KAUTYNES LIEPIJŲ PAMIŠKĖJE
POVILAS G-KAS, ME.
Pirmas įspėjimas
Nepasisekus geruoju SS-esesininkus nuo plėšimo sustabdyti, valsčiaus viršaitis ir sekretorius nutarė kreiptis į “Vanagus”, kad jie jėga sudraustų "Vanagai” jau buvo išaugę skaičiumi, turėjo ginklų ir buvo pasidarę reali pajėga. Po specialaus pasitarimo buvo gautas perduoti SS-esesininkams oficialus raštiškas įspėjimas. Gavę įspėjimą, SS-esesininkai tiesiog pasiuto, kaip gali pasiusti tik vokietis. Jie nujautė, kad kažkas kitoj pusėj ežero darosi, bet negalėjo įsivaizduoti, kad kas galėtų jiems kliudyti. Matomai, norėdami įgązdinti “Vanagus”, jie įsakė tuoj pranešti gyventojams, kad iki dviejų kilometrų atstumo nuo ežero kranto aplink visą ežerą niekas nesimaišytų, nes jie darysią šaudymo pratimus. Bet nepasakė, kurioje vietoje. Jeigu kas pasimaišys, šausią be įspėjimo. Jų įsakymas buvo gyventojams paskelbtas ir taip pat pranešta “Vanagų” štabui. “Vanagai’ kontroliavo visą rytini ežero krantą apie dešimt kilometrų ilgio ir tenai nieko neįsileido, išskyrus vietinius Paplatelės ir Plokščių kaimų gyventojus. Tad, jei SS-esesininkai sumanytų daryti šaudymo pratimus kitoj ežero pusėj, galima būtų laukti įdomių dalykų. Kitą dieną per miestelį riedėjo vežimas su šovinių dėžėmis ir sunkiuoju kulkosvydžiu, o iš paskos sekė automatais ir granatomis apsikarstę SS-esesininkai. Miestelio gyventojai įtemptai sekė, kur jie pasuks: jei į Žemaičių - Kalvarijos gatvę, tai... Bet jie pasuko į Ežero gatvę. Nuvažiavę prie ežero į Šventorkalnio pusiasalį, pasiruošė šaudymui, bet taikinių nepasistatė. Sutratėjo sunkusis kulkosvydis, salvėmis spjaudydamas ugnį, o kulkos zvimbdamos skrido pro Pilies salą ir krito kitoje ežero pakrantėje. SS-esesininkai, norėdami išbaidyti “Vanagus”, vis kėlė kulkosvydžio taikiklį, kol kulkos pradėjo kristi į Paplatelės kaimo gyvenvietes. Tada trūko “Vanagų” kantrybė. Sugriaudė kitoje ežero pusėje patranka, o jos sviediniai iškart krito arti SS -esesininkų ugniavietės. SS-esesininkai pamatę, kad čia nėra juokai, pasigriebę kulkosvydį pardardėjo į miestelį iš įsiutimo raudoni, kaip virti vėžiai. Vienas, įpuolęs į savivaldybės įstaigą, pradėjo rėkti:
— Kas jie tokie? Ar jie turi mūsų vyriausybės leidimą? Įsakykite jiemsišsiskirstyti. — Ir nusikeikė visais vokiškais keiksmažodžiais.
— Tiek jūs manęs klausote, tiek jie manęs teklauso. Aš jūsų vakarykštį įsakymą paskelbiau, o kas jo nevykdo, bauskite jūs patys, — flegmatiškai atsakė viršaitis.
Supratęs pasityčiojimą, vokietis dar kartą nusikeikė ir movė pro duris.
Nors SS-esesininkai ir pajuto “Vanagų” jėgą, bet plėšikauti nesiliovė, ir viršaitis vėl kreipėsi į “Vanagus”, kad šie jėga sustabdytų SS-esesininkų plėšikavimą.
Telefonograma evakuacijai
Vokiečiai, užėmę rytų kraštus, okupacinį režimą vykdė per savo tam reikalui atsiųstus nacius - partiečius -komisarus ir komendantus. Tiesioginis okupacinės valdžios pareigūnas, kuriam Platelių miestelis priklausė, buvo Kretingos apskrities ūkio komendantas — Wirtschaftskommandant Bergman; augštyn, Šiaulių srities komisaras — Gebietskommissar Gewecke; Generalkomisaras Lietuvai — Dr. Theodor H. vcn Renteln, o Rytų sričiai — Dr. Heinrich Lhose. Jie turėjo štabus su daugybe tarnautojų. Neretai specialiems uždaviniams atlikti jiems būdavo priskiriami pagal reikalą didesni ar mažesni kariuomenės daliniai. Jie prievarta ėmė lietuvių turtą; gaudė ir vežė į Vokietiją darbams jaunimą; varė gyventojus apkasų kasti; vienu žodžiu, kūrė “Naująją Europą”. Jų gyvenimui nieko netrūko. Todėl ir savo postų jie nenorėjo iš savo rankų išleisti. Kai 1944 metų liepos mėnesį rusai užėmė Šiaulius, Šiaulių srities komisaras Gewecke su visu štabu apsigyveno Palangoje ir iš ten likusiai sričiai davinėjo įsakymus. Per tris metus plėšę, galop sugalvojo atimti viską, ką dar žemaičiai turėjo. Sugalvojo evakuoti ir ta proga galutinai apiplėšti. 1944 metų rugpiūčio mėnesio 5 dieną Platelių valsčiaus savivaldybėje buvo gauta šio turinio telefonograma:
“Telefonograma. Iš Ūkio Komendantūros Kretingoje. Platelių valsčiaus viršaičiui. Visiems piliečiams, kurie gyvena anapus sutvirtinimo linijos, įsakoma su savo vežimais, arkliais, gyvuliais ir t.t, susirinkti į tam tikrą paskirtą vietą ir visi kartu, vadovaujant viršaičiui ir seniūnams, važiuoti Vokiečių sienos link, kur jie bus sutikti Vokiečių Reicho pareigūnų ir nuvesti toliau. Pasirašė Gewecke, išaulių Srities Komisaras. Perdavė: Spilmanas. Priėmė: Žv.”
