Partizanai: Istorija ir dabartis

KELIAS Į TĖVYNĘ

Algirdas Mocius

Juozas Mocius

Didelė Mocių šeima gyveno Šiaulių apskr., Meškuičių valsčiuje, Dapkūnų kaime. Aš, Juozas Mocius, gimiau 1924m. - devintas vaikas šeimoje. Užaugome šeši — keturi broliai ir dvi seserys — Vytautas, Algirdas, Stasys, Juozas, Ona ir Augute. Tėvai turėjo 46 ha ūkį, bet kol mes, vaikai, paaugome, vertėsi sunkokai. Vėliau jau buvo lengviau, ir mus du — Algirdą ir mane leido mokytis.

Mūsų mama Jurgelytė-Mocienė buvo labai pamaldi, rūpestinga, darbšti, labai mylėjo vaikus. Tėvas buvo labai darbštus, bet griežtas. Buvo baigęs Mintaujos progimnaziją, gerai mokėjo rusų bei vokiečių kalbas. Namuose buvome auklėjami religine dvasia, tautiškumas nebuvo pabrėžiamas, nors ir tai nebuvo svetima. 1931m. pradėjau lankyti Meškuičių pradžios mokyklą. Pirmosios mano mokytojos buvo Švabaitė ir Viliūnienė (p. Viliūnienė šiemet švenčia savo 95 gimtadienį). Atmintyje išliko Vasario 16-osios šventės iškilmės. Pirmoje klasėje pirmą kartą pajutau pasididžiavimą, kad esu lietuvis - Mindaugo-Gedimino - palikuonis. Ačiū mokytojai p.Viliūnienei.

Vėliau Šiaulių valstybinė berniukų gimnazija. Prisimenu daug taurių mokytojų: Sondeckienę, Raulinaitienę, Trečiokienę, Jurevičių, Dailidę, Sprindį, Jurgėlą, Savickį, kun. Lapę ir daugelį kitų.

Ir štai 1940-ųjų birželio 15-oji. Visais keliais, o ypač Šiaulių-Joniškio plentu, rieda dar nematyti tankai, karinė technika.

O 1940m., švenčiant Spalio revoliucijos metines, bolševikinio spektaklio tribūnoje stovėjo kumščius pakėlę ir keli moksleiviai, busimieji komjaunuoliai (tarp jų iš mūsų klasės Stasiūnas). O tuo pačiu metu tarp moksleivių pradėjo organizuotis pogrindis prieš bolševikinę okupaciją.

Atėjo tragiškiausios 1941m. birželio 14-17 dienos - lietuvių tautos genocido dienos. O netrukus išaušo gražus saulėtas birželio 22d. rytas - Vokietijos ir Tarybų Sąjungos karo pradžia, iš kurio tiek daug buvo tikėtasi.

Deja, prasidėjo kita okupacija ir žydų genocidas.

1942m. per šv.Kaledas mūsų šeimoje buvo didelė šventė -brolio Algirdo primicija. Ypač didžiavosi mamytė, kad mūsų šeima nuo šiol turėjo kunigą. Pirmoji jo parapija buvo Viduklė. Negailėdamas ryžto ir sugebėjimų brolis pasinėrė į pastoracinį bei visuomeninį darbą. Kiek galėjo padėjo gelbėti žydus ir rusų belaisvius. Į savo tėviškę Dapkūnus atvežė žydaitę Hiršovičiūtę iš Viduklės. Pas mus ji išbuvo iki 1944m. rudens. Vėliau atvežė pabėgusį iš belaisvių stovyklos rusų karininką politruką, kuris apie metus pas mus pabuvęs, vieną sekmadienį, visiems išėjus į bažnyčią, pabėgo.

1944m. įstojau savanoriu į gen. PPIechavičiaus organizuojamą armiją -Vietinę rinktinę. Buvau Marijampolės karo mokykloje, antroje kuopoje. Po trijų mėnesių, kai vokiečiai norėjo mus išsiųsti į Rytų frontą, mes išsilakstėme. Grįžus iš karo mokyklos, dirbau Meškuičių valsčiaus raštinėje. 1943-ųjų metų rudenį įstojau į LLA. Nuo tada ir prasidėjo mano sąmoninga organizuota veikla pogrindyje. Tai buvo nelegalios spaudos platinimas, aktyvių vokiečių valdžios darbuotojų įspėjimai, net patruliavimas naktimis miestelyje ir pan. Buvo ruošiamasi rimtai ilgai pogrindžio kovai.

1944m. liepos mėnesio antroje pusėje pradėjo vokiečiai trauktis iš Lietuvos. O 1944m. liepos 24d. rusų tankai jau buvo vos 2-3 km nuo Meškuičių. Mamytė, Augutė, žydaitė Bernadeta Hiršovičiūtė ir brolis Vytautas su žmona Monika išvykome poriniu vežimu Žemaitijos link. Vos pervažiavus Šiaulių-Joniškio plentą, pradėjo važiuoti rusų karinė technika. Mes, nuvažiavę iki Šakyno, pernakvojome, o rytojaus dieną aš, atsisveikinęs su šeima, išvykau toliau. Šeima grįžo atgal. Besitraukiančių į Vakarus susidarė kilometrinės eilės. Apsistojome Pliukščių dvare, kur buvo nutarta organizuotis į karinius dalinius. Ir taip susikūrė pirmasis lietuvių savanorių pulkas, kurio gretose ir man teko būti. Aš, baigęs telefonistų kursus, buvau priskirtas prie pirmo bataliono štabo. Kovos pozicijas buvome užėmę prie Sedos ir pačioje Sedoje. Ginkluote buvo lengva ir vienas kitas minosvaidis. Frontas tada du mėnesius buvo sustojęs prie Dubysos ir Ventos krantų. Mūsų pulkas buvo apsikasęs prie Sedos ir turėjo užduotį pridengti besitraukiančius vokiečių dalinius. Berods 1944m. spalio pabaigoje Tarybinė armija pradėjo platų stiprų puolimą. Vokiečiai pradėjo masiškai trauktis. Ant mūsų galvų ėmė kristi minosvaidžių ir lengvosios artilerijos sviediniai, o horizonte pasirodė tarybiniai tankai. Nuotaika visų prislėgta.

