ORGANIZACIJA - GINKLUOTŲ PAJĖGŲ ŠARVAS
1953m. 5
“Kol taika nėra žmonijos vilčių ir širdies produktas, tol vienintelis laidas taikai buvo ir bus sugebėjimas gintis”. Tokia įžanga Alvin Brown pradeda savo didoką veikalą “Organizacinis šarvas”, prieš keletą savaičių pasirodžiusį New Yorko knygynų lentynose.
Valstybės neišlieka gyvos todėl, kad jos yra tiesios ir doros, ar duosnios ir turtingos. Kartais joms tiesiog sekasi. Tačiau tik tada valstybė turi tikrų vilčių išsilaikyti, jei ji yra stipri.
Antrojo Pasaulinio Karo istorija yra epas narsių vyrų, kurių heroiškos pastangos buvo blogai organizuotos. Tas ištinka J. A. V. kiekviename kare, į kurį jos įsivelia. Tokį sprendimą išneša minėtos knygos autorius šio milžiniško krašto ginkluotoms pajėgoms, ir užsideda sau sunkią pareigą nurodyti, kaip pagaliau turėtų būti J. A. V. ginklo pajėga paversta tobulu organizmu. Jis atmeta visa, kas buvo sukurta iki dabar, ir pradeda statyti naują namą nuo pat pamatų.
Organizacijos reikšmė
Nuo 1799 metų angliškai kalbančių tautų tarpe organizacija buvo pripažinta būtinybe kiekviename kūrimo darbe ir ypatingai kariniame. Organizacija nurodo kiekvienam nariui jo vaidmenį, kuris turi btūi atliktas užsibrėžtame darbe ir nusako tarpusavio ryšius tarp tų narių, tikslu suderinti jų pastangas, siekiant geriausių davinių užsibrėžtame darbe. Organizacijos mokslas apima principus, kurie valdo vaidmenų paskirstymą ir ryšius. Organizacinis menas savo ruožtu yra būdas pritaikinti tuos principus tam tikram kūrimo darbui.
Tyrinėjimų, kurie toliau seks, betarpinis tikslas — įsigilinti į organizacinę struktūrą, neliečiant narių ir vaidmenų tarpusavio ryšių. Organizacinės struktūros dalys yra darbai ar pareigos ir žmonės, kurie juos turi atlikti. Organizaciniai tikslai gali būti pasiekti paprasta struktūra iš mažiau žmonių, arba sudėtinga, reikalaujančią daugelio žmonių darbo. Tokia sudėtinga struktūra eikvotų gyvybinę organizacijos medžiagą — žmones. Karo metu toks eikvojimas gali pasiekti nepaprastų ribų. Iš kitos pusės, organizacinė struktūra gali būti suplanuota taip menkai, kad vargiai pajėgs atlikti skirtą uždavinį; jei ir atliks, tai perdaug išnaudodama energiją, t.y. ją eikvodama. Karo atveju tas gali būti lygu tragedijai.
Blogos organizacijos kaina
Karas brangiai kaštuoja gyvybėmis ir turtu. Tikrą karo kainą niekad negalima ir apskaičiuoti ; ta kaina — tai ne tik žuvusių sąrašai ir išleisto turto vertė doleriais. Ta kaina susideda ir iš vaisių, kurie niekad nebus gauti, iš gyvybių, kurios jau nebegyvena, iš sunaikintų gyvenimo džiaugsmų, kurių gyvieji nebeatgaus.
Tačiau neteisinga būtų sakyti, kad karas yra išlaidingas, eikvojantis. Neteisinga taip sakyti tuo atveju, jei karas yra reikalingas. Išlaidos reikalingam karui yra toks pat eikvojimas, kaip ir mokant kainą už bet kurią būtenybę. Kai tautos egzistencija reikalauja karo, jo kaina yra reikalingos išlaidos. Tai tautos gyvybės kaina. Tą kainą sudaro dalis mūsų gyvybių ir turto, kad likę galėtų gyventi. Tokia kaina niekados negali būti per augšta.
Bet tą galima pasakyti tik apie būtiną kainą, — kainą, kuri yra neišvengiama laimėjimui pasiekti. Eikvojimas yra galimas karo metu taip, kaip jis yra galimas taikos metu. Kai išlaidos yra didesnės už kainą, tai tos virš išlaidos yra eikvojimas. Tačiau ne karas yra eikvojantis, bet žmonės, kurie veda karą yra toki. Nuostabu, kad karo metu atsiranda labai palankios sąlygos eikvoti, tačiau tas nepateisina eikvojimo. Atvirkščiai, juo pastangos yra daugiau gyvybinės reikšmės, tuo mažiau gali būti pakenčiamas eikvojimas.
Žmonių jėgos eikvojimas sumažina vyrų skaičių panaudotinų kautynėse. Laiko eikvojimas uždelsia žmonių apmokymą ir karo medžiagos paruošimą. Tuo pačiu žmonių jėgos eikvojimas veda į medžiagų ir išteklių naudojimą, kas būtų galima panaudoti betarpiai kautynėms. Visi šitie eikvojimai pakelia karo kainą. Eikvojimas gimdo eikvojimą beveik geometrine progresija.
Visa tai nėra karo išlaidos, tai ne karo kaina. Tai žmonių eikvojimai, tai blogos organizacijos kaina — jos išlaidos. Jos yra nereikalingos, net nepakenčiamos. Tačiau kiekvieno karo metu J. A. V. moka tą kainą. Kiekvieno karo, kuriame J. A. V. dalyvavo, kaina nepaprastai ištvinkdavo, daugiausia dėl blogos organizacijos kaina gali pasidaryti augštesnė ir už J. A. V. turimus išteklius.
Kreipimasis į protą
Valstybėje ir bendruomenėje niekas nėra taip svarbu, kaip išlaikyti esamą būdą gyventi, o tai yra beveik tas pat, kaip išlaikyti savo tapatybę. “Mes patys esame savo gyvenimo būdas; neįmanoma būtų įsivaizdinti amerikiečius gyvenant kitokį gyvenimą. Prarasti mūsų “way of life” būtų lygu prarasti mūsų tapatybę.” Prarasti tapatybę reiškia — būti sunaikintu. Kas gi svarbiau bendruomenei už apsisaugojimą nuo sunaikinimo?
Gyvenimo būdo išsaugojimas pareina nuo sugebėjimo apsiginti. Kai pasaulis išgyvens bent vieną šimtmetį be agresijos, benroje pakantoje ir pripažindamas teisingumą, tada žmonija galės atsargiai pradėti atsisakyti nuo savisaugos priemonių. Tačiau kol tas įvyks, turime tas priemones laikyti tinkamam stovyje parengtas ir tikėtis, kad jų nereikės panaudoti.
“Sugebėjimas apsiginti priklauso mūsų ginkluotų pajėgų veiksmingumo”. “Mūsų ginkluotų pajėgų veiksmingumas karo metu priklauso mūsų ginkluotų pajėgų veiksmingumo taikos metu”. J. A. V. taip jau sekasi, kad kiekvienas karas jas užklumpa nepasirengusias. Karas prasideda ir amerikiečiai turi kautis ir kurti kariuomenę tuo pačiu metu. Paradoksas — kautis ir tuo pačiu metu gaminti kautynių įrankį. Bet tai yra tiesa.
Yra aišku, kad kariuomenė taikos metu negali būti pilnai karui parengties stovyje. Tačiau ginkluotos pajėgos taikos metu turi būti tokio pajėgumo, kad kaudamosios pradinėje karo fazėje užtikrintų pakankamai laiko sutelkti visą valstybės karinę jėgą. Iš to išeina, kad ginkluotų yra forma ginkluotoms pajėgoms karo metu.
“Mūsų ginkluotų pajėgų veiksmingumas taikos ir karo metu priklauso veiksmingos jų organizacijos”. Įtakos jų veiksmingumui turi taip pat ir asmeninė ju sudėtis. Bet žmonės kariuomenėje tai tautos vidurkis: kokia tauta, tokie ir kariai. Įtakos turi ir vadai. Tačiau amerikiečiams jų netrūko praeityje. Labai svarbu ir pajėgų valdymas bei administracija. Tačiau tai yra veiksniai, kuriuos galima bet kada keisti ir tobulinti, daug lengviau, kaip keisti pačią organizaciją.
“Taigi, mes privalome imtis dabar tuojau organizuoti kuo veiksmingiausias ginkluotas pajėgas”. Kadangi niekas nežino, kada reikalas iškils jas panaudoti, ginkluotos pajėgos turi būti veiksmingos ne rytoj, bet šiandien.
