vėliau jis VLIKo paskiriamas Lietuvos kariuomenės vadu.

VLIKas platino atsišaukimus į Lietuvos gyventojus, kad šie kiek galėdami saugotų savo turtą, slėptų išaugintus javus ir gyvulius, sabotuotų duokles. O jaunimą ragino neiti į naujokų surinkimo punktus, nevykti į reicho darbo tarnybas.

VLIKo veikla nebuvo bevaisė. Lietuvių pasipriešinimas vokiečiams nuolat didėjo. Ūkininkai vengė atiduoti duokles, o į arklių surinkimo punktus dauguma gyventojų atvesdavo senus, luošus arklius. Jaunimas slapstėsi ir vengė rodytis viešose vietose. Sugautieji, prievarta vežami į Vokietiją darbams arba į frontą, kiekviena proga stengėsi pasprukti

1944m. žiemą frontas iš Rytų vis artėjo į Lietuvą. Vokiečiai traukėsi gindami svarbesnius geležinkelių mazgus bei strateginius punktus. Sklido visokiausi gandai kad rusai ties senąja savo siena sustos, o vokiečiai pasitrauks į savo kraštą, palikdami Lietuvą patiems lietuviams valdyti, kad abi kariaujančios ir nusilpusios valstybės - Rusija ir Vokietija - vykdys Anglijos ir JAV vyriausybių įsakymus bei nurodymus... Klausėsi žmonės kalbų ir guodėsi

Tačiau atėjo pavasaris, neramus ir grėsmingas. Kiekvieną dieną vis garsiau griaudėja Rytuose. Rusų lėktuvai vis dažniau bombarduoja Lietuvos miestus ir vokiečių įtvirtinimus užfrontės linijose. Sunerimę gyventojai kasasi slėptuves, laukia, kas bus. Hitlerininkai traukdamiesi minuoja ir sprogdina svarbesnius Lietuvos miestų pastatus, tiltus, geležinkelių stotis bei kitus svarbesnius objektus.

Lietuva grumtynių laukas

Jeigu audrai ištikus verstų stulpą vieną
Iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną,
Namas negrius - iš baimės jūs neišlakstykit,
Tik vietoj ano stulpo tąją pačią dieną
Tuoj kitą statykit!

               Vincas Kudirka

Liepos pradžioje jau ir Vilnius rusų rankose, o rugpjūtyje užimtas ir Kaunas. Smarkūs mūšiai vyko ties Šiauliais, vokiečiai traukėsi Baltijos jūros link.

Kai kurie Lietuvos inteligentai: mokslininkai, rašytojai, studentai ir įvairių sričių tarnautojai, sovietų baimės vejami, traukėsi kartu su frontu į Vakarus. Net ir įžymesnieji Lietuvos veikėjai, žadėję likti Lietuvoje ir organizuoti išlaisvinimo darbą, pabūgę artėjančių bolševikų, taip pat pasitraukė į Vakarus, palikę gražius idealus ir vienišą tautą nežiniai.

Bet taip nepasielgė gen. Motiejus Pečiulionis, nors ant savo pečių jau nešė 54-erių metų naštą, turėjo gražią šeimą, augino du vaikus. Kaip 1919m. jis skubėjo į Nepriklausomą Lietuvą, norėdamas padėti jaunai Lietuvos kariuomenei taip ir dabar liko tėvynėje, tikėdamas, kad Lietuva, pralaimėjus vokiečiams karą, atgaus Nepriklausomybę, o jo patirtis Ginklavimo valdyboje bus reikalinga Lietuvai Jo tvirtas sprendimas - nepalikti Lietuvos, o jeigu reikės, atiduoti dėl jos laisvės ir savo gyvybę.

Pasitraukęs į Žemaitiją, kuri dar nebuvo okupuota raudonosios armijos, M.Pečiulionis pirmiausia turėjo pasirūpinti savo šeima, kad ji saugiai pasitrauktų į Vakarus. Galvojo surasti Šventojoje žvejį, turintį katerį, ir perkelti šeimą į Švediją. Apie tai rašo laiške rezistentas Jurevičius, gyvenantis Palangoje

Apie generolą Pečiulionį buvau girdėjęs anksčiau, kaip apie dorą, kuklų ir Tėvynę mylintį kariškį. O susitikau su juo Skuode 1944-ųjų metų rugpjūčio 15-20 dienomis. Tada frontas buvo jau prie Šiaulių. Žmonės iš Rytų Lietuvos užplūdo Žemaitiją. Dirbau vokiečių metais Skuodo gimnazijoje matematikos mokytoju ir ėjau LLA kuopos vado pareigas. Mane surado Skuode ir prisistatė: "Generolas Pečiulionis "Lietuvos Laisvės Sąjungos"paskirtas visų Lietuvos ginkluotų pajėgų vadu". Žmogus rimtas, jau visai nejaunas atrodė, žili plaukai matėsi: iškart juo patikėjau ir pajutau jam pagarbą. Aš paklausiau jo, kaip mane surado. Atsakė, kad per direktorių Dumčių. Paklaustas, kieno rekomendacija jis ieško manęs, atsakė, kad jam mane rekomendavo LLA štabas. Aš tada nepaklausiau, koks štabas: ar apygardos (Telšių) štabas.

Generolas Pečiulionis paaiškino, koks reikalas. Jis pasiryžęs likti Lietuvoje ir vadovauti laisvės kovoms prieš bolševikus, bet jam labai rūpi šeimos - žmonos ir vaikų - likimas, kad jie nepatektų į KGB rankas ir netaptų įkaitais ir kankiniais. Jis man papasakojo, jog štabe jam rekomendavo mane, kaip patikimą žmogų, LLA narį, turintį ryšį su Palangos-Šventosios žvejais ir galintį persiųsti per jūrą jo šeimą į Švediją. Generolas atvažiavo dviračiu vežimėliu, pats valdė arklį.

Mes sėdome į vežimėlį ir iš Skuodo išvažiavome į mano tėviškę Palangą, Užkanavės kaimą. Čia Jonas Murauskas, LLA Šventosios būrio vadas, mums paaiškino, kad mes pavėlavę. Prieš savaitę vokiečių kariniai laivai pagavę du žvejų laivus - Raclino ir Jurevičiaus Juozo. Laivus jūroje paskandino, o žvejus ir bėglius išvežė į Rygos kalėjimą. Kiti žvejai labai bijo, ir jokiais pinigais jų nepaveiksi. Per didelė rizika. Pilna jūra tarp Klaipėdos ir Liepojos matyti lyg miškas laivų stiebų. Tarp Karaliaučiaus ir Rygos ėjo nuolatiniai oro mūšiai virš Baltijos jūros, bombarduojami laivai. Taip mes ir atsisveikinome su generolu Pečiulioniu nieko nepasiekę.

Aš labai nustebau, - rašė laiško pabaigoje V. Jurevičius,-sužinojęs apie šio visai nebejauno kariškio pasiryžimą likti Lietuvoje ir pradėti kovą. Mes, jaunieji, laikėme savo šventa pareiga likti ir kovoti. Žinojome, kad vyresniajai kartai gresia didesnis pavojus dėl praeities darbų, dėl aukštesnių rangų, nes jie visi buvo KGB kartotekose kaip "aršūs liaudies priešai". Mes buvome mažai žinomi. Mums lengva maskuotis ir slėptis, nes tebeturime geležinę sveikatą ir nepalaužiamą valią ir viltį iškovoti laisvę mūsų Tėvynei.

Perskaitęs paskutines laiško eilutes, supratau, kad gerb. Vytautas Jurevičius gen. M.Pečiulionio gerai nepažino ir nežinojo jo tvirtos valios, karinio talento, patriotinės meilės Lietuvai ir vilties iškovoti laisvę savo tautai, sudarant Lietuvos kariuomenės branduolį. Todėl jis ir liko Lietuvoje. Ir fizinėmis jėgomis gen. M.Pečiulionis dar nesiskundė. O kad aukštesnio rango kariškiams grėsė didesnis pavojus — tai tiesa. Bet jis visa tai žinojo ir aukojo save Lietuvai.

Tik daug vėliau sužinota, kad šeima, atsisveikinusi su tėvu, jau fronto metu iš apsuptos Klaipėdos iškeliavo Vakarų kryptimi. Išgyvenusi kelionių vargus, fronto siaubą, ji apsigyveno Šveicarijoje.

Antibolševikinė rezistencija

Mes norim būti laisvi, kaip bočiai buvo.
Verčiau mirti, o ne vergystėje vergauti!
Mes tikime Aukščiausiuoju ir nesibijome žmonių galybės!

               Šileris

Guodėsi Lietuvoje likę patriotai, kad vokiečiai netrukus pralaimės karą ir sės prie kapituliacijos stalo, o Didžiosios valstybės, laimėjusios nuožmią kovą, aptars ir buvusių okupuotų mažųjų tautų - Pabaltijo ir kitų - likimą suteikdamos joms teisę savarankiškai tvarkytis nepriklausomose valstybėse. Ypač buvo tikėta humaniška Anglijos, JAV ir Prancūzijos vyriausybių diplomatija. Šios valstybės dar 1940m. nepripažino sovietinės Pabaltijo respublikų aneksijos, įvykdytos susitarus su hitlerinės Vokietijos vyriausybe. Guodėsi bet ir ruošėsi antisovietinei rezistencijai, nes jau buvo patyrę sovietų klastą ir smurtą.

Vokietijai pralaimėjus karą ir pasirašius kapituliacijos aktą, Baltijos šalys liko raudonųjų okupantų rankose. Į Lietuvą buvo atsiųsti iš Maskvos "patarėjai" ir saugumo specialistai, kurie, kaip ir hitlerininkų gestapas, viešpatavo kaip savo namuose, vylingai įtraukdami į žiaurią savo veiklą ir kai kuriuos nesąmoningus vietinius gyventojus. Prasidėjo represijos, dar žiauresnės negu 1940m. Inteligentijos areštai ir trėmimai, nekaltų žmonių kalinimas ir šaudymas, nuožmūs tardymai, gyvuliniuose vagonuose prigrūstų žmonių ešelonai, riedantys į Sibiro katorgą, kėlė ne tik siaubą, bet ir neapykantą agresoriams.

Ne lengviau buvo ir likusiems, išvengusiems pirmųjų represijų. Ypač prislėgė kaimo ūkininkus, net ir mažažemius, didelės maisto duoklės, įvairūs mokesčiai, nuolatinės ginkluotų būrių iš valsčiaus kratos, naujokų gaudymas į kariuomenę. Tam buvo panaudojami vidaus reikalų kariuomenės daliniai, atitraukti iš buvusio fronto bei vietiniai "istrebiteliai", gyventojų stribais vadinami

Rašytojas S.Kašauskas 1990 m. vasario 27 dienos "Lietuvos ryto" straipsnyje "Leisk, Viešpatie, numirti" plačiai analizuoja lietuvių tautos antihitlerinę ir antibolševikinę rezistenciją, jos aukas, sudėtas ant Tėvynės Aukuro.

"...Senovėje sakydavo: vergas ne tas, kuris sukaustytas grandinėmis, o tas, kuris tas grandines bučiuoja."

Lietuvių tauta visas okupacijas atlaikė garbingai nepasiduodama, nenukryžiuota, nevergaudama.

Reikia apie tai kalbėti garsiai ir viešai, atmetus dešimtmečiais kurtą mitą.

Rezistenciją vokiečių okupacijos metais plačiau panagrinėjome todėl, kad ji tiesiogiai susijusi su tuo, kas dėjosi Lietuvoje pokario metais.

Toji rezistencija paruošė partizaninę kovą...

VLIKas, pasitraukdamas iš Lietuvos, pavedė gen. M.Pečiulioniui sujungti ginkluotus pasipriešinimo būrius ir pereiti į partizaninę kovą. Buvo tikima (apie tai buvo minėta), jog karui pasibaigus bus atstatyta istorinė teisybė, jog tarybinės kariuomenės ir santvarkos buvimas Lietuvoje yra laikinas dalykas. Tikėjimo pagrindas buvo 1941m. rugpjūčio 14d. Ruzvelto ir Čerčilio pasklebta Atlanto chartija, kurią plačiai išgarsino pogrindinė spauda. Dokumente pasakyta, kad reikia atstatyti suverenias teises ir nepriklausomas vyriausybes tautoms, kurios jas turėjo prieš karą ir kurios joms buvo prievarta atimtos.

Taigi atrodė viskas laikina...

Kol kas remdamiesi atsitiktiniais paliudijimais, pabandysime įsivaizduoti per Lukiškių persiuntimo punktą perėjusių žmonių srautą.

K.Jakubėno teigimu, jo ešalone, išvykusiame iš Vilniaus 1948m. gegužės mėn., buvo 14 vagonų po 70 žmonių kiekviename. E.Juciūtės paliudijimu, jos ešalone 1949m. rugsėjo mėn. buvo 2000 kalinių, o tokie etapai sudaromi kas 2 savaitės. Etapai ėjo ir ėjo...

Daugelis patriotiškai nusiteikusio jaunimo slapstėsi miškuose, ėmė ginkluotis ir ruoštis rezistencinei kovai prieš siautėjančius okupantus. Susidarė koviniai junginiai, vadovaujami buvusių kariškių. Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į apygardas, įsteigti štabai. Atskiros grupės sujungtos į didesnius junginius. Šiai veiklai vadovavo dar vokiečių okupacijos metais įkurtas Lietuvos Laisvės Armijos Komitetas (LLA), vadovaujamas vyr. leitenanto Kazio Veverskio. Bolševikams okupavus Lietuvą, jis, sujungęs Lietuvos partizanų vienetus į vieną stambų pasipriešinimo štabą, koregavo LLA veiklą.

Apie antibolševikinę rezistencinę gen. Motiejaus Pečiulionio veiklą ilgokai neteko skaityti periodinėje spaudoje ar politinių kalinių prisiminimuose. Nepasakojo visiems ir jis pats sugrįžęs iš sovietinių lagerių ir tremties. Gal jis ką nors ir minėjo savo giminaičiui Juozui Milukui, su kuriuo susirašinėjo būdamas Komijoje, invalidų namuose. Bet kai kalbėdavosi, vaikus paprašydavo išeiti į sodą. Jų pokalbiai niekur neužfiksuoti, o paslaptį saugoja šventoji kapinių žemė.

Pirmą kartą apie gen. M.Pečiulionio partizaninę veiklą buvo pateikta monografijoje "Kun. Antanas Milukas".

Kas tą trumpą žinutę parašė minėtai knygai — nežinoma. Joje rašoma:

Sovietų armijai artėjant prie Lietuvos, kada visi bėgo iš Lietuvos, gen. M.Pečiulionis pasitraukė į Žemaitiją ir nuėjo pas girių brolius - lietuvių partizanus...

Partizanų kovose jo vardas, legendomis išpuoštas, plito tarp lietuvių. Kovą pralaimėjus, kurį laiką piemeniu "skerdžiumi" persirengęs slapstėsi, bet neišvengė suėmimo. Komunistai jį kalino kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose dešimt metų. 1956m., nustojęs 75 proc. sveikatos, grąžintas į Lietuvą. 1960m. staiga mirė ir palaidotas Kauno priemiestyje - Aukštojoje Panemunėje.

Skerdžiumi persirengęs M.Pečiulionis vaikščiojo ne dėl to, kad slapstėsi, o kad vykdė užduotis, palaikė ryšius su kitų junginių štabais maskuodamasis "skerdžiaus" apranga, - pasakojo man nepažįstamas A.Ruzgys, atsitiktinai sutiktas Tremtinių ir politnių kalinių sąjungoje ir sakęs, kad pažinojęs gen. M.Pečiulionį.

Labai jau šykščios žinios apie gen. M.Pečiulionį pasirodė Edmundo Ganusausko straipsnyje "Generolai" 1991m. "Lietuvos Ryte". Štai nedidelė ištraukėlė;

...Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis, vėliau Paryžiaus aukštosios karo mokyklos absolventas, Ginklavimo vaidybos viršininkas gen. M.Pečiulionis po karo pagarsėjo Žemaitijos partizanų kovose. Suimtas 10 metų kalėjo Vorkutoje. Sugrįžęs į Lietuvą, išsirūpino pastogę invalidų prieglaudoje. Ten generolas ir mirė.