Bataliono štabas buvo įsikūręs prie Bartuvos upės. Bataliono vadas, davęs kuopoms paskutinius nurodymus, traukėsi upės daubos link. Kartu su juo buvau aš ir ryšininkų vadas vyr. puskarininkis berods Rudys nuo Panevėžio. Tada prasidėjo tikras pragaras.

Kun. Algirdas Mocius, Viduklės partizanų kapelionas

Pasirodė rusų tankai, prieš tai iš oro kulkosvaidžiais buvo apšaudę skutamuoju skridimu skrisdami lėktuvai. Mūsų vyrų nervai nebeišlaikė ir, pakilę iš apkasų, jie pradėjo trauktis, o įkandin jau slinko, artėjo raudonieji pėstininkai mongolai su atkištais automatais. Daug tuomet mūsų brolių žuvo, o kitiems pasisekė pasitraukti. Man su Dievo palaima pasisekė - likau gyvas ir nesužeistas. O prašiau Dievo mirties.

Po šio Sedos mūšio, persirengęs civiliais drabužiais, pradėjau žygį atgal tėviškės link. Pirmiausia pasiekiau Kantruminių kaimą Gruzdžių valse, ir apsistojau pas klasės draugą Kvedarą. Jis man davė padoresnius rūbus, pavalgydino. Vieną naktį pernakvojau pas jį ant tvarto, o kitą dieną jis nuvedė mane į Bučiūnų kaimą pas savo tetą Gedžienę. Pasirodo, ten jau slapstėsi brolis Vytautas. O stebukle! Po trijų dienų atvažiuoja kitas mano brolis - kun.Algirdas ir atveža dokumentą — laikiną asmens pažymėjimą. Su juo nutarėme, jog aš važiuosiu pas jį į Viduklę. Dar po poros dienų atvažiavo sesuo Augutė su žydaite Bernadeta. Ir taip, jau lapkričio mėn., dar tamsoje, privažiavome savo tėviškę — Dapkūnų km. Mamytė jau mūsų laukė. Išbučiavo mane, palaimino -peržegnojo savo motiniškomis rankomis ir dar ilgai ilgai akimis lydėjo mane. Sesutė Augutė mus pavežė iki Šiaulių, o paskui su pakeleivine mašina pasidavėm į Kryžkalnį, o nuo ten pėsti su Bernadeta atėjome į Viduklę.

Čia labai maloniai mane priėmė dekanas kun. Jurgelevičius, ir prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Brolis kun. Algirdas buvo pasinėręs į pastoracinį ir visuomeninį darbą, prie kurio ir aš tuojau pat prisidėjau. Brolis buvo suorganizavęs amžiną adoravimą, kad dieną ir naktį nebūtų tuščia bažnyčia. Ypač įspūdingai atrodė procesijos, kiekvieną vakarą organizuotai ateinančios iš įvairių parapijos kaimų. Jos ėjo su vėliavomis, kryžiais ir giedodami. Prieš įeinant į miestelį kun. Algirdas su liturginiais rūbais pasitikdavo - pasakydavo pamokslą ir atlydėdavo į bažnyčią. Bažnyčioje per visą naktį žmonės eidavo stacijas, melsdavosi, giedodavo ir taip iki ryto, o vakare vėl tas pat, tik parapijiečiai būdavo iš kitų kaimų (parapija buvo suskirstyta į 5 ar 7 rajonus ir sudarytas grafikas). Ant kelių, vedančių į miestelį, buvo pastatyti papuošti "bromai" - vartai procesijų sutikimui. Be pastoracinio darbo, brolis aktyviai dirbo visuomeninį. Mokyklose mokyti tikybos dalykų neleido, todėl iš Viduklės ir kitų kaimų jis pasikviesdavo vaikus į kleboniją ir čia jiems aiškino bažnyčios mokslo tiesas. Pamokslai buvo atviri ir ugningi. Dažni susitikinėjimai su ryšininkais ir net saugumo agentais. Jie patys ateidavo ir daug ką papasakodavo apie savo užduotis. Ypač įspūdinga buvo liepos 19 ar 20 vakare atėjusi procesija ir didžiulė minia maldininkų, jei neklystu, nuo Vailabų pusės. Tai buvo neišdildomas įspūdis. Šeši ar aštuoni vyrai nešė didžiulį kryžių, ant kurio buvo pavaizduota sužeista širdis, o žemiau Lietuvos trispalve ir ant jos iš sužeistos širdies laša kraujas, apačioje buvo žodžiai: pasilik, Viešpatie, su mumis, nes jau artinasi vakaras. Turint omeny tuometinę padėtį, tai buvo sukrečiantis vaizdas. Broliui tai buvo paskutinis Dievo ir Tėvynės (savo parapijiečių) meilės įrodymas - kitą dieną jį suėmė. Baisus skausmas ir netekimas man ir visiems parapijiečiams. Aš iš karto nuėjau j bažnyčią pasimelsti. Staiga susirinko nemažas būrys jaunimo ir su ašaromis meldėsi. Vakare aš jau bijojau eiti į kleboniją, o užlipau ant bažnyčios lubų ir išbuvau dvi paras. Vakare vėl atėjo nauja iškilminga maldininkų procesija, o prie jų prisidėjo daug žmonių iš pačios Viduklės. Algirdą pašaukus j saugumo būstinę, visas miestelis buvo apstatytas sargyba, bet mūsų ryšininkai davė žinią būriui, kuris laikėsi Blinstrubiškių miške. Tikslas buvo - neleisti išvežti kun. Algirdą, vežant Raseinių kryptimi, išvaduoti. Bet, deja, ši akcija nepavyko. Pritrūko laiko. Būrys nespėjo atžygiuoti iki plento. Dievas žino, kuo tai būtų pasibaigę. Greičiausiai šiandien kunigo gyvųjų tarpe nebebūtų. Jį mašinoje saugojo trys sargybiniai su automatais ir viena priekyje, kita iš užpakalio mašinos. Tikriausiai aukų būtų buvę ir daugiau. Tardomas kun. Algirdas buvo labai tvirtas ir atkaklus. Tardytojui jis pareiškė ultimatumą - nenaudoti prievartos, kitaip visai nekalbėsiąs.