Pasistatęs sau tikslą sudaryti veiksmingiausių ginkluotų pajėgų organizacijos planą, autorius daro ekskursiją į istoriją, daugiausia Europos karinę istoriją, ir mėgina Europos karinį patyrimą vertinti, kiek galint, vengdamas Amerikos metodo, įtakos ir tuo būdu padėti karnės organizacijos pamatus Amerikos scenoje.
1953m. 6
JAV KARINIS ORGANIZAVIMAS
Sveikas karinis dėsnis sako, kad prieš veikiant reikia įvertinti padėtį. Juo sekdami, peržvelgsim esamą karinę organizaciją J. A. Valstybėse.
Po kiekvieno karo amerikiečiai papratę atlyžti, atsileisti organizaciniu atžvilgiu. Tik sekantis karas vėl sukelia energiją ir duoda impulsą pradėti valyti namus. Kiekvienas turėjęs ryšio su karine sistema žino, kaip ji pasidaro galingesnė net ir už tuos žmones, kurie ją sudaro, kaip įrankis pasidaro valdovu. Praeito karo metu Amerikos karo mašina veikė braškėdama. Jai buvo daroma begalės priekaištų dėl vėlavimo, neveiklumo, eikvojimo, nepaslankumo, perdidelės asmeninės sudėties. Toks buvo jos bendras įvertinimas. Detalės pasakytų daugiau.
Karinis Perorganizavimas 1942 m.
Atviras pripažinimas, kad būta blogos organizacijos, yra 1942 metų kariuomenės perorganizavimas. Iki 1942 metų organizacinę struktūrą sudarė dalys ir štabas. Generalinis štabas, kuriam teko ir koordinacinis (derinimo) darbas, išaugo iki 400 karininkų, neskaitant žvalgybos tarnybos. Reorganizacija buvo atsisakymas nepaslankaus štabo, įkuriant vadovybes. Dingo oro jėgų korpo viršininkas, atsirado oro pajėgų vadas (vadovaujantis generolas). Panaikinta Vyriausia Vadovybė, atsirado Sausumos Pajėgų Vadas. Vienon vadovybėn — vadovaujančio generolo — buvo sujungti įvairūs tiekimo biurai. Ir Generalinis štabas, atleistas nuo vadovavimo darbo, buvo sumažintas iki 177 karininkų, iš kurių 121 dirbo tiesioginį Generalinio štabo darbą, planuodami operacijas.
Tuo buvo pripažinta, kad Generalinis Štabas nesugebėjo koordinuoti karinių pastangų, kad pagrindinė karinės organizacijos dalis buvo nepajėgi administruoti karą.
Padalinta Vadovybė
Napoleonas mokė, kad kare niekas nėra taip svarbu, kaip viena vadovybė. Tą patvirtina ir Clausevitz: “Karo teatre turėtų būti tik viena vyriausia vadovybė”.
Tačiau nežiūrint tokio aiškaus principo kaip viena vadovybė karo metu, praeitas karas buvo amerikiečių kariautas visiškai to principo nesilaikant. To pasekmė Pearl Harbor tragedija ir visa eilė kitų įvykių iki pat karo galo. Keturių metų karo audroje, šimtuose mūšių laukuose piktoji Pearl Harbor dvasia skraidė virš kovojančių. “Atrodo lyg karinė vadovybė nusprendė suskaldyti ir nugalėti — suskaldyti savo jėgas, o ne priešo”. Į tris dalis padalinta ir derinama vadovybė tarp armijos, laivyno ir oro pajėgų, Ramiojo Vandenyno mūšiuose buvo vadinama “nesuderinti balsai”.
Toks nesiskaitymas su pagrindiniu karinės organizacijos dėsniu buvo ryškus ne tik Pacifike. To pavyzdys buvo Europos karo teatre nepriklausomos oro pajėgos. Iš oficialių pranešimų dar ir dabar negalima susigaudyti ar išsikeliant Afrikon ir Normandijon laivyno daliniai priklausė armijos vadovybės.
Vietoj viešai prisipažinti, kad vadovybės skaldymas egzistuoja, yra kalbama apie “jungtinę vadovybę” (joint command). Jungtinė vadovybė reikštų, kad kiekvienas vadas vadovauja visoms jungtinėms pajėgoms. Tačiau mūsų atveju, faktai rodo, kad kiekvienas vadas vadovavo tik savo pajėgoms.
Kyla klausimas, kas yra ta priežastis, kad vienos vadovybės principas yra taip vengiamas amerikiečių ginkluotose pajėgose. Toki atsakymai kaip: kiekviena ginklo rūšis yra išdidi, jose esama daug egoizmo, tarp armijos ir laivyno esama labai seno antagonizmo ir t.t. yra per aiškūs ir per lengvi. Priežastis turi būti daug giliau, gal net nesurandama. Jos ir neieškosim.
Komitetai.
Istorijoj nėra žinių, kad posėdis ar konferencija atstotų gerą karo vadą. Napoleonas yra pasakęs: “Vadas, kuris mėgina semtis išminties ginčuose ir posėdžiuose, visais laikais pasieks to paties rezultato, būtent: darys blogiausią sprendimą, karo metu nedrąsiausią arba, jei norite, išmintingiausią”. Tačiau praeitas karas buvo vedamas posėdžių’
1941 metais gen. Arnold pasakė: “Jungtinė armijos ir laivyno Taryba turi visus komiteto trūkumus, o klaidingumas vesti karą per komitetą yra įrodytas Anglijoj”. Tas buvo žinoma dar karui neprasidėjus, o vis tik mes kariavome vadovaujami jungtinių štabų viršininkų (joint chiefs of staff). Kadangi kiekvienas iš trijų štabų viršininkų individualiai vadovavo savo ginklo rūšiai, neperduodamas savo autoriteto visam štabui, tai jungtinis štabas buvo niekas kitas kaip padalinta vadovybė. Spręsdami problemą jie tardavosi, nesudarydami vienalyčio kūno. Sprendimas būdavo gaunamas derantis ir susitariant, taigi faktinai būta “vadų pasitarimo” (conference of commanders).
Toks vienalytės vadovybės trūkumas atspindėjo ir visoj karinėj organizacijoj: jungtiniai komitetai
strategijai, karo planams, tiekimui, ginklavimui ir įvairioms administracijos šakoms. Karui pasibaigus spauda skelbė karo departamento sąrašą iš 392 komitetų, pakomitečių, tarybų ir komisijų, kuriose buvo atstovaujama armija ir laivynas. Kitomis žiniomis jų būta daugiau 2000.
Pagal Napoleoną ir Clausewitzą energija yra augščiausia vado būdo savybė. Nežiūrint visų dorybių, komitetas neturi energijos. Sanbūriai svarsto, derasi. Derybų pasekmė, kompromisas. Derybos ir nuolaidos yra lygu delsimui. Tas gal galima administracijoj, bet ne vadovybėje. Komitetų padaryta žala buvusiame kare, reikia manyti, buvo žymi.
Lygiagretiškumas ir eikvojimas.
Eikvojimas, aišku, nepriklauso vien tik pastangų lygiagretiškumo, jis yra bet kurio organizacinio trūkumo kartus vaisius. Tačiau eikvojimas, kilęs iš lygiagretiškumo, patentuotas, išmatuojamas kiekis, todėl natūralu juos abu jungti.
Yra trys pagrindinės lygiagretiškumo sritys: tyrimų, aprūpinimo ir veiksmų arba operacijų sritis. Ir armija ir laivynas atskirai vykdė tyrinėjimus, ypatingai apie oro ir amfibinę techniką. Abi ginklo rūšys pasiekė labai daug nežinodamos viena, ką daro kita. Tas pat įvyko bevystant tolimuosius bombonešius. Sakoma, kad lygiagretiškumas, perstatant B-24 lėktuvą, kainavo 10 milionų, o automatiškai užsitai-sančio gazolino tanko patobulinimui tuo būdu be reikalo išleista net 25 milionai dolerių.
1945 metais prezidentas Trumanas savo pareiškime pažymėjo:
.. Nei Karo Departamentas, nei laivyno Departamentas nesugebėjo pašalinti viso lygiagretiškumo net savo pačių organizacijoj”. Kiek lygiagretiškumas kaštavo, neįmanoma apskaičiuoti. Kalbama apie neleistą paskelbti vieno armijos teikimų direktoriaus raportą dėl lygiagretiškumo išlaidų, viršijančių 1 bilijoną dolerių. Yra žinomi pavyzdžiai, kad lygiagretiškumas medicinos personale ir įrengimuose yra kainavęs 201 mil. dol., didžiausia žinoma suma atskiroje karinėje srityje.
