VAIDEVUTIS
Z. RAULINAITIS
SLAVŲ APSUPIMAS
Baltų žemė
Seniausios istorinės žinios apie baltus, deja, labai nedaug tepasako apie jų gyventus plotus, tų plotų ribas. Dabartinė Lietuva ir Latvija tai tik mažas išlikęs kampas prie Baltijos jūros, kuriame tebegyvena tų, kadaise didžiuliuose šiaurės rytų Europos plotuose pasklidusių, baltų palikuonys.
Norėdami atsekti senosios baltų žemės ribas mokslininkai tiria vietovardžius, kasinėja piliakalnius ir priešistorinius kapinynus. Kalbininkas K. Būga dabartinėje Gudijoje surado 121 upėvardį baltiškos kilmės. Tais vietovardžiais einant baltai yra gyvenę į šiaurę nuo Pripetės,
Dniepro ir Nemuno viršutiniuose baseinuose. Vokiečių mokslininkas Vasmeris baltiškų vardų upių, ežerų ir upokšnių surado Smolensko, Tvero, Kalugos, Maskvos ir net Černigovo srityse. Rusų lingvistai Toporovas ir Trubačevas 1926 m. paskelbtoje jų studijoje nurodo daugiau kaip 1000 upėvardžių Dniepro augštutiniame baseine baltiškos kilmės.16
Ištiesų dar XI ir XII amž. rusų kronikose yra minimi galindai (Goljad'), gyvenę prie viršutinės Protvos prie Možaisko ir Gžatsko, į pietvakarius nuo Maskvos. Galindų vardas yra išlikęs 8 Įvairiose vietovėse ir upių varduose Maskvos ir Orelio srityje.1 Pav. vietovė Goljad’ prie Dmitrovo ir kita to pat vardo prie Maskvos, kurios srityje teka upė Goledjanka.
Tuos Goljad’ — galindus tenka laikyti pačiais ryčiausiais baltų likučiais, slavų atskirtais nuo baltų branduolio ir net iki XII amž. išlikusiais nesuslavintais! Net manoma, kad ir upė Volga savo vardą gavo iš baltų, kurie ją vadinę “Jilga”, t. y. Ilgoji upė.1
Piliakalniai paplitę Polocko, Minsko, Oršos, Bobruisko, Mogilevo ir Slucko srityse vietinių gyventojų iki šių dienų tebevadinami “lietuvių piliakalniais” (Litovskie gorodišča).1 Tarp La-no ir Sluč upių yra žinomi “lietuviški” kapai iš VI - VII amž.
Vakarinėje vidurio Rusijoje piliakalniuose ir kapuose randami daiktai yra baltiško pobūdžio net iki VII - VIII amž. Tik radiniai iš VIII amž. pradeda kitėti ir jau rodyti slavų kultūros ten atsiradimą. Pagal Kievo kroniką, rytiniai slavai beplisdami, tik IX amž. pasiekė vakaruose Ladogos ežerą, šiaurėje Vladimirą, Suzdalį ir rytuose Riazanę prie žemutinės Okos.1
“Seniausi slavų pėdsakai šiaurėje yra randami Pskovo srityje į rytus nuo Estijos ir Latvijos ir į pietus nuo Peipaus ežero. Jie yra iš IV - V amžių. Čia ilgi ir siauri pilkapiai supilti ant degintinių kapų su maža įkapių tapatinami su krivičių kiltimi. Naugardo srityje randamas kito tipo pilkapis, sopka, augštas, kūgiškas kaupas apsuptas akmenų žiedo ir su keletu degintinių kapų; šis tipas priskiriamas slovėnams”.1 Taip rašo mūsų archeologė M. Gimbutienė. Tie pilkapiai manoma, yra seniausi slavų kapai Rusijoje ir toki nerandami baltų srityse, bet tik į šiaurę nuo jų. Spėjama, kad juos supylė krivičiai yra atėję ten per šių dienų Lenkiją, per jotvingų kraštą, Nemuno augštupiu, skersai per visą Gudiją. Tai būta pačios seniausios sėkmingos slavų ekspansijos į baltų žemę.