Prabuvęs dvi paras ant bažnyčios lubų, perėjau pas Pukinus. Ten kiek pabuvęs, prasidėjus vežimams, nakčia nuėjau pas Jurkus prie Viduklės. Jie gyveno gan neturtingai, šeima buvo gausi. Du tėvai ir trys sūnūs: Antanas, Juozas ir Bronius. Labai puikūs žmonės. Mane laikė savo šeimos nariu. Vėliau persikėliau arčiau Lydžio rinktinės centro - į Eržvilką. Gyvendamas Viduklėje, mokytojavau Viduklės pradžios mokykloje ir suaugusiųjų progimnazijoje.

Pirmą kartą brolio Algirdo teismas buvo Abezėje, Komijos respublikoje, nes, nesugebėję sudaryti bylos, į Abezės lagerį jį išvežė be teismo, o teismo komediją surengė ten. Kai buvo paskelbtas nuosprendis 10 metų, jis pareiškė, jog esąs nusivylęs - "būčiau buvęs daug laimingesnis gavęs mirties bausmę". 1954m. pabaigoje, atbuvęs 19 su puse metų (6 mėnesius turėjo užsidirbęs užskaitų), grįžo į Lietuvą, bet po poros metų iš Raseinių raj. Milašaičių parapijos vėl buvo suimtas. Tardymas vyko Kaune. Tardytojui pakartojo savo ultimatumą: nesikeikti, nenaudoti prievartos ir nieko neklausinėti apie trečią asmenį, kitaip - nekalbėsiąs. Tardytojas iškvietė prokurorą. Iš pradžių bandė palaužti brutalia jėga - pistoletu sudaužė veidą, bet įsitikinę, kad nieko neišpeš, nusileido. Vienas iš tardytojų buvo plk. Galicinas, bet jis fizinės jėgos nenaudojo.

Lydžio rinktinės vadovybės nurodymu kita pavarde pradėjau dirbti Eržvilko mokesčių inspektorium, o gyvenau pas ūkininką Toliušį. Dar gyvendamas Viduklėje, ne kartą gabenau pogrindžio spaudą į Eržvilką ir į Fermų kaimą pas Kubilių. Nuo to laiko daugiausia man teko bendrauti ir dirbti su Jonu Žičkumi-Žiogu, vargonininku, vėliau jis buvo Lydžio rinktinės OS viršininkas, slapyvardžiu Viksva.

1946m. vasario mėnesį buvau paskirtas Pavidaujo rinkiminės komisijos sekretoriumi, pirmininku buvo mažaraštis Eržvilko milicijos viršininkas Butkevičius. Balsavo visiškai mažai, maždaug 15 proc. su visu garnizonu ir komisijos nariais, o jų buvo apie 20 žmonių. Kai 14 val. atvažiavo pulkininkas su sargyba tikrinti rezultatų, Butkevičius atraportavo, jog balsavo 150 proc. Mat jis nesuprato mano parašyto skaičiaus, vietoj 5 proc. pasakė 150 proc. Pulkininkas išplėtė akis, bet taip ir buvo užfiksuota. Jam išvažiavus, Butkevičius paėmė po gerą pundą kiekvieno kandidato biuletenių ir sukimšo į balsadėžę. Kai pradėjome skaičiuoti, balsadėžėje radome daug daugiau biuletenių negu sąrašuose rinkėjų. Tuomet užkūrė krosnį ir, kas buvo per daug, sudegino. O kokių užrašų radome!? "Aš balsuoju už Nepriklausomą Lietuvą", "Už Marijos žemę", "Už Žaliąją armiją" ir Lt. O protokole buvo užrašyta, kad balsavo visi vieningai 95 proc. ar 99 proc. Tad štai kaip mes balsavome!

Rinkdamas mokesčius, stengdavausi kiek galėdamas padėti ūkininkams. Ant to kvito egzemplioriaus, kuris įteikiamas mokėtojui, rašydavau sumą, kurią privalo sumokėti, o ant šaknelės dvigubai ar trigubai mažesnę, tiek ir sumokėdavo. O kai visiškai išėjau į mišką, su savimi išsinešiau aštuonias kvitų knygeles, antspaudus ir dar pusmetį "priiminėjau" mokesčius, atsisėdęs miške ant kelmo.