Lygiagretiškumas operacijose yra sunkiai susekamas. Savo metu buvo karčiai juokaujama apie sąjungininkų Tuniso operaciją: “Nė vienam kare nėra buvę tiek maža vadovaujamų ir tiek daug vadovaujančių”. Tas didele dalimi priklausė padalintos vadovybės. Armijos ir laivyno atskiras administravimas reikalavo turėti lygiagrečias vadovybes ir administracijos struktūras. Prie Washingtono, Anacostia vietovėje, armija ir laivynas turėjo gretimus aerodromus su atskirais įrengimais ir atskiru personalu.
Karo pradžioje generalinis štabas (general staff) dirbo lygiagretų darbą vyriausiai vadovybei (general headquarters) ir atvirkščiai. Įvairiuose karo teatruose gen. štabas tęsė lygiagretų darbą teatrų štabams. Dar nėra surasta būdų išvengti funkcijų lygiagretiškumo tarp gen. štabo ir armijos štabo. Vienas Britų karinis žinovas (Fuller) sako, kad generalinis štabas turi palinkimo virsti popieriniu aštunkoju, kurio čiulptuvai sugeba įlįsti į visus karinio darbo kampus. Savo viduje jis išauga į struktūrą, kuri pradeda dirbti lygiagretų darbą jau veikiančiai organizacijai. Kaip jau buvo minėta, 1942 metų perorganizavimas sumažino gen. štabo 400 narių pusiau. Tačiau 1944 metais lapkričio mėn. gen. štabas jau turėjo vėl 500 karininkų, kurių didesnė dalis dirbo lygiagretų darbą, atliekamą įvairių kitų įstaigų.
Varžybos
Varžybos — konkurencija yra geras dalykas gyvenime, prekyboje, sporte. Tačiau ten, kur visi veiksniai dirba vienam tikslui, yra pageidautinas pastangų vieningumas.
Viso praeito karo metu niekad nebuvo aišku, ar armija ir laivynas nepaliks vienas kito kautynėse su priešu. Tą pat, tik mažesniame laipsnyje, galima būtų pasakyti ir apie oro pajėgas, šitų skirtingų tarnybų taisyklė buvo varžybos, bet ne bendradarbiavimas.
Skirtingos ginklų rūšys pešėsi dėl žmonių, dėl išteklių, dėl transporto; jos vogė viena kitos tiekmenis ir ypač pešėsi dėl “atitinkamos vietos saulėje”.
Tarp jų vyko varžybos ir tyrimų srityje.
Dėl šito visko daugiausia tektų kaltinti blogą organizaciją. Pats vyriausias organizacijos uždavinys yra apriboti žmogaus silpnybes. Neleisdama dvigubos atsakomybės, sukurdama vienalytę vadovybę, organizacija pašalina priešastis ir progas tokiems konfliktams. Antra vertus, bloga organizacija yra tik žmogiškų klaidų iškvietimas.
Kontrolės apimtis
Kalbant apie kontrolės apimtį turima galvoje skaičių pavaldiinų, kuriuos vadas gali veiksmingai prižiūrėti. Pagal Wavell ir Hamilton jų neturėtų būti daugiau kaip šeši. Clausewitz yra dosnesnis, jis sutinka su aštuoniais ir kai kuriomis aplinkybėmis su dešimčia. Amerikiečių tiekimo tarnybos vadovėlis sako: “Atskirų asmenų ar vienetų, tiesioginiai priklausančių viršininkui, skaičius negali būti didesins už kiekį galimą darniai ir veiksmingai derinti ir vadovauti. (Pastaba: Patyrimas rodo, kad vienam viršininkui turi priklausyti ne daugiau kaip septyni asmenys. Ten, kur vadas turi štabo viršininką, vykdytoją ar padėjėją derinimo ir vykdymo uždaviniams, leidžiama turėti 10 ar 12 priklausančių asmenų”.
Karui prasidėjus, armijos štabo viršininkas turėjo savo priklausomybėje 57 vadus. 1942 metų perorganizavimas sumažino tą skaičių iki 21. Bet vėliau jis vėl pakilo iki maždaug 30. Tiekimų viršininkas turėjo taip pat apie 30 jam tiesiog prilkausančių asmenų. 1944 metais oro pajėgų vadas turėjo tiesioginiai prižiūrėti 46 asmenis, sausumos pajėgų vadas — 27, išskyrus “armijas ir kitus vienetus ar pajėgas”.
Joks karinis žinovas nesutinka, kad vadas galėtų veiksmingai vadovauti daugiau kaip 12 pavaldinių. Iš viso šito seka vienintelė galima išvada, kad Amerikos karinės organizacijos pagrindinės šakos, dėl blogos organizacijos, buvo neveiksmingai vadovaujamos.
Pasekmės.
Didžiausia garbė įgijama pasiaukojant. Kas gali būti garbingiau žmogaus gyvenime, kaip mirti narsiai bekovojant už savo kraštą. Bet ta mirties auka turi būti reikalinga, kad tai nebūtų beprasmis žmogaus žuvimas dėl savitarpio nesutarimų ar blogos organizacijos.
Yra įprasta sakyti: “Mes laimėjom karą, taigi mūsų organizacija, vadovybė, administracija yra pati geriausia”. Tas faktas, kad mes laimėjom karą, įrodo tik vieną — mes laimėjom karą ir daugiau nieko. Bet tuo dar neįrodoma, kad karas buvo laimėtas tada, kada jis turėjo būti laimėtas, ar tuo, kuo jis turėjo būti laimėtas. Faktas, kad kas nors buvo padaryta, dar nereiškia, kad buvo padaryta teisingai ir gerai.
“Padalintas vadovavimas, lygiagretūs štabai, komitetų kontrolė, prarijo kiekius žmonių, kuriuos būtų buvę galima panaudoti geriau. Padalintas vadovavimas, komitetų derybos, varžybos ir vien tik tam sunaudotas skaičius žmonių reiškė laiko eikvojimą, žmonių jėgos eikvojimas sumažino jėgą, kurią būtų galima nukreipti į priešą. Delsimas didina uždavinio apimtį. Padidėjęs uždavinys reikalauja medžiagos. Padidėjęs medžiagos pareikalavimas didina žmonių jėgos kiekį reikalingą gamybai, mažina žmonių jėgos kiekį naudojamą veiksmams su priešu ir didina delsimą, šitos priežastys, turi būti aišku, vystosi į neužbaigiamą ir augančią pasekmių grandį. Galų gale, daugiau gyvybių ir turto turi būti išleista laimėjimui iškovoti”.
Mes laimėjom karą — nežiūrint blogos organizacijos. Žmonių pastangos buvo stipresnės už blogos organizacijos pančius. Bet kokia kaina sumokėta už laimėjimą! Kiek kraujo, turto ir laiko išeikvota! Z. R.
1953m. 9
KARINĖS ORGANIZACIJOS IŠSIVYSTYMAS
Ginkluotas pajėgas organizuojant nebūtina remtis esama organizacija, bet reikia žinoti du pagrindinius dalykus: organizacijos principus ir ginkluotų pajėgų organizacijos ypatingus administracinius reikalavimus.
Esančios institucijos pasižymi didele inercija, žmonės nemėgsta keistis, įprotis būna stipreni už protavimą. Todėl taip daug papročių išlieka gyvi, ar jų buvimas nepateisinamas protu. Karinėje strityje šitas palinkimas yra ypatingai stiprus. Gal dėl to kariniame mene esama tiek daug formalaus, beveik ritualinio pobūdžio. Faktas, kad kariai, bendrai paėmus, nemėgsta naujenybių ir ištikimai laikosi buvusių papročių. Tą įrodo kad ir ilgas kavalerijos amžius ir užsispyręs laikymasis archaiškų titulų.
Yra nelengva sekti karinės organizacijos istorinį vystymąsi. Kariniai rašytojai pirmiausia domisi strategija ir taktika kaip karinės istorijos branduoliu. Todėl tiek maža išliko dokumentų, liečiančių karinę organizaciją iš esmės. Per keturis šimtus metų, nuo Cezario paskutinio mūšio iki 4 amžiaus vidurio, beveik nėra tokių dokumentų išlikę. Be to, senųjų dokumentų perrašinėtojai ir vertėjai nebuvo tikslūs, naudodami karinius terminus ir sukurdami naujus.
