KODĖL KRITO VYRIAUSIAS BUDELIS BERIJA ?

JONAS DUNĆIA

Kodėl nustumtas nuo savo sosto Laurenti Berija, tas vyriausias MVD (NKVD) policininkas, ir kodėl patupdytas kalėjiman, kur jis per eilę metų kitus tupdydavo? Tai klausimas, kuris vakariečių visuomenėje kelia didelio susidomėjimo, o laisvoje spaudoje randa platų atgarsį.

Prieš Stalino mirtį, o ypač šiam mirus, Berija sparčiai pradėjo pakeisdinėti MVD žinioje esančius komunistų partijos žmones sau patikimais. Aišku, tai buvo Berijos siekimas pasidaryti įtakingiausiu žmogum Sovietų Sąjungoje ir tuo būdu įkopti į Stalino sostą. Malenkovas, tas buvęs tėvelio Stalino numylėtinis ir dabar esąs neva jo įpėdinis, Berijos kėslus bei pasiruošimus jį išstumti iš Kremliaus valdovų aiškiai suprato, todėl, susitaręs su kitais politbiūro nariais ir raudonosios armijos vadovybe, MVD viešpatį patupdė į vienutę.

Sovietų Sąjungoje valdžia dalijasi trys vienokia ar kitokia prasme galingos grupės:    Komunistų partija, Saugumas (MVD) ir Raudonoji armija. Rusijoj yra visai normalu, kad kom. partijos agentai veikia armijoje, MVD agentai — partijoj, o partijos vadams ištikimi asmens dirba saugumo policijoj, šiame atvejuje komunistų centrinės partijos MVD centro įstaigoje agentu buvo saugumietis Sergej Kruglov, kuris, areštavus Beriją, pats į jo vietą atsisėdo.

Įdomu pagvildenti Berijai primetamus kaltinimus.

Vyriausias kom. partijos organas “Pravda” šį kartą nepanaudojo senų kaltinimo metodų, koliojant suimtąjį avantiūristu, trockininku ar panašiai. Priešingai, gana atvirai ir tiesiai Berija yra kaltinamas bloga jo vesta politika, kuri, spėjama, turėjo platų pasisekimą Sovietų Sąjungoje. Toks Pravdos atvirumas verčia spėti, kad Malenkovas su draugais ėmęsi labai greitai veikti, todėl nebuvo laiko sufabrikuoti dirbtinius kaltinimus. Galima pilnai daleisti, kad Berija yra tikrai tuo kaltinamas, kas Pravdoje skelbiama.

Pirmuoju kaltinimu jis puolamas už sulėtinimą labai svarbių ir skubių sprendimų, liečiančių žemės ūkį. Matomai tatai liečia Berijos pasipriešinimą satelitinių kraštų žemės ūkio skubiam sukolektyvinimui, nes dabartinis kom. partijos generalinis sekretorius Nikita Kruščev kaip tikvedė smarkią akciją už to plano greitą įvykdymą.

Toliau kaltinamas už “silpninimą didžiausios tautybėmis socialistinės valstybės, siekiant suaktyvinti buržuazinius tautinius elementus Sąjungos respublikose”. Tatai reiškia, kad Berija rėmė atskirus sovietinių tautų atstovus, ypatingai Gruzijos, iš kurios pats yra kilęs, ir Ukrainos, kur paskutiniu metu buvo pradėta aiškiau ir dažniau akcentuoti atskirų sovietinių tautų kultūrinė ir tautinė svarba bendrame Sovietų Sąjungos gyvenime.    

Po Stalino mirties Sovietų Sąjungos žmonės pajuto staigų gyvenimo palengvėjimą, kuris tebesitęsia ir ligi šiol. Pravda apie tai prisimindama pažymi, kad tatai esąs komunistų partijos nuopelnas, esą ateity reikia tikėtis daugiau lengvatų. Bet toje pačioje Pravdoje puolamas Berija, kad jis nukrypo nuo pagrindinės kom. partijos ir sovietinio gyvenimo linkmės. Tatai reiškia, jog atsiradęs palengvėjimas nėra sovietinio gyvenimo linkmės pakeitimas, o tik tam tikras strateginis ėjimas, kas bolševikinėje Rusijoje atsitinka nebe pirmą kartą.

