IŠ 1863 METŲ SUKILIMO

ADV. KOSTAS R. JURGĖLA

KORESPONDENTAS ŽEMAITIJOS SUKILĖLIŲ EILĖSE “Niepodleglose,” Paryžius, 1863 m. rugpiūčio 23 d.

Kun. Antanas Mackevičius

Vargingų ūkininkų sūnus, gimęs Tytuvėnų parapijoje 1828 m., Antanas buvo pratęs pasitikėti tik savimi. Būdamas 12 metų vaikas, jis pėsčias atkeliavo į Vilnių, čia, patarnaudamas vienuoliams mainais už duoną ir guolį, šešerius metus lankė Vilniaus liciejų. Vėliau jis vėl pėsčias nukeliavo į Kijevą, į tolimą Ukranną, ir stojo į universitetą. Po dvejų metų jis pajuto kunigo pašaukimą ir įstojo į Varnių dvasinę seminariją. Baigęs mokslą, jis buvo paskirtas į Krekenavą. Sukilimui prasidedant, jis buvo Paberžės filijalistas Surviliškio parapijoje, šiaurinėje Augštaitijoje.

Giliai religingas, gabus pamokslininkas-kalbėtojas, labdaringas, į-sitikinęs demokratas, didelis baudžiauninkų mylėtojas, — jis buvo pirmutinis ginklą pakėlęs kunigas 1863 m. kovo mėn.

Jo gili meilė žmonėms kūrė pasekėjų minias. Daugiau kaip 500 vyrų, ginkluotų dalgiais ir šautuvais, susyk atsiliepė į jo šauksmą prie ginklo. Apsivilkęs kunigo sutaną, ligi kelių paraitytais galais, kryžiumi vienoje rankoje ir kardu prie šono, jis vadovavo ano meto partizanų daliniams.

Kauno Karo Apygardos sukilėlių įsakymas Nr. 586, datuotas 1863 m. gruodžio 3 d., jį vadino “mūsų antruoju Vytautu”: vos su 200 vyrų saujele Mackevičius atlaikė priešo smūgius ir gabiai švaistėsi tarp 10,000 prieš jį veikusios maskoliškos kariuomenės.

Maskoliai ėmėsi niekšiškų priemonių. Jie pasiuntė savo slaptus agentus į kun. Mackevičiaus stovyklą, kad jį išduotų, bet tai jiems nepavyko. Iš viso — rusams nepavyko, kaip kad prisipažino Bukovskis: “Mano rusiškoji sistema susilaukė visiško fiasko.”

1863 m. gruodžio 17 d. maskoliai nučiupo Mackevičių, kai jis mėgino persikelti per Nemuną ties Kaunu. Rusai be galo nudžiugo, sugavę šį “jauną, nepaprastos energijos kunigą, turintį nepaprastų gabumų partizaniniam karui vadovauti, kuris visą Žemaitiją laikė tam tikroje įtemptoje padėty” (Mosolov).

Jie jį vežiojo po miestą ir kaimus, mėgindami įtikinti valstiečius, kad tolimesnis pasipriešinimas yra beprasmis.

Maskoliai žadėjo dovanoti jam gyvybę, jei jis įvardintų savo pogrindžio vyriausybės narius. Jis atsakė: “Aš atlikau savo darbą — dabar jūs darykite savo.” Kai jį klausinėjo apie jo idealus, jo vienintelis atsakymas buvo: “Viskas, ką aš prižadėjau žmonėms, tai mano krašto laisvė...” Maskoliai atvežė į kamerą net jo tėvą. Tė-vas priekaištavo savo sūnui. Šis liūdnai atsiliepė:    “Tėve, manoKaralystė nėra iš šio pasaulio. Aš niekad nesigailėjau, kad aš gyniau savo žmones.”

Jokūbas Geištaras, konservatyvus didikas, ir kurį laiką Lietuvos diktatorius, taip apibūdino šį “raudonikį” vadą:

“Kunigas Mackevičius, kuris drauge su Dluskiu per anksti atskleidė sukilimo idėjos tribūną ir propagatorius. Dluskis buvo šaltas, savyje užsidaręs žmogus. Karys jo viduje nugalėjo revoliucijonierių. Mackevičius — nervinga būtybė, vizijonierius, aistringas, kupinas tikėjimo. Jis mokėjo įkvėpti liaudį, ir liaudis jam aklai tikėjo. Mackevičius, iš tiesų tikroji gyvybinė įdvasinamoji Žemaitijos sukilimo siela. Kai jo dalinys būdavo sudaužomas ir išblaškomas, jis grįždavo į savo gimtinę, į Liaudą, prie Nevėžio upės. Čia vėl prabildavo į žmones, vėl vesdavo naujus savanorius į kautynes. Kaip Petras Vienuolis iš senosios praeities vedė sufanatizuotas minias, taip Mackevičius vedė savo žemaičius...