Kariuomenės senovėje
“Pradžioje, aišku, buvo tik kovotojai. Laikas siekia toliau kaip istorija ir tradicijos, tačiau reikėtų manyti, seniausi kariniai daliniai, kaip ir dabar mažiausiai civilizuotų tautų, kovodavo ir apsirūpindavo reikmenimis be jokios pagalbos. Anksčiau, nei istoriniai dokumentai tą pažymi, kariuomenių funkcijos pradėta skaidyti. Senų senovėje tas galėjo įvykti, kovotojui skiriant kokią nors specialią pareigą, pav. — surasti vietą stovyklai. Sąmoningai ar nesąmoningai, tačiau žmogus visada praktikavo specializaciją. Tuo būdu jis pakilo iki dabartinės padėties. Tačiau galima priimti, jog pirmieji vadai netruko pastebėti, kad yra naudinga kai kuriuos vyrus atleisti nuo kautynių pareigų, kad jie galėtų geriau atlikti kitas pareigas. Žinoma, kad senovės egiptiečiai turėjo žvalgybos pajėgas. Jų kariuomenė taip pat turėjo raštininkų, į kurių pareigas įėjo tiekimas ir transportas. Herodotas sako, kad Cyaxares Medietis buvo pirmasis, kuris padalino aziatų kariuomenę į ietininkų, lankininkų ir raitininkų kuopas. Istorikai sako randą žinių apie tiekimo, transporto, inžinerijos ir ryšių išsivystymą Persijos ir Aleksandro kariuomenėse ir, be abejo, jie yra teisingi. Sakoma, kad Persijoj provincijos civilinis gubernatorius buvo atsakingas už provincijos karinių dalių aprūpinimą ir atlyginimą. Kai persų kariuomenė judėdavo, sakoma, ji turėjusi pareigūną, kurio uždavinys buvo parūpinti rinkas, kuriose kareivis galėdavo pirktis sau reikmenis.
Nors istoriniai dokumentai yra šykštūs, tačiau būtų protinga priimti, kad karines nekautynių funkcijas pasirūpino suorganizuoti metodiškasis romėnas. Kvestoriaus įstaiga turėjo daug įvairių pareigų, tačiau būta karo kvetorių, kurie veikė kaip armijų vado padėjėjai ir kurių pagrindinės pareigos buvo arba finansinės arba surištos su tiekimu. Esama įrodymų, kad vėlesnių Bizantijos imperatorių kariuomenės turėjo gerai įrengtas tiekimo, medicinos ir atlyginimo tarnybas”.
Žvilgsnis į vadovybę rodo, kad senovėje, be nežymių išimčių, kariuomenės vadovybė, kaip privilegija ar kaip pareiga, priklausė valstybės galvai. “Ar jis buvo faraonas ar karalius, strategas ar konsulas, valstybės galva taikos metu būdavo kariuomenės vadas karo metu”. Ar jis vadovaudavo kariuomenei pats ar patarėjų padedamas, jis būdavo atsakingas. Laimėjimas ar pralaimėjimas — būdavo jo ir istorija žymi mūšius jo vardu.
Šalutinės reikšmės žygiai būdavo pavedami atlikti valstybės galvos patikimajam. Pav. Hanibalo žygis Italijoj ar prokonsulų veiksmai išsiplėtusioj Romos imperijoj. Tačiau tuo valstybės galvos vyresniškumas nebūdavo ginčijamas. Kai Varus germanų miškuose pražudė savo kariuomenę, Augustas gailėjosi legijonų”.
Modernios organizacijos šaltiniai
Nėra tilto, jungiančio moderniąją organizaciją su senove.
Modernios kariuomenės atsiradimą žymi parako ir šveicarų bei vokiečių samdinių naudojimas. Landsknechtai buvo sukūrę modernaus pulko organizacijos prototipą su specialiom ne kautynių tarnybom Jų pulke buvo provostas, kuris, tarp kitko, tvaike tiekimą, pulko krautuvę ir transportą. Prancūzų Menriko IV kariuomenė yra pirmoji palikusi dokumentų apie įvairias specialias kariuomenės įstaigas. Jo kariuomenę aptarnavo: “proviantų” generalinis viršininkas, general des vivres, generalinis pašaro viršininkas, generalinis vežimų viršininkas, maršalas provostas, stovyklos maršalas, maršalas teisėjas ir generalinis žvalgybos viršininkas. Kiek anksčiau prancūzų kariuomenė pirmoji suorganizavo savo artileriją į atskirą departamentą su artilerijos viršininku priekyje. Gustavo Adolfo kariuomenė, vėliau buvusi pavyzdžiu kitoms kariuomenėms, turėjo savo “Auditeur” ir “Kassierer”. Jo pavyzdžiu sekė Brandenburgo, vėliau Prūsijos kariuomenė, kurioje buvo tokie pareigūnai: generalinis komisaras, generalinis wachtmeisteris, generaliniai adjutantai, auditeur, generalinis kvartiermeisteris, tiekimų viršininkas, išmokėjimų viršininkas, gydytojas, vaistininkas ir maršalas provostas. Ne visi šie titulai tada reiškė tas pareigas, kurios vadinamos tai pat ar panašiais vardais šių dienų kariuomenėse. Komisaras tada galėjo reikšti įgaliotinį arba vado pavaduotoją.
Anglų pilietinio karo kariuomenės, sekdamos Brandenburgo pavyzdžiu, turėjo komisarus mokymui, maistui, pašarui, vežimų ir žvalgų viršininkus. Tuo pat laiku prancūzai pirmą kartą panaudoja titulą “Marechal gėnėral des logis” — paskutinis Žodis reiškė patalpas. Iš jo kilo amerikiečių kariuomenėje dabar vartojamas terminas “logistics” — reiškiantis karinio transporto, postovio ir tiekimo meną.
Fosteris sako, kad daugumas karinių terminų, kaip infanterija, kavalerija, eskadronas, batalionas ir kt, kilo Italijoj, kur juos perėmė prancūzai, įsiveržę į Italiją 15 amž. Tuo laiku išsivystė ir modernioji vadovybės hierarchija. “Niekas tiek heiš-ryškina šio vystymosi, kaip seržanto titulas (sergeant). 13 amž. “sergeant” (išvestinis iš “serviens” — tarnauti) reiškė pėstininką kareivį. Feodaliniuose daliniuose, kur prityrę kareiviai buvo reikalingi mokyti naujokus, jis jau reiškė Vyresnį laipsnį. Vėliau,
samdinių kuopose, seržantas užėmė svarbią vietą. Analogiškai pulkas pasisavino “sergeant major” vietą ir laipsnį kaip trečią iš eilės karininką, po pulkininko ir pulkininko leitenanto. Toliau, sekdama analogiją, armija pasisavino “sergeant major general” vietą ir laipsnį. Šitų karininkų pagrindinė atsakomybė atatinkamoje jų vietose, atrodo, buvo mokyti ir administruoti, greičiausiai, veikiant vado generaliniais padėjėjais. Jų titulai pasikalbėjimuose buvo trumpinami, kaip įprasta, išmetant žodį “sergeant” ir, pagaliau, apie vidurį amž. pripažinti kaip “major” ir “major general”. Tokiu būdu būdvardžiai virto titulais ir taip modernusis generolas majoras kilo iš viduramžių pėstininko”.
Tik daug vėliau gen. majoras pasidarė divizijos vado titulas.
Quartermaster general įstaiga reikalauja ypatingo dėmesio dėl vėliau išsiplėtusių jos pareigų, ypač Prūsijos kariuomenėje. Anglų kalbos žodis “quartermaster”, pagal Oxford Dictionary, kilęs kontinente iš žodžio “quarter” — reiškiančio stovėjimo ar gyvenamą vietą. Pirmą kartą anglai panaudojo “quarter” šia prasme 1591 metais, o “quartermaster” —- 1600 metais. Pirmiausia, quartermasterio pareiga, be abejo, buvo tik parinkti ir paskirstyti armijoms stovyklas mūšio lauke ir žygyje. Pirmasis Gen. Quartermeisteris Brandenburge pasirodė 1655 metais, pats žodis, atrodo, bus kilęs iš prancūzų kalbos”.
Fridriko Didžiojo laikais Quartermeisterio pareigoms priklaurė stovyklų planavimas ir statymas, gynimo įrengimų ir tiltų konstrukcija ir žvalgyba. Anglijoj jam dar teko tiekimo ir transporto tarnybos.
Pastovios organizacijos pradžia
Iš viso, kas augščiau yra pasakyta, matosi, kad potvarkių ne kautynių funkcijoms būta laikinų. Kiekvieną kartą, kilus karui, organizacija būdavo kuriama iš naujo ir karui pasibaigus ji vėl sugriūdavo.