“Slavų plėtimasis, tačiau, rytinių baltų tuoj neišnaikino; dar ilgiems laikams ten tarp slavų išliko daug baltiškų salų. Viena iš jų jau minėta Goljad’ — galindai, į vakarus nuo Maskvos, kur daugel šimtmečių jie išgyveno slavų apsupti. Net dar XX amž. (prieš I Pas. karą) sritis prie Možaisko buvo vadinama Litva (Lietuva), t. y., vietiniai gyventojai buvo laikomi ne rusai, bet lietuviai ar lietuviams giminingi”.1
Kasinėti VI - X amž. pilkapiai Minsko, Polocko, Vitebsko ir Smolensko srityse, išilgai viršutinio Dniepro, Kasplos, Sožos, Astros, Iputos, vis rodo baltų kultūros elementus. Tokios baltų gyventos salos apie Smolenską, Vitebską, Polocką ir Minską išsilaikė iki XIX amž. “Šių sričių etnografija yra aiškiai baltiško pobūdžio”, sako M. Gimbutienė.1
Tai taip toli į rytus siekė baltų gyvenami plotai. Kaip gi buvo vakarų ir pietų kryptimis?
Į vakarus — už Vyslos yra randami šie baltiški vietovardžiai: Persante, Labuhn, Labehn, Labuhnken, Karwe, Powalken, Rutzau, Saulin, Straduhn.1 Archeologiniai radiniai taip pat liudija, kad priešistoriniais laikais (vario, žalvario ir geležies amž. pradžioje) rytinis Pamarys (Pomeranija) priklausė vakariniams baltams (aisčiams), nes tos pat kultūros radiniai yra randami paplitę ir į rytus ir į vakarus nuo žemutinės Vyslos. “Po gotų išsikėlimo prūsai savo senąją teritoriją abipus žemutinės Vyslos atsiėmė ir ten gyveno netrukdomi, kol vakariniai slavai pradėjo VII ir VIII amž. bėgyje veržtis į Pamarį. Tuoj po to kilo karai tarp lenkų ir pietinių prūsų kilčių, ypatingai su galindais ir sūduviais”.1
Kad aisčiai — prūsai vėl buvo įsitvirtinę abipus Vyslos žiočių patvirtina ir Biterolfo epas (žiūr. Z. R. “Hunų Žygis į Prūsus”).
Tarp Narvio ir viršutinės Pripetės baseino gyvenę jotvingai slavų spaudimą pajuto IV-VI amž. bėgyje. Istoriniai dokumentai mini juos jau žymiai pastumtus į šiaurę, būtent į šiaurę nuo Narvio, Balstogės ir Suvalkų srityse, o taip pat ir pietinėje Lietuvoje į vakarus nuo Nemuno. Tie istoriniai raštai jotvingus vadina įvairiais vardais, tarp kitko ir “polexianais”. Pagal juos “terra Polexia” XII amž. driekėsi į pietus nuo Narvio ir apėmė šių dienų Pagirį (Polesie) ir Palenkę (Podlasę), t. y. Bugo baseiną su Drohičinu ir Brasta. Ir “terra Silia” ar “Selia”, besidriekianti išilgai Slina upės (Narvio pietinio įtako) irgi yra jotvingų žemė, nes juos kai kur šaltiniai vadina “slunenses”, arba “zlintsy”.1
Dabartinėje šiaurryčių Lenkijoje archeologiniai radiniai yra baltiško pobūdžio. Radiniai iš Palenkės ir Pagirio sričių iš VI ir vėlesnių amžių, rodo aiškią jotvingų kultūrą, tokią pačią, kuri yra atpažįstama iš radinių pietinėje Lietuvoje ir rytinėse Prūsų srityse.1
Mūsų archeologė M. Gimbutienė, kurios tyrinėjimų duomenimis yra daugiausia pasinaudota šiame skirsnyje, taip kalba apie tą slavų veržimąsi į baltų žemes: “Senųjų baltų gyvenime, keletos tūkstančių metų bėgyje, slavų išplitimas buvo pats nelaimingiausias įvykis. Daugiau kaip pusė jų teritorijos buvo prarasta ir palaipsniui suslavinta ir tas slavinimo procesas yra nesustojęs dar ir iki šios dienos. Kas dabar dar yra tebelikę iš baltų kraštų po germanų ir slavų spaudimo, tai tik maži likučiai kada tai didžiulės teritorijos”.1
Kaip gi taip atsitiko, kad slavai išstūmė baltus iš jų žemės tokių didelių plotų ir pagaliau juos net apsupo iš visų pusių?