Viršaitis, gavęs šią telefonogramą, pasitaręs su valsčiaus pasipriešinimo sąjūdžio vadais, nutarė jos nevykdyti spėdamas, kad čia bus paslėpta panaši apgaulė, kokia jau buvo padaryta su važiuojančiais į Austriją. Prieš pora savaičių Kretingos apskrities komendantūroje buvo registruojami norintieji važiuoti darbams į Austriją. Daugelis pabėgėlių iš rytų Lietuvos ir nemaža žemaičių užsirašė. Nustatytą dieną prasidėjo pakrovimas į vagonus: į vienus krovė žmones, į kitus — turtą. Traukiniui pasijudinant, vagonai su turtu buvo atkabinti, o žmonės nuvežti ne į Austriją, bet prie Sedos apkasų kasti. Turtas taip ir dingo.
Bet už įsakymo nevykdymą reikėjo laukti stiprios vokiečių reakcijos. Kas ir įvyko.
Atvyksta Srities Komisaro pavaduotojas — Beckman
Rugpiūčio mėnesio 10 dieną priešpiet prie savivaldybės namo sustojo dvi gražios vokiškos automašinos. Iš jų išlipo rudose uniformose su augštomis blizgančiomis kepurėmis šeši naciai — augšti srities komisariato pareigūnai. Jų tarpe — srities komisare pavaduotojas Beckman. Iš veidų ir judesių buvo matyti didelis įsiutimas. Trankydami duris, perėjo per laukiamąjį ir bendrąją raštinę ir visi susigrūdo į viršaičio kabinetą.
— Ar gavai įsakymą evakuacijai? — suriko Beckman.
— Taip, šio mėnesio penktą dieną, — ramiai ir šaltai atsakė viršaitis.
— Tai kodėl įsakymas neįvykdytas? — ir trenkė kumščiu į stalą.
— Aš atstovauju žmones ir elgiuosi pagal jų norą, todėl nematau reikalo jo vykdyti, o be to netikiu jo nuoširdumu.
— Ką, ką tu pasakei ?!!! Ar tu žinai, kad čia fronto ruožas ir už menkiausį pasipriešinimą gali būti sušaudytas, — spardydamas rašomąjį stalą rėkė Beckman.
Viršaitis suprato išsišokęs, bet jau buvo per vėlu, todėl ryžosi spirtis iki galo, ar tas galas bus geras ar blogas.
— Taip, žinau. Todėl aš jūsų įsakymo ir nevykdžiau, čia jau veikiafronto vado įsakymai, bet ne jūsų, o iš fronto vado tokio įsakymo nesu gavęs, — metė paskutines kortas viršaitis.
Naciai pasižiūrėjo viens į kitą.
—- Ne tavo dalykas spręsti, kieno įsakymai čia veikia, — perpykęs iki pabalimo vis rėkė Beckman. Priėjęs prie telefono, paskambino Plungės kariuomenės įgulos vadui. Sugrįžęs nuo telefono, kiek apsiraminęs, bet su visu nacišku išdidumu ir griežtumu pradėjo:
— Gerai, duodu penkias valandas laiko: jei per tą laiką nesušauksi visų valsčiaus gyventojų čia, į miestelio rinką, būsi sušaudytas. Kad nepasišalintum, užstato imu šiuos tavo tarnautojus, —- ir pirštu parodė į sekretorių ir raštininką B. Raštininkas B. nepastebimai išsiėmė iš savo rašomojo stalo stalčiaus dvi kiauši-nines granatas ir įsidėjo į švarko kišenes.
—Jūs žinote, kad mano valsčiaus gyventojai yra visi ūkininkai, o ūkininkams ne taip lengva ir greit....— buvo bepradedąs viršaitis, bet tuo momentu įpuolė uždusęs, sušilęs ir braukdamas nosine prakaitą nuo kaktos, šiauliškis, bet dabar apsigyvenęs Beržore, Andr. . .
— Kur čia gyvena SS-esesininkai ? — kreipėsi Andr. .. tiesiai į viršaitį. Naciai, supratę paskutinį žodį “SS-esesininkai”, klausiamai pasižiūrėjo vienas į kitą.
— Aš turiu skubiai įteikti jiems šį raštą, — pridėjo, traukdamas iš kišenės sulankstytą popierį.
— Kas šis žmogus ir ko jis nori?— paklausė vienas iš nacių.
— Aš klausiu, kur čia gyvena SS-esesininkai ir skubiai turiu įteikti jiems šį raštą, — pakartojo Andr . . . vokiškai.
Tuo pačiu momentu vienas iš nacių pagriebė iš Andr . . . rankų popierį ir pradėjo skaityti. Visi šeši sužiuro į raštą ir pradėjo nesuvaldyda-mi pykčio, ar jausdami baimę, balti. Ten buvo parašyta vokiškai:
“Paskutinis įspėjimas. Jeigu jūs nesiliausite terorizuoti apylinkės gyventojų, mse būsime priversti ginklu jus sudrausti”.
“Vanagai"
(Bus daugiau)