Richelieu buvo pirmasis, kuris stabilizavo karinę organizaciją. Jis atliko du dalykus: sukūrė karo ministeriją, turbūt, pirmą pasaulyje, tuo apjungdamas pareigas, išdalintas tarn pareigūnų, ir sustiprino intendantūros karines funkcijas. Tuo jis sudarė karinę administraciją karo ir taikos metui. Richelieu darbą išplėtė Louvois, kitas civilinis asmuo, kuris padarė Prancūzijos kariuomenę tuo puikiu įrankiu, kokiu ji buvo Liudviko XIV laikais. Greičiausiai tai būta pirmą kartą, kai civilinė administracija nukalė karo ginklą ir jį perdavė į karo vadų rankas. Louvois sukūrė tiekimo sandėlių sistemą, reformavo artileriją ir inžineriją. Iš jo laikų kilo modernusis inspekcijų metodas.
Kitas, pasireiškęs visose karinėse srityse, prancūzų genijus buvo Carnot. Sakoma, kad jo laikais prancūzų kareivis buvo maitinamas, rengiamas ir ginkluojamas geriau, negu bet, kur prieš tai. Napoleonas, paveldėjęs puikią Carnot tiekimo sistemą, nedaug ką turėjo joje pagerinti.
Kadangi Napoleonas pats kurdavo karo planus ir operacijas, todėl jų vykdymui jis suorganizavo vyriausią vadovietę iš raštinės štabo, kautynių štabo ir ryšių štabo. Jis skyrė “maison”, kurį sudarė grupė jo betarpių padėjėjų žvalgybai, topografijai ir įsakymų parengimui ir imperatoriškos vadovietės štabo, kuris paruošdavo įsakymus ne taktiškiems judesiams, vykdė žemėlapių tiekimą daliniams, prižiūrėjo artileriją, inžinerijos veiklą ir karo policiją.
Wellingtone vyriausią vadovietę sudarė generalinis adjutantas, atsakingas už raportus, korespondenciją, drausmę ir įsakymus, generalinis quartermasteris, atsakingas už transportą, aprūpinimą ir patalpinimą, medicinos, maitinimo, išmokėjimų, sandėlių departamentai, komisariatas, viršininkai atskirų korpų: artilerijos, inžinerijos, kavalerijos, maršalas provostas ir vadai.
Prūsijai teliko tik sukristalizuoti būdingus modernios karinės organizacijos elementus. 1803 metais Massenbach, tuo metu būdamas gen. ltn. quartermeisteris, davė pradžią generaliniam štabui. Jį sekė Scharnhorstas, kuris po Jenos atgaivino Prūsų armiją, sukonsolidavo genera’inį štabą ir sukūrė karo ministeriją, tuo duodamas Prūsijai ir iš viso karinei organizacijai modernią formą. “Kaip Prancūzija ir Napoleonas yra modernios strategijos ir taktikos tėvai, taip Prūsija ir Scharnhorstas yra modernios karinės organizacijos tėvai”.
Jūrinių pajėgų organizacijos duomenų esama mažiau ir tie patys daug nepridėtų prie sausumos pajėgų naudojamų metodų. Sakoma, kad jau romėnai, skirdami jūrinius įgaliotinius, davė pradžią “admiralitetui” maždaug 4 amž. prie Kristų. Uždokumentuotas jūrinės organizacijos aktas yra Henriko VIII įsteigta pirmoji centrinė karo laivyno įstaiga Anglijoj, sudaryta iš admiraliteto ir laivyno tarybos. 1832 m. dvilypė kontrolės sistema buvo suvienyta, sudarant admiraliteto tarybą iš karo laivyno prižiūrėtojo, generalinio sandėlininko, maitinimo kontrolieriaus, generalinio medicinos direktoriaus ir generalinio buhalterio. Tačiau kaip pirmoji sistema buvo neveiksminga tiekimo atžvilgiu, taip antroji, suvienyta, buvo neveiksminga, vadovavimo atžvilgiu. Reikėjo dviejų karų, kad tuo įsitikinti ir tik Pirmojo Pasaulinio Karo metu pirmasis jūrų lordas tampa karo laivyno štabo viršininku. Tuo admiraliteto štabo veiksmai buvo atskirti nuo tiekimo.
1953m. 10
ORGANIZACIJA TAMPA ŠTABU
Istorinis tyrinėjimas parodė, kad karinė organizacija buvo tik organizacija, t.y. kai vadas rasdavo reikalinga atlikti kai kurias funkcijas, jis įsteigdavo įstaigą ir skirdavo tam atitinkamą žmogų. Kitais žodžiais, jis padalindavo savo atsakomybę, pavesdamas ar perduodamas jos dalį kitiems. Vienu atveju, vadas perduodavo atsakomybę tiekimo, transporto, postovio atžvilgiu ir pasilikdavo sau tik mūšio administravimą. Kitu atveju—jis perduodavo ir mūšio tvarkymą kitiems, pasilikdamas sau tik priežiūros poziciją. Ir vienu ir kitu atveju jis mažindavo savo pareigų kiekį ir pasiimdavo priežiūros atsakomybę kitų, atliekančių pareigas, kurios esmėje priklausytų jam atlikti.
Šios rūšies organizacinė forma galima būtų vadinti vyriausia vadovybe — “headquarters”. Taip prancūzų armijoje pradžioj buvo suprantamas “etat major”. Bet 19 amž. pradžioj karinė organizacija staiga pasikeitė, nustojo būti tik organizacija ar vyriausia vadovybė. Ji tapo štabu.
Štabo kilmė.
Tik 1700 metais Oxford Dictionary pirmą kartą pamini štabą — staff karine prasme: “Pulką ir viską, kas prie jo priklauso, vokiečiai vadina Pulkininko štabu (den Regiment oder Colonelstab), nes juo valdomi kareiviai”.
“Net ir šiandien tas žodis vartojamas nepastoviai. Toli gražu jis nėra tas, kas modernia prasme reiškia karininkus specialioms pareigoms. Tikrumoj jis liečia ne vien tik karininkus, bet visą vadovybę ir vadovaujamuosius. Jis savo reikšmę gavo iš žodžio staff reiškiančio lazdą, baton — vado autoriteto ženklą”. Taip simbolis virto pakaitu daiktui, kurį jis simbolizavo. Tą patvirtina ir žodis regiment, kuris vartojamas pakaitom su colonel-stab ir reiškia “valdžią ar valdymą asmens, žmonių ar krašto”. Vėliau atsiradęs žodis “generalstab” nukrypo nuo tos reikšmės, kurią analogiškai buvo gavęs iš colonelstab ir buvo naudojamas reikšti ne visą vadovybę, bet tik jos centrą — patį autoritetą, kitaip sakant, reiškė tą pat, kaip headquarters — vyr. vadovybė. Tokia prasme Schellen-dorffas jį naudojo 1700 metais, vadindamas Brandenburgo armijos vyr. vadovietės karininkus “gene-ralstab”. Prūsijoj ir J. A. Valstybėse šitas terminas buvo pritaikintas reikšti vyriausios vadovietės personalą bendrai paėmus.
1763 metais žodis staff nusikratė priedo “general” ir pirmą kartą panaudojamas Anglijoj karine prasme vienas, atskirai. Vėliau atsiranda “medical staff”, “brigade staff”, “regimental staff” ir kiti. Taigi, vadinti štabu nekautynių elementus karinėje organizacijoje prieš 18 amž. būtų klaidinga, štabas, kaip pavadinimas ir kaip sąvoka, atsirado vėliau, maždaug 1780 metais.
Kautynių priemonės.
19 amž. pradžioje “štabas” prarado savo reikšmę kaip vyr. vadovietė. Jis jau neapėmė vado ir jam priklausančių žemesnių vadų. Taip, apimdamas likusią vadovietės dalį, “štabas” pradėjo reikšti nekautynių elementus ir priemones. Ši “štabo” reikšmė yra plačiausia, tačiau nevisuomet ji yra aiški ir aprėžta.
“Pats pagrindinis štabo aspektas, modernia prasme, greičiausiai yra jo vienalytis izoliuotas pobūdis, šita prasme štabas pasidarė paveldėtojas ir organizacijos uzurpatorius. ...Galima daryti išvadą, kad organizacija vystėsi visai natūraliai, kol įsiterpė štabo sąvoka ją iškreipdama. Kai sakoma, kad ji vystėsi natūraliai, žinoma, tuo dar nesakoma, kad ji vystėsi tobulai. Evoliucijos produktai nesužydi tuoj pat tobulumu. Tačiau, atrodo, kad organizacija krypo į funkcijos specializaciją ir tą atsakomybės perleidimą, kuris būtų patiesęs pamatus vėlesniems organizatoriams ją užbaigti ir pagerinti.