Baltų gyvenamos vietos 400-800 m. (vidur, geležies amžiuje)
Didysis Tautų Kraustymasis ir Slavų Veržtas
Hunų įsibrovimas į Europą suardė lyg jau ir nusistovėjusią tautų santvarką. Žiauraus nugalėtojo vengdamos, germanų tautos ištisos traukėsi vis tolyn į Europos pietus ir vakarus. Nuo sujudusių tautų didžiulio spaudimo žlugo vakarinė Romos imperija. Herulių vadas Odoakras 476 m. užėmė Romą. Imperijos sostinė persikėlė į savo rytinę dalį, į Konstantinopolį.
Prancūzų istorikas F. Lot aiškina Romos imperijos, beveik 1000 metų dominavusios tų laikų pasaulį, žlugimą visų jos gyvybinių jėgų išsekimu: “Dešimt šimtmečių korupcijos ir trys — despotizmo privedė šią seną bendruomenę į moralinį ir materialinį skurdą ... į ekonomines sąlygas, kurios visus įstatymus pavertė negaliojančiais”.4 Kartu su ekonomine būkle krito ir Romos karinė galia: “Pasibaigus Trajano valdymui baigėsi ir užkariavimai. Taikiems imperatoriams Hadrianui ir Antoninui valdant ofenzyva sustojo. Markus Aurelius pradėjo jėgas išsemiančią defenzyvą. Nuo tada ir vyko nesibaigianti kova prieš iš šiaurės ir iš rytų ateinantį paslaptingąjį pavojų, barbarus.”4
Sunaikindami germanų sukurtas rytų ir vidurio Europos valstybes, hunai paliuosavo iki tada istorijoje beveik nepasireiškusius slavus. Savo veikale “Ancient Russia”, G. Vernadskis apie tai sako: “Hunų įsiveržimo laikai, tam tikra prasme, yra rytų slavų išsilaisvinimo laikotarpis, išsilaisvinimo ne tik nuo gotų, bet taip pat ir nuo iraniečių kontrolės. Slavų dalinius priimdami į savo kariuomenę ir naudodami juos pagelbiniais savo karo žygiuose, hunai išmokė anto-slavus karinių dalykų”.2
Slavų gyvenamos vietos tada apėmė vidurinio ir viršutinio Dniepro stepes, Vyslos augšt-upį ir šiaurės rytų Karpatų sritis prie Volinijos pelkių. Jie siekė Dono ir Volgos šaltinius.8 Nuo baltų juos skyrė pelkių sritys.