1946m. gegužės ar balandžio mėnesį teko dalyvauti kelių rinktinių atstovų susitikime (Paupio, Raseinių ir Šimkaičių). Kaip prisimenu, jame dalyvavo kpt. Čeponis, kpt. Žemaitis, H.Danilevičius, Vasaris (pavardės nežinau), Kasperavičius-Šilas, Angis, Visvydas. Buvo tartasi dėl pavadinimo. Pagrindinis klausimas - apygardos organizavimas. Buvo susitarta sujungti kelias rinktines ir sudaryti Kęstučio apygardą, kurios vadu išrenkamas aviacijos leitenantas J.Kasperavičius-Angis. Tuo metu aš ėjau Lydžio rinktinės štabo ūkio skyriaus viršininko pareigas. Daug malonių prisiminimų išliko apie bendrą darbą su Kasperavičiumi-Šilu, Angių. Tame susitikime man patikėtos aukštesnės pareigos. Lydžio rinktinės vado H.Danilevičiaus įsakymu buvau paskirtas Lydžio rinktinės štabo viršininku. Pareigos labai atsakingos. Reikėjo koordinuoti visų skyrių veiklą, palaikant glaudų ryšį su rinktinės vadu ir visais vadovybės skyriais. Tuomet rinktinės vadu ir operatyvinio skyriaus viršininku, Kasperavičiui išėjus į Apygardą, buvo Danilevičius, OS - Žičkus-Viksva, ūkio ir propagandos skyriaus — buvęs mokytojas (labai aktyvus ir drąsus, pavardės neprisimenu), jam padėjo Jonas Mačiulis-Vilnis. Ryšių poskyriui vadovavo J.Rimša. Man daugiausia teko bendrauti ir kartu dirbti su Žiogu ir Šilu-Angimi. J.Žičkus buvo nepaprastai tyros jaunuoliškos širdies, jautrus ir skaudžiai išgyvendavo įvairius nepasisekimus, o ypač netektis. Tai buvo partizano etalonas. Keletą mėnesių su pertraukomis dar Rinktinės štabe teko dirbti su Kasperavičiumi-Šilu. Tai žmogus plataus akiračio, giliai mąstantis, apsisprendęs ir pasiryžęs visas jėgas atiduoti kovai už Tėvynės laisvę.

Lydžio rinktinės štabas buvo neblogai apsirūpinęs spausdinimo priemonėmis. Turėjome tris radijo imtuvus, šešias spausdinimo mašinėles, šapirografą, rankinį rotatorių, dauginimo įrenginį (matricomis) spaudai dauginti, apie šimtą įvairių antspaudų bei štampą, įvairių dokumentų blankų. Keletą mėnesių mes su Šilu redagavome ir spausdinome "Laisvės Varpą". Tada mūsų spaustuvė buvo Lenkčių kaime pas Butkus. Spausdinimo darbams bei platinimui aktyviai talkininkaudavo Bronė Kačiušytė-Rūta iš Lenkčių km., vėliau jos sesuo Antanina-Snieguolė. Jos abi buvo Lydžio štabo ryšininkės. "Laisvės Varpas" išeidavo 500-600 egz. tiražu. Platinimas buvo gana gerai organizuotas, ryšininkai dirbo labai operatyviai, ir per vieną dvi dienas laikraštis pasiekdavo visus būrius ir gyventojus. Apie 1946m. geriausiai pogrindinė veikla buvo organizuota Tauragės apskrityje, o ypač Eržvilko, Tauragės, Gaurės, Batakių, Žygaičių, Laukuvos, Šilalės valsčiuose, kiek silpniau Pagėgių ir Šilutės valsčiuose. Be to, siekdavo Viduklę, Jurbarką, Šimkaičius ir t.t.

1946m. rudenį, jau būdamas Kęstučio apygardos vadu, vėl pas mane į Lydžio štabo bunkerį atvyko Angis. Papasakojo tokį epizodą. Į apygardos štabą buvo atvykęs vyriausias vadas Erelis-Juozas ir sako: "Ar aš kvailas, ar ta mūsų aukščiausia valdžia kvaila, bet taip daryti negalima." Ir smulkiai papasakojo, kaip tas Erelis laisvai vaikštinėja po kaimą, nešinas portfeliu, pilnu pogrindžio spaudos bei įvairių instrukcijų. Pagal slaptažodį visus, ką reikia susirado, Kasperavičiaus teigimu, su tokia konspiracija toli nenueisim. Ir tik tada, kai paaiškėjo Markulio-Erelio išdavystė, prisiminiau Angies pasakojimą.

Du kartus man teko dalyvauti kautynėse. Vieną kartą 1946m. pavasarį pas mane atvyko Rinktinės vadas Danilevičius su štabo būriu (12 vyrų), būrio vadas (gal Raila-Stoškus) ir pasiūlė pulti Eržvilką. Su Žiogu-Žičkumi suabejojome, ar tikslinga daryti tokią operaciją, bet Danilevičius primygtinai siūlė tai daryti. Ką gi, pulti tai pulti. Jau buvo tamsu, ir mūsų 15 vyrų išsidėstome nuo miestelio apie 300 m (nuo Paupio pusės), paleidžiame ugnį. Po kelių minučių iš miestelio pasigirdo atsišaudymas ir negęstančių raketų serijos, pasirodė garnizono kareivių voros. Pasirodo, tuo metu Eržvilke buvo apie 40-50 rusų kareivių ir 15 stribų. Po trumpo apsišaudymo mes buvome priversti trauktis į sutartą vietą - Paupį. Aukų nebuvo nė iš vienos pusės. Vėliau su Vilmantu-Danilevičiumi apsvarstėme šią operaciją. Jis sutiko, kad tai buvo rizikinga.