...Bet viskas pasikeitė su tuo besikaitaliojančiu terminu “štabas”: visų nekautyniškų pareigų bendras vardiklis paskirstė visas funkcijas į dvi dirbtines klases.”
Toks paskirstymas paverčia nekautynių pareigas į pagalbines pareigas, kautynių pareigoms palikdamas pagrindinį vaidmenį. Bet tai yra tik dalinai teisinga. Tik yra aišku, kad nė viena nė kita pareigų klasė negalėtų egzistuoti viena be kitos, taigi nėra viena kitai tik pagalbinės. Skirtumas taip kautynių ir nekautynių funkcijų yra dirbtinai padidintas. Tuo, aišku, organizacijos reikalingumas tapo sumaišytas su įsivaizduojamuoju štabo reikalingumu. Organizacija tapo štabu su visomis pasekmėmis, kurios išdėstytos žemiau.
Simbolio dominavimas.
Karinė profesija, kaip ir kitos, yra kartu ir mokslas ir menas. Mokslas išveda principus, o menas juos naudoja. Didieji karo vadai buvo ir mokslininkai ir menininkai. Tačiau galima būti vienu, nebūnant kitu. Napoleonas, kaip karo vadas, buvo ir mokslininkas ir menininkas, tuo tarpu Fridrichas Didysis principams nieko naujo nedavė, jis buvo didelis tik naudodamas tą, kas jam buvo duota, jis buvo menininkas.
Ne visi gimsta dideliais karo vadais. Kai trūksta originalumo dovanos, imamasi kitos priemonės — imitacijos, pamėgdžiojimo. Taigi genijų žygiai ir darbai yra studijuojami su viltimi prilygti jiems. Tokiu būdu Gustavo Adolfo pasisekimai buvo garantija jo sukurtos sistemos pamėgdžiojimui. Fridricho laimėjimai, nors su juo užsibaigė linijinės taktikos naudojimas, padarė jį kariniu pavyzdžiu. “Prūsų rikiuotė, uniforma ir plaukų pudravimas buvo vergiškai kopijuojami kiekvienos valstybės.”
“Todėl nenuostabu, kad kariai linkę savo galvoseną remti simboliais, bet ne esme. Tai ne vien tik karių klaida. Visų profesijų žmonės, jei jie moksliškai neparengti, visada taip elgiasi. Esmė yra giliau ir tik sunkiai pasiekiama. Forma yra išorinis ir matomas ženklas. Pastarasis yra lengvai suprantamas, o pirmasis sunkiai. Jis tampa pasisekimo simboliu. Jei jis yra tikrasis simbolis, t.y. jei forma yra pasisekimo priežastis, turime laimingą pasirinkimą. Jei jis yra tuščias simbolis, t.y. jei forma yra tik pripuolama ir nėra pasisekimo priežastis, jis yra bevertė imitacija. Bet pažinimas yra per sunkus ir ilgai trunkantis, kad būtų galima išvengti daugelio tuščių simbolių garbinimo, šituo būdu štabas pavirto karinio gėrio simboliu”. Ne geras vadas buvo imituojamas ir jam plojama, kad jis pasirinko gerą štabą, bet priešingai: plikas faktas, kad būta štabo, buvo imamas kaip laimėjimo simbolis.
Joks darbas negalimas be organizacijos. Ir tik gera organizacija įgalina atlikti darbą veiksmingiau, bet ne faktas, kad organizacijos būta. Kadangi Prancūzų—Prūsų kare dėl organizacijos, ar asmeninės sudėties, ar dėl kito ko prancūzai pasirodė menkai, istorikai padarė išvadą, kad prancūzai neturėjo štabo. “Organizacija nėra formulė. Jos principai duoda nurodymus, bet principų panaudojimas ypatingiems atvejams, bet kuriame darbe, uždeda reikalavimus protui. Tas gali reikalauti pastangų, štabas, tuo tarpu, yra gryna formulė. Ji tik reikalauja sėkmingo vado naudotų formų pamėgdžiojimo. Ji atmeta tyrinėjimus apie tikslųnaudojimo būdą. Ji ignoruoja aplinkybių skirtingumą. Ji neskiria vado asmeniškom pastangom pasiektų vaisių nuo vaisių, pasiektų pagalba organizacinės formos. Ji viliasi pagauti vado dvasią kūne, kuriuo naudodamasis ji veikė”.
Štabo stagnacija.
Specializacija yra svarbiausias organizacijos procesas. Besivystanti specializacija tapo supančiota štabo vardo, kuris buvo duotas visai organizacijai, išskyrusi kautynių elementus. “Bloga, kad ne viena moderni kariuomenė nėra sveikai organizuota. Madoje esantis štabas to neleidžia. Pavyzddys modernios kariuomenės, kurioje nebūtų daromas priverstinis skirtumas taro linijos (kautynių elementų) ir štabo, būtų daugiau įtikinantis, kaip bet koks grynai protinis įrodinėjimas.
...Pakankamai yra aišku, kad štabo apimti administraciniai elementai yra įvairesni už kautynių liniją, šitas didelis įvairumas reikalauja proporcingai didesnio organizacinio dėmesio. Iš kitos pusės, sąvoka, kad linija ir štabas yra karinės organizacijos dvi didelės dalys, prašosi ne daugiau kaip lygaus laipsnio dėmesio. Nereikėtų sakyti, kad tai yra priežastis daugiau domėtis linija, nes dėmesio nė vienai sąvokai nebus per daug, tik tai iššaukia ir tampa priežastimi per mažo dėmesio tiems įvairiems administraciniams elementams, kurie sulipdinti vienon krūvon štabo vardu.”
Pavadinti vienu vardu (štabo) tą didelį administracinių siekių konglomeratą yra tas pat, kaip sumažinti diferenciaciją. Štabo funkcijos, duodant joms bendrą pavadinimą administracinės, yra suvienodinamos. Jos reiškia visus veiksmus, išskyrus kautynes. Tuo būdu visus štabo veiksmus sugrūdus į vieną klasifikaciją neišvengiamai peršasi nuomonė, kad štabas tik aptarnauja kautynes ir tik kautynės yra karinės profesijos esmė, viskas kitas tik joms tarnauja. Tačiau karinis pasisekimas priklauso nuo visų karinių funkcijų suderinimo ir kautynės nieko nelaimėtų, jei visos kitos funkcijos būtų nedavertintos. Darbas ar užsimojimas yra grupė kartu veikiančių funkcijų, kad pasiektų bendrą tikslą.
Kai kautynės yra laikomos karinės profesijos branduoliu, visi kiti veiksmai yra menkiau vertinami, lyg jie būtų mažiau “kariški”. Iš to seka organizacinio tamprumo stoka.
Karo istorijoj nėra faktų, kurie liudvtų, kad skirtumas tarp linijos ir štabo yra naudingas, ir daug yra faktų, kurie liudytų priešingai. Kodėl taip dažnai karo veiksmus ištinka transporto ir tiekimo sunkumai? Be abejo, dalinai būna kalti asmenys, tačiau yra pakankamai pagrindo įtarti blogą organizaciją: klaida laikyti štabą pagalbiniu faktorium.
“Karinei organizacijai bus tuo geriau, kuo greičiau bus užmirštas dirbtinis skirtumas tarp linijos ir štabo, kuo greičiau bus užmirštas štabo vardas. Jai bus geriau, kai viskas, kas prisideda prie karinio tikslo, bus skaitoma neatskiriama dalimi tos administracinės srovės. kuri bus organizuojama kaipo tokia”.
Z. R.
1953m. 11
GENERALINIO ŠTABO AUGIMAS
Kad suprasti karinę organizaciją reikia įsisąmoninti, jog štabas ir generalinis štabas, nors vardai Ir panašūs, reiškia du visai skirtingus dalykus.
“...generalinis štabas apėmė visus karininkus, kautynių vadus imtinai, kurie turėjo perėmę dalį vado betarpinės atsakomybės ir tuo pačiu įėjo į vyriausios vado vie tės asmeninę sudėtį.” Terminas “štabas”, kilęs iš “generalinis štabas”, pradėjo reikšti nekautynių asmeninę sudėtį ir įgavo antraeilės reikšmės, apimančios bet kurį karininką, kurio pareigos buvo arti vado. “štabo” pagrindinė reikšmė pradžioje buvo pati organizacija, arba visa organizacija, išskyrus kautynes.