“Jeigu 1863 m. Dluskis buvo kario—partizano idealas, taip Mackevičius buvo sukilėlio-revoliucijonieriaus idealas. Aš jo nestatau pavyzdžiu kunigams. Ačiū Dievui, mes turime kitų idealiai gražių asmenybių, derančių kunigui-piliečiui vaizduoti. Betgi Mackevičiaus atminimas jau yra apgaubtas liaudies padavimais. Kaip Narbutas, taip ir Mackevičius, tebėra gyvas liaudies sąmonėje. Dar daugiau: žmonės netiki ligi šiai dienai, kad bet kuris jųdviejų yra miręs... Mackevičius ištesėjo ligi galo... Būtų tuščia jieškoti klaidų jo kariškose operacijose, teisti jį kaip karo vadą: tiek tėra tikra, kad nebuvo galima netgi sapnuoti apie sukilimą Žemaitijoje be kunigų dalyvavimo. Taigi ir Mackevičiaus vardas Žemaitijoje suvaidino žymų vaidmenį per ištisus 1863 metus.”*)

Kunigas Mackevičius buvo pakartas Kaune 1863 m. gruodžio 26 dieną.

Bevardis lenkas, laisvės kovotojas, ano meto fronto karo korespondentas, mums paliko vaizdingą aprašymą, kaip jis įstojo į kun. Mackevičiaus dalinį.

*) Pamiętniki Jakoba Gėzysztora, op. cit. tom II, p. p. 18-20. Kiti biografiniai duomenys paimti iš Li-op. cit. p. p. 444-6; Butkovskio prisipažinimas — psl. 443. Rusiškieji apibūdinimai paimti iš A. N. Mosolovo Vilenskije Očerki 1863-1865 gg.,Sanktspeterburg 1898, p. p. 109-111.

JEI APSILEISI PAREIGOSE— VADAS NUŠAUS...

Sukilimui Lenkijoje labai kenkė nesutarimas pogrindžio vyriausybėje ir visuotinio masių dalyvavimo stoka. Turėdami kelių šimtų mylių sieną su Prūsais ir Austrija, lenkai galėjo įsigyti ginklų, kovai prieš maskolius. Deja, perdaug lenkų atidavinėjo savo brangius ginklus prūsams ir austrams, ir peržengdavo sieną, užuot žuvę kovoje.    

Tūlas bevardis lenkas stengėsi įstoti į tikrai kovojantį dalinį. Jis nugalėjo visus pavojus ir kliūtis ir atvyko į Žemaitiją. Jo aprašymas pirmą kartą buvo paskelbtas Paryžiaus laikraštyje “Niepodleglose” — “Nepriklausomybė”, 1863 m. rugpiūčio 23 d. laidoje:

“...Po daugelio įkyrių pasiteiravimų, tikrinimų ir tardymų, galų gale mane nuvedė pas žmogų, kuris turėjo man palengvinti įstojimą į dalinį. Prisipažinsiu, šis nepasitikėjimas mane šiek tiek pykino. Betgi per kelias savo stebėjimo dienas Kėdainiuose aš mačiau, kas ten dėjosi, kaip maskoliai kankino ir spaudė vargšus žmones.

“Verta pasakoti apie mano susitikimą su šiuo žmogum. (Atrodo, tai buvo apygardos viršininkas. Tačiau aš tikrai nežinau kas jis per vienas).

“Įsivaizduokite mažytę pirkią iš rastų, su dviem mažyčiais langeliais į sodelį, viename apylinkes kaime. Kryžius su Atpirkėjo figūra kybo ant sienos, ant juodo pamušalo. Po juo — medinis suolas, apdengtas drobine marška. Vidury kambario stovi paprastas medinis stalas, su keliomis knygomis ir antruoju kryžiumi. Greta — lajinės žvakės. Dar pora kėdžių.