Gal straipsnio autorius mažai težinojo apie gen. M.Pečiulionį: jo Nepriklausomybės frontų kovas, nuopelnus Lietuvos kariuomenės apginklavimui, dirbant jam Ginklavimo valdyboje, kaip jis "pagarsėjo Žemaitijos partizanų kovose", o gal visa tai žinodamas, nenorėjo rašyti

Tik 1991m. gegužės l d. "Tremtinio" laikraščio 9-ajame numeryje partizaninės kovos dalyvis Pranas Veverskis straipsnyje "Apie generolus" plačiau rašo ir apie M.Pečiulionio pokario partizaninę veiklą, o to pačio laikraščio 10-ame numeryje istorikė Dalia Kuodytė straipsnyje "Ne tik apie generolus" patikslina ir papildo pirmąjį straipsnį. Šių abiejų straipsnių medžiaga ir pokalbiai su jų autoriais padeda aiškiau suvokti generolo M.Pečiulionio rezistencinės kovos kelią.

Paskelbus "Tremtinyje" paiešką apie gen. M.Pečiulionį, buvo gauta laiškų iš buvusių rezistentų, bolševikinių lagerių kalinių, kurie kartu su M.Pečiulioniu dalyvavo partizaninėje veikloje, saugojo jį savo sodybose bei kalėjo. Tų laiškų mintis ir pateiksiu - vienų plačiau, kitų trumpiau.

Pasakoja 1992m. kovo 23d. laiške buvęs partizanas, LLA Telšių apygardos žvalgybos skyriaus viršininkas Leonas Vilutis:

... Aš su M.Pečiulioniu susitikau Žemaitijoje 1944m. rugpjūčio mėn., kai LLA Vanagų dalinys, apie 8-9 tūkstančiai, dislokavosi Platelių miške. Frontas sustojo prie Ventos ir Dubysos. LLA vadovybės įsakymu man buvo pavesta išlikusios neokupuotos rusų dalies Vanagų dalinius išvesti į nurodytą mišką, organizuoti jų aprūpinimą bei dislokaciją. Vadu paskyriau plk. ltn. Ipolitą Žulį, kuris pasivadino plk.Ruginiu ir vadovavo stovyklai. LLA vadovybės, konkrečiai Kazio Veverskio, buvau paskirtas šios apygardos žvalgybos skyriaus viršininku. Šioje stovykloje atsirado apsiželdinęs barzdą, užsimaukšlinęs kepurę, dėvintis paprastu paltuku ir turintis rankoje lazdą senukas, pasivadinęs "kerdžiumi". Iš mūsų pokalbio sužinojau, kad minėtas "kerdžius" yra man žinomas generolas Motiejus Pečiulionis. Jis generaliniame štabe buvęs Lietuvos kariuomenės Ginklavimo valdybos viršininkas, vokiečių okupacijos metu VLIKo organizacijoje ėjo Lietuvos kariuomenės vado pareigas.

1944m. liepos mėn., raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos sienų, VLIKo organizacija, atstovaujanti tautai, nedavė jokio nurodymo. Pati, netekusi žado, išsiskirstė. Vėliau sužinota, kad kai kurie šios organizacijos nariai spruko į Vakarus. Iš gen. M.Pečiulionio patyriau, kad jis trauktis nežada ir nenumatęs. Jis žadėjo pasilikti su mūsų LLA daliniais, nelygioje kovoje žūti ir paprašė manęs, kad jį užkastume, palaidotume Lietuvos žemelėje.

Šie generolo žodžiai mane ne tik sujaudino, bet kartu atitiko ir mūsų dvasią, mūsų Vadovybės įsakymus, kuriuose buvo draudžiama bet kam trauktis. Visi buvo raginami pasilikti ginti savo Tėvynės.

Kadangi generolo M.Pečiulionio tikslai sutapo su LLA vadovybės tikslais, pasiūliau jam pereiti į LLA organizaciją ir kartu pasilikti ginti Tėvynės. Jis iš karto nesutiko, sakėsi turįs aplankyti Mažeikiuose kažkokio pulkininko šeimą, kuri tikrai pasiruošusi važiuoti į Vakarus, su juo atsisveikinti ir antra - nuvykti į Kretingą, iš kur ruošiasi išvykti į užsienį VLIKo pirmininkas Kairys, kuriam privaląs sugrąžinti savo mandatą. Po to pažadėjo įstoti į LLA ir čia pasilikti visam laikui. Aš, suprasdamas jo svarbius reikalus, pasiūliau vežiką ir arklius. Generolas mano paslaugų atsisakė. Sakėsi, kad jam dar tik 54-eri metai, ir jis pilnai galįs tai padaryti savomis jėgomis. Jis savo numatytas keliones, kurios sudarė apie 200 km, atliko per porą dienų. Sugrįžęs pareiškė, kad jau pasirengęs stoti į LLA. Aš norėjau parūpinti mūsų programą susipažinimui, bet generolas atsakė, kad LLA programa jam žinoma jau treji metai. Gavęs pritarimą LLA programai, pasiūliau duoti LLA Priesaiką.

Generolas sutiko.

Rytuose sproginėjant fronto sviediniams, ošiant į padangę iškilusioms Platelių miško pušims, generolas Motiejus Pečiulionis, pakėlęs į viršų savo dešinės rankos pirštus, iškilmingai kartojo mano sakomus priesaikos žodžius:

"Įstodamas į Lietuvos Laisvės Armiją, akivaizdoje Dievo ir visų kritusiųjų už Lietuvos laisvę prisiekiu: kovoti dėl Lietuvos Laisvės, Nepriklausomybės ir tolimesnės jos gerovės, kovoti nesigailėdamas savo sveikatos ir gyvybės. Gerai žinau, kad už pavestų uždavinių nevykdymą bei paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė. Tai ką prisiekiau, man, Dieve, laikyti padėk!"

Po to mes nuoširdžiai pasibučiavome.

Per porą mėnesių, kuriuos praleidome šiame miške, generolas daug man pasakojo apie kovas su bermontininkais, kurios vyko prie Radviliškio. Ten jis kovojo, būdamas kapitonu. Užsitęsdavo ilgoki pokalbiai, sklindant pušų kvapui, Rytuose gaudžiant patrankų pabūklams...

LLA vadovybės nurodymu Platelių miško stovykla buvo panaikinta. Stovykla "Vanagai" atskirais daliniais skirstėsi ir ruošėsi sau patogias vietas frontui praleisti. Man buvo žinoma, kad reikės sugrįžti į gimtąsias vietas ir plačiai organizuoti pasipriešinimą Rytų Lietuvoje. Tad aš su generolu tariausi, kad mane aplankytų naujose vietose. Net daviau adresą, kuriuo mane visada suras, nurodžiau Kirdeikių bažnytkaimį, kur klebonu buvo kun. Petras Liutkus, sutarėm slaptažodį. Gen. M.Pečiulionis sutiko, esant progai, atsilankyti.

Priesaiką duoti turėjau teisę, o paskirti pareigoms jau buvo LLA vadovybės reikalas. Pasiūliau generolui važiuoti į Vyriausiąjį LLA štabą. Jis sutiko važiuoti, pasisiūlė kartu vykti ir plk. Sakalas. Pasirūpinau gerą vežimą, traukiamą poros eiklių sarčių, ir mes po neilgos kelionės atsiradome LLA štabe, kuris buvo apsistojęs Raseinių rajone, penki kilometrai nuo Dubysos į vakarus, erdvioje girininko sodyboje. Generolą M.Pečiulionį pristačiau jau kaip LLA narį, davusį priesaiką. Jį pasodino ant sofos, o mane pakvietė į atskirą kambarį pokalbiui. Čia dalyvavo Šiaulių apygardos vadas kpt. Eidimtas-Žibartas, gen. štabo kpt. Karalius Albinas Vareikis ir LLA vadas Kazys Veverskis. Pastarasis man tarstelėjo: "Generolą atvežei, bet neatvežei auklės..." Turbūt jiems pasirodė, kad generolas per senas partizaninei kovai. Tuomet aš atsakiau, kad jis, generolas, turintis 54-erius metus, per porą dienų savomis kojomis sukorė net apie du šimtus kilometrų ir jaučiasi nenuvargęs, kai mums, daug jaunesniems, panašus žygis būtų nelengvas. Be to, jeigu jis pasirodytų jums per sunki našta, tada aš pasiimu generolą savo žinion. Juk mano veikimo ribos man yra jūsų duotos. Tuo pokalbis buvo baigtas.

Man ir plk. Sakalui buvo nurodyta sudaryti reikiamas jėgas ir stengtis pereiti fronto liniją ir įsitvirtinti Panevėžyje. Plk. Sakalą paskyrė Apygardos vadu, o mane organizacinio skyriaus štabo viršininku. Abu grįžome pas savo vyrus. Frontą perkirsti ryžosi nemažai karininkų: Gegužis, ltn. Dainutis, ltn. Petrėnas. Dvi savaites bandėme pereiti fronto liniją kpt. Jatulio vadovaujamoje Papilės 12 km zonoje... Bet frontą rusai buvo tirštai apgulę, ir perėjimas be žymių aukų buvo neįmanomas.

Porai savaičių praėjus, aš ir plk. Sakalas gavome šaukimą atvykti į LLA štabą. Pasirūpinau vėl arklius, pašaro ir išvažiavome į tą pačią vietą, į kurią anksčiau atvežiau generolą M.Pečiulionj. Šį kartą vyr. ltn. Kazys Veverskis manęs jau į atskirą kambarį nevadino, atvirkščiai, sutikęs mane, labai nuoširdžiai išbučiavo ir paklausė: "Iš kur pas tave tokia nuostabi nuojauta?" Iš karto nesupratau, bet greitai paaiškėjo, už ką K. Veverskis man dėkojo. Pasirodo, kad visais laikais mūsų tautoje atsiranda žmonių, kurie galvoja, kad jų mintys ir organizaciniai gabumai geresni už kitų. Panašiai įvyko ir čia. Karininkai surengė "pučą”, norėdami išsirinkti sau tinkamesnį karininką LLA vadu. Pasirinko mano skirtą Plateliuose plk. I.Žulį-Ruginį. Paruošė atitinkamą įsakymą. Dalyvavo apie 50 karininkų. Jie kalbėjo, kad K. Veverskis neturįs mokslinio laipsnio ir nesąs vyresnysis karininkas, o tik vyr. leitenantas, todėl reikia jį pakeisti.

Už stalo sėdėdamas gen. Motiejus Pečiulionis atidžiai klausėsi. Gavęs tarti žodį, išdrožė šiems karininkams ugningą ir juos triuškinančią kalbą. Pirmiausia apeliavo į karininko priesaiką, jo Tėvynės meilės jausmus. Išdėstė, kas yra K. Veverskis: "Nors jis tikrai nėra garsus mokslininkas, aukštas karininkas, užsienyje baigęs akademiją, bet jis atliko savo Tėvynei daugiau negu čia paminėti kiti. Asmeniškai aš K. Veverskį pažįstu jau trejetas metų. Kada mes susitikdavome, vadindavome jį tada įsijungti į VLIKo organizaciją su visa savo LLA, K. Veverskis griežtai atsisakydavo: "LLA negali priklausyti jokiai partijai. Ji yra busima Lietuvos kariuomenė". Už tai aš K. Veverskį labai vertinu. Ir šiandien kiekvienas paklauskime savęs: ar ne jis mus visus čia subūrė, kada atėjo sunkiausios dienos mūsų Tėvynei? Jo sužavėtas ir aš palikau VLIKo organizaciją, priėmiau LLA priesaiką ir stojau padėti šiam sumaniam žmogui, gindamas jo įkurtą Organizaciją ir siekiančią tik garbingų savai tautai tikslų. Kazį Veverskį už jo sumanumą ir tikslus būtina pakelti ne į pulkininkus, o į generolus -tam pribręs sąlygos ir išmuš atitinkama valanda. Aš didžiuojuosi jo Organizacijoje būdamas!"

Generolo kalba buvo kaip bomba, kuri viską paliko savo lygmenyje, visus apramino. Plk. Sakalą paskyrė į Panevėžį, mane į Rytų Lietuvą: Utenos, Zarasų, Švenčionių apskrityse organizuoti antibolševikinį pasipriešinimo judėjimą. Iš pokalbio su Kaziu Veverskiu sužinojau, kad generolas Motiejus Pečiulionis numatytas ir paskirtas į Lietuvos Gynimo komitetą kartu su kun. Jurgučiu ir kitais mokslininkais. Generolas pasiliko su Kaziu Veverskiu. Aš išvykau man nurodyta kryptimi. Tolimesnis jo likimas man nežinomas,— baigė savo laišką antibolševikinės kovos dalyvis Leonas Vilutis.

Ir LLA vadovybė, ir kiti Laisvės Kovos dalyviai ne tik suprato, bet ir pamatė, kad gen. M.Pečiulionis organizacijai buvo labai reikalingas kaip patirtį turintis ir aukštojo laipsnio karininkas. Likvidavęs įvykusią krizę LLA štabe, suvienijo organizacijos vadus partizaninei veiklai ir padėjo Vyriausiajam vadui Kaziui Veverskiui aktyviai kovoti prieš okupantus.

M.Pečiulionis mokėjo kelias užsienio kalbas, todėl dažnai sėdėdavo prie užmaskuoto radijo aparato, klausydavosi svarbiausių pasaulio žinių ir jas pateikdavo Lietuvos Laisvės Armijos biuleteniui "Karinės ir politinės žinios". Su juo kartu dirbo Pranas Veverskis. Jį suėmus, šį atsakingą darbą gen. M.Pečiulionis tęsė su Prano Veverskio broliu Aleksandru.

Žuvus ties Raudondvario tiltu LLA vadui Kaziui Veverskiui, į saugumo rankas patekus jo broliui Aleksandrui, M.Pečiulionis, dirbdamas pogrindyje, stengėsi sujungti išblaškytas LLA jėgas tolimesnei partizaninei veiklai

Apie M.Pečiulionį rašo laiške Stefa Valuntienė, gyvenanti Šakių raj., Plokščiuose.

1944m. gen. M.Pečiulionį globojo ir kartu su juo veikė Kazimieras Veverskis, kilęs iš Veliuonos valsčiaus, Kalvių kaimo. Kai Kazimierą, važiuojantį arkliu į Kauną, ties Raudondvario tiltu nušovė, generolu pasirūpino Kazimiero brolis Aleksandras Veverskis. Generolas buvo apgyvendintas pas mano seserį Jadvygą Kuzmickienę, tada gyvenusią Vilkijos valsčiaus Valmantiškių kaime. Čia jis gyveno per žiemą. Sesuo gyveno viena su keturiais vaikais, tai generolas padėdavo jai apšerti gyvulius. Tvarte jis turėjo įsitaisęs radijo aparatūrą. Atseit jis turėjęs ir siųstuvą, nors tuo sunku patikėti- juk NKVD būtų jį užpelengavusi.

Sesuo kaimynams sakydavo, kad jis atėjęs kaip ubagėlis ir jį priėmusi, kad lyg ir saugiau būtų jai, moteriškei, su mažais vaikais, kai tuo metu kaime buvo taip neramu.

Aš atsimenu generolą, apsirengusį labai prastai, menu jo labai apnešiotą skrandutę, kitus valstietiškus rūbus. Bet iš veido, iš visos laikysenos jis neatrodė kaimiečiu. Vienas kaimynas kartą ir pasakė seseriai: "Tu man nesakyk, čia - ne ubagas. Kai aš tarnavau kariuomenėje, jis buvo generolas."

