VADINAMIEJI RYTAI IR KOMUNIZMO PASLAPTIS
Sovietinis komunizmas yra senosios Rusijos kolonializmo tąsa. Po spalio revoliucijos, sunaikinus “buržuazinę” rusiškąją kultūrą augštesnėse sferose, jis “panaikino” masių analfabetizmą, nustūmęs jas iki pseudokultūros lygio. Visus veikusius įstatymus komunistai panaikino ir visą kraštą valdo pagal naujai išleistus įsakus, policinėmis priemonėmis. Po Lenino mirties nieko naujo jie nebesugalvojo, nes visi pasaulinio masto klausimai buvo Lenino iš anksto “išspręsti” ir užteko juos tik atmintinai išmokti. Abejojantieji yra baudžiami. Kur negali būti abejonės, negali būti nusistatymo ir mastymo. Rezultate gal ir perdėtai, senoji Rusija, kuri sugebėdavo net “plauką perskelti pusiau”, virto kolektyvu, beprasmiškai kartojančiu leniniškus kanonus.
Komunizmas nėra kokia nors senosios Rusijos psichinės struktūros tuštybė, kaip kai kas galvoja, bet yra jos pasukimas atgal politiniai, ūkiniai, filosofiniai, papročiais ir gal svarbiausia — psichiniai. Prisilaikant imperijo rėmų išoriniai, pakeista jos tik vidujinė substancija (esmė).
Į sovietinę užsienio politiką įsigilinę, daug kas randa panašumo į senosios Rusijos užsienių politiką. Jie ir neklysta. Kiekvienos valstybės užsienio politika yra beveik pastovi, kadangi ji daug priklauso nuo geografinės padėties. Jei italus pakeistumėm kiniečiais, arba skandinavais, jie vestų tokią užsienio politiką, kokią juos verstų geografinė Apeninų pusiasalio padėtis.
Įkainuojant komunizmą, reikia žinoti Lenino “meną”. Jis mokė, kad tikslą siekiant yra leidžiamas kiekvienas taktinis užgrobimas, kas reiškia, iš Maskvos geografinio punkto žiūrint, vykdyti užgrobimus senosios Rusijos būdu. Ne rusiškasis imperializmas remiasi tarptautiniu komunizmu, bet atvirkščiai, tarptautinis komunizmas remiasi rusiškuoju imperializmu.
Kartais išgirstame klausimą: kuo paaiškinti, kad komunizmas įleido šaknis kaip tik Rusijoje ? Daug laiko tas diskutuota ir ilgai dar bus diskutuojama. Vieton atsakymo aš pastatysiu kontrklausimą: kuo paaiškinti, kad europinio romantizmo kūrėja, “Dichter un Denker” tauta prisileido hitlerininkų ? Hitlerizmas buvo antipatiškas dalykas, bet vokiečių priešai stengiasi įrodyti, kad jis gimė iš savotiškos germaniškos dvasios. Komunizmas yra antipatiškiausias, o vakariečiai stengiasi įrodyti, kad jis gimė iš savotiškos rusiškos, bizantiškos, rytietiškos dvasios.
Komunizmo įsigalėjimas Rusijoje yra tokių pat aplinkybių rezultatas, kaip hitlerizmo įsigalėjimas Vokietijoje, fašizmo Italijoje, arba to paties komunizmo įsigalėjimas kitur ir net čia pat — Kuboje. Ar daug reikėjo, kad jis būtų įsigalėjęs Europos vakariniame pakraštyje — Ispanijoje?
Kad ikšiolinę užsienio politiką vedantieji JAV atsakomingi asmenys doleriais išgelbės nuo komunizmo Pietų Ameriką ir Pietryčių Aziją, jau nebekalbant apie pavergtų tautų išvadavimą, reikia laikyti didžiausiu klaustuku.
Komunizmą pirma reikia panaikinti pas save viduje Vakaruose, o rusiškąjį komunizmą, kur tik jis pasireiškia, naikinti tuojau, visomis priemonėmis, nevengiant ir karo.
Slaptosios psichinės komunizmo dispozicijos paprastai jieškoma Maskvoje. Klystama! Maskvoje viešpatauja vidujinė prievarta ir mechaninis veiksnys. Ar ne geriau būtų visus tyrinėjimui perkelti į vietovę, kur komunizmo fenomenas pasireiškia visai grynoje formoje, t. y. be vidujinės policinės prievartos priemaišų, o ypatingai visiems lengvai prieinamose aplinkumose. Paimkim Italijoje Togliatti, arba Prancūzijoje Thorezą, ten kur apie 30 proc. gyventojų laisvai balsuoja už komunistus. Niekas negali užginčyti, kad komunizmas yra Vakarų, bet ne Rytų Europos kūrinys. Kaip žinoma, Leninas nuvežė jį į Maskvą iš Šveicarijos, Berlyno, Paryžiaus, Londono, Briuselio, bet ne iš Rytų.
Gaunasi įsitikinimas, kas rusiškasis komunizmas nėra tas pats, kas yra europinis komunizmas. Dėl tokio tvirtinimo sunku būtų polemizuoti, nes remiamasi visiems gerai žinomų faktų paneigimais, kurie liudija apie ideologijos identiškumą, tamprius ryšius ir vienodą vidujinę drausmę viso tarptautinio komunizmo bet kurioje geografinėje platų* moję.
Čia labai pasireiškia tipingas “wishful thinking”, arba matymas to, ką norisi matyti. To pagrindas yra įgimtas žmoniškas optimizmas, o šiame atvejyje jis turi savo ypatingai svarbią praktišką priežastį.
Maskvinis komunizmas yra pristatytas, kaip grynai rytinis reiškinys ir Vakarų lotyniškajai psichikai todėl nepriskiepinamas ir atrodantis ne taip pavojingas, kaip jis “maliavojamas”.
Pagal tą optimistinę nuomonę ir pratinama prie vakarinio, europietiško, komunizmo ir jis palaipsniui plečiamas. Ne vien tik “fellow-travel-lerių” sferose, bet ir sąžiningieji demokratai šiandien vadovaujasi “don camelizmu”. Viena iš populiariausių knygų Europoje išpropaguota ir filmuota, vadinama “Don Camillo”, vaizduoja dviejų ideologijų konkurenciją, bet pagrinde tai yra ginklų brolybė, pasireiškusi paskutiniame kare. Tą komunisto, gero patrijoto, tipą šiandien stengiasi aprobuoti visi titoizmo, “atsiskyrusių” ir savo keliais pasukusių valstybių, entuziastai.
Manau, nei kiek neapsiriksiu, galvodamas, jog įvairiausių pastangų dėjimas, kad tik nuaktyvinus komunistinį pavojų, yra ne kas kita, kaip karo baimė. Išskyrus vien pavergtąsias tauas, niekas karo nenori. Bet kaip pašalinti komunistinį pavojų be karo, niekas konkretaus recepto nesugalvojo ir nesugalvos. Todėl vieni kitus, o ypač optimistai, ramina, kad pavojaus nėra, arba iš viso, čia nėra nieko nepaprasto.
K. M. Juozas Šarūnas