“Kai aš pabeldžiau į langą ir įėjau, kaip man buvo nurodyta, mano šeimininkas uždarė duris, nurodė kėdę, ir ilgai mane stebėjo savo perveriančiu žvilgsniu. Tai buvo liesas vyras, žemo ūgio, su džiovininko rausvumu skruostuose. Jo judrus veidas vaizdavo iškilmingą jausmą, drąsų ir perveriantį aukštą kaktą, labai raukšlėtą, nepaisant jo išvaizdos, kaipo žmogaus, vargiai senesnio, negu 30 metų.

“Po valandėlės jis prabilo:

“—Kas tu esi, pilieti?

“Pasakiau savo pavardę. Jis nusišypsojo ir pridėjo:

“— Kas man tavo pavardė. Aš klausiu, kas tu esi?

“Aš atsakiau slaptažodžiu, man seniau praneštu, ir atlikau pilną išpažintį iš visų savo pergyvenimų, pradedant Kompinos užpuolimu sausio mėnesį.

“— Praeitis švari. Betgi kodėl čia atėjai? Ar tu supranti, kas čia tamstos laukia ateity? Tu būsi alkanas kasdien. Vaikščiosi dažniau basas, negu apsiavęs. Jei būsi sužeistas — Maskva tave nučiups. Jei apsileisi pareigose — vadas tave nušaus!...

“— Visa tai žinau ir esu pasirengęs bet kam.

“— Ar turi šeimą? Parašyk jiems, kad jie tave apverktų... niekas mūsų eilių neapleidžia atostogoms, nebent tiktai į kapus. Tamsta niekad daugiau jų nebematysi! Pasakyk man, brolau, ar susitaikei su Dievu ir žmonėmis, nes aš nenoriu tavęs suvedžioti — tamsta eini susitikti mirties. Pasakyk man be jokių nereikalingų žodžių, ar esi pasirengęs bet kada mirti dėl savo tėvynės? Apsigalvok, dar yra laiko pasitraukti. Aš palengvinsiu tau grįžti atgal į Užnemunę

“— Mano nutarimas yra neatšaukiamas, pilieti. Kai sausio mėnesį mes išžygiavome iš Varšuvos be ginklų, be tinkamos aprangos, žinojome, kas mūsų laukia, bet nė vienas mūsų nesusvyravo.

“— Pilieti, tamsta susierzinęs. Visai be reikalo. Gal būt, niekas kitas, kaip kad mes, nesiklausė su didesniu pasitenkinimu apie jūsų karžygiškus pasiaukojimus, apie tą kilnią tėvynės meilę, kuri darė ir tebedaro stebuklus. Ir gal niekeno širdys taip giliai neplūdo krauju, kaip kad mūsų, kai mes nugirdome, kaip tie patys žmonės, kurie sakėsi žygiuoją prieš Maskvą su basliais, bėgo su savo karabinais į Galiciją. Baisūs, baisūs keliai, mano mielas broli! Jūsų tautoje yra milžiniško pasiaukojimo ir užsidegimo, bet trūksta ištvermės. Jūs pamirštate, kad Maskvos negalima palaužti per kelis mėnesius, kad ši kova yra milžiniškos grumtynės, kuriose visa mūsų dabartinė karta turės padėti savo galvas, atpirkti mūsų nuodėmes ir laimėti būties teisę būsimoms gentkartėms. Todėl dar sykį tamstos klausiu, — ar esi pasiruošęs eiti į kautynes, būdamas tikras, kad turi žūti ?Ar niekad neužeis silpnumas, kada tu galėtum pasiilgti gražiosios Varšuvos, savo šeimos, kad abejojimai gali apnikti ir sulaužyti tavo pasiryžimą, ir tu galėtum susvyruoti? Apsigalvok, nes šis yra sprendžiamasis momentas.

“Jo veide, kai jis tai sakė, atsispindėjo Viešpaties kankinių ramus nuolankumas. Aš instiktyviai jaučiau, kad tai nebuvo tik paprasti žodžiai, — tai buvo jo tikėjimas, ir tiktai su tokiu tikėjimu tegalima įstoti į Nepriklausomybės Kovotojų Broliją. Prieš mano valią manyje vyko vidaus kova. Mano vaizduotėje perbėgo akimirksnio scenos iš mano kūdikystės, mylimi mano šeimos ir draugų veidai, mūsų namai Pragoje, ir mano senos svajonės apie taikingą, darbščią ateitį. Greta šių vaizdų mano sąžinė man prikaišiojo. Aš mačiau taurius mūsų kankinius, baisius maskolių įvykdytų žudynių prisiminimus...

