KOVŲ LAUKUOSE
L. Virbickas
Tarp laukų ir miškų,
Žalių pievų, lankų
Nesimato nei kryžių, nei kapo . . .
Bet kiek daug ten sūnų.
Mūs tautos milžinų,
Nežinomais karžygiais tapo.
Kas atmins— suskaičiuos,
Kiek jų žuvo laukuos
Begindami mylimą šalį?...
Jų užuarti kapai,
Želia krūmai, miškai
Kas juos ten surasti begali. . .
O vienok yr širdžių,
Be vardų, pavardžių
Kurios jų užmiršti negali...
Jie juos lanko slapčia,
Dienomis ar nakčia,
Pagerbt partizaną ar karį.
Kai ateis, pastovės,
Apsidairę stebės
Ar kas pastebėt jų negali:
Tada puls ir kukčios,
Šaltą žemę bučiuos
Ir šauksis maldoj Visagalį.
Pasimels, pasitrauks,
Ašarėles nubrauks
Malšindami skausmą begalį...
Ir nueis, nulinguos
Kaip šešėliai laukuos
Nešt vergui uždėtąją dalį.
Vėl bus tylu laukuos,
Paslapčių neišduos
Smilgos saugą paslėptą ženklelį;
