Šaulė Tremtyje
Redaguoja K. KODATIENĖ, Nida Resort, Linden, Mich., ir E. PETRAUSKAITĖ, 6602 So Fairfield, Chicago 29, Ill.
Įžengus į nepaprastus 1964-sius metus, į Liet. Šaulių S-gos Tremtyje atsikūrimo dešimtmetį, nuoširdžiai sveikinu visas po laisvąjį pasaulį išsisklaidžiusias šaules: tas, kurios vienetuose aktyvų šaulišką darbą dirbate, ir tas, kurios kada nors Šaulių S-gai priklausėte, kurių širdyse dar ir dabar tėvynės meilės ugnelė dega. Sveikinu atsikūrimo iniciatorius, vadovus ir visus brolius šaulius, kurie kartu su mumis ranka rankon dirbate.
Dešimtmečio proga kviečiu visas buv. seses šaules, brolius šaulius ir lietuvišką jaunimą jungtis po šauliška vėliava, kad mūsų skaičius būtų didesnis ir mūsų darbas Nepriklausomai Lietuvai našesnis.
š. K. Kodatienė
Moterų Šaulių Vadovė
NEIŠSEMIAMA TEMA
Šiame skyrelyje jau buvo prisiminta, kad šaulio-ės esmę sudaro pavyzdingas lietuviškumas. Atseit, šaulė — pavyzdingoji lietuvė.
Geras lietuvis visų pirma turi būti geras, doras, garbingas žmogus, kurio idealas — tapti subrendusia stipraus charakterio asmenybe — sau žmogumi. Toks žmogus bus gyvoji uola. Jis visą laiką trauks gyvenimą į save vis dar pats augdamas, tobulėdamas. Gyvenimo vėjai ir audros jo neparvers. Stipri jėga jį gali tik sunaikinti, sutriuškinti. Bet jis ir žus, garbingas, toks, koks buvęs. Tai jau daug kartų įrodė mūsų lietuviai, kariai, šauliai, mūsų kankiniai.
Turint aiškų lietuvės šaulės idealą, “Šaulės Tremtyje” redakcija ryžtasi plačiau šią temą išnagrinėti. Iš naujo peržiūrėti priemones ir apraiškas, kurios šaulės idealą sudaro ir jį ugdo. Tai mums svarbiausia ir niekad neišsemiama tema. Ši problema yra visados gyva, o ypač dabar, kai mūsų tautos gyvybingumui tiek daug yra gręsiančių pavojų.
Mūsų jėgos yra ribotos, jų visur reikia ir darbovietėje ir šeimoje. Tačiau jos labai reikalingos ir kovai už pavergtos savo tėvų žemės laisvę. Mums reikia asmenybių, pavyzdingų lietuvių moterų, pareigingų šaulių, degančių ir spinduliuojančių tautine meile, kurios pajėgtų uždegti priaugančią kartą, kad ir jai tautinio gyvybingumo išlaikymas būtų vienas iš svarbiausių uždavinių.
Red.
MIELOS ŠAULĖS,
Šiais metais minim Liet. Šaulių S-gos tremtyje atsikūrimo dešimtmetį. Ta proga giliau pasvarstykime, ką mes per tą palyginti ne trumpą laiką nuveikėme ir ką galėjome nuveikti, bet dėl dvasinio apsnūdimo ar kt. priežasčių nepadarėme. Tiesa, kartu su broliais šauliais susiorganizavome, įsteigėme vienetus, bet ar pakankamai iš vystėme savo veiklą? Ar daug turime
Čikagos šauliai vaidina “širdžių vagys”, 1962 m.
vienetuose šaulių moterų, kiek iš jų aktyviai dirba?
Žinoma, gyvenant nors ir labai svetingoje Amerikos ar Kanados žemėje, kur viskas svetima ir neįprasta, taip greit gal ir negalėjome kokių ypatingų darbų nuveikti. Iš visų pusių mus supa, o kartais ir spaudžia, svetima aplinka, svetimi mums lietuvėms neįprasti papročiai. Didelė prabanga, gėrybių perteklius. Viliojantys papuošalai mus irgi traukia į savo tinklą. Svetimos kalbos žodžiai nejučiomis pradeda įsiskverbti į mūsų gražiausią ir seniausią kalbą. Reikia stipraus būdo viskam atsispirti ir ramiai sau prieš srovę irkluotis.
O gyvenimas vietoje nestovi, jis slenka ir bėga vis pirmyn ir tolyn, ir