“Visas kraštas gulėjo kraujuose pasruvęs. Aš girdėjau, man taip atrodė, našlių ir našlaičių vaitojimus, tylius atodūsius, prasiverženčius iš kalėjimų, iš Sibiro, — ir baisus skausmas suspaudė mano širdį. Aš paraudau, pats savęs susigėdęs, kad galėjau abejoti ir galvoti apie save, kai tiek daug mano tautiečių savo krauju pasirašė busimosios laisvės paskelbimą. Aš pašokau nuo kėdės. Ašarom užliejus mano akis, aš pažvelgiu augštyn į nukryžiuotąjį Išganytoją. Tylia, ramia malda atsisveikinu su visa kuo., kas buvo miela mano širdžiai. Atsisukdamas į savo šeimininką, tariau ramiu balsu:

“— Broli, esu pasiruošęs.

“— Aš tamstai tikiu. Prisiek, ir eime.

SUKILĖLIŲ STOVYKLOJE

“ Po priesaikos abudu apleidome pirkią ir per daržus ir šunkelius išėjome į lauką. Buvo rami liepos mėnesio naktis. Prinokstančių javų kvapas kuteno mano pojūčius. Jaučiausi lengvas ir pilnas pasitikėjimo. Valandą ėję per javų laukus ir žemus krūmus, mes išvydome mirksiančią šviesą iš pirkios lango, vidury girios, Mano palydovas tris kartus sušvilpė, pamėgdžiodamas kurį ten paukštį. Panašus garsas pasigirdo nuo pirkios. Po pusvalandžio nugirdome lengvą žingsniavimą. Kaimiškai apsitaisęs senelis, šiaudine skrybėle ant galvos, sustojo prieš mus ir pasveikino:

“— Garbė Viešpaties vardu!

“Po trumpo pasikalbėjimo pusbalsiu tarp mano vadovo ir senelio, mes pasukome pirkios pusėn. Ten radome mums patiestus šiurkščius drobės baltinius, augštus batus, milo švarkus ir kepures. Persirengėme ir vėl iškeliavome. Senelis mus vedė per girios tankumynus, patylomis kažką niūniuodamas.

“Skynėme kelią per tankius krūmus, laikydamiesi senio švarko skvernų. Buvo taip tamsu, kad negalėjau matyti pryšaky ėjusio vyro milinės. Negaliu suprasti, kaip šis senas lietuvis galėjo susivokti kelią šioje girioje, vidury nakties ir be takų.

“Mūsų kelionė užtruko apie dvi valandas, o gal kiek ilgiau. Tiek žinau, kad aušra pradėjo švisti, kai mes išėjome į gana didelę aikštę.

“— Čia sustosime, jie ateis po pusvalandžio, — pasakė senis. Jis paėjėjo kelis žingsnius, priklaupė ir pradėjo melstis.

“Nepraėjus nė pusvalandžiui, tolumoje, anapus aikštės, nugirdome šakų šlamėjimą ir atsargią eiseną. Pasigirdo būdingas paukščio garsas, kuris buvo mūsų slaptaženklis. Senis atsiliepė tokiu pat balsu. Netrukus pamatėme kelis vyrus, išeinančius į aikštę iš už medžių, — regimai, tai buvo pryšakiniai žvalgai. Visi buvo apsirengę ilgomis milinėmis, kurios siekė kelius, ir buvo perjuostos šikšniniais diržais. Visi dėvėjo keturkampes kepures, nešėsi po dvivamzdį šautuvą ir kirvį, įkištą už diržo. Kiekvienas vyras nešėsi po gana didelį lininį maišą ant kupros ir po medžioklinį ragą.

