PARTIJOS KARIAI
Komunistai karines jėgas naudojo politiniams savo tikslams nuo pat Komunistų Manifesto paskelbimo, dar prieš 100 metų. Aiškindami partijos ideologiją, jie dažnai naudoja karinius terminus, kaip “masinis priešo pozicijų puolimas” ir pan. Pirmieji bolševikų vadai ypatingai dabojo, kad kariuomenė neatskirtų nuo komunistų partijos, kad karinės jėgos nesudarytų atskiro nepriklausomo veiksnio politiniame gyvenime. Todėl Raudonoje armijoje buvo įvesti viską kontroliuojantieji politiniai komisarai, be kurių patvirtinimo joks vado įsakymas negalėjo būti vykdomas.
Revoliuciniam karui pasibaigus, politiniai komisarai buvo palikti ir toliau ir Raudonoji armija buvo įpinta į komunistų politinę sistemą. Kariuomenėn buvo imami tik darbininkų ir mažažemių vaikai, karininkų laipsniai buvo panaikinti, vadai maitinosi kartu su kareiviais, nešiojo tokias pat uniformas. Divizijų skaičius buvo sumažintas iki 71, kurių tik 29 reguliarios, pasienių apsaugai. Kitos — teritorinės, didesniuose miestuose, jos turėjo nuolatiniai tik kadrus, papildymai atvykdavo iš vietinių dirbtuvių trumpam apmokymui ir nuolat keisdavosi. Kariai buvo visą laiką indoktrinuojami komunistinės propagandos.
Vokietijoje, Italijoje ir Japonijoje atsirado diktatūros: Sovietų Rusija pajuto pavojų ir pamatė, kad jos karinės pajėgos yra netinkamos tam pavojui atsverti. Tarp 1934 ir 1940 metų Stalinas pertvarkė Raudonąją armiją. Teritorinė sistema buvo panaikinta ir vėl įvesta privaloma karinė tarnyba visiems piliečiams be klasių skirtumo. Grąžino karinius laipsnius ir ženklus, padarė pakeitimu politinių komisarų sistemoje, pavedant daugiau atsakomybės vadams kariniame parengime, vadovavime bei politiniam švietime. Minėti pakeitimai ir naujas ginklavimas pakėlė vadų bendrą ir techninį išsilavinimą.
1937-39 m. Stalinas pravedė žiaurų Raudonosios armijos valymą, kurį Chruščiovas dabar taip smerkia. Svarblausia priežastis tam valymui buvo susikirtimas tarp noro turėti tikrai pajėgią krašto gynybą ir nuolatinės baimės, kad nepolitinė kariuomenė gali pasidaryti nepriklausoma jėga valstybės gyvenime. 1937 m. politinių komisarų įtaka buvo vėl padidinta iki tos sistemos silpnybės pilnai pasirodė Suomių karo metu, po kurio vėl politinių komisarų įtaka buvo sumažinta. Tą atsverti Stalinas rinko augštuosius vadus tik kilusius iš kareivių: maršalai Timošenko, Budionny, Vorošilov, Kulik.
Vokietijos įsiveržimas Sov. Rusijon 1941 metais partijos - kariuomenės santykiavimą išstatė sunkiems bandymams. Pirmieji dideli rusų nepasisekimai, netekimas apie dviejų milijonų belaisvių, kurių daugelis nuėjo nelaisvėn savanoriškai, gyventojų masėse sukėlė nusivylimą. Buvo kaltinama kom. partija, kad kraštui apginti nesuorganizavo tinkamų jėgų. Komunistai tuoj suprato, kad ryšį tarp gyventojų ir karių gali atstatyti tik rusiškas tautinis patriotizmas. Buvo pravesta propagandinė kampanija, kad Raudonoji armija yra viskas ir tik ji išgelbės kraštą nuo pražūties. Grynai politinis švietimas buvo žymiai sumažintas. Ypač antroje karo pusėje vadovaujantieji karo vadai buvo garbinami daugiau negu partija.
Bet vos tik karui pasibaigus, Stalinas greitai atstatė partijos autoritetą Raudonojoje armijoje aiškiai pastatydamas save jos priekyje.