Nežinau, ar dėl to generolas panoro išeiti iš mano sesers. Kas tą jo persikėlimą organizavo, irgi nežinau. Žinau tik, kad per Nemuną jį perkėlė ir atvedė į Lekėčių valsčiaus Mikitų kaimą kita mano sesuo Ona Skrickuvienė, ir dabar tebegyvenanti tėviškėje (Lekėčiai, Pažiegždrių km.). Pas tą Mikitų gyventoją Stanislovaitį po kokių poros savaičių generolą ir suėmė. Sesuo pasakojo apie generolo atsargumą, kai jiedu ėję į Mikitus, generolas liepdavęs eiti seseriai toli priekyje, kad jis tik nepamestų jos iš akių- mažiau būsią įtarimo.

Gen. M.Pečiulionio rezistencinę veiklą plačiau nušviečia istorikė Dalia Kuodytė straipsnyje "Rezistencijos vyriausiosios karinės ir politinės vadovybės kūrimas" 1994m. "Lietuvos aide".

...1943m. lapkričio 25d. susikūręs Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (toliau VLIKas), deja, nesugebėjo sujungti krašto pajėgas, sudaryti vieningos vadovybės ir numatyti teisingos strategijos bei taktikos.

1944m. sausio mėnesį Kaune buvo įkurta VLIKo Karo Taryba, kuriai priklausė generolai Stasys Raštikis, Kazys Musteikis, Stasys Pundzevičius, Motiejus Pečiulionis, plk. ltn. Antanas Zubrys. Karo Tarybos tikslas buvo vienyti karines ir politines pajėgas kovai už nepriklausomybę. Tų pačių metų sausio mėnesį Vilniuje jau buvo suformuotas Vilniaus apygardos štabas, kuriam vadovavo M.Pečiulionis, jo pavaduotoju tapo buvęs Vilniaus burmistras Dabukevičius. Vasario mėn. M.Pečiulionio nurodymu Dabukevičius užmezgė ryšius su Lietuvos laisvės Armijos (toliau - LLA) ir Kęstučio organizacijų vadovais ir tarėsi dėl bendrų veiksmų. Minėtų organizacijų atstovai sutiko, esant reikalui, vykdyti M.Pečiulionio įsakymus.

Po to, kai 1944m. pavasarį gestapas areštavo daugumą VLIKo narių ir "mažojo" VLIKo posėdyje (dalyvavo K.Bielinis, A. Gineitis, B.Nemickas ir P.Šilas) birželio mėnesį buvo nutarta perkelti šią organizaciją į Vakarus, vienintelis Lietuvoje likęs Karo Tarybos narys M.Pečiulionis, susisiekęs su LLA vadovybe, nuo 1944m. liepos mėn. 9d gavo įgaliojimus organizuoti pasipriešinimą. Nors anksčiau VLIKo vadovybei nepavyko susitarti su LLA (pernelyg skyrėsi nuomonės dėl kovos taktikos), būtent ši organizacija nuo 1944m. vasaros ėmė telkti pasipriešinimo pajėgas ir joms vadovauti.

1944m. vasarą LLA nario priesaiką davė gen. M.Pečiulionis. Kadangi jis tebeturėjo VLIKo Karo Tarybos nario įgaliojimus, be to, jam paklusti buvo pažadėję Kęstutėnų kariniai daliniai - LLA vadovybei toks žmogus buvo labai parankus.

Jau 1944m. liepos 17d. Šiauliuose M.Pečiulionis pasirašė Direktyvą Nr.l, kurioje LLA karinėms pajėgoms įsakoma tvarkingai trauktis su frontu, o jei rusų armijos nepavyks sustabdyti,- slėpti ginklus ir, perėjus į pogrindį, likti Lietuvoje. Šią direktyvą jis pasirašė Miškinio slapyvardžiu.

Savaime suprantama, kad traukiantis frontui, krašto teritorijoje beveik neįmanoma stabili ryšių sistema, be kurios sunku įsivaizduoti centralizuotų struktūrų funkcionavimą. Vis dėlto tai buvo bandymas išvengti stichiškumo ir kiek įmanoma realizuoti vyriausios vadovybės idėją.

Siekiant kuo geriau pasirengti kovai, buvo pertvarkoma LLA struktūra. 1944m. liepos 20d. įsakymu Nr.21 organizacija perskiriama į du sektorius: veikiantį (toliau  VS) ir organizacinį (toliau - OS).

VS buvo pavadintas Vanagais ir laikomas svarbiausiu karo sąlygomis. OS sudarė rezervas - legaliai gyvenantys žmonės, kurių pareiga buvo rinkti informaciją ir materialiai aprūpinti VS. Mobilizacijos atveju OS nariai turėjo stoti į Vanagų gretas.

Taip buvo užbaigta LLA reorganizacija, kurią galima laikyti sėkminga, nes beveik visoje Lietuvoje išsilaikė tokia sektorių struktūra (keitėsi tik pavadinimai - OS veikė kaip legaliai gyvenančių asmenų pogrindinės organizacijos, turinčios glaudų ryšį su partizanais (VS), juos remiančios ir papildančios).

LLA Vanagų štabo viršininku buvo paskirtas kpt. A.Karalius (vėliau - A. Kubilius, Žemaičių legiono iniciatorius). LLA vado pavaduotoju tapo A.Eidimtas.

1944m. rugpjūčio mėnesį M.Pečiulionis, ats.ltn. Kazys Veverskis ir inž. Snarskis įkūrė centrinį LLA štabą - Lietuvos Gynimo Komitetą (toliau- LGK). Taip buvo bandoma sujungti karinį ir politinį vadovavimą.

LGK pareiškė vadovaująs visoms besipriešinančio krašto pajėgoms. Kadangi vakarinėje Lietuvoje dar buvo vokiečių kariuomenė, ta teritorija tapo LLA placdarmu. Būtina pasakyti, kad vokiečiai nebuvo laikomi sąjungininkais, bet susidarius sąlygoms, kaip jau ne kartą Lietuvos istorijoje, stengtasi jų interesus panaudoti savo tikslams.

Pasitinkant antrąją sovietų okupaciją, buvo sudaryti planų variantai:

1.. Ginklu išlaikyti dalį teritorijos, joje skelbti nepriklausomybę ir iš čia organizuoti tolesnį pasipriešinimą;

2. Derėtis su rusais (tarpininkaujant Vakarų valstybėms) dėl armijos atitraukimo iš Lietuvos.

Jei šie planai nepavyktų, buvo numatoma pereiti į pogrindį, leisti spaudą, sutvarkyti radijo ryšį ir laukti Taikos konferencijos sprendimų.

1944m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn., LGK vadovybei leidus, kai kurie LLA vadai užmezgė ryšius su vokiečiais - reikėjo gauti ginklų, tartis dėl darbų ruošimo vokiečių žvalgybos mokyklose. Gen. M.Pečiulionio teigimu, į Vokietijos žvalgybos mokyklas išsiųsta 100 LLA vyrų. Šis faktas sukėlė daug kontraversijų ne tik sovietinėje, bet ir išeivijos spaudoje, LLA vadovybė buvo kaltinama atviru bendradarbiavimu su nacių okupantais, bet tai buvo greičiau gudrus karinis-taktinis ir diplomatinis žingsnis; vieno priešo interesus išnaudoti kovoje su kitu priešu. (Nėra žinių apie tai, kad grįžusieji į Lietuvą iš Vokietijos žvalgybos mokyklų būtų dirbę vokiečių karinės žvalgybos tarnyboms). Jie įsijungė į kovojančias rezistentų struktūras ir savo patirtį panaudojo kovai už savo krašto laisvę.

Taigi galima sakyti, kad 1944m. rudenį buvo sutvarkyti vyriausios ginkluoto pasipriešinimo vadovybės reikalai (kiek leido fronto sąlygos).

1944m. pabaigoje pradėjusiame eiti LLA laikraštyje "Karžygys" (nuo 3 numerio - "Laisvės karžygys") rašoma: "... LLA netiki jokiomis kaimyninėmis valstybėmis. Ji ruošiasi apginti Lietuvos ginklo garbę ir padėti pagrindus būsimai Lietuvos kariuomenei..." (Ar nepanašu į 1918-1920m. laisvės kovų savanorių siekius?)

Laikraštyje taip pat sakoma, kad jo užduotis - skleisti LLA dvasią, kelti patriotizmą ir drąsą, ugdyti konspiracinius partizanų įgūdžius, gilinti nacionalinę ir valstybinę savimonę. Šios nepasirašytos, greičiausiai LLA vado ir ideologo K. Veverskio mintys pakankamai aiškiai parodo LLA organizacijos nuostatas.

Po K.Veverskio žūties 1944m. gruodžio 28d. LGK veikla nutrūko. Kovojančias pajėgas organizuoti ir joms vadovauti bandė keli centai, išlaikę LLA tadiciją. K. Veverskio pavaduotojas A.Eidimtas ėmėsi ginkluotųjų LLA pajėgų, tvarkė nutrūkusius ryšius, užmezgė naujus su Kaune veikusia Lietuvos Išlaisvinimo Taryba (toliau - LIT), kuri pretendavo į politinį vadovavimą ir turėjo pakeisti LGK. Deja, šie planai liko neįgyvendinti - 1946m. balandžio mėn. buvo suimti LLA ir LIT vadovai: A.Eidimtas, A.Kubilius, L.Dambrauskas, M.Bloznelis ir kt.

Gen. M.Pečiulionis, žuvus K. Veverskiui ir pasitraukus Snarskiui, liko vienas, be ryšių (juos tvarkė K. Veverskis). Pusmetį jis slapstėsi: iš pradžių Kalviuose (K. Veverskio tėviškėje), vėliau Šakių apskrityje, apie Lekėčius. Čia 1945m. rugpjūčio mėn. formaliai buvo vyr. LLA štabas. Pasitarime dalyvavo M.Pečiulionis, LLA nariai -Stasys Starkus-Stankevičius, A.Ruzgys ir K. Veverskio brolis Aleksandras.

Buvo nutarta, kad štabą sudarys 4 skyriai (operatyvinis, žvalgybos, mobilizacijos, tiekimo) ir štabo viršininko pareigybė.

Pasak Pečiulionio parodymų, štabo suformuoti nepavyko dėl narių arešto (lapkričio mėn.), tačiau buvo atliktas reikšmingas darbas. Štabo nariai A.Ruzgys, ir St. Stankevičius buvo užmezgę ryšį su Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu (įkurtas Tauro apygardoje - Suvalkijoje) per jo narį plk. Liudą Butkevičių su Laisvės Gynėjų Sąjunga, veikusia Raseinių apskr., ir Algimanto apygardos štabu (per Kryževičių-Strazdą). Planuojamiems ryšiams su užsieniu buvo numatytas V.Laurinaitis iš Jurbarko.

Gen. M.Pečiulionio rezistencinę veiklą nusako ir sovietinio saugumo "Kaltinamoji išvada" pagal tardymo bylą Mr5963.

Lietuvos TSR NKVD nustatė, kad Lietuvos teritorijoje 1945m. sausio-balandžio mėn. veikė antisovietinė karinio sukilimo organizacija "Lietuvos Laisvės armija" LLA...

...Tardymo nustatyta, kad Pečiulionis priešiškai nusistatęs prieš sukūrimą Lietuvos TSR ir prieš Tarybų valdžią Lietuvoje. Vykdė antitarybinę veiklą, išreikštą šitaip:

1943m. (mėnuo neįskaitomas) buvęs Lietuvos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas, buvęs burmistras Dabulevičius sukvietė atstovų konferenciją, kuri vyko Kaune. Konferencijoje buvo kalbama apie Lietuvos Vyriausybės sudarymą.

1944m. (mėnuo neįskaitomas) buvusieji generolai Kauno mieste sukuria nelegalią karinę sukilimo organizaciją, vadinamą "Karine Taryba", kurios vadu buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas Vėbra, narys - generolas Pečiulionis.

"Karinė Taryba" turėjo uždavinį sujungti visus buvusius Lietuvos kariuomenės būrius, apginkluoti juos ir (vokiečių armijos atsitraukimo metu) kariauti su tarybine armija, atkurti Lietuvoje buržuazinę santvarką.

1944m. sausio mėn. "Karinės Tarybos" narys Pečiulionis paskiriamas Vilniaus apygardoje vadovauti karinėms sukilimo pajėgoms.

1944m. vasario mėn. "Karinės Tarybos" nutarimu Pečiulionio pavaduotoju paskiriamas buvęs Lietuvos kariuomenės pulkininkas Dabulevičius, kuris tuo metu buvo Vilniaus m. burmistru. Jis turėjo suformuoti štabą, kuris vadovautų sukilimui Vilniaus apygardoje.

1944m. vasario mėn. Pečiulionio įsakymu kovoje su Raudonąja armija yra pavaldūs "Karinei Tarybai" Dabulevičius ir visa bataliono vadovybė, Lietuvos policija su ginklais. Be to, Pečiulionis, kaip "Karinės Tarybos" narys ir Vilniaus apygardos vadas, nuo 1944m. sausio mėn. iki liepos mėn. stengėsi sujungti ginkluotąsias pajėgas, antitarybines-nacionalistines organizacijas kovai prieš Raudonąją armiją, turėjo tikslą Vilniaus apygardoje paimti valdžią į savo rankas.

Raudonajai armijai išvijus iš Lietuvos vokiečių kariuomenę, Pečiulionis gyveno nelegaliai, tęsė toliau aktyvią antitarybinę veiklą.

1944m. rugpjūčio mėn. Pečiulionis pasislėpė Žemaitijoje, kur turėjo ryšį su antitarybinės-nacionalistinės sukilimo "Laisvosios Lietuvos Armijos" vadu Veverskiu Kaziu ir kitais, pritarė programai ir jai vadovavo. Tuo metu kartu su Veverskiu Kaziu dalyvavo sukuriant "Lietuvos gynimo komitetą" (LGK)...

...Pečiulionis, vienas iš LGK vadų, sudarė planą, pagal kurį LLA, vadovaujama LGK, sukilimo metu turi užimti Lietuvos teritorijos dalį, į kurią įžengė Raudonoji armija, ir paskelbti Nepriklausomą buržuazinę Lietuvos respubliką. Be to, jei šio plano nepavyktų įgyvendinti, visi nariai privalo pereiti į gilų pogrindį ir tęsti aktyvų antitarybinį darbą.

1945m. rugpjūčio mėn. areštavus LLA vadovus, Pečiulionis buvo vienas iš iniciatorių sukuriant LLA organizacijos vyriausiąjį štabą, į kurio sudėtį įėjo Veverskis Aleksandras, Stankevičius Stasys, Ruzgys Algis.

1945m. rugpjūtyje įvyko anksčiau išvardytų asmenų pasitarimas Pečiulionio bute, Lekėčių kaime (Šakių raj.-aut.). Pečiulionis pasiūlė LLA Vyriausiojo štabo struktūrą.

Pečiulionis, būdamas vienas iš LLA organizacijos vadų, į organizaciją užverbavo Ruzgį. Žinojo apie spausdinimo aparatūrą, kuri buvo pas Veverskį Aleksandrą. Aktyviai dalyvavo spausdinant antitarybinę literatūrą, leidžiamą LLA organizacijos. Be to, dalyvavo nelegaliuose susirinkimuose...

...Apkaltinama pagal anksčiau išdėstytą:

1. Pečiulionis Matas, s. Mato, gimęs 1888m. Lietuvos TSR Marijampolės apskr. Ranciškės km., valstiečių buožių (neatitinka tikrovės - aut.) šeimoje; TSRS pilietis, nepartinis, aukštasis išsilavinimas - buvęs Lietuvos kariuomenės generolas-leitenantas. Iki arešto gyveno nelegaliai su Kaminsko Jono, s.Antano, dokumentais.

Taigi:

1.    Nuo 1944m. sausio iki rugpjūčio mėn. buvo vienas iš vadovų antitarybinės-nacionalistinės organizacijos "Karinė Taryba" ir vadovavo karinio sukilimo būriams, esantiems Vilniaus apygardoje. Vadovavimui įkūrė štabą. Kovai su Raudonąja armija stengėsi suvienyti sukilimo būrius.