Kitą kartą man su Rolando-Joniko būriu dienojant pamiškėje pas vieną ūkininką, pajutome, jog esame apsupti rusų. Keista, bet jie, būdami nuo mūsų už 80-100 m ir matydami, kaip mes iš namo visi bėgame į mišką, nešaudė. Tik paskui paaiškėjo kodėl. Pasirodo, jie buvo pasiuntę 5 kareivius, kad atkirstų kelią pasitraukti į mišką ir laukė, kol jie užims pozicijas. Bet mes suspėjome pasiekti mišką anksčiau. Ir čia Rolandas pradėjo komanduoti: "Pirmas kulkosvaidis -užimti pozicijas dešniau! Trumpom serijom ugnis! Antras kulkosvaidis - ugnis! Trečias kulkosvaidis - trumpom serijom ugnis!" Nors mus irgi prispaudė prie žemės, nes rusų buvo gerokai daugiau. Į mus prapliupo ilgos automatų ir kulkosvaidžių serijos. Kadangi mes jau buvome miške ir buvome užsiėmę pozicijas nedidelėje dauboje, tos ilgos priešo serijos mums nebuvo pavojingos. Tačiau mes juos gerai matėme. Tuos penkis pasiųstus kareivius mūsų vyrai tuojau privertė gulti ir nejudėti. Tada priešas iš kito šono bandė mus atkirsti nuo pagrindinio miško, bet mes, savo ugnimi juos suguldę, trumpais perbėgimais pasitraukėme į didmiškį. Visai tai opercijai labai drausmingai, drąsiai ir sumaniai, stovėdamas tai už vieno, tai už kito medžio, dažnai keisdamas vietą, labai aiškiai, kaip tikras vadas komandavo būrio vadas Rolandas-Jonikas. Tą naktį sukorę apie 15 km, pagaliau apsistojome Purviškių kaimo miške. Rolandas žuvo 1947m. berods balandžio mėn. Apie tai sužinojau per tardymą.

Grįždami po šio žygio savo būstinės link, iš ryšininkų gavome žinią, kad iš Tauragės į Eržvilką turi vežti prekes. Mes, gal 7 vyrai (tarp jų V.SIapšinskas), sutarėme palaukti prie kelio. Vairavo trys pastotės, jose buvo keletas maišų saldainių, muilo ir degtukų. Vežėjus išlaipinome, o turtą nukreipėme į savo numatytas vietas.

1946m. gruodžio mėnesį buvo suimtas mūsų štabo ryšininkas Viktoras Gudavičius iš Varlaukio. Tuo metu mūsų štabas buvo Smaidrių km., Trišerienės sodyboje. Suėmus Gudavičių, 2-3 savaites jokių naujų areštų nebuvo. Tada mes nutarėme trumpam sugrįžti į savo būstinę, pasiimti spausdinimo priemones ir šią vietą palikt. Bet, pasirodo, mūsų ryšininkas, neišlaikęs kankinimų, mus išdavė, ir tą pačią naktį mus suėmė. Mes kovojome trise: Jonas Mačiulis (jau antrą kartą buvęs suimtas), Jonas Rimša ir aš. Operacijoje dalyvavo apie 150 kareivių. Surištomis rankomis mus varė į Varlaukį, o mus saugojo trys žiedai sargybos. Vienas žiedas - kokie 5-6 m nuo mūsų, kareivis prie kareivio, kitas už kokių 20 m ir trečias už 50-60 metrų.

Nuo to momento prasidėjo skausmingas kančių kelias. Tai įvyko 1947m. sausio 18d. 3 val. nakties. Kiek spėjome, stengėmės sunaikinti dokumentus, bet dalis pateko saugumui. Tai buvo antras atvejis mano gyvenime. Kol nuvežė į Tauragę, perleidau mintyse visą savo gyvenimą, stengiausi surasti savo klaidas ir karštai meldžiausi, prašydamas Aukščiausiojo ištvermės ryžto ir jėgų iškęsti visa tai, kas man skirta. Kaip ir aną kartą prie Sedos, prašiau vieno: "Dieve, Dieve, leisk man kuo greičiau numirti." Bet, deja, man nebuvo leista mirti

Tardymai prasidėdavo 10 val. vakaro ir trukdavo iki 5-6 val. ryto. Taip kasdieną net po kelis kartus. Pirmas mano tardytojas buvo tardymo skyriaus viršininkas kpt. Bernasov. Iš pirmo karto ir visą laiką jis sodindavo ant pačio kėdės kraštuko. Pasėdėjus taip bent 10-15 minučių, kildavo toks deginantis skausmas, o per 5-7 valandas?! Vėliau ant tos sėdimos vietos atsirado šašas, prie kurio negalėdavai net prisiliesti. Ir taip diena iš dienos -126 kartus. Tiek kartų tardė. Kitas tardytojas versdavo stovėti iškėlus rankas. Po šešių valandų apie pėdas ir pėdų vietoje likdavo vos ne liūnas - šlapia šlapia vieta. Tokia buvo psichinė ir fizinė įtampa.

Praleidau vieną smulkmeną. Kai mane atvedė į kamerą, radau joje berods 5 jaunuolius. Aš jau žinojau, kad kiekvienoje kameroje yra šnipas. Truputį po įtampos atsigavęs, kreipiausi į visus, sakydamas: "Mano likimas aiškus — mane sušaudys, sakykite, kuris iš jūsų esate užverbuotas šnipas, o jeigu aš pats sužinosiu, bus ir makaulė sutrupinta." Visi vienas į kitą susižvalgė, nežinodami, ką ir atsakyti. Visi vorele eina ratu. Po kelių minučių prie manęs prisiartino vienas ir sako: "Tai aš būsiu toks - esu užverbuotas, bet aš nieko blogo nedarau." Tai buvo Albinas Martinavičius, berods iš Laukuvos. Nežinau, ar jis kam nors padarė blogo ar ne, bet mano atžvilgiu buvo labai nuoširdus.