Naujoji reikšmė, kurią pradėjo įgauti generalinis štabas, nėra labai tiksli. Ji nėra ta pati visuose kraštuose ir ne ta pati visiems kariams tame pat krašte. Pradžiai užteks suprasti, kad generalinis štabas turi du pagrindinius tikslus padėti vyriausiam vadui: a) planuoti ir b) vadovauti. “Jei štabas yra vado vykdomosios galios pratęsimas, tai generalinis štabas yra jo galios planuoti ir prižiūrėti pratęsimas... Tuo būdu generalinio štabo reikšmė yra daugiau aprėžta kaip “štabo”, štabas yra visa organizacija, išskyrus kautynes. Generalinis štabas yra organizacijos elementas specialiai paskirčiai. Ta prasme generalinis štabas yra tik viena štabo forma.”
To paties vardo naudojimas dviem skirtingom organizacijos formoms kėlė ir kelia daug nesusipratimų.
Gimimo vieta.
Modernioji generalinio štabo prasmė yra evoliucijos produktas, todėl nustatyti generalinio štabo gimimo datą yra nelengva. Yra priimta nuomonė, kad prūsas Massenbach, 19 a. pradžioje, būdamas general-kvartiermeisterio padėjėjas, davė karinei organizacijai pirminius generalinio štabo elementus. Jis laimėjo savo viršininkui generalkvartiermeisteriui teisę pranešinėti tiesioginiai karaliui apie numatomas karines operacijas. Karo tarybos ir padėjėjai, patarti ir padėti vadui planuoti, yra seni, kaip sena yra karo istorija. Dabargi buvo įsteigta kažkas naujo, tai pastovi agentūra, pakeičianti atsitiktines tarybas ir padėjėjus nespecialistus.
Nauja funkcija.
Vadas apkrautas darbu, pirmoje eilėje perduoda kitiems visas tas pareigas, kurios turi reikalų su vykdymu ir sau pasilieka planavimo pareigas. Kai kurie karo istorikai tvirtina, kad dar generaliniam štabui negimus jo darbas buvo vykdomas karo tarybų ir vado padėjėjų. Tokia nuomonė nėra tiksli, nes jei kas nors panašaus ir buvo daroma, tai tas buvo daroma atsitiktinai, neorganizuotai; tai buvo administraciniai veiksmai, visiškai skirtingi nuo organizuoto planavimo darbo.
Kai generalinis štabas planuoja, jis ne padeda vadui prižiūrėti ar vadovauti, jis vykdo vieną iš vadui priklausančių ir štabui perduotų pareigų — planuoti. Tai yra esminė funkcija. Vadovavimas ar priežiūra nėra funkcija, tai yra pastangos žiūrėti, kad perduotos funkcijos būtų vykdomos. Generalinis štabas, kaip planavimo įstaiga, nebuvo paveldėtojas kokių nors kitų planuotojų, tai buvo visai nauja priemonė, kokių nebūta seniau. Karinė organizacija padarė didelį žingsnį pirmyn.
Karininkų Organas.
“Nors Massenbach gali būti vadinamas generalinio štabo įkūrėju, tačiau Massenbacho “coup” buvo sukonsoliduotas Scharnhorsto, kuris sudarė tą formą, kuri šiandien yra suprantama kaip generalinis štabas. Iš jo kilo supratimas karininkų organo, skirto ne tik planavimui, bet ir prižiūrėjimui, kad tie planai būtų įvykdyti.”
Taip gimė generalinio štabo kaipo tokio ir generalinio štabo karininkų, tarnaujančių kariuomenės dalyse, asociacija, kuri vėliau tapo pagrindiniu generalinio štabo supratimo principu. Kitas didelis Scharnhorsto organizacinis darbas buvo karo ministerijos įsteigimas 1809 m. Pradžioje generalinis štabas buvo tik dalis tos ministerijos, tačiau 1821 m. štabo viršininkas Mueffling buvo atpalaiduotas nuo priklausomybės karo ministerijai ir gavo teisę tiesioginiai kreiptis į karalių.
Prūsų teorija pilnumoje.
Prūsijos generalinio štabo padėtis santykyje su kitomis karinėmis įstaigomis yra visai aiški funkcijos, bet ne organizacijos atžvilgiu. Bendrai imant, karo ministerija buvo atsakinga už organizaciją ir tiekimą; karo kabinetas (taryba) buvo atsakinga už asmeninę sudętį, ypač karininkų korpą, o generalinis štabas buvo atsakingas už karo planavimą. “Karo ministeris Von Roon sukūrė kariuomenę su kurios pagalba Moltkė laimėjo Prancūzų— Prūsų karą.”
Vokiečių supratimu generalinis štabas turėjo ribotą funkciją. Jis planavo karines operacijas ir šalia to skelbė srateginę doktriną. Kad tą doktriną išpopuliarintų, jis mokė jaunus karininkus ir skyrė juos taktiniais vadais į kariuomenės dalis, kur jie galėtų turėti įtakos į karo operacijų vedimą, čia generalinio štabo funkcija baigėsi. Kitoms karinės administracijos funkcijoms buvo kitos nepriklausomos agentūros ar įstaigos.
“Iš esmės vokiečių generalinis štabas taikos metu buvo smegenys planuojančios ateičiai. Taikos metu jos funcija buvo tik užuomazginė. Tai buvo kontrolės mechanizmas laikomas parengtyje tam laikui, kai kils reikalas. Kai kariuomenė mobilizuojama ir išvyksta į karo lauką, generalinis štabas užima savo vietą kaip valdanti įstaiga.”
Teorija pasidaro tarptautinė
1870 m., kai prūsai prirėmė vieną prancūzų armiją ir sunaikino kitą, Prancūzijos monarchija pasibaigė ir Vokietijos imperija prasidėjo, o pasaulis priėmė generalinio štabo teoriją.
Kai kurie kariniai autoriai yra nuomonės, kad gen. štabas buvo atsiradęs jau ankščiau, prancūzų kariuomenėje. Aišku, kad generalinio štabo funkcijos nėra naujas išradimas: — vadas naudodavosi padėjėjais planuodamas operacijas. Jei generalinis štabas yra nusakomas kaip bet kuris karininkų organas pakviestas padėti planuoti, tada, žinoma, nėra abejonės, kad prancūzų etat major buvo generalinis štabas. Tačiau, jei generalinis štabas yra nusakomas kaip speciali ir vienintelė agentūra, skirta planavimui, tada etat major, prancūzų— prūsų karo metu nebuvo generalinis štabas. Kai Prūsija sumušė Austriją per septynias savaites ir Prancūziją paguldė ant menčių per penkias sakaites, aišku, pasaulispradėjo ieškoti šių nesėkmių priežasties. Pasauliui geriau patiko tiesus, paprastas paaiškinimas, negu kantrus visų priežasčių išdėstymas. Žmonės yra charakteringa rasti mechaniškus paaiškinimus didelėms nelaimėms. Vaikas visada kaltina akmenį, į kurį užkliuvęs nusimuša kojos nykštį. Barbaras savo nepasisekimus aiškina nesilaikymu kokių nors svarbių jo tautelės religinių apeigų. Civilizuotas žmogus žiūri gilesnių priežasčių, bet dažnai pasitenkina rasdamas paaiškinimą kokiame nors simbolyje. “Kiekviena tauta, išgyvenusi didelę tautinę katastrofą, jaučia nuraminimą, jei gali sukrauti tos nelaimės atsakomybę ir kaltę ant keletos ryškesnių asmenų... Nedvejojant visos karinės 1870—71 m. nelaimės buvo suvestos į keletą individų, generolų, generalinio štabo ir intendantūros pareigūnų.”
Nukrypstant nuo laikotarpio, bet ne nuo temos, galime tą patį rasti, aiškinant 1939 m. prasidėjusias Lietuvos nelaimes. Ieškoma Tautos tragedijos kaltininkų, mėginama kaltę versti tai vienam tai kitam valdžios pareigūnui, vienai ar kitai partijai, net kariuomenei, tam valdžios įrankiui, kuris net nebuvo jos panaudotas.
“Atiduodamas Moltkei ir Prancūzijos karinei vadovybei jiems prideramą duoklę, pasaulis — ir Prancūzija nusprendė, kad Prūsijos pasisekimai daugiausia parėjo nuo Prūsijos štabo ir ypatingai nuo jos generalinio štabo.” Tačiau truko dar 20 metų, kol Prancūzija priėmė generalinio štabo teoriją, o JAV ir Anglija ją pasisavino tik 1900 m., kai Schellendorffas parašė savo klasinį veikalą, o Wilkinsonas Anglijoj paskelbė savo mintis tuo reikalu. Prancūzų įsteigtas generalinis štabas apėmė platesnę veiklos sritį. Be pagrindinės planavimo funcijos jis darė sprendimus apimančius visą kariuomenės administraciją. Tuo jis tapo kariuomenės galva taikos ir karo metu, kai Prūsijos generalinis štabas buvo tik užuomazga vyriausio štabo, kuris taptų vyriausia vadovybe tik mobilizacijos, t. y. karo metu.