2.    Nuo 1944m. rugpjūčio mėn. iki suėmimo buvo aktyvus antitarybinės-nacionalistinės karinės sukilimo organizacijos "Lietuvos Laisvės armijos" (LLA) dalyvis, dalyvavo Centrinio štabo, pavadinto "Lietuvos Gynybos komitetas" (LGK) įkūrime. Parengė Lietuvos TSR teritorijoje buržuazinės santvarkos atkūrimo planą.

3.    1945m. rugpjūčio mėn. buvo vienas iš organizatorių naujo LLA Vyriausiojo štabo. Jis buvo paskirtas vadovauti LLA ginkluotosioms pajėgoms.

Verbavo naujus dalyvius į LLA organizaciją, rengė operatyvinius dokumentus būrių formavimui, aktyviai dalyvavo išleidžiant antitarybinę literatūrą. Padaryti nusikaltimai, numatyti pagal straipsnius 58-1 "a" ir 58-11, nurodytus RSFSR BK.

Kaltinama vadovaujantis 208 straipsniu, nurodytu RSFSR BK. Pečiulionio M.M., Veverskio A.S. ir Stankevičiaus S.P. tardymo bylą Nr.5963 persiųsti teismui per Lietuvos TSR NKVD Kariuomenės karinį prokurorą.

Kaltinamoji išvada sudaryta Vilniuje 1946m. kovo 13d.

Lietuvos TSR NKVD bendradarbis
majoras Fraimovič 
"Sutinku": LTSR NKVD tardymo skyriaus viršininkas 
papulkininkis Razauskas.

Kalėjime ir Maciukų lageryje

Mes daugelis, visi vienos idėjos
Ir krūpčiojam, kur viesulas išmes.
Mes- žmogiški, galbūt ir nusidėję...
Bet, Viešpatie, Tu pats žinai, kas mes.

              Antanas Miškinis

Apie gen. M.Pečiulionio suėmimą sužinojau iš jo paties lūpų, kai jis jau buvo sugrįžęs iš lagerių ir tremties. Apie tai jis kalbėjo labai trumpai, nepasakodamas suėmimo operacijos, o mes su žmona, nenorėdami jo skaudinti, nedrįsome apie tai klausinėti. Pasakojo jis iš lėto, tarsi atverdamas skaudamą vidinę žaizdą, tik jo balse jautėsi karininko orumo gaidelė:

"Mane suėmė ties Lekėčiais, bet pėsčio nesivarė. Įsodino vieną į autobusą ir su apsauga nusivežė. Galbūt ir jie gerbė mano aukštąjį generolo laipsnį, jeigu vieną vežė autobusu", — baigė M.Pečiulionis trumpą pokalbį.

M.Pečiulionis, sugrįžęs iš tremties, pasakojęs Ilguvos parapijos klebonui Jonui Rakauskui kaip jį varėsi NKVD kareivis ir norėjęs nušauti Tačiau generolas prašęs palaukti Toks grasinantis pokalbis kartojosi kelis kartus, kol jie priėjo prie vyresniųjų karininkų, ir M.Pečiulionis išvengė mirties. Čia jis buvo paimtas saugumiečių "globon" ir išvežtas į Lukiškių kalėjimą.

Kalėjime, kaip ir visi antibolševikinės rezistencijos kaliniai M.Pečiulionis patyrė žiaurų tardymą, pažeminimą ir paniekinimą. Tardymo metu susidūrė ir su MGB provokacijomis bei klastotėmis, kuriomis norėta sukompromituoti generolą, suniekinti jo rezistencinę veiklą. Tačiau gen. M.Pečiulionis suprato sovietinio saugumo pinkles ir nesileido provokuojamas. Jokiuose tardymo bylų dokumentuose nėra paminėta, nė iš likusių gyvų politinių kalinių išgirsta, kad jis kam nors būtų pakenkęs.

Benediktas Milukas iš Kauno pasakojo, kaip gen. M.Pečiulionis po Sibiro tremties jam prasitaręs, jog Lukiškių kalėjime buvo sužalotas kriminalinio kalinio. Kriminalinių kameroje vienas iš tokių norėjo generolą "apdoroti". Kai tas puolė jį, kitas užstojo. Griebęs suolelį, norėjo smogti puolančiam, bet M.Pečiulionis pakišo ranką, norėdamas sulaikyti smūgį, ir jam lūžo ranka.

Tada gen. M.Pečiulionį iš Lukiškių kalėjimo išvežė į Šilutės Maciukų lagerį. Ten siųsdavo silpnus, sergančius ir kalėjime nukankintus kalinius. Apie tai pasakoja 1992m. liepos 29d. laiške politinis kalinys ir tremtinys Petras Vrubliauskas iš Tytuvėnų:

...Aš Pečiulionį pažinojau nuo 1933m., kai tarnavau kariuomenėje. Jis buvo Lietuvos Ginklavimo valdybos viršininkas. Vėliau teko susitikti Šilutės, arba Maciukų, lageryje. 1947m. rugsėjo mėn. mane iš Klaipėdos kalėjimo išvežė į Vilnių, Lukiškių kalėjimą. Vilniuje išskirstė - stipresnius išvežė į aukso kasyklas..., o mus, silpnesnius, atvežė į Šilutę, Maciukų lagerį. Komisija, apžiūrėjusi mane, paguldė į lagerio ligoninę, nes svėriau 30 kg, buvo vieni kaulai. Ligoninėje radau generolą Pečiulionį, gen. Velykį, plk. Sakmaną ir daug kitų įžymių žmonių. M.Pečiulionis buvo ramaus būdo, bet didelis diplomatas... Jį suėmė pas ūkininką karves ganant. Apsirengęs buvo naminiais austais rūbais ir apsiavęs medinėmis klumpaitėmis. Jis nakvodavo lagerio ligoninėje ir dirbo jos raštinėje. O lagerio ligoninės gydytojas, kalinys iš Kauno, žydas Blezbergas (jo tėvas turėjo žydų ligoninę Kaune, Mickevičiaus gatvėje) labai kovodavo už lietuvius. Gen. M.Pečiulionis mažai gaudavo siuntinių, o jei gaudavo kokį siuntinį, tai visus suvadindavo ir viską suvalgydavome. Jis sakydavo: "Jei mirsime - visi”. Grįžęs iš darbo, sėsdavo ant lovos ir karštai melsdavosi. Bet buvo ir principingas- jam atnešė valdiškus drabužius ir liepė persirengti. Jis čekistams atsakė: "Aš neteistas, jokios kaltės nepadariau, prašau mane leisti į laisvę arba teiskite, jei esu kaltas." Maciukų lageryje M.Pečiulionis kalėjo neteistas. Man su gen. M.Pečiulioniu teko kalėti kartu Šilutės lageryje nuo 1947m. rugsėjo mėn. iki 1948m. spalio mėn. Mane išvežė į Sibiro lagerius, o Pečiulionis liko... Ryšiai nutrūko. O kai grįžau iš tremties į Lietuvą, sužinojau, kad M.Pečiulionis miręs, palaidotas Kaune...

Vėliau atsiųstuose laiškuose Petras Vrubliauskas papildo šiurpius savo prisiminimus, praleistus Šilutės Maciukų lageryje, plačiau rašo apie savo likimo draugus. Šiltais žodžiais mini kalinį Blezbergą, žydų tautybės gydytoją iš Kauno, dirbusį lagerio ligoninėje, ir generolą M.Pečiulionį. Taip pat vėl mini, kad su juo kalėjo ir kiti įžymūs žmonės.

...Ligoninės gydytojas, kalinys iš Kauno, Blezbergas - žydas, bet buvo mūsų tėvas - jis su čekistais daktarais kovodavo už lietuvius, už žmogaus sveikatą. Ten, ligoninėje, radau gen. M.Pečiulionį, gen. Velykį, plk. Sakmaną... ir kunigą Kasčiuką, prof. Kemežį. Visi buvome vienoje palatoje. Tada teko ir susipažinti su nelaimės draugais. Pečiulionis buvo pasitaisęs, nes ligoninės maistas šiek tiek geresnis. Gydytojas Blezbergas Pečiulionj pasiėmė dirbti ligoninės buhalteriu - ten ir maistas geresnis, ligoninėje miegojo. Kai aš atsigavau, mane gydytojas pasiėmė dirbti sanitaru (gal M.Pečiulionis parekomendavo, norėdamas žmogui pagelbėti- aut.). Darbas buvo nemalonus - mirdavo iš bado po 30 kalinių. Lavoninėje darydavo skrodimus. Reikėdavo iš krūvos atnešti ant stalo, paruošti pagal numerį (ant kojos piršto buvo lentelė su numeriu). Ateidavo čekistai gydytojai, mūsų lagerio gydytojas Blezbergas ir Pečiulionis, kaip buhalteris, aktui surašyti. Tuomet dirbant ir susipažinau su generolu Pečiulioniu. Buvome dideli draugai... Norėjo jam pakeisti rūbus, jis nesidavė jokiu būdu... Visi karininkai kalėjo be teismo. Mes kartu išbuvome apie metus. Mane išvežė 1948m. spalio mėn. į Sibiro lagerius. Taip mudu atsiskyrėm... visuomet prisimenu labai mylimą žmogų ir visuomet meldžiuos už jo sielą.

Trečiame laiške Petras Vrubliauskas aprašo pogrindinę savo veiklą 1941 metais, kai Lietuvos žmonės raudojo į Sibirą tremiami, nekaltai kalinami ir žiauriai tardomi kalėjimuose. Aprašo ir savo kančių kelią kalėjimuose pokario metais. Po to, nors trumpai, bet ir vėl nukelia mus į Šilutės lagerį, atskleidžia vieną kitą detalę, anksčiau nepaminėtą, apie generolą Motiejų Pečiulionį.

...Pečiulionis buvo atsargus politikas. Jis mažai kalbėdavo lyg nieko nesuprasdamas. Juk buvo gen. Velykis, plk. Sakmanas, prezidento adjutantas, kun. Kemėžis ir daugel kitų inteligentų žmonių. Bet Pečiulionis su jais buvo šaltas. Kai mes gerai vienas kitą pažinome, buvome kaip broliai, visas paslaptis atskleisdavom. Esame išsikalbėję, kad M.Pečiulionis, ganydamas karves, turėjo radijo siųstuvą ir perduodavo žinias į užsienį. O lageryje daugiausia melsdavosi, sėdėdamas lovoje. Todėl ir Dievas jam padėjo sugrįžti į savo Tėvynę ir pasilaidoti Lietuvos žemelėje.

Amžiną jam atilsį duok, Viešpatie...

Iš Šilutės Maciukų lagerio gen. M.Pečiulionis 1948m. buvo vėl atvežtas į Lukiškių kalėjimą. Netrukus buvo nuteistas 10-ies metų Šiaurės lagerio kančioms.

Kartu su M.Pečiulioniu tolimos nežinios laukė daugel įvairaus amžiaus nuteistųjų - be kaltės kaltųjų! Ne vienas gal paskutinį kartą mintimis atsisveikino su tėviškės laukais, savo artimaisiais. O gal Aukščiausiasis per maldą pasiųsdavo nelaimingiesiems ir gyvenimo vilties spindulėlį. Drėgnoje kameroje slinko sunkios ir neramios dienos...

Yra išlikę atsiminimų apie M.Pečiulionio praleistas dienas Lukiškių kalėjime. Generolo nepalaužė nei žiaurūs tardytojai, nei niūrios kamerų sienos. Jis ir nuožmiose kalėjimo sąlygose išliko tvirtas, orus ir humaniškas. Kaliniai jį gerbė, juo pasitikėjo ir išsirinko kameros vyresniuoju. Apie tai dalijasi savo prisiminimais buvęs kalinys Juozas Barisa iš Rokiškio straipsnyje "Dar kartą apie M.Pečiulionį" 'Tremtinio" 1993m. 5-ame numeryje.

...Su generolu M.Pečiulioniu likimas buvo mane suvedęs 1947m. rudenį Lukiškių kalėjime.

Po trijų parų 424-os kameros kalinių bado streiko mane ir dar kelis kalinius iškvietė į koridorių, davė po gabalą duonos ir nuvedė į kitą kamerą - 428-g. Buvo vidurnaktis. Kaliniai miegojo. Patekę į šią didžiulę kamerą, kur ant gultų gulėjo 100-120 žmonių, nežinojome, ką daryti. Susigūžę prie durų, lapnojome po trijų parų gautą duoną. Netrukus atsikėlė ir prie mūsų priėjo plikas, sermėgą ant pečių užsimetęs seniokas (gal man 18-ečiui tik atrodė, kad tai seniokas). Išklausinėjo, iš kur atsiradome ir pagal kokį straipsnį teisti. Rado kiekvienam vietos ant gultų, liepė gultis...

Tą naktį aš išsitiesiau ant gultų ir stebėjausi, kad galiu laisvai apsiversti ant kito šono. Tokią prabangą jau visai buvau pamiršęs. Rytą sužinojau, kad tas "senukas", kameros vyresnysis, yra generolas Motiejus Pečiulionis. Kiek vėliau jis pats mums papasakojo savo gyvenimo istoriją: kaip tapo "kerdžiumi” ir kaip buvo suimtas. Tik apie partizanus jis vengė kalbėti...

Atmintyje išliko dar vienas epizodas. Vieną vakarą (o taip būdavo dažnai) į kamerą įleido žmogų, o netrukus pro durų apačią įčiuožė raštelis. Čia buvo parašyti tik du žodžiai: "Muškit - šnipas!" Gen. M.Pečiulionis jį atidžiai išklausinėjo. Kitą rytą eidami nešioti duonos, gavome užduotį išsiaiškinti, ar toje kameroje, iš kurios jis neva atvyko, toks žmogus buvo ir kas jis... Netrukus pavyko sužinoti, kad nurodytoje kameroje tokio "kalinio" visai nėra buvę. Vadinasi, mums tikrai atsiųstas šnipas. Gen. M.Pečiulionis organizavo mažą pasitarimą. Nutarta šnipu atsikratyti. Kai jis išėjo į tualetą, į jo maišelį buvo įdėtas kažkoks daiktas, o vėliau paskelbta, kad tas daiktas dingo. Reikalavimai grąžinti ir gen. M.Pečiulionio psichologiniai sugebėjimai šį kartą nepadėjo. Paskirti žmonės ir pradėta krata. Daiktas rastas "vagies" maišelyje. Nuosprendis buvo aiškus: paklodė ant galvos, "malūnas" ir gulintį ant paklodės -tris kartus į grindis... Skundikas šiaip taip pasiekė duris ir belsdamas maldavo, kad jį kuo greičiau išleistų...

Rezistentas Vincas Kubertavičius, klaipėdietis, 1947m. nuteistas 10 metų Sibiro lagerio, irgi kalėjęs Vilniuje, Lukiškių kalėjime, vienoje kameroje su gen. M.Pečiulioniu. Jis taip pat pasakoja apie generolą savo atsiminimus, paminėdamas jo portretą ir charakterio bruožus: "M.Pečiulionis buvo žemo ūgio, pražilęs ir labai nuoširdus. Jis stengėsi kuo galėdamas padėti savo likimo draugams."

M.Pečiulionis padėjo V.Kubertavičiui parašyti kasacinį skundą Aukščiausiajam Pabaltijo Karo tribunolo teismui, pats paprašęs vyr. prižiūrėtojo popieriaus. Taip pat padėjo ir savo patarimais: kaip reikia kalbėti tardant, kad būtina laikytis vienodumo, nesiblaškyti, apgalvoti kiekvieną žodį. Labai neapkentė gen. M.Pečiulionis išdavikų, parsidavėlių, kurie į savo pusę patraukdavo kitus, silpnavalius žmones. Generolas saugojo jaunesnius kalinius nuo parsidavėlių klastos ir savo pavyzdžiu rodė jiems teisingą kelią.

Sovietiniuose lageriuose ir tremtyje

Juos daug dar kas pančios,
Jie daug dar dejuos,
Bet ašaros, kančios
Tik auklėja juos.
Kol eglė mįslinga
Ant žemės šlamės,
Nestigs, kaip nestinga
Lietuviui, tvermės.