Sadizmu pasižymėjo Tauragės saugumo viršininkas papulkininkis Lapin. Pirmoji jo "procedūra" būdavo batais spardyti tardomajam į blauzdikaulius. Sako, kad jis buvo specialiai prie batų prisikalęs metalines plokšteles, kad vienu smūgiu prakirstų iki kraujo ir sukeltų didesnį skausmą. O jo stalo stalčiuje būdavo pridėta vadinamųjų "bananų". Jais tol vaišindavo per galvą, kol apsvaigsti ir nugriūvi, po to maža pertrauka, ir vėl iš naujo. Svarbiausia, visa tai darydavo savo sūnaus jaun. leitenanto akivaizdoje - tai būdavo gyvas pavyzdys, kaip reikia tardyti.

Vieną kartą, kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje, per tardymą man pranešė, kad likvidavo Lydžio rinktinės štabo būrį. Per kitą tardymą parodė kruviną planšetę ir Rolando nuotrauką, sakydamas, kad ir šį banditą "sutvarkiau".

Antrą dieną po arešto atvažiavo Jefimovas (atrodo, tuomet jis buvo vidaus reikalų ministras), o dar po savaitės generolas Bartašiūnas, bet jie nemušė. Bartašiūnas tik pasakė su pašaipa rusiškai: "Matai, Antanai (taip tuomet aš vadinausi), aš vis tiek už tave vyresnis, tu pulkininkas, kaip štabe viršininkas, o aš generolas." Tada iš Vilniaus jų buvo atvažiavę 5 ar 6 valdžios vyrai.

Vieną naktį apie 2 val., nors ką tik buvau grįžęs iš tardymo, vėl mane šaukia, bet, keista, ne į antrą ar trešią aukštą veda, o išvedė į kiemą. Staiga pamačiau primusinių lempų apšviestus dešimt kariškių, stovinčių ratu, o vidury jų — gulinčius du lavonus. Pirma mintis — kad tai guli tie du bendražygiai Mačiulis ir Rimša, o dabar atėjo mano eilė. Nupurtė šaltis, bet, arčiau priėjęs, pažinau, kad tai apygardos vadas J.Kasperavičius ir štabo darbuotojas A.Biliūnas. Jokių sužeidimų nesimatė (kai kas rašė, kad jie susisprogdino granata). Jeigu ir buvo kokia žymė, nebent iš užpakalio, nes jie buvo suguldyti ant nugarų. "Štai,- sako,-paskutinius tavo draugus baigiame likviduoti." Vaizdas Šubertinėje buvo klaikus. Tardant iš gretimų kabinetų girdėjosi baisios tirados keiksmažodžių, o kankinamųjų šauksmai bei aimanos ir šauksmas Dievo pagalbos. Kartą vienas tardomųjų išprotėjo (pavardės neprisimenu) ir pora dienų ir naktų šaukė taip klykdamas, kad skambėjo visas pastatas. Tuo tarpu kieme laukė dešimtys artimųjų, atnešę paduoti maisto. Galima įsivaizduoti, kokie šiurpūs buvo jų įspūdžiai!

Vieną naktį į mūsų kamerą atvedė Antaną Greičių, Žičkaus-Žiogo dėdę. Tai buvo po Žičkaus žuvimo — jis žuvo prie A.Greičiaus sodybos, rugiuose. Mano nuomone, jį įleido į mūsų kamerą, norėdami sužinoti, kaip mes su juo bendrausime, bet aš laikiausi atokiau, lyg būtume nepažįstami, ir po kiek laiko jį paleido. Taip pat pas mus buvo įmetę ir vieną iš mūsų pogrindinių ryšininkų — Antaną Čekaitį-Jaunutį. Matyt, kameros šnipui buvo duota užduotis atidžiai sekti, kokie mūsų santykiai, bet ir jis, ačiū Dievui, buvo paleistas. Tik gerokai vėliau su visa šeima buvo išvežtas. Šiuo metu gyvena Jonavoje.

Pagaliau atėjo 1947m. gruodžio 6d. Mane iškvietė iš kameros su daiktais ir nuvedė į teismą - Karinį Tribunolą. Prasidėjo trumpa komedija, kuri užtruko kokias 40-45 min. Paskelbia, kad už Tėvynės išdavimą ir antivalstybinę veiklą skiriama aukščiausia bausmė, bet pritaikant berods 1947m. gegužės 24d. įsaką, bausmę pakeisti į 25m. ir 5 metus be teisių. Po teismo tą pačią dieną išvežė į Šilutės kalėjimą. Iš Šilutės kalėjimo 1948m. pavasarį - į Lukiškių kalėjimo mirtininkų kamerą. Kameros sienos išmargintos mirčiai nuteistųjų atsisveikinimo žodžiais: "Atiduodu savo gyvybę už brangią tėvynę, mirštu už Dievą ir Marijos žemę, tęskite Laisvės kovą likusieji broliai ir sesės, atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino ką daro, atleisk, Dieve, mūsų tautos nuodėmes ir t.t. ir t.t." 1948m. liepos mėn. mane perkėlė į Vilniaus persiunčiamąjį kalėjimą - buvusį vienuolyną. Kameroje buvome apie 200 kalinių ir tūkstančiai blakių. 1948m. rugsėjo mėn. "sukrovė" į prekinį traukinį, į vagoną sugrūsdami po 72 žmones, ir prasidėjo kelionė į nežinią.