Britų generalinis štabas pasekė prūsų prototipą ir todėl buvo labai skirtingas nuo prancūziškosios formos. Jis buvo operacijų planavimo agentūra, bet ne kariuomenės valdymo organas.
Karo laivynai.
Generalinis štabas nerado pritarimo karo laivynuose. JAV laivyno štabo vadovas šaltu paragrafu atsako: “Panašaus organo karo laivyne nėra.”
Autoriaus nuomone tas įvyko taip: generalinis štabas kariuomenėse atsirado todėl, kad nepasisekimai ir pralaimėjimai, jų patirti, būdavo lengvai suverčiami menkam štabui ar blogam štabo darbui. Tam vaistas turėjo būti generalinis štabas. Laivynai gi savo prigimtimi yra geresnėje karinėje parengtyje už kariuomenės. Taigi, būdami geriau pasirengę, laivynai mažiau turėdavo nepasisekimų ir tuo pačiu jiems atpuolė reikalas ieškoti simbolio, pateisinančio pralaimėjimus.
1953m. 12
GENERALINIO ŠTABO AUGIMAS
“Prūsų, generalinis štabas gimė kaip planavimo agentūra. Vargu ar galima būtų sakyti, kad tuo pačiu metu gimė ir štabo viršininkas; galima tarti, kad jis išaugo: viena prasme — kaip pripuolamas padarinys, kita prasme — gal kaip neišvengiamas rezultatas. Atrodo, jog Massenbachas, tardamasis esąs vieno vaiko tėvas, pats nežinodamas pagimdė dvynius, kurių vienas, tuoj po gimimo atskirtas, ėjo atskiru keliu į subrendimą.”
Žmogus, kuriam pavesta planuoti operacijas, paprastai tampa vyriausiu vado patarėju karo metu. Tas tuo labiau įvyksta ten, kur vadas yra silpnas ar tik tituliarinis. Tuo būdu, atsitiktinai ar ne, bet natūraliai planavimo funkcija, kuri pradžioje buvo aiškiai atskirta nuo vadovavimo, galiausiai susijungė su vadovybe. Kitais žodžiais, vyriausias planuotojas pasidarė vadu, negaudamas vado titulo.
ANTROJI VADOVAVIMO LINIJA
Tuo būdu atsiradusio štabo viršininko pareigos buvo: patarti, planuoti ir padėti vadovauti. Jis pasidarė vado alter ego. Karo kabinetas ar karo taryba, kuri buvo atsakinga už taktinių vadų skyrimą, pradėjo skirti jiems patarėjus iš generalinio štabo karininkų. Tuo generalinio štabo įtaka įsitvirtino antrajame vadovavimo lygyje ir planuotojai įsiskverbė į vadovybę. Atsirado antroji vadovavimo linija, ryškiausiai pasirodžiusi Pirmojo Pasaulinio Karo metu. Tuo vado atsakomybė, prieš visus karinės organizacijos dėsnius buvo lyg ir padalinta. Kai kurie kariniai rašytojai pradėjo reikšti keistą nuomonę, kad štabas ir generalinis štabas yra svarbesnis už vadovybę.
MOLTKĖS ĮNAŠAS
Tie, kurie žino tik modernią generalinio štabo sąvoką, gal sunkiau supras, kad 19 amž. pradžioje gen. štabas neturėjo tos aureolės, kurią jis turi dabar. Kelias į tą garbę buvo lėtas ir sunkus. Generalinis štabas įgijo tą aureolę ne dėl to, kad jis buvo vienintelis planuotojas, bet dėka savo įtakos į vadovavimą, taigi dėka savo (štabo) viršininko iškilimo. Ryškus žingsnis į tą iškilimą įvyko 1821 m., kai paskirtas gen. štabo viršininku Muefflingas gavoteisę kreiptis į karalių tiesioginiai, bet ne per karo ministerį.
Moltkė buvo paskirtas generalinio štabo viršininku 1857 m. Danijos, Austrijos ir Prancūzijos kampanijose jis iškėlė štabo viršininko reikšmę. Bet kas buvo Moltkės padaryta, buvo padaryta ne todėl, kad štabo viršininko pozicija davė jam progos. Ne užimama vieta pagimdė vyrą, bet vyras sukūrė užimamą vietą. Moltkė sukūrė gen. štabo viršininką tokį, koks jis dar ir šiandien yra suprantamas. Prūsų-Prancūzų kare Moltkė vadovavo kaip vadas, būdamas gen. štabo viršininku, todėl ši kampanija daugiau įrodo Moltkės, bet ne štabo viršininko vertę.
Jei generalinis štabas yra planavimo agentūra, o jo viršininkas yra vado vykdytojas ir jo alter ego, tai nėra reikalo, kad štabo viršininkas būtų kartu ir generalinio štabo galva, ir yra daug priežasčių, kad jis neturėtų juo būti.
HINDENBURGAS IR LUDENDORFAS
Kai Hindenburgas buvo pakviestas vyriausion vadovybėn, paprotys padarė jį generalinio štabo viršininku. Kad Ludendorffas galėtų jam padėti, buvo sukurta nauja vieta su atgaivintu senu titulu—generalkvartiermeister. Ludendorffas nebuvo Hindenburgo alter ego. Jie buvo labai skirtingi ir vienas kitą papildė, abu kartu sudarydami vienalytį ego. Nė vienas iš jų nebuvo panašus į senąjį Moltkę, bet abu kartu sudarė Moltkės repliką. Tai yra asmenybių fenomenas, bet ne organizacinis kūrinys.
Po I Pasaulinio Karo vokiečių karinė doktrina tiek pažengė, kad taktinės vadovybės štabo viršininkas jau tapo ne vien tik savo alter ego, jo artimiausiu patarėju, jo valios vykdytoju, jis tapo jam lygus, pasirengęs su juo net rungtyniautis. Bet taip buvo tik vokiečių kariuomenėje, iki Seecktas ją pertvarkęs atstatė vieno vado atsakomybę, apribodamas štabų viršininkus tik kaip patarėjus.
ORGANIZACIJA TOTALINIAM KARUI
Buvusių dviejų pasaulinių karų tarpe išaugo du faktoriai, kurie sujudino visą karinę organizaciją.
Vienas—dingo skirtumas tarp sausumos ir jūrų paskirties ir tuo pačiu oro pajėgų, antras — karas pareikalavo ne dalies, bet visų tautos resursų.
“Paprastai iš karo daugiausia pasimoko jį pralaimėjęs, taigi ir naujausias karinis išsivystymas kilo Vokietijoje prieš pat II pasaulinį karą.”
Perimdamas ginkluotų pajėgų vadovybę 1938 m. Hitleris nepasitenkino, kaip kitų valstybių galvos tuo metu, leisdamas atskiroms ginklo tarnyboms — armijai, laivynui ir oro pajėgoms koordinuoti pačioms savo veiksmus. Jis įsteigė agentūrą, per kurią galėtų pats tarnybas koordinuoti. Taip gimė Oberkomando der Wehrmacht. Joje buvo šaka koordinuoti karinį tiekimą ir kita šaka — mobilizuoti ir vadovauti ekonomnėm karo pastangom, agentūra psichologinei karybai ir kariniam tyrinėjimams, visų ginkluotų pajėgų generalinis štabas su uždaviniu strategiškai derinti armiją, laivyną ir oro jėgas. Tuo būdu vadas įgavo galios vykdyti visų karinių pastangų derinimą. Tai reiškė skirtumą tarp dvejojimo ir pasiryžimo, tarp bendradarbiavimo ir organizacijos. “Tai didžiausia uždokumentuota pažanga karinėje organizacijoje. Niekingas jos autoriaus charakteris neturėtų trukdyti mokytis iš jo veiksmų, ką mes galime ir privalome.”
Kitaip buvo Anglijoj, kur vyravo nuomonė, kad valdžios koordinuojančios agentūros nėra veiksmingos nė sėkmingos; vietoj bandymo koordinuoti geriau leisti agentūroms pačioms koordinuotis. Tas davė progos susikurti tam tikrai mišrainei, viena ant kitos sukrautų su abejotina atsakomybe valdžios komisijų, tarybų, komitetų. Gavosi organizacinis sąmyšis. Nors, reikia pasakyti, britai iš jo išgavo, ką galėjo geriausio. “Aišku, britų patyrimas nėra pamoka apie veiksmingą organizaciją totaliniam karui.” Z. R.