             Jurgis Baltrušaitis

Niekas nepapasakos, niekas neatskleis gen. Motiejaus Pečiulionio išgyvenimų, neišvynios jo skausmo minčių kamuolio, kai jį voroje kartu su to pačio likimo kankiniais varė iš Vilniaus Lukiškių kalėjimo į geležinkelio stotį. Ten jau protarpiais gūdžiai ūkė į tolimą Šiaurę paruoštas traukinys, žiojėjo pravertos prekinių vagonų durys, laukdamos aukų. Netrukus paskutinį kartą garvežys ūktelėjo, ir užkalti grotuotais langeliais vagonai trinksėdami ir raitydamiesi tolo nuo Vilniaus...

Ilgą laiką apie tolesnį gen. Pečiulionio likimą nebuvo žinoma. Jis niekam nerašė. O be to, susirašinėti lagerių administracija griežtai draudė. Tik po aštuonerių metų iš Uchtos invalidų namų pasiekė Lietuvą jo pirmieji laiškučiai Rašė jis savo giminaičiui Juozui Milukui į Kauną.

Lietuvių išeivijos ir mūsų spaudoje rašoma, kad gen. M.Pečiulionis kalėjo Vorkutoje. Tačiau yra išlikę atsiminimų, jog jis kalėjęs ir Mordovijos lageriuose. Apie tai rašė E.Ringaila, P.Aidukas, pasakojo A.Jakimavičius. Iš Vorkutoje kalėjusių laiškų negauta. Galbūt nėra jau gyvųjų, pažinusių gen. M.Pečiulionį.

Kančių kelius praėjęs Mordovijos mirties lageryje ir gerai pažinojęs M.Pečiulionį Nepriklausomos Lietuvos metais, karo lakūnas Eduardas Ringaila savo prisiminimų dienoraštyje rašo:

...Lageryje Nr. 385/7 kalėjo man pažįstamas iš karo tarnybos Lietuvos aviacijoje Ginklavimo valdybos viršininkas generolas Motiejus Pečiulionis. Buvo tai labai sąžiningas žmogus. Jis dažnai vykdavo komandiruotėn į užsienį- Prancūziją ir kt. pirkti ginklų. Grįžęs į kasą visados iki cento atiduodavo nepanaudotus pinigus, nors iš jo niekas jokių ataskaitų nereikalavo. O lageryje buvo labiausiai nuskriaustas žmogus - sergantis, suvargęs. Jis buvo ceche valytoju. Nežinojo, kur jo šeima. Todėl iš laisvės jokios paramos negaudavo. Paskutinį kartą su juo atsisveikinau 1954m., išeidamas iš lagerio į tremtį. Tolesnio M.Pečiulionio likimo nežinau...

Gen. Pečiulioniui paramą būtų suteikę giminės, juo labiau Juozas Milukas, su kuriuo M.Pečiulionis, atsiliepęs iš Komijos ASSR Uchtos invalidų namų, susirašinėjo. Tačiau gen. MPečiulionis apie save, būdamas sovietiniuose lageriuose, giminėms nerašė, bijodamas, kad jie nenukentėtų. Apie kalinimo vietą nebuvo žinoma iki tol, kol jis buvo apgyvendintas tremtyje, invalidų namuose.

Turbūt kalinius dažnai kilnodavo iš vieno lagerio į kitą, nes P.Aidukas iš Kauno "Tremtinio" 1993m. 2-ame numeryje rašo, kad generolą leitenantą Motiejų Pečiulionį 1948m. jam teko sutikti Mordovijos 8-ajame lageryje. Tai buvo senų, nedarbingų kalinių lageris. Gal mirti, gal sustiprėti, anot jo, ir P.Aidukas buvo atvežtas iš antrojo lagerio į 8-ąjį. Jis buvo visai išsekęs. Iš šio lagerio į darbą nė vieno kalinio nevarydavo.

Bendrauti su M.Pečiulioniu jam neteko, nes tarp jų buvo didelis amžiaus skirtumas — P.Aidukui ėjo devyniolikti metai, o gen. M.Pečiulioniui - apie šešiasdešimt

Sužinojęs, kad P.Aidukas kaunietis, susiradau jo telefoną ir kalbėjausi su juo apie Mordovijos lagerio gyventojus, klausiausi jo prisiminimų apie M.Pečiulionį. Jis tą patį pakartojo, ką parašęs minėtame "Tremtinyje", tik prisiminė, kad gen. M.Pečiulionis daugiausia bendravo su poetu Antanu Miškiniu. Su juo matydavo vaikščiojant ir kalbantis.

Laiškai Juozui Milukui

Kils kasdien saulutė, vėl nuliūdus leisis,
O tu priversta ga1 stosi į artelę,
Aš tau parašysiu žodeliais mieliausiais
Ant berželio tošies margą gromatėlę.

                      Antanas Miškinis

Juozas Milukas, teisininkas, Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo gen. Motiejaus Pečiulionio vadovaujamoje Generalinio štabo Ginklavimo valdyboje. Juos siejo dar ir giminystės ryšys. J.Milukas labai gerbė ir mylėjo savo viršininką, talentingą ir išsilavinusį kariškį, teisingą ir gerą žmogų, didelį patriotą. Todėl, M.Pečiulioniui atsiliepus iš tremties, Uchtos invalidų namų, Juozas Milukas nepabūgdamas nuolat jam rašė ilgus laiškus iš Kauno ne tik apie savo šeimos gyvenimą, bet ir apie artimuosius, jų abiejų pažįstamus bei gimines, palaikė jo išvargusios dvasios stiprybę, žadino tikėjimą ir viltį sugrįžti į išsiilgtą, išsapnuotą Lietuvą.

Kiekviename laiške Juozui Milukui gen. M.Pečiulionis labai nuoširdžiai dėkoja mielam giminaičiui už laiškus, mielas jam žinias iš Lietuvos, už perdavimą jo mažų lapelių, sveikinimų artimiesiems. Maži lapeliai būdavo siunčiami per J.Miluką giminaitei gydytojai Matildai Zubrienei ir jos dukrai Birutei.

Šiame skyriuje ir pateikiame kai kuriuos gen. M.Pečiulionio laiškus J.Milukui su komentarais. Vienas kitas sutrumpintas, paliktos tik svarbesnės mintys, M.Pečiulionio išgyvenimai, Tėvynės, gimtojo krašto ilgesys ir nuoskaudos.

Pirmame savo laiške, rašytame 1955m. liepos 3d. Juozui Milukui iš tremties, lagerių metus Motiejus Pečiulionis vadina "atostogomis". Džiaugiasi, kad jos jau baigiasi. Nuo tų metų ir yra išlikę jo laiškeli. Rašoma rusiškai

...Paklausus vietiniam administratoriui, kur aš norėčiau apsigyventi, atsakiau, kad noriu grįžti į Lietuvą. Tuomet davė man užpildyti anketą ir pažymėti savo pageidavimą gyventi Lietuvoje. Po šešiolikos dienų gavau atsakymą, kad į Lietuvą manęs neišleis ir pasiūlė rašyti pageidavimą apsigyventi kitur. Tuomet aš pareiškiau, kad man vis viena, kur apgyvendins. Tuomet patarė man rašyti pareiškimą į invalidų namus. Tai aš ir padariau...

Kiti laiškai pasiekdavo Juozą Miluką jau iš Komijos ASSR, Uchtos invalidų namų ir rašyti lietuviškai

14 12 55

Brangus Juozai!

...Atleisk man, kad panaudoju paties gerumą mano korespondencijoj tarpininkaujant. Jau pajaučiau paties man malonaus patarnavimo požymius. Dėkui Tau už tai. Ir šiuo kartu prašau neatsakyti perduoti pridedamąjį lapelį Mildos Birutei...

"Malonėkite perduoti pridedamą lapelį Mildai", - rašo M. Pečiulionis ir kituose trumpučiuose laiškučiuose.

Kai kuriuose savo laiškuose Motiejus Pečiulionis, dėkodamas J.Milukui rašo, kad jo laiškai jį paguodžia ir stiprina.

17 01 56

Brangus Juozai!

...Labiausiai dėkoju už kalėdaičius, bet ypatingai už smulkų, turiningą laišką. Daug kame jis mane paguodė, suteikė man nemažai žinių apie gimines, apie kuriuos nežinojau bent 11 metų...

1 03 56

Brangusis!

Nuoširdžiai ačiū už pasveikinimą. Kiekvienas prisiminimas kilnesnių nuotykių iš praeities ar geri linkėjimai sukelia gaivinančias viltis ir palaiko jungiančiomis gijomis santykius su savaisiais. Ačiū...! Miela man išgirsti, kad Jūsų klebonas jau namie.

Palinkėkite jam iš manęs ko geriausios sveikatos. Paliko jis man maloniausių atsiminimų ir visam gyvenimui.

Tavo Matas

Spėjamą kad M.Pečiulionis linkėjimus siunčia Kauno šv. Antano bažnyčios klebonui, buvusiam politiniam kaliniui, kanauninkui Juozui Želviui. J.Milukas priklausė jo parapijai ir buvo su juo gerai pažįstami.

Juozas Milukas kartą pasakojęs, kad jo laiškai Motiejui Pečiulioniui tremtyje buvo kaip balzamas. Taip yra pasakęs jam pats M.Pečiulionis, sugrįžęs iš Sibiro lagerių ir tremties.

Prisimenu, kaip J.Milukas, mano uošvis, išgyveno dėl gen. M.Pečiulionio skaudaus likimo. Nuolat apie jį galvojo, giliai suprato jo ilgesį lietuviškos žemės, jos šilų, Tėvynės, dėl kurios jis paaukojęs savo karinį talentą ir brandų amžių. Dabar irgi neša dėl jos kryžių — kantriai, nesiskųsdamas. Matydavau Juozą Miluką nuolat palinkusį prie popieriaus lakšto ir liejantį jame "balzamo" viltį savo artimam, prievarta atplėštam nuo Lietuvos M.Pečiulioniui.

Uchtos invalidų namuose M.Pečiulionio "laisvė" nedžiugino. Dar pirmuose laiškuose Juozui Milukui jis rašė;

22 11 55

Brangus Juozai!

...Negaliu aš niekur važiuoti, nes neturiu paso. Kai kurie išsilaisvinusieji arba, kaip aš, tariamieji aprūpinamieji gauna pasą tik po metų ar po kelių mėnesių laisvėje išbūto laiko.

Nieko aš neprašysiu, nes pasitikiu seniai Apvaizdos teikiama globa. Nevažiuokit, kad ir vasaros laiku, niekas iš Jūsų pas mane: tai būtų bereikalingai išeikvotas laikas ir lėšos... Didžiausia man paguoda, jei kas nepamirš manęs maldoje ar geru žodžiu paminėti...

Tačiau Lietuvos generolas M.Pečiulionis labai ilgėjosi, troško kuo greičiau sugrįžti 1956m. kovo 24d. parašo pilną vilties ir džiaugsmo laišką;

Brangus Juozai!

Painformuok Mildą apie štai ką:

Vakar mūsų Invalidų namų aprūpinamųjų posėdyje Komijos ASSR Socialinio aprūpinimo Ministras pranešė, kad artimiausiomis dienomis visi Invalidų namų invalidai būsią atleisti išvažiuoti, kur nori, ir kad tie, kurie ištarnavę pensiją, ją gausią, kur jie bebūtų, todėl, jei mano pavardė buvo patekusi išvažiuojančių sąrašan, tą pačią dieną išvažiuosiu Lietuvon.

Širdingai bučiuoju ir iki malonaus pasimatymo.

Tavo Motiejus

3 04 56

Brangus Juozai!

Ačiū už Velykinį pasveikinimą. Kad Dievulis leis, gegužės mėnesį galbūt galėsiu Lietuvon parvykti. Naudojuosi Tavo gerumu, prašydamas pridedamą lapelį Mildai perduoti.

Šeimai Tavo geriausių linkėjimų
Tave gerbiąs Motiejus
18 04 56

Brangus Juozai!

Tavo 12 04 56 laišką gavau vakar. Dar niekas iš mūsų Invalidų namų dėl naujo potvarkio neleidžiamas. Mes tikrinami, būsią paleidžiami pradžioje gegužės mėn. Ačiū dėl pasiūlymo man pinigų atsiųsti. Pinigų kelionei aš neturiu. Buvau bemanąs atleistas prašyti atsiųsti pinigų iš Lietuvos. Bet atsirado geradarių žmonių, kad patarė to nedaryti, o pasiimti vietoje, pasisiūlė tuo reikalu. Sutikau tik su sąlyga, kad pinigai man duodami paskolos pavidalu. Todėl, tuo išlošdamas laiko, manau nedelsdamas skristi Vilniun.

Labai ačiū tariu dėl susirūpinimo manimi.

Tavo šeimai geriausių linkėjimų.

Bučiuoju. Tavo Motiejus

Kiti laiškai ateidavo ir nerimo, ir rūpesčio pilni, bet mintys skrajūnės tik kelią į Lietuvą tiesia, pradžiugindamos kiekvieną nauja žinia.

12 05 56

Brangus Juozai!

Nuimamas trėmimas, išduodami pasai, geležinkeliu keliauti bilietai. Dar niekas iš mūsų įstaigos neišvažiavo. Laukiu eilės. Man pasakyta esą būsią pranešta galbūt gegužės mėnesį...

...Sakė, esą aš pasą gausiąs, kai paaiškės mano artimoji ateitis - pranešiu. Lėktuvu keliauti reikalas atpuola, nes duodami geležinkelio bilietai. Praneški meldžiamasis tetai.

Tavo šeimai viso geriausio!

Tave gerbiąs Motiejus

Iš vėliau rašytų laiškų turinio jaučiamas neišpasakytai didelis nerimas laukiant išvažiavimo dienos ir sielvartas negaunant leidimo išvykti į Tėvynę. Tikriausiai ir generolo Motiejaus Pečiulionio, kaip ir Sibiro kalinio poeto Antano Miškinio, sielą užliedavo tėviškės ilgesio mintys, kurias poetas išsakydavo savo broliui laiške "Ištroškom atsigerti tavo vėjo, pušų ir eglių ūžesio smarkaus, kur kryžius ir tėvų namai stovėjo, po gaisro gelsvas gabalas dangaus.. Išalkom Tavo kasdieninės duonos. Silkinio žvilgsnio liūdinčių akių, Tu mums kukli gražuolė ir Madona po didelių klajojimų sunkių.."

2 06 56

Brangus Juozai!

Kaip matai, dar tebesu vietoje. Ir turbūt pasiliksiu čia ilgesniam laikui - gal paskiausiai kitų būsiu paliktas išvažiuoti.

Tavo šeimai geriausių linkėjimų!

Malonėkite perduoti pridedamą laiškelį tetai.

Tavo Motiejus

19 06 56

Brangus Juozai!

Atleisk, kad per dažnai išnaudoju Tavo gerumą. Taigi ir šiuo kartu esi prašomas perduoti pridedamą lapelį tetai.

Tavo šeimai geriausių linkėjimų.

Tave gerbiąs Motiejus

23 06 56

Brangus Juozai!

Dieve mano, kada aš nustosiu Tave varginti savo prašymais. Įduok laiškelį kaip paprastai.

Geriausių linkėjimų Tau ir Tavo gražiai šeimynėlei!

Tavo Motiejus

Paskutinės dienos svetimoj ir nesvetingoj šaly M.Pečiulioniui buvo ne tik pilnos nerimo, bet ir nemigo naktų. Apie tai byloja ir paskutiniai laiškų sakinėliai

27 06 56

Brangus Juozai!

įkyrėjau gi aš Tau savo laiškais. Galgi Dievulis duos, bus paskutinieji. Pagaliau ir aš gaunu pasą. Norėčiau šeštadienį 30 06 56 išvažiuoti Lietuvon, jei suspėsiu gauti bilietą. Perduok pridedamą laiškutį, meldžiamasis, kaip paprastai.

Geriausių Tavo šeimai linkėjimų!

Tavo Motiejus
Pagaliau..!

30 06 56

Brangus Juozai!