J.Mocius šachtų fone

Važiavome 12 ar 14 parų. Kasdien darėsi vis šalčiau - iš to supratome, jog mus veža į Šiaurę. Ir pagaliau, 1948m. rugsėjo mėn. 29d., mus atvežė į Intą (Komija). Truputį buvo pasnigę ir stiprus gruodas, ant vandens ledas. Patekau į 5-ąjį olpą. Lagerį dar tebestatė, tad mus suvarė į nebaigtą statyti baraką apie 400 kalinių. Gultų dar nebuvo, naktį suguldavome ant grindų, kad nelikdavo nė laisvos pėdos. Greit susipažinome su anksčiau atvežtais lietuviais, o kas savaitę atveždavo naujų. Mano etape buvo teisininkas Anicetas Kalytis. Vėliau kartu teko vežti vandenį (didelę medinę statinę ant dviejų ratų) su vysk. Ramanausku. O 1949m. šv.Velykas taip pat teko kartu švęsti su vysk. Ramanausku. Daug buvo įžymių žmonių tuomet lageryje. Artimiau buvau pažįstamas su Jonu Vilučių, inž. Juodele, M.Matuzevičium ir t.t. Buvo gyd. Molis. Kartu buvo buvęs Lenino sekretorius Dudvinskij, rusų admirolas Jaltos konferencijos dalyvis, Rumunijos karaliaus adjutantas Negro-Paules, vokiečių saugumo generolas Šmidtas ir daugelis kitų. Vienoje brigadoje su manim buvo tokios šviesios asmenybės, kaip Vincas Seliokas, Jonas Boruta, Antanas Milašius ir kt. Greta mūsų brigados buvo japonų karininkų brigada, brigadininkas (mokėjo truputį rusų kalbą) leitenantas Koikė, du pulkininkai. Jie buvo labai drausmingi, draugiški ir aukštos kultūros žmonės. 1949m. vasarą patekau į etapą, ir mus perkėlė į 6-ąjį lagpunktą prie medžio apdirbimo kombinato - LOK. Kaliniai dirbo plytinėje, medžio apdirbimo kombinate, o dalis buvo siunčiama dirbti į I-II ir III anglies kasyklas paviršiaus darbams. Į tuos darbus ir aš patekau, bet mano dešinė ranka kažkada buvo lūžusi, tad sunkiau padirbus, ji visai pablogėjo. 1949m. rudenį mane kaip netinkamą sunkiam darbui išvežė į Abezę. Ten sutikau daug naujų iškilių asmenybių. Tai generolai Žilys ir Juodišius, kurie kalėjo nuo 1940-1941 metų, prof. Karsavinas. Viename lageryje kartu teko būti su mokytoju Jonu Kudžma iš Šiaulių gimnazijos, teisininku Povilu Šilu, kun. Vėlavičiumi. P.Šilas jau 1944m. buvo "mažojo VLIKo" vicepirmininkas, bet 1945m. sausio mėnesį buvo suimtas, 1956m. grįžo į Lietuvą. Iš pradžių mane nuvežė į I lagerį, kuriame buvo ligoninė. Kiekvieną dieną matydavau, kaip išveždavo į tundrą laidoti po kelis ar net aštuonis karstus. Taip mūsų ir daugelio kitų tautų sūnūs ir dukterys atgulė amžinam poilsiui nesvetingoje amžino įšalo žemeje.

1950m. vasarą gydytojų komisija pradėjo rinkti stipresnius kalinius darbams šachtose, tarp kurių buvau ir aš. Patekau į trečią olpą, kuris aptarnavo 9-ą ir 13-14 šachtas. Mane paskyrė į 9-ą šachtą požemio darbams. Padirbus 10 dienų kirtavietėje, mano žeistoji ranka vėl atsisakė. Nebegalėjau nei ištiesti, nei sulenkti. Kreipiausi į gydytoją. Patikrinę nustatė, kad sunkaus darbo dirbti negaliu, ir mane perkėlė į šachtos paviršių prie uolienos ir anglies atrinkimo. Po poros mėnesių vėl perkėlė į požemį, bet prie daug lengvesnio darbo. Taip požemyje pradirbau 17 metų, nes, paleistas iš lagerio, dar 10 metų dirbau požemyje.

Trečiame lageryje buvo 4000 su trupučiu kalinių, iš jų apie 600 lietuvių. Tarp jų nemažai buvo iškilių asmenybių. Pirmiausia norėčiau paminėti kun. Kazimierą Vasiliauską, mokytoją Joną Kudžmą, mokytoją Kazimierą Banį, Algį Čeponį, Leonardą Matuzevičių, Joną Matulevičių, Juozą Valinską, Jurgį Račiūną, Alfonsą Bikavičių, Klemensą Gudžiūną, Praną Medeišą, Joną Šileikį. Jau anksčiau mano buvo minėtas inžinierius Vincas Seliokas, teisininkas Valentinas Jasėnas ir daugelis puikių dorų lietuvių. Susibūrę artimiausi draugai laisvalaikį skirdavome savišvietai. Ypač įdomu buvo klausytis kun. K.Vasiliausko ir Jono Kudžmos. Vyko tiesiog studijos. Nagrinėjome Lietuvos istoriją (pagal A.Šapoką), A.Maceinos "Tautinį auklėjimą", Belinskį, Dostojevskį, L.Tolstojų, Ž.Ruso, D.Londoną, Ibseną ir Lt Daug dėmesio buvo skiriama lietuvių literatūrai, šia tema daugiausia žinių suteikdavo J.Kudžma (jis iš pirmų klasių buvo puikus literatūros žinovas ir geras oratorius). Šešias savaites jis mums pasakojo apie lietuvių literatūrą. Nuo pirmosios lietuviškos knygos iki jaunųjų rašytojų kaip Justinas Marcinkevičius, Baltakis ir kt. Studijuojant Lietuvos istoriją, darydavom taip. Kiekvienam iš klausytojų buvo pavesta gerai išmokti tam tikrą istorijos laikotarpį. Paskui privalėjai papasakoti visam klausytojų būriui. Prisimenu man teko pasakoti apie LDK kunigaikštį Kęstutį.