Atmušus hunų veržtą į Galiją Katalaunų laukuose ir po kiek laiko mirus Atilai (453 m.), jų žymiausiam valdovui, hunų valstybė suiro. Kilo tarpusavio karai. Sukilo hunų pavergtos tautos. Hunų galia galutinai žlugo mūšyje prie Nedao upės, Panonijoje, 454 m., kur juos sukilę tautos sumušė. Tą mūšį nupasakodamas Jordanis duoda labai vertingą įvairių tautų kovojimo būdo aprašymą: “Tada, man atrodo, buvo galima stebėti nepaprastą vaizdą. Galėjai matyti gotus kovojančius duriamosiomis jietimis, siaučiančius kardų smūgiais gepidus, rugijus laužančius j ietis savose žaizdose, svebus pėsčius besikalančius, hunus vartojančius lankus, sunkiai šarvuotų linijas berikiuojančius alanus ir lengvai šarvuotus herulių karius”.12
Hunų galiai žlugus, jų dalis pasitraukė į rytus, į Ponto ir Azovo stepes, kur jie vėliau vėl pasirodo tik jau bulgarų vardu. Jų žlugimas buvo gera proga pakelti galvas slavų kiltims, kurių dvi stambiausios — antai ir sklavėnai, pasidarė nepriklausomos. Slavų karių būriai pradėjo puldinėti Romos imperijos (rytinės) pasienius, persikeldami per Dunojų ir įsiverždami į Trakiją, Iliriją ir net į Graikiją. O vėliau kai kurie slavų daliniai yra priimami tarnybon į Bizantijos kariuomenę. Besarabijos ir Ukrainos srityse, pagal G. Vernadskį, susikūrė pirmoji slavų valstybė, antų suorganizuota.2
Tuo tarpu, Jordanis sako, jog tais laikais “Okeano pakraštyje, ten kur Vysla trimis žiotimis išsilieja, gyveno vidivariai, susitelkę iš įvairių kilčių; už jų okeano krantą užėmę turi aisčiai, visiškai taiki tauta. Į pietus nuo jų, kaimynystėje gyvena stipriausia akacirų kiltis neauginanti javų, bet mintanti galvijais ir medžiokle .. . Toliau už jų, prie Ponto jūros tęsiasi gyvenamos vietos bulgarų, kuriuos ypač išgarsino nelaimės kilę dėl mūsų nuodėmių”.5
Hunų įsiveržimas, jų galios žlugimas, slavų judėjimas ir kiti tų laikų įvykiai, kaip Romos imperijos kritimas, atrodo, buvo gerokai sutrikdę prekybinius ryšius tarp Pabaltijo ir Romos valdomų kraštų. Norėdami tuos ryšius išlaikyti aisčiai buvo pasiuntę savo atstovus į Raveną, kur tuo metu viešpatavo galingasis Teodorikas, kuris nužudęs ten valdžiusį Odoakrą, šiaurės Italijoje įkūrė ostgotų valstybę. Atleisdamas aisčių pasiuntinius Teodorikas, kartu su dovanomis įteikė jiems ir savo garsųjį laišką į aisčių tautą, rašytą kažkada tarp 523 m. ir 526 m. Laiškas yra išlikęs Jordanio raštuose, perimtas iš Teodoriko augšto pareigūno Cassiodoro žuvusios Gotų istorijos. Jis skamba taip:
“Aisčiams (Hestis) karalius Teodorikas. Kaip patyrėme, jūsų pasiuntiniai iš tokios tolybės atvyksta ir jūs labai trokštate mus pažinti, kad, net Okeano pakrantėse begyvendami, užmegstumėte su mumis dvasinį ryšį. Mielas mums labai ir malonus prašymas, kad mūsų garsas pasiektų jus, kuriems negalėjome išleisti jokių paliepimų. Malonu, kad jau suradote, ko klaidžiai j ieškojote nežinodami; nes tarp tiek tautų leistis kelionėn — nėra geisti ko lengva. Ir todėl, norėdami širdingai atsakyti į jūsų sveikinimą, pareiškiame, kad miela širdimi buvo