“Senis ir mano palydovas priėjo ir tarėsi su jais, gi aš pasilikau vietoje. Po to jie davė trumpą trimito ženklą, iš rago, ir nužingsniavo skersai aikštės į tolimesnę pusę. Netrukus iš girios išėjo šaulių grandinė — visi vienodai apsiren-gę. Vadovavo karininkas, kurio kepurė buvo sudraskyta augščiau kaktos. Tylėdami kaip kapuose vyrai skleidėsi aikštės šonais. Užpakaly jų atžygiavo gana tankios voros, mažiausiai 300 šaulių ir daugiau 100-to dalgininkų. Niekur nesimatė jokio bagažo ir jokių vežimų. Tiktai kelios dėžės buvo nešamos ant baslių. Kaip vėliau patyriau; tai buvo parakas ir kulkoms užtaisai. Visi jie pasklido mažais būreliais aplink aikštę. Uždegė laužus, ant ugnies pakibo katiliukai, pasiruošta poilsiui, — bet visa tai vyko visiškoje tylumoje, tartum tai būtų kurčių ir nebylių stovykla. Visa tai man padarė milžiniško įspūdžio, nes aš buvau papratęs prie mūsų (lenkiškų) stovyklų triukšmo.

“Galų gale pasirodė kunigas Mackevičius, dalinio vadas, apsitaisęs kunigo sutona, su palenktais ligi kelių skvernais, su kardu prie šono ir pištalietu už diržo. Jis atėjo vidury būrelio jaunų karininkų, kurie dėvėjo kailines kepures, — regimai, tai buvo visas jo štabas. Visi ėjo pėsti. Visoje stovykloje nebuvo nė vieno arklio. Jokių maisto atsargų, be maisto, kurį kiekvienas nešėsi krepšiuose.

“Mano palydovas pasikalbėjo su vadu ir mane supažindino, papasakodamas jam mano visą praeitį. Galop jis pridūrė.

“— Vade, atrodo, kad tai stiprus mozūras.

“Jam bepasakojant, aš galėjau iš arti stebėti kunigo Mackevičiaus veidą. Jo veidas buvo saulės nudegintas, bruožai ryškūs, ilga tamsi barzda, tiršti antakiai. Raukšlėtas veidas buvo pilnas energijos ir jėgos, kuri reikalavo pagarbos.

AR SUGEBĖSI MIRTI?...

“— Ar moki šaudyti ir būti klusnus? — jis trumpai paklausė.

“— Moku.

“— Ar moki melstis?

“— Motina mane išmokė.

“— Ar sugebėsi mirti?

“— Nesu dar mėginęs—

Tada, atsisukęs į vieną savo karininką, jis pridėjo:

“— Pilieti, nuvesk jį į šeštą skyrių (dešimtinę). Ten yra šautuvas, paliktas Manulio, teilsisi jo vėlė amžinoje ramybėje. Lai priima jį prie bendro katilo.

“Karininkas nusilenkė ir nuvedė mane prie mano dešimtinės, kuri jau buvo susėdusi aplink laužą ir patylomis kažką svarstė.

“— Piliečiai, štai jūsų draugas, mozūras iš Pavyslės. Mylėkite jį. Ir štai čia tamstos dešimtinės vadas, — jis pridūrė, atsisukęs į mane ir rodydamas milžiną vyrą, apsirengusį, kaip visi kiti, ilga miline ir ginkluotą pištalietu, užkištu už diržo.

“Jie manęs teiravosi apie Varšuvą, apie Langevičių ir kitus vadus. Pasikalbėjimas vyko lengvai, ir jaučiau, kad man taip gera su jais būti. Mūsų dešimkę sudarė keturi valstiečiai iš Ignatavo, trys miestiečiai iš Panevėžio, pasiturinčio dvarponio sūnus iš Šiaulių apskrities, mokytojas iš Kauno, ir aš.

“Iš jų patyriau, kad visi užpuolimai vykdomi naktį, gi dienos praleidžiamos poilsiui, nebent jei maskoliai sėdi čia pat ant sprando, šią naktį jie nužygiavo daugiau kaip keturias mylias (apie dvidešimt amerikoniškų mylių) ir todėl rengėsi ilsėtis visą dieną šioje aikštėje.

“Saulė patekėjo, pasigirdo skardus rago garsas ir šauksmas: “Malda.”

“Nepaprastai įkvepiantis reginys: stebėti kelis šimtus vyrų, išmėgintų kautynėse, suklaupusius be kepurių, prieš kryžių ir švenčiausios Panelės atvaizdą dalinio vėliavoje, priklaupė kunigas Mackevičius ir užtraukė.

“— Sveika, aušros žvaigždė šviesi...

“Aplink mus buvo milžiniška gimtinė giria—mūsų tvirtovė. Virš mūsų buvo Dievas ir mūsų ateitis.”2)

2) Ištrauka iš “Rok 1863”, op. cit. p. p. 184-190.