Prisikėlimo apygardos partizanai, dešinėje - Stasys Mocius-Klevelis (žuvo 1951 ar 1955m.)

Režimas tuo metu lageriuose buvo gana griežtas. Numeriai ant nugarų, ant langų grotos, barakai nakčiai užrakinami, indas gamtiniams reikalams pačiame barake. Pagaliau -1953-ųjų kovas, pasibaigė baisiausias XX amžiaus tironas -Stalinas. Po jo mirties daug kas pasikeitė, bet persekiojimai tęsėsi. Vieną dieną sužinojome, kad kai kuriems lietuviams teks palikti įprastus darbus ir "kūmo" nurodymu eiti dirbti kitur. Aš su Medeiša buvome išvaryti prie statybų, o žiemą kasti tranšėjas tokiame šaltyje menkas malonumas. 8 kg kūjis ir metalinis pleištas per visą dieną. Mano sužeista ranka vėl sustreikavo. Mes su Pranu Medeiša atsisakėme to darbo dėl silpnos sveikatos ir parašėme pareiškimus. Rytą prie vachtos perskaitė lagerio viršininko įsakymą, kad už atsisakymą dirbti esame baudžiami 7 paroms "būro". Mes vėl pareiškimus prokurorui, kad dirbti neatsisakome, sutinkame dirbti pagal specialybę -elektrovežio mašinistais, nes turėjome teises (buvome baigę kursus). Vėl skaito įsakymą, jog mūsų "pasigailėjo" ir siunčia mus į 13-ą šachtą dirbti elektrovežio mašinistais. Padirbę ten apie mėnesį, gerų tautiečių padedami, grįžome vėl į 9-ą kasyklą. Lietuviai buvo vieningi ir tautiškai susipratę, vieni kitiems padėdavo įgyti daugiau žinių. Kun. Kazimiero Vasiliausko iniciatyva buvo nuspręsta rinkti partizanų, kalinių, tremtinių dainas, eilėraščius ir išleisti atskiromis knygutėmis. Prie to darbo daug prisidėjo Vytautas Vielavičius nuo Laukuvos, Jonas Domkus, Algis Tamašauskas, pagal galimybes ir aš. Tiesa, nemažai padėjo ir Algis Čeponis, Kazimieras Banys ir kt. Pagaliau pasirodė ir pirmieji periodiniai leidinėliai "Žiburėlis tundroje", "Po šimts kalakutų" ir kt. Lietuviai tarp savęs organizavo savišalpą. Kiekvieną mėnesį, kai pradėjo mokėti pinigus, buvo daromos rinkliavos. Organizuoti šį darbą buvo pavesta man. Kiekviename barake buvo įgalioti žmonės, kurie aplankydavo kiekvieną lietuvį, o surinktą sumą atiduodavo man, o aš savo ruožtu kun. Kazimierui. Pinigai buvo skiriami penktame lageryje besigydančių lietuvių gydymui - vaistams. Parašiau laišką savo broliui kun. Algirdui, tada buvusiam Milašaičiuose, kad atsiųstų vaistų. Po trijų savaičių laisvųjų adresu gavome siuntinį antibiotikų ir vitaminų. Viskas buvo perduota į ligoninių miestelį - 5-ąjį lagerį. Iš viso aukų buvo surinkta apie 54000 Rb. Penktame lageryje tuo metu buvo kun. Alfonsas Svarinskas, kuris vaistus ir pinigus skirstė reikalingiausiems pagalbos.

Po Stalino mirties tuos, kurie turėjo mažesnes bausmes, pradėjo paleisti. Vieni pirmųjų išėjo Povilas Ligeika, vėliau Jonas Kudžma, Vytautas Grigonis ir kt. Nutarėme, kad reikia mums turėti radijo imtuvą. Sumanyta - padaryta. Susimetėme po kažkiek rublių, Ligeika nupirko, bet kaip įvežti į šachtos teritoriją - nežinome. Šią užduotį sutiko atlikti Ligeika. Kad nebūtų didelė dėžė, korpusą nuėmė ir, paslėpęs prie garvežio įrankių, laimingai įvežė. Aš tada dirbau OTK, o Ligeika - geležinkelyje sąstatų formuotoju ir veždavo iš visų šachtų anglį. Radijo aparatas buvo perduotas elektrikui Antanui Stačkai, jis padarė nešiojamą dėžutę, kad būtų galima pagal reikalą nešiotis. Paviršiuje surasti saugią vietą buvo sunku, todėl nutarėme nuolatinę vietą įrengti požemyje. Bet vėl kliūtis, požemyje aparatas neveikia, reikia anteną išvesti į paviršių. Pirmiausia įrengiame slėptuvę pačiam aparatui, bet požemyje drėgna. Parinkome kuo sausiausią vietą. Aparatą įdėjome į kitą, storu sluoksniu izoliuotą dėžę, anteną - suvirinę kabelį, išvedėme į paviršių. Žinoma, jis visą laiką nebuvo sujungtas su aparatu. Sujungdavome, kai klausydavomės. Nuo to laiko reguliariai pradėjome klausytis žinių iš Vakarų pasaulio. Kai kada iškildavo pavojus, ir reikėdavo pakeisti vietą. Tuomet Stučka pernešdavo aparatą į kitą vietą. /.../