Pasas pagaliau kišenėje. Išvažiuosiu ne anksčiau 5 liepos 56m., bet ne pas gimines. Perduodu, kaip visuomet, geriausius linkėjimus Tau ir Tavo šeimai.

Tavo Motiejus

Motiejaus Pečiulionio laišką, rašytą 1956m. liepos 9d, Juozas Milukas gavo jau iš Leningrado. Nežinoma, kodėl jis važiavo ne į Lietuvą, o į Leningradą. Ar jis bilietą gavo tik ta kryptimi, ar jj paviliojo studijų prisiminimai universitete, nes jo laiške aprašytas universitetas ir statomas metro geležinkelis. J.Milukas tikriausiai M.Pečiulionio sugrįžimo kelią žinojo, bet saviškiams nepasakojo.

Gen. M.Pečiulionis savo trumpame laiške vėliau rašo:

Leningradas, 9 08 56
16 valanda

Brangus Juozai!

Sveikinu iš Leningrado. Išvykstu šiandien į Švenčionėlius 21 val. 22 min. Perduok pridedamą lapelį kaip paprastai.

Sveikinu nuolankia širdimi Tavo šeimą ir Tave patį.

Tavo Motiejus

Keli laiškai atsiųsti jau iš Švenčionėlių. Kodėl jis ten apsistojo? Kodėl anksčiau rašęs, kad pas gimines nevažiuosiąs? — nežinoma. Tik laiške užrašytas adresas: Švenčionėliai Tarprajoninė "Verslininko" kontora, Statkiškių vienkiemis.

Tikriausiai nesvetingai jį priėmė sovietinė Lietuvos valdžia ir nelabai norėjo iš karto įsileisti buvusio Nepriklausomos Lietuvos generolo Motiejaus Pečiulionio į jo išsvajotą Tėvynę. Todėl ir laikė kurį laiką jos pakrašty, apipindami jo tolimesnį gyvenimą įvairiomis kliūtimis. O kad nevalgytų veltui duonos, įdarbino jį "Verslininko" kontoroje sargu.

Iš Statkiškio vienkiemio gautas laiškas, kuriame išsakomas M.Pečiulionio susirūpinimas savo ateitimi, nes ir pensija jam, kaip buvusiam Lietuvos karininkui, neskiriama. Neatsižvelgiama į tai, kad jis pensijinio amžiaus, praradęs sveikatą Mordovijos ir Vorkutos lageriuose.

Kaip tinka po šių sielvarto žodžių poeto K.Černio posmas!

Jūs čia man ošiat Lietuvos šilojai,
Gyvas aš ir mano balsas gyvas!
Ežerų šešėly vėl užsisvajojau
Kaip benamis paukštis rudenį vėlyvą.

Vienas po kito pradėjo skristi M.Pečiulionio laiškai J.Milukui iš Švenčionėlių, Statkiškių vienkiemio. Žinios nebuvo džiuginančios.

1 08 56

Brangus Juozai!

Buvau norėjęs padėkoti Tau už visą rūpestį apie mane ir nebevarginti tarpininkavimais, tačiau priverstas tą pačią eigą tęsti. Vietos Socialinio aprūpinimo skyriuje man šiandien išaiškino taisykles, kad buržuazinių kariuomenių karininkai (puskarininkiai) pensijomis neaprūpinami, ir pasiūlė pasirinkti invalidų namus Lietuvoje. Taip ir manau daryti. Dabar tik noriu susiorientuoti - kurion vietovėn. Tavo šeimai gerų dienų. Perduok žinias kaip įprastai.

Tave gerbiąs Motiejus

Kitame laiške M.Pečiulionis išlieja savo ilgesį ir neapsakomą norą susitikti su brangiausiais jam žmonėmis ir išsako tolimesnio savo gyvenimo tikslą ir veiklos sritį. Jis supranta, kad jo žingsniai bus sekami nematomų, bet įgudusių saugumo akių, todėl nenori gyventi pas gimines ir jiems pakenkti Nepataria iš pradžių net ir lankytis pas jį, nors visi nepaprastai laukia susitikimo dienos ir trokšta padėti

8 08 56

Brangus Juozai!

Priimki, brangusis, mano nuoširdžiausios padėkos žodžius už taip pilną man simpatijos, už turiningą laišką. Neabejoju, kad Jūs suprantat mano norą po 12-os metų pamatyti savo brangiausius žmones bent valandai laiko. Pasiilgęs aš Jūsų visų nepaprastai. Bet laikas gyventi man drauge su Jumis dar neatėjo. Noriu savo amželį baigti turėdamas sau estetinio pasigėrėjimo - senatvėje žadu užsiimti literatūra. Taigi man reikia kuo daugiau laisvesnio laiko mano asmeninei dispozicijai. Pensijos klausimas atpuola, gyventi sąskaitoje kitų man savigarba neleidžia. Žinom gi, kokia materialinė buitis Jūsų visų. Nenoriu taip pat, kad bet kas, ypač man brangiausieji žmonės, dėl manęs bent kiek nukentėtų. Tad belieka man tik invalidų namai. Čia gyvensiu pagal pasirašytą nutarimą iki 30 rugsėjo š.m. Paskui noriu vienai dienai pabuvoti visų pirma pas Jus ir kitus, o tik paskui, visa aptaręs, paduoti prašymą į Invalidų namus Lietuvoje. Prašymas sprendžiamas apie mėnesį laiko. Invalidų namai gali būti man skiriami pagal mano pageidavimą. Bet nevažiuokit niekas pas mane - taip visiems bus geriau. Prašau Jūsų visų suprasti, kad aš kitaip elgtis negaliu. Dievaž negaliu. Ateis laikas, ir viskas iš lengvo, be galvosūkių ir ne galvotrūkčiais susitvarkys. Šia prasme ir tetą painformuok... Ačiū giliausią Tau ir maloniai šeimai Tavo dėl rūpesčių apie mane!

Adresas mano palieka tas pats:

Švenčionėliai. Tarprajoninė "Verslininkas" kontora, Statkiškių vienkiemis.

Motiejus

Kuo giliau studijuoji generolo Motiejaus laiškus, tuo labiau išryškėja jo humaniški nepaprasto kilnumo charakterio bruožai Pats tiek iškentėjęs, neturėdamas gyvenimo vietos nė gyvenimui santaupų, neužmiršta ir savo garbaus amžiaus sulaukusio Suvalkų gimnazijos mokytojo.

J.Milukui gen. M.Pečiulionis iš Statkiškių vienkiemio rašo:

9 09 56

Brangus Juozai!

Turiu prie Tavęs specialų prašymą, jeigu dar nevėlu. Turiu Vilniuje begyvenantį savo senelį mokytoją (dar Suvalkų gimnazijoje prieš 48-erius metus mačiau jį, aplankęs Vilniuje 7 9 56, jau gerokai apkurtusį (jam 86 metai), taigi noriu nors kuom jį pamylėti - manau vaisiais (obuoliais, kriaušėmis) - taigi, jeigu dar nevėlu, malonėki, brangus Juozai, palikti mano sąskaiton bent 2-3 kg geriausių obuolių ir geriausių kriaušių. Aš atvyksiu Kaunan, kaip sakiau, pradžioj spalio mėn. 56. ir su didžiausia padėka. Tau atlyginsiu, vaisius iš Tavęs atsiimdamas.

Šiaip nieko naujo. Geriausių linkėjimų visiems, iki pasimatymo.

Tave gerbiąs Motiejus

Juozas Milukas prieš karą Kauno priemiestyje, Taikos gatvėje, buvo nusipirkęs sklypą žemės, pats užsiveisęs įvairių vaismedžių sodą ir pasistatęs mažytę vieno kambario trobelę. Iš daržo ir sodo, kuris kasmet vešliai augo, taip ir vertėsi niekur nedirbdamas nuo 1940m., bet augindamas ir mokydamas penkis vaikus.

Gerai žinodamas savo uošvį J.Miluką, galiu pasakyti, kad iš gen. Motiejaus Pečiulionio, savo giminaičio, jis niekuomet neimtų už vaisius užmokesčio, nors M.Pečiulionis ir kaip siūlytų. Atvirkščiai, jam pridėtų ne kelis kilogramus, o — krepšius. Jie buvo "abu tokiu": teisingi, mandagūs, turėjo savigarbą.

Vėliau keli laiškučiai, atvirukas (gal jų būta ir daugiau), atsiųsti jau iš Šakių rajono, Ilguvos invalidų namų, kuriuose gen. Motiejus Pečiulionis buvo apgyvendintas. Gautas Juozui Milukui siųstas sveikinimo su vardo diena atvirukas, po to dar vienas laiškutis, kuriame rašoma, kad pasimatysime turbūt Kalėdoms. Šio laiško rašymo data 1958 10 02.

Daugiau laiškų nėra išlikę. Gal jis ir vengė dažnai rašyti, žinodamas, kad jo laiškai tikrinami. O be to, jau ir pats galėjo dažniau aplankyti Juozą Miluką ir kitus gimines bei pažįstamus.

Nelengva buvo M.Pečiulioniui sugrįžus iš sovietinių lagerių ir tremties -šeimos židinys išdraskytas, savosios pastogės nebėra...

Tik džiaugėsi, kad jis buvo laukiamas giminių, artimųjų, kurie ištiesė jam pirmosios pagalbos ranką. Kai kurių spaudos leidinių straipsniuose buvo rašomą kad M.Pečiulionis sugrįžęs vaikščiojo po Vilniaus kraštą "nežinodamas, kur nakvos, kur gaus duonos žiauberėlę" arba, kad Kaune "ėjo pas įtakingesnius pažįstamus, prašė pagalbos, nes grėsė badas". Turbūt straipsnių autoriai buvo neteisingai informuoti. Generolo laiškas liudija, kad jis buvo laukiamas ir kad jam buvo siūloma pagalba. Yra išlikusios fotografijos, kur M.Pečiulionis nusifotografavęs su Juozu Miluku ir Milda Zubriene besisvečiuojant. Be to, jo giminaitė gyd. M.Zubrienė, turėdama nuosavą namą Kaune, siūlė jam kambarį ir išlaikymą, tačiau M.Pečiulionis nesutiko gyventi pas gimines, nenorėdamas saviesiems pakenkti ir, kaip jis rašė savo laiške J.Milukui, "neleidžia jam savigarba" apsunkinti kitus, būti išlaikomu. Todėl jis ir apsigyveno Ilguvos senelių namuose, kuriuos jam pasiūlė socialinio aprūpinimo skyrius.

Ilguvos senelių namuose

Už gimtą palaukę,
Pastogę tą jaukią
Dėkoju, Dieve, Tau.
Kad leidi gyventi
Ant Nemuno kranto,
Dėkoju, Dieve, Tau.
         A.Paulavičius

Dirbant Švenčionėlių apylinkės "Verslininko" kontoros sargu, tirpo kaip pavasario ledas ir gen. M.Pečiulionio sveikata. Kalėjimas, nuožmūs sovietiniai lageriai, Tėvynės ilgesys išsekino jau garbaus amžiaus sulaukusio generolo jėgas. Ir Tėvynėje, kurios jis taip ilgėjosi, bolševikinė valdžia iš pradžių leido apsigyventi tik prie pat Baltarusijos sienos, vos įžengus į Lietuvą. Tačiau dvasioje M.Pečiulionis buvo tvirtas, nepalūžęs. Savo laiške J.Milukui jis rašė, kad "Viskas po truputį išsispręs, dar neatėjęs laikas".

Ir išsisprendė. Pagaliau Socialinio aprūpinimo skyrius pasiūlė jam senelių namus. Prašėsi jis apgyvendinti kur nors Suvalkijos vidury — gal norėjo paskutinę amžiaus dalį praleisti arčiau gimtinės, pasivaikščioti mylimos Dzūkijos laukais. Galbūt... Deja, pasiūlė jam tik Ilguvos senelių prieglaudą.

Ilguva — mažas Šakių rajono bažnytkaimis, įsikūręs netoli Nemuno. Kitoje pusėje - istorinė Veliuona. Gal būtų buvę ir nieko ten gyventi: čia pat gražios, lapuočiais medžiais apaugusios Nemuno pakrantės, rami aplinka. Tačiau anų laikų Ilguva — neprivažiuojamas užkampis. Ypač pavasarį ar lietingą rudenį. Į Šakius duobėtu vieškeliu autobusai dar nevažinėjo. Vienintelė susisiekimo priemonė — pakeleivinis sunkvežimis. Taip vietos gyventojai ir susisiekdavo su rajono centru, įvairių reikalų verčiami

Gen. M.Pečiulionis po truputį apsiprato naujojoje vietoje, o senelių namų gyventojai netrukus suvokė, kokios taurios sielos ir aukštos kultūros žmogus apsigyveno tarp jų.

Tuo metu Ilguvos senelių namų direktorius buvo Pranas Žibutis. Ir anuo metu, ir vėliau, jau po kelių dešimčių metų, ilguviečiai kalbėjo, kad tai buvęs geras žmogus. Jis ir atsiminimus apie gen. MPečiulionį parašė, ir atsiuntė iš Veliuonos, kur, sulaukęs pensijos, apsigyveno. Pasak jo, "generolas Motiejus Pečiulionis, gyvendamas Ilguvos senelių namuose, buvo labai kuklus. Vengdavo daug kalbėti, nes žinojo, kad yra saugumo sekamas. Ko nors paklaustas, sakydavo, kad norįs Lietuvoje numirti, nes už šnekas gali būti vėl ištremtas iš Lietuvos. Tai jau padarė su buvusiu Lietuvos teisingumo ministru Šilingu."

Kad saugumas gen. M.Pečiulionį sekė, neabejotina, nes tuo metu ir Šakiuose, rajono centre, sklido kalbos, kad Ilguvos senelių namuose gyvena ir įžymių žmonių. Iš rajono atvažiuodavo "atsakingi darbuotojai", kalbėdavosi su M.Pečiulioniu, siūlydami jam atskirą kambarį ir darbą -versti iš užsienio kalbų pateiktą medžiagą. Tačiau Pečiulionis kategoriškai atsisakydavo, motyvuodamas bloga sveikata.

Sėnelių namuose jis dirbo tai, kas jam buvo prie širdies: skaitė knygas, domėjosi kalbotyros klausimais. Po gen. M.Pečiulionio mirties pas jį buvo rastos 59 knygos, žodynai ir 89 nuotraukos.

Gyvendamas Ilguvos senelių namuose (Šakių raj.), gen. Motiejus Pečiulionis kasdien lankė bažnyčią, patarnaudavo šv. Mišioms. Artimai bendravo su parapijos klebonu kun. Jonu Rakausku, aukšto išsilavinimo dvasiškiu. Jis gyvenęs Romoje ir dėstęs atvykusiems iš Lietuvos kunigams italų kalbą, turėjo turtingą biblioteką, kurios knygomis M.Pečiulionis dažnai naudojosi. Pas kunigą jis rašė ir laiškus, o laisvalaikiu sėdėdavo abu ant suolelio ir kalbėdavosi. Mokė jis kun. J.Rakauską prancūzų kalbos, kurią gerai mokėjo, o kunigas dalijosi savo išmintimi Abu išsilavinę, gyvendami tolimo bažnytkaimio užkampyje, papildė vienas kito sielos tuštumas.

Iš Ilguvos senelių namų MPečiulionis nuvykdavo pas savo artimuosius, lankydavosi ir Kaune pas Juozą Miluką bei gyd. Mildą Zubrienę. Neužmiršo ir kun. Petro Valatkos, Šakių raj. Sudargo parapijos klebono. Su juo M.Pečiulioniui teko išgyventi kalinio kančias Lukiškių kalėjime. Aplankydavo jį Ilguvoje ir buvę rezistentai — Pranas Veverskis su žmona ir kt.

Tuo metu mes su žmona dirbome ir gyvenome Šakiuose. Kartą ji, eidama namo, pamatė senuką, sukantį mūsų namo link. "Dėdė Motiejus!" — dingtelėjo jai mintis. Skubėdama pasivijo ir pažino savo artimą ir brangų dėdę. Parsivedusi jį į savo butą, supažindino ir mane.