priimti jūsų per nešėjus atsiųsti gintarai. Į jus krintančios Okeano bangos išneša šią lengvutėlę substanciją, kaip kad ir jūsiškių pranešime buvo pasakyta. Jie sakė, kad jūs laikote nežinomu daiktu, iš kur ateina ši substancija, kurią, jūsų tėvynės tiekiamą, jūs gaunate gausingiau, negu visi žmonės. Ši, kaip toks Kornelijus aprašo, Okeano vidury esančiose salose teka iš medžio sunkos, iš kur ir sunkinę (— gintaras) vadinas, saulės kepinama pamažu sukietėja. Tad sakai tampa metalu (?), permatomo plonumo, čia raustančio šafrano spalvos, čia tirštėjančio liepsnos vaiskumo. Kai nukrinta jūros pakrantėn, pakaitom siūbuojančios bangos išskalauna jį ir išmetusios perduoda jūsų krantams. Tai mes laikėme reikalingu nurodyti dėl to, kad nemanytumėte, jog ką jūs laikote paslaptingu, išeina iš viso už mūsų žinojimo ribų. Taip pat lankykite mus dažniau keliais, kuriuos jūsų meilė atvėrė, nes visuomet yra naudingas įgytas palankumas turtingų karalių, kurie, kad ir maža dovana maldomi, atsimoka visuomet didesniu atlyginimu. Kai ką perdavėme jums dar žodžiu per jūsų pasiuntinius, per kuriuos skelbiame savo nutarimą, kuris turėtų būti malonus”.15
Slavų veržimasis, tačiau, į Romos imperijos sritis, neturėjo didelio pasisekimo. Pasipriešinimo būta per stipraus. Todėl atšokę nuo imperijos sienų, jie pradėjo veržtis šiaurėn, mažesnio pasipriešinimo kryptimi, nuolat jieškodami naujų žemių. Dalis jų apsistojo Lenkijoje, dalis įsiveržė į Pamarį, dar kiti veržėsi vėlesnio Mozūrų krašto link, kur tada gyveno galindai. “Taigi polanai, arba lenkai yra lechų slavų šaka, atkeliavusi apie 550 m. iš Dunojaus krašto į lenkų kraštą — “pole”, kur ir įsikūrė. Jie skyrėsi nuo kitų slavų savo lenkų vardu ir buvo giminingi mozūrams ir pamariečiams”.13 Taip aiškina vokiečių istorikas J. Voigtas. Kartu su lenkais, tik šiauriau slinko lenkams giminingi, bet nepriklausomi mozūrai, kurie susidūrė tada prie Dravantos ir į rytus nuo jos nusidriekusiomis galindų valdomis ir su jais pačiais — frei und kriegerisches Volk. Jų, tačiau, mozūrai niekad nepavergė ir niekad nevaldė!13 Taip, apie VI amž. pabaigą Prūsų kaimynai, staiga, pasikeitė. Vietoje germanų, iš visų pusių juos dabar supo slavų tautos. Vyslos žemupys virto lyg ir riba skirianti slavus nuo aisčių.
Tą slavų veržtą, staigiai ištikusį baltus, trumpai ir vaizdžiai nupasakoja mūsų senasis istorikas Simanas Daukantas: “Suirus Attilos galybei, vienok tautose nebuvo pataikos ir pakajaus: vienos norėjo keltis ir liuosuotis, kitos geidė buveinėmis keistis ir taip amžinai stumdėsi ir grūdosi ant viena antros. Paczių Venedų arba Gudų tauta radosi sujudinta tuomi, jog Bulgarai iszgrūdo Krabatus isz jų buveinės; tie sukuszino kitus Gudus, vadinamus sziądien Lenkais (Lachi), kurie pa-Islyje arba pa-Vislyje gyvendami pradėjo veržtis į Galindų ir kitų giminių Lietuvių tautos krasztą”.14
Yra istorikų manančių, kad hunai tik išjudino slavus, tačiau jų išplitimą po visą šiaurės rytų Europą nulėmė naujų klajoklių — avarų, įsiveržimas (Zeuss).
(Bus daugiau)