Padėtis pasikeitė, kai Chruščiovas pradėjo siekti valdžios. Jam reikėjo kariuomenės paramos prieš jo konkurentus. Išnaudodamas savo pažintis su atsakomingais vadais ir pažadėdamas pagerinti kariuomenės padėtį valstybės sąrangoje, įsigijo maršalų Žukovo, Konevo, Malinovskio ir Čuikovo palankumą. Jie palaikė Chruščiovą grumtynėse su Berija (tada kariuomenė atsikratė dalies slaptosios policijos tinklo), grumtynėse su Malenkovu 1955 m. ir paskutiniam susikirtime su Molotovu, Kaganovičium ir Malenkovu 1957 m.
Tame laikotarpyje kariuomenė išsikovojo kai kurių lengvatų: pakėlimai buvo pagreitinti, pagerintos privilegijos, padidintos pensijos. Bet 1957 m. partijos - kariuomenės santykiuose vėl įvyko krizė dalinai dėl maršalo Žukovo per didelio pasitikėjimo bei įsivaizdavimo, kad Chruščiovas be jo negali apsieiti. Jis, būdamas krašto aps. ministru, iš politinio švietimo leido naudoti tik tuos elementus, kurie gali pagerinti karinį kovotojų parengimą. Toks patvarkymas išskyrė didžiumą marksizmo - leninizmo teoretinio apšvietimo. Partija tuo labai susirūpino ir vėl atgijo sena baimė: nepriklausoma nepolitinė kariuomenė.
1957 m. Žukovą išsiuntė į Jugoslaviją ir jis grįžęs atgal rado, kad esąs jau atleistas iš pareigų. Ir vėl prasidėjo partijos - kariuomenės santykių sutvirtinimas. 1958 m. buvo išleistas naujas statutas partijos darbuotojams kariuomenėje, kuriame reikalaujama mažiausia 50 valandų metuose politiniam švietimui kiekviename dalinyje. Turi būti kreipiama daugiau dėmesio marksizmo - leninizmo teorijai. Leidimas karininkams atlikti jiems skirtą politinį apšvietimą laisvu laiku buvo panaikintas. Niekas nėra atleidžiamas nuo politinės indoktrinacijos. Kom. partija stengiasi suformuoti sovietinį karį, kurio idealus tipas būtų labiau ištikimas partijai, negu savo karinei profesijai ar net tėvynei.
Pirmu kartu vyriausiu politiniu komisaru buvo paskirtas armijos karininkas marš. Golikovas, taipgi jis, kaip toks, buvo paskirtas pilnu nariu j centrinį partijos komitetų. Politiniai komisarai privalo visapusiškai dalyvauti jam skirto vieneto gyvenime su teise kritikuoti, bei paakinti pasiekti geresnių rezultatų karinėje ir politinėje srityje.
Partijos vadovybė visuomet stengiasi parodyti gyventojams, kad kariai visuomet dalyvauja darant sprendimus, liečiančius civilinius gyventojus. Dabar daug maršalų ir generolų yra cent, partijos komiteto pilni nariai ar nariai kandidatai. Chruščiovas nori parodyti, kad kariai yra atsakingi ir už kasdieninį gyvenimą.
Trečia priemonė kontroliuoti kariuomenę, tai augštųjų vadų parinkimas. Chruščiovas juos parinkdamas žiūrėjo ne tik politinės ištikimybės, juos riša praeities pažintys. Dabar
Sovietinės Lietuvos Respublikos komisaras generolas Pranas Petronis. Baigęs Lietuvos karo mokyklą 1933 m., nuėjo tarnauti rusams komunistams.
visi augštieji postai karinėje vadovybėje priklauso kariams, kurie pereito karo metu buvo kartu su Chruščiovu Stalingrado mūšyje. Tai yra marš. Malinovskis —krašto gyn. mi nistras, marš. Yeremenko ir Grečko pirmojo pavaduotojai ir daugelis kitų.
Pagaliau slaptoji policija gelbsti partijai vykdyti savo kontrolę kariuomenėje. Nors po Berijos kritimo slaptosios policijos tinklas sumažėjo, bet dar stipriai jaučiamas ir, kas svarbiausia, tas tinklas vadovaujamas tie loginiai partijos.
(Santrauka Malcolm Mackintosh straipsnio iš Military Review, gegužės mėn. 1963).
M. M.
* * *
1963 METŲ PRADŽIOJE 66 žydų
organizacijos įteikė JAV vyriausiam teismui raštą, kuriuo norima įtikinti teismą, kad iš mokyklų reikia pašalinti Tėve Mūsų maldą ir, iš viso, Kristaus vardą.
C and F