Mes tada gyvenome nepavydėtinai — viename kambaryje. Troba buvo atvežta iš ištremtųjų į Sibirą ūkio. Varganas kambarėlis iš karto tapo pilnas šviesos ir šilumos. Žiūrėjau aš į gen. M.Pečiulionio geras akis, į iškankintą, bet nuoširdų veidą ir klausiausi, klausiausi jo ramios kalbos apie turtingą praeitį ir kančių kelius.

Apsilankė jis pas mus 1957 metų rudenį štai kodėl.

Gavo jis iš Šveicarijos nuo savo šeimos siuntinį. O tada iš Ilguvos nuvažiuoti į Šakius buvo nelengva Vieškelis buvo išmaltas ir duobėtas, autobusai nekursavo. Galima buvo nuvažiuoti tik pakeleiviniu sunkvežimiu. Senam žmogui tai buvo ne taip paprasta. Tačiau jis labai džiaugėsi, kad šeima jo neužmiršo. Ta mintimi tik ir gyveno. Deja...! Nuėjęs į paštą, siuntinio negavo. Mat kelios dienos kai buvo pasibaigęs jo paso galiojimo laikas. Reikėjo pratęsti, nors ir gyveno priregistruotas Ilguvos senelių namuose. Atėjęs pas mus, labai dėl to krimtosi Svarbiausia, dėl to, kad juo nepatikėjo. Juk nuotrauka pase yra, ir priregistruotas...

Su širdgėla pasakojo, kaip Nepriklausomos Lietuvos laikais jis buvo komandiruotas į artilerijos karininkų kursus Paryžiuje. Po kurio laiko baigė išleisti pinigus, o iš Lietuvos dar neatsiuntė. Tada nuėjo į specialią banko kasą, ir ši paskolino jam kažkiek frankų. Tik vienas kursantas turėjo paliudyti kad tikrai jis čia mokosi "Ten, - pasakojo gen. M.Pečiulionis, - toli, Paryžiuje, net neprašė dokumento ir išdavė pinigų, o čia, man, turinčiam pasą, tame pačiame rajone gyvenančiam, negalėjo išduoti mano vardu atsiųsto siuntinio.

Susitvarkęs pasą ir atvykęs antrą kartą, pagaliau gavo siuntinį. Tada vėl pas mus nakvojo. Tas vakaras buvo mūsų šeimos džiaugsmo šventė. Prisiminimai pynėsi iki vėlyvos nakties.

Besikalbant nedrąsiai jo paklausiau;

-    Gerb. generole, kodėl Jūs nepasitraukėte su kitais į Vakarus, kai grėsė mums antroji sovietinė okupacija?

Gen. M.Pečiulionis, žiūrėdamas man į akis, ramiai bet tvirtai atsakė:

—    Kai Lietuvai buvo gera, visi šaukė "Lietuva, Tėvyne mūsų!" O kai jai iškilo pavojus, daugelis iš tų šauklių spruko į kitas šalis, saugodami save. Aš taip negalėjau. Lietuvą mylėjau visą savo gyvenimą, todėl neabejodamas ryžausi pasilikti ir artėjant naujam bolševikiniam pavojui...

Užgesinus šviesą ir mums atsigulus, M.Pečiulionis atsiklaupė prie jam pakloto guolio vakarinei maldai..

Ilgai negalėjau užmigti - klausiausi jo šventos maldos šnibždesio ir mąsčiau; "Viešpatie! Suteik ir man jaunam tiek dvasingumo, tikėjimo stiprybės, gėrio ir ištvermės, kiek turi šis garbingas žmogus."

Gyvenimo mano saulutė jau leidžias

Gūdžiai švokštė visą naktį
Šimtamečiai ąžuolai.
Ak, dėl ko tu, rūstus vėjau,
Ryto metą nutilai?

       Vincas Mykolaitis-Putinas

M.Pečiulionio laidotuvės

Gen. MPečiulionis jautėsi laimingas, sužinojęs, jog vaikai, nepaisant sunkių sąlygų, užsienyje baigė aukštuosius mokslus: sūnus Tomas statybos inžinierius, duktė Jonė -medicinos gydytoja. Ši žinia stiprino jį ir guodė, teikė ramumą jo išvargusiai širdžiai Tik neilgai

Netrukus generolas sužinojo, kad sunkiai serga žmona, susirgo ir sūnus. Skaudi žinia labai prislėgė M.Pečiulionį, o sovietiniuose lageriuose patirtos kančios, neteisėta Lietuvos okupacija jau anksčiau alino ir taip silpną jo sveikatą.

Gen. ltn. M.Pečiulionio kapas Kaune, Panemunės kapinėse

1960m. sausio 25d. vakarą, nuėjęs, kaip visada, pas kunigą Rakauską, rašė laišką namiškiams, bet jo nebaigė. Pasijutęs blogiau, sugrįžo į senelių namus. Rytą rado jį begulintį prie besikūrenančios krosnies ir užmigusį amžinu miegu... Jo žmona Konstancija Vaitiekūnaitė-Pečiulionienė mirė 1961m., sūnus Tomas — 1969m. Palaidoti Šveicarijoje.

Atskubėjęs Ilguvos bažnyčios klebonas kun. J.Rakauskas suteikė mirusiajam M.Pečiulioniui paskutines paslaugas.

Pašarvotas gen. M.Pečiulionis buvo Senelių namų salėje. Paskutinę pagarbą jam atidavė nuliūdę su juo gyvenę varguoliai, seneliai, tarnautojai, pažįstami

Gydytoja Matilda Zubrienė, velionio giminaitė iš Kauno, pasirūpino laidotuvėmis. Nepalankūs buvo sovietinės valdžios metai, tačiau Nepriklausomos Lietuvos generolas Motiejus Pečiulionis buvo palaidotas gražiai ir pagarbiai, dalyvaujant artimiesiems, pažįstamiems.

Karstas su gen. M.Pečiulionio palaikais buvo vežamas prie Nemuno ir keliamas valtimi į kitą pusę, prie Jurbarko-Kauno plento. Kunigo J.Rakausko nurodymu velionį lydėjo varpai. Skambėjo atsisveikindami tol, kol mašinos pajudėjo Kauno link ir išnyko plento vingiuose.

M.Pečiulionio karstas su jo palaikais, lydimas kunigo J.Rakausko ir artimųjų, buvo atvežtas į Kauną, į A.Panemunės kapines.

Kun. J.Rakauskas prie kapo duobės jautriais žodžiais apibūdino velionio M.Pečiulionio nueitą gyvenimo ir kančių kelią, jo nuopelnus Tėvynei.

Dar ilgai tylūs ir susimąstę stovėjo prie naujai supilto žemės kauburėlio giminės, pažįstami ir nepažįstami, atiduodami paskutinę pagarbą generolui.

Vėliau APanemunės kapinėse giminaitės gyd. M.Zubrienės rūpesčiu buvo pastatytas paminklas.

Asmenybės bruožai

Didžiausia šlovė ir pagarba mirtingajam yra jo nuveiktų darbų nemirtingumas.

B.Kelermanas

Apžvelgus gen. M.Pečiulionio prasmingą gyvenimo kelią, reikėtų, kiek įmanoma, paryškinti jo asmenybę.

Kas gi buvo Motiejus Pečiulionis?

Motiejus Pečiulionis gimė ir augo nepasiturinčių ūkininkų šeimoje, narsių jotvingių žemėje. Jo basakojė vaikystė prabėgo kaime, kaip ir daugelio to metų vaikų. Iš mažens jis girdėjo graudžias Dzūkijos kaimo moterų raudas, jaunimo dainas, Dainavos krašto senelių pasakojimus apie Lietuvos didvyrius, legendas. Visa tai jaunuolio širdyje paliko gilius pėdsakus, išugdė meilę gimtajam kraštui

Paveldėjo jis iš savo geraširdės motulės jautrumą žmogui teisingumą, pareigos jausmą ir gilų tikėjimą tėvų papročiais. Pirmąją mokslo šviesą patyrė besimokydamas Rudaminos pradžios mokykloje ir gyvendamas pas savo dėdę Juozą Zubrį.

Rudaminos vargonininkas Juozas Zubrys buvo šviesus ir pažangus žmogus, bendravo su knygnešiais, platino uždraustą lietuvišką spaudą, kuri patekdavo ir į jaunojo Pečiulionio rankas.

Uždraustų ir slapta knygnešių platinamų lietuviškų knygelių skaitymas, Rudaminos piliakalnių legendos skiepijo jaunuolio širdyje patriotinius jausmus. O tėvų įdiegta dora, tvirta valia saugojo jį nuo blogų įpročių. Su savo giminaičiu Matu Miluku, tik ką baigusiu Rudaminos pradžios mokyklą, pėsti nuėjo į Krosną pas kunigą A.Staniukyną, įsirašė į blaivybę, pasižadėdami iki savo pilnų metų degtinės negerti

M.Pečiulionį, besimokantį Suvalkų gimnazijoje, globojo patriotas kapelionas kunigas Juozas Stankevičius, buvęs Rudaminos vikaras. Jo įtakoje Pečiulionis subrendo susipratusiu lietuviu, kokių tais laikais nelabai daug ir buvo.

Baigęs Suvalkų gimnaziją ir studijuodamas Petrapilyje, Motiejus Pečiulionis nesitenkino tik specialybės studijoms, bet įsitraukė į visuomeninę lietuvių studentų veiklą, kuriai priklausė humanitarai K.Būga, J.Balčikonis ir kt. Tautines nuotaikas žadino nuolat skambėję lietuvių studentų būreliuose poeto Maironio eilėraščių posmai

O tačiau Lietuva
Tik atbus gi kada,
Ne veltui ji tiek iškentėjo!
Kanklių baisą išgirs,
Miegąs kraujas užvirs,
Nes kryžius gyvatą žadėjo.

Vadovaudamas artilerijos baterijos būriui, vėliau baterijai M.Pečiulionis Nepriklausomybės kovose, ypač su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, pasižymėjoi drąsa, ryžtingumu ir sumanumu.

M.Pečiulionis buvo pavyzdžiu ir artileristams, ir pėstininkams.

Motiejus Pečiulionis pasižymėjo ne tik drąsa, sumanumu, bet ir pagarba eiliniams kariams. Savanoris J.Valukonis, kilęs nuo Šeštokų, pasakojęs Juozo Miluko šeimai kad iš daugelio karininkų Nepriklausomybės kovose karininkas M.Pečiulionis išsiskyrė savo humaniškomis charakterio savybėmis, mandagumu. Su eiliniais kareiviais jis buvo ypač mandagus. Visuomet į juos kreipdavosi ne "tu", bet "jūs", valgė su kariais iš tos pačios virtuvės.

Negalima nepaminėti ir tokios, gal ir nereikšmingos detalės, bet labai išaukštinančios gen. M.Pečiulionio būdo bruožą — meilę ir pagarbą savo tėvams.

Apie tai pasakojo tada buvusio Rudaminos bažnyčios vargonininko J.Zubrio žmonos giminaitė Marytė Česonytė-Railienė.

Kai Motiejus Pečiulionis 1919m. pabaigoje grįžo į savo gimtinę, pas motiną iš pradžių neužėjo, nes tame krašte dar viešpatavo vokiečiai Bijojo, kad jo, kaip rusų kariškio, nepaimtų į nelaisvę. Užėjo jis pas patikimus pažįstamus ir paprašė pranešti jo dėdei, Rudaminos bažnyčios vargonininkui J.Zubriui. Šis, supratęs reikalą, pakalbėjo su pažįstamais vokiečių žandarais ir paprašė padėti jo giminaičiui, "pabėgusiam iš rusų nelaisvės". Jie pažadėjo parūpinti laikiną pasą. Tuomet vargonininkas paruošė vokiečiams vaišes ir pakvietė savo sūnėną Motiejų Pečiulionį. O kaimyno paprašė skubiai kinkyti arklius ir atvežti jo motiną, kurios jis buvo labai pasiilgęs ir nematęs beveik 10 metų. Tačiau jam apie motiną nieko nesakė.

Į vaišes atvyko išsipuošę uniformuoti vokiečių žandarai Visi svečiai susėdo prie stalo ir ėmė vaišintis. Netrukus atvažiavo ir M.Pečiulionio motina. Šeimininkės sutriko, nes ji buvo prastai apsirengusi, o iš nesveikų akių nuolat per skruostus riedėjo ašaros. Tarp didelių "ponų" paprasta dzūkė moteris lyg ir netiko, todėl niekam nesakant, šeimininkės paruošė jai arbatą virtuvėje.

Svečiams besikalbant, jautri Motiejaus Pečiulionio klausa išgirdo motinos balsą. Tada jis staiga pakilo, atsiprašė svečių ir išėjo iš kambario. Pamatęs virtuvėje motiną, puolė prie jos, apkabino savo tvirtomis rankomis, prispaudė prie krūtinės ir ilgai laikė.. Po to, išbučiavęs jos rankas, veidą, paėmė ją į glėbį, atnešė į vaišių kambarį ir nustebusiems svečiams pasakė: 'Tai yra mano motina!" Vokiečių žandarai, pagerbdami ją atsistojo ir pakėlė taures į jos sveikatą. Po to pasisveikindami padavė Pečiulionienei rankas. Sūnus pasisodino motiną tarp savęs ir žandaro, nuolat patarnavo prie stalo ir savo nosine šluostė jai akis ir per skruostus riedančias ašaras.

Toks M.Pečiulionio elgesys ir pagarba savo motinai išliko artimųjų atmintyje iki šių dienų ir ėjo iš lūpų į lūpas.

Motiejus Pečiulionis, tapęs Lietuvos Generalinio štabo Ginklavimo valdybos viršininku, labai atsakingai žiūrėjo į savo tiesioginį darbą, pasižymėjo nepaprastu pareigingumu ir punktualumu. Už tai jis buvo visų darbuotojų karininkų ir tarnautojų gerbiamas. Savo karinį talentą gen. M.Pečiulionis pašventė Lietuvos kariuomenei, tobulindamas jos ginkluotę ir pirkdamas užsienyje modernesnę karinę techniką. Dirbdavo neskaičiuodamas valandų, kartais atsisakydamas net atostogų. Dideli jo nuopelnai statant ir įrengiant Kaune, Žaliakalnyje, modernią Tyrimo laboratoriją ir ginklų dirbtuves Linkaičiuose.

Gen. M.Pečiulionis buvo kuklus ir sąžiningas. Nemėgo jis diduomenės pobūvių, pataikavimo. Todėl nesusikrovė sau turtų, nes, dirbdamas Ginklavimo valdybos viršininku, vadovaudamas Amerikos lietuvių bendrovei, pirmiausia rūpinosi Lietuvos ateitimi.

Dažnai jis būdavo komandiruojamas į Vakarų valstybes kariniais tikslais. Sugrįžęs iš komandiruotės, atsiskaitydavo iki cento likusius pinigus, nors niekuomet niekas jo nekontroliavo.

1936m. išėjęs iš Ginklavimo valdybos viršininko pareigų į atsargą ir įsidarbinęs Akcinėje bendrovėje pavaduotoju, M.Pečiulionis iš karto savo paties įsakymu susimažino sau atlyginimą. Jam atrodė, kad jo alga per didelė ir esąs bereikalingas lėšų švaistymas, — pasakoja apie tai Ronaldas Milukas iš Vilniaus.

Net sunkiais hitlerinės okupacijos metais, kai miestuose buvo gyvenama pusbadžiu, M.Pečiulionis, Vilniuje būdamas aliejaus fabriko direktoriumi nesinaudojo nelegaliomis "paslaugomis" ir pirkdavo aliejų turguje. Negalėjo jis naudotis privilegijomis, kai aplinkui žmonės gyveno sunkiai

Hitlerinės ir sovietinės okupacijos metais M.Pečiulionis nepaprastai sielojosi dėl Lietuvos ateities. Vokiečių okupacijos laiku su savo bendraminčiais nutarė sujungti lietuviškuosius dalinius ir sudaryti Lietuvos kariuomenės branduolį kovai prieš okupantus, įkūrė Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo komitetą ir aktyviai dalyvavo jo veikloje.