Apie atsiradusį sovietiškame pasaulyje staigų palengvėjimą galima daryti ir kitokius spėliojimus. Paskutiniu metu Vakarų pasaulis beveik jau visiškai praregėjo ir suprato, kad visuose savo veiksmuose Sovietų Sąjunga vadovaujasi melu, o savo politiką bei diplomatiją grindžia agresyviais apgaudinėjimais. Padaręs iš to reikiamas išvadas, jis pamažu pradėjo jungtis, konsoliduotis bendram pasipriešinimui prieš Sovietų Rusijos akiplėšiškumą. Tad ir nenuostabu, jog paskutiniu laikotarpiu kai kurie įtakingi sovietiniai vadai galėjo pradėti siūlyti mintį ir net padaryti kai kurių žygių suteikti Sovietų Sąjungos respublikoms tam tikrų lengvatų jų lokalinio tvarkymosi prasme. Kitais žodžiais tariant, — gyvenama atominiame amžiuje, taigi, norint saugaus Sovietų Sąjungos rytojaus, reikia pagal laiko dvasią keisti komunistų partijos programą. To žygio pirmasis uždavinys — pašalinti trynimasi tarp sovietinių tautų. Juk karo atveju būtų labai žalinga Sovietų Sąjungai, jei kitos į ją įeinančios tautos jausis nuolat uzurpuojamos rusų tautos, kuri per komunizmą siekia tik rusiško nacionalistinio imperializmo. Toliau, bent tam tikram laikui būtina susilaikyti nuo siekimo pasaulinės revoliucijos, nes Vakarų tautos, apsišarvavusios atominiais ginklais, gali nusverti Lenino pranašystę į priešingą pusę.

Kas iš Sovietų Sąjungos vadų šį programos bei taktikos keitimo reikalą galėjo suprasti, jei ne Berija, vyriausias Sovietų S-gos atominės energijos viršininkas ir visų šią sritį liečiančių paslapčių žinovas? Kaip sovietinio saugumo (MVD) viršininkas jis gerai žinojo, kad per eilę metų ir žiauriausiomis priemonėmis nepasisekė nuslopinti atskirų tautų atkaklų priešinimąsi rusiškajam komunizmui. Galima pilnai daleisti, kad Berija ir buvo tas vyriausias asmuo, kuris bandė pravesti pagrindinį komunistų partijos politikos pakeitimą. Tatai matosi iš Pravdos Berijai priskiriamo tokio kaltinimo: “Jis sudarė planus pagrobti partijos ir šalies vadovavimą į savo rankas, bandydamas pakeisti K. P. pagrindinę liniją, ko pasėkoje Sov. Sąjunga turėjo grįžti į kapitalistinę sistemą”. Jei kas čia pacituota būtų tikra tiesa, tai Berijos kritimas yra didelis nuostolis Vakarams. Kai kurie komentatoriai šį atvejį lygina su nepasisekusiu atentatu prieš Hitlerį 1944 metų vasarą.

Iš viso augščiau dėstyto darosi išvada, kad su Berijos žlugimu buvo sunaikinta ta gera linkme sovietinį vežimą pradėjusi stumti jėga, į kurią Vakarai gal galėjo dėti daugiau vilčių. Dabar į valdžią įkopė Malenkovo vadovaujama klika, kuri ateity griežtai laikysis žinomas K. P. programos ir su ypatingu užsispyrimu ruošis karui su Vakarų pasauliu.

Baigiant tenka pastebėti, jog rugpiūčio pradžioje D. Britanijos spauda apie Berijos nušalinimą paskelbė naują versiją. Esą, Anglijos vyriausybė turinti žinių, kad Beriją pašalinę raudonosios armijos maršalai, kurie savo kontrolėje laiką ir Malenkovą. Iš to daro išvadą, kad Sovietų Rusijos politika turėsianti pasikeisti gerąja linkme, nes maršalai niekada nenorėję karo su Vakarais. Kaip ištikrųjų yra, tikėkimės, greita ateitis parodys.