Reikšmingas buvo gen. M.Pečiulionio pareiškimas, nuskambėjęs per visą Lietuvą, 1943m balandžio 5 d. Kaune, Karo muziejuje. Jis drąsiai metė iššūkį vokiečiams, kad savo galvą padėsiąs ne už jų interesus, o už Lietuvą.

Bolševikams okupavus mūsų kraštą antrą kartą, gen. M.Pečiulionis nepasitraukė į Vakarus. Jo karinis talentas, organizaciniai sugebėjimai ir autoritetas vienijo LLA kovotojus aktyviam pasipriešinimui bolševikinei okupacijai

Apie jo rezistencinę patriotinę veiklą liudija bendražygių prisiminimai, bylos duomenys.

Sovietinio saugumo suimtas gen. M.Pečiulionis nepuolė neviltin, nepalūžo nei kalėjime, nei lageriuose. Sukūrė moksleivių grupę ir mokė juos prancūzų kalbos, psichologijos ir stenografijos.

Iš jo pamokų daug kas išliko iki šių dienų, ypač iš psichologijos, - "Tremtinyje" rašo Juozas Barisa iš Rokiškio. "Atmintyje išliko jo psichologiniai sugebėjimai. Paėmęs kieno nors panešiotą batą, jis tarsi iš knygos skaitydavo žmogaus charakterį. Daug apie žmogų galėdavo pasakyti, kaip jis nešiodavo kepurę. Mūsų kameroje, - rašo tame pačiame straipsnyje J.Barisa, -tarp politinių kalinių buvo daug ir kriminalinių. Dažnokai pasitaikydavo vagysčių. Generolas M.Pečiulionis išrikiuodavo visus kaip per patikrinimą ir pereidavo eilėmis, kiekvienam atidžiai žiūrėdamas į akis. Po to liepdavo išsiskirstyti. Ir daiktas (jeigu dar nesuvalgytas) atsirasdavo, nes jis tyliai vagį pasikviesdavo ir liepdavo daiktą grąžinti"

M.Pečiulionis buvo teisingas, bet kartu ir principingas. Buvo griežtas sau, bet ir iš kitų drausmės ir tvarkos laukė ir reikalavo. Nepakęsdavo melo, suktumo ir netiesos. Lukiškių kalėjime kaliniai įsitikinę jo sąžiningumu, patikėjo jam dalyti maistą. Atnešdavo skardinę su "sriuba", ir jis samčiu kiekvienam į indelį įpildavo viralo, nė vieno nenuskriausdamas. Šią prisiminimų žinutę pateikė kun. Petras Valatka, kalėjęs Lukiškėse kartu su gen. M.Pečiulioniu. Monsinj. kun. A.Svarinskas, taip pat kalėjęs toje pačioje kameroje, pasakojo, kaip M.Pečiulionis atkakliai reikalaudavo geresnio maisto kaliniams. Jei atnešdavo bjaurų viralą, kurio negalima buvo valgyti jis liepdavęs grąžinti atgal tą "sriubę".

Jausdami M.Pečiulioniui pagarbą, kaliniai dalijosi su juo maistu iš siuntinių, nes pats paramos iš niekur negaudavo,-rašė savo laiške klaipėdietis V.Kubertavičius.

Tarp puskarininkio V.Kubertavičiaus ir M.Pečiulionio užsimezgė nuoširdi draugystė. Kameroje sėdėjo jie nuolat vienas greta kito, dalijosi paskutiniu duonos kąsniu iki pat išsiskyrimo. Ir išsiskyrė jie su ašaromis akyse, tarsi nujausdami kad daugiau niekad nesusitiks. Taip ir buvo...

Kantriai, neprarasdamas taurumo, nešė gen. M.Pečiulionis kančios kryžių ir Mordovijos bei Vorkutos lageriuose. Ir čia jis su vargo broliais: poetu A.Miškiniu, teatro solistu Kučingiu ir kt. intelektualais šildė jaunuosius kalinius laisvės vilties šiluma, mokė juos ištvermės ir gaivino gimtojo krašto meilės rasa. Tačiau per dešimt lagerio metų M.Pečiulionis neišmoko savęs tausoti Vis tas įgimtas sąžiningumas.

Algirdas Jakimavičius, kalėjęs kartu su gen. M.Pečiulioniu Mordovijos lageryje, pasakojo:

Išvesdavo mus į mišką prižiūrėtojų troboms malkų atnešti. Prikrautos stirtos pliauskų. Žiūriu - M.Pečiulionis iš eilės ima didžiausią pliauską. Tuomet priėjęs tyliai pamokiau, kad visada imtų pačią ploniausią ir pačią mažiausią, jeigu nori save išsaugoti. M.Pečiulionis kaltai šyptelėjo.

Antras atvejis: išvedė mus į vadinamą lagerio pirtį nusiprausti. Išrengė prie pirties ir sustatė į eilutę. Nekantrūs pradeda iš paskos grūstis, M.Pečiulionis pasitraukia į šalį ir užleidžia besibraunantį, tačiau vėl pats nukenčia nuo kitų, kam užleido be eilės. Jis kantriai nutyli priekaištą ir mažais žingsneliais slenka į priekį eilės tvarka.

Pluoštai laiškų iš buvusių gen. M.Pečiulionio pažįstamų, politinių kalinių liudija apie jo teisingumą, kilnumą, taurumą ir kitas dvasines vertybes. Laiškų autoriai nuolat pabrėžia generolo patriotizmą - meilę gimtajam kraštui Lietuvai - dvasios ir valios tvirtumą ir taurią jo krikščioniškąją sielą. Dažnas iš jų prisimena, kad M.Pečiulionis be reikalo nekalbėdavo, bet stiprindavo save maldomis atsisėdęs ant gulto.

Kad M.Pečiulionis visa širdimi tikėjo Dieviškąja tiesa, pasakojo Ilguvos parapijos klebonas J.Rakauskas, kuriam generolas kiekvieną dieną patarnaudavo per šv. Mišias. Jis ateidavo į bažnyčią, nepaisant, koks bebūtų oras.

Apie tvirtus savo patriotinius ir religinius įsitikinimus rašė M.Pečiulionis ir J.Milukui 1956 05 12 iš tremties, Uchtos invalidų namų:

"...Su valdininku atskirame kabinete turėjau valandos pasikalbėjimą politiniais ir religiniais klausimais. Pasakiau, kad aš mirsiu savo amželį išnešiotais įsitikinimais..."

Su savo šventais įsitikinimais jis išgyveno visą amželį ir ramus atgulė Amžinajam poilsiui

Gilinantis į gen. M.Pečiulionio asmenybę, kaip šių neišsenkamo šaltinio liejasi vis nauji ir nauji duomenys ne tik apie jo karinį talentą, nuopelnus Lietuvai bei dvasinį pasaulį, bet ir apie jo platų istorijos, literatūros ir meno

žinių akiratį.

1938m. nuvykęs į Niujorką ir aplankęs kun. A.Miluką, gen. M.Pečiulionis žavėjosi Roslyno vienuolyno bažnytėlės vidaus puošmenomis.

"Pravėręs duris, subtilaus meno buvau švelniai sužavėtas ir maloniai priblokštas. Altorius, sakykla, sienos - viskas iš medžio išdrožinėta, barokinio stiliaus skulptūromis išpuošta - tokio rūpestingo meniško kruopštumo bei preciziškumo niekur nebuvau matęs", — rašė savo prisiminimuose M.Pečiulionis.

Šių prisiminimų mozaikoje gen. M.Pečiulionio asmenybė atsiskleidžia naujomis spalvomis, išryškėja nepaprastai plati jo erudicija.

Nuosekliai, vaizdinga kalba jis aprašo savo viešnagę pas lietuvybės apaštalą kun. A.Miluką. Neišsiplėsdamas, vieno sakinio brūkštelėjimu M.Pečiulionis nupiešia mums pagyvenusio kunigo portretą. Po to trumpučiais, bet daug pasakančiais sakiniais, parodo jaukią vienuolyno aplinką, buitines kun. AMiluko gyvenimo sąlygas. Iš pokalbio su kun. Miluku išryškėja M.Pečiulionio žinios iš lenkų literatūros. Gen. M.Pečiulionis buvo plačios erudicijos. Jam buvo žinoma ir istorinė lietuvių k. gramatika, ir literatūra.

Supažindintas su Roslyno vienuolyno vyresniąja ir seminarijos rektoriumi, M.Pečiulionis pastebėjo, kad jie abu kalbėjo laisvai prancūziškai, bet skirtingomis tarmėmis -vyresnioji paryžiečių, o rektorius rytiečių tarme. Vadinasi, M.Pečiulionis, be kitų užsienio kalbų, gerai mokėjo prancūzų kalbą, žinojo net jos tarmes.

Mokėdamas penkias užsienio kalbas, jis skaitė įvairias knygas, reikšdamas savo nuomonę apie jų turinį, meninį lygį bei vertimo iš kitų kalbų tikslumą.

Todėl kiekvienas jį pažinęs, dar ir šiuo metu gyvenantis, kalbėdamas visada pabrėždavo, kad gen. M.Pečiulionis buvo ne tik karinės specialybės žinovas, bet jam plačiai žinoma ir pasaulio tautų istorija, literatūra, meno šakos ir kitos mokslo sritys.

Tai tik dalelė žinių apie jo įvairiapusę erudiciją.

Gen. MPečiulionis buvo užsigrūdinęs karys, tačiau švelnaus ir jautraus būdo žmogus. Pokario rezistencinės veiklos metais jis labai išgyvendavo dėl nekaltų žmonių žūties per kautynes su sovietinio saugumo daliniais.

Ir Ilguvos senelių namų gyventojai jautė gen. M.Pečiulionio jautrią širdį, todėl ir kreipdavosi į jį įvairiais reikalais. Padėdavo jis įvairiausiais patarimais, parašydavo seneliams prašymus, o norinčius aplankyti savo gimines lydėdavo į tolimiausius Lietuvos kampelius, panešdavo jų ryšulėlius. Tačiau pats nepriimdavo siūlomų paslaugų.

Savo jautria širdies šiluma jis dalijosi su visais: ir su skriaudą patyrusiais, ir su gyvenimo saulėlydžio sulaukusiais, įnešdamas į jų būstą vilties ir šviesos spindulių.

Lietuva yra išauginusi nemažai didvyrių, tautos dvasios galiūnų, o vienas iš jų — generolas Motiejus Pečiulionis.

Didvyriai neužmirštami

      Tavęs neužpūtė Sibiro taigų vėjai,

      Tavęs nei vėtros šimtametės neužpūs...

             B.Brazdžionis

Iš lūpų į lūpas ėjo pasakojimai ir apie gen. M.Pečiulionio patriotinę rezistencinę veiklą hitlerinės priespaudos ir nuožmios sovietinės okupacijos metais. Pasakojo žmonės vieni kitiems, tik artimiems, gerai pažįstamiems, tyliai ir paslaptingai, kad bloga ausis neišgirstų.

Laisvės kovų varpas pažadino ir išeivijos lietuvius, kurie susivieniję lietuviškose JAV salose akylai sekė nuožmią rezistencinę kovą, rėmė ją moraliai radijo laidomis ir teikė materialinę pagalbą nukentėjusiems tik jiems žinomais paslaptingais keliais. Savo patriotine veikla jie papildė tragišką šio laikotarpio Lietuvos istorijos knygą.

Nebuvo užmirštas ir generolas Motiejus Pečiulionis. Išeivijos lietuviai, susibūrę į lietuvių veteranų Sąjungą "Ramovė", rinko medžiagą, slapta perteiktas žinias apie jo rezistencinę veiklą vokiečių-nacių priespaudos metais, kėlė jo nuopelnus sujungiant partizanus pasipriešinimo kovai prieš sovietinius okupantus. Visuose memuaruose jis minimas kaip pavyzdingas lietuvis, patriotas.

Įvertinęs jo nuopelnus, skyrių atstovų Visuotinas suvažiavimas Čikagoje 1968m lapkričio 23d išrinko Vyčio Kryžiaus Ordinų kavalierių generolą Motiejų Pečiulionį, mirusį 1960m. sausio 26d., Lietuvių Veteranų Sąjungos "Ramovė" Garbės nariu.

Užsienio lietuvių aukštųjų karininkų iniciatyva 1970m. spalio 20d. buvo išspausdintas nepaprastai puošnus, tautiškas su antspaudu raštas, po kuriuo pasirašė Centro Valdybos pirmininkas ir septyni jos nariai. Jo originalas 1992m. generolo dukters Jonės Pečiulionytės, gyvenančios Šveicarijoje, dėka per rankas buvo perduotas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus okupacinio pasipriešinimo istorijos skyriui. Šiuo metu jis kabo šalia gen. M-Pečiulionio portreto.

Aukštai įvertino Lietuvos laisvės didvyrį generolą Pečiulionį 1983m. pradžioje Vokietijos Miuncheno laisvės radijas "Baltijos valstybių banga".

Užsienio lietuviai ne tik žinojo, bet ir suprato, kad sovietų Lietuvoje bet koks laisvas žodis išgirstamas tik giliame pogrindyje.

1969m. JAV pranciškonų spaustuvė išspausdino Vlado Ramojaus knygos "Kritusieji už laisvę" II tomą. Toje knygoje rašoma ir apie generolą Motiejų Pečiulionį.

Neužžėlė užmaršties žole ir generolo Motiejaus Pečiulionio, atidavusio visą savo gyvenimą Lietuvai, kapas Kaune, A.Panemunės kapinėse, nors ir slogūs buvo sovietinės okupacijos metai.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, plačiau prašneko apie generolą likę gyvi Nepriklausomos Lietuvos karininkai buvę bendražygiai rezistentai, sovietinių lagerių kaliniai.

1991m. rudenį Lietuvos kariuomenės minėjimo metu, monsinj. A.Svarinskas, Lietuvos kariuomenės kapelionas, per pamokslą yra pasakęs, kad gen. Motiejus Pečiulionis yra gražiausias Tėvynės meilės pavyzdys.

Susidomėjo gen. M.Pečiulionio asmenybe ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus okupacinio pasipriešinimo istorijos skyrius, aukštai įvertinęs generolo nuopelnus Lietuvai. Šio skyriaus vedėjas A.Markūnas, darbuotoja A.Jūrevičiūtė renka medžiagą apie M.Pečiulionio patriotinę veiklą, deda ją muziejaus ekspozicijose tarp kitų Lietuvos kariuomenės vadų bei laisvės kovotojų portretų.

Naudota literatūra:

1. Mingėla V. Kun. Antanas Milukas. Detroitas. 1962 P251-255.

2.    Statkus V. Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918-1940m. Čikaga.1986. P.85, 487.

3.    Ten pat P.490.

4.    Ten pat P.498.

5.    Gea Itn. Pečiulionis išėjo į atsargą// Karys. 1936. Nr.5.

6.    Kašauskas S. Leisk, Viešatie, numirti// Lietuvos rytas. 1990. Nr.41

7.    Ganusauskas E Generolai// Lietuvos rytas. 1991 Nr.15.

8.    Veverskis P. Apie generolus// Tremtinys 1991 Nr.9.

9.    Kuodytė D. Ne tik apie generolus// Tremtinys. 1991 Nr.10.

10.    Kuodytė D. Rezistencijos vyriausiosios karinės ir politinės vadovybės kūrimas// Lietuvos aidas. 1994. Nr. 106, 107, 111

11. Kaltinamoji išvada pagal tardymo bylą Nr. 5963. NKVD. V. 1946.

12.    Barisa J. Dar kartą apie M Pečiulionį// Tremtinys. 1993. Nr.5.

13.    P.Aidukas. Laiškas redakcijai// Tremtinys. 1993. Nr.2.

14.    Miškinis A. Sulaužyti kryžiai. V.1989. P.87.

15.    Kasparas K. Laisvės kovų pradžia antrosios rusų okupacijos metu// Laisvės kovų archyvas. T.10. P.51-69.

16.    Girnius K. Partizanų kovos Lietuvoje. V.1990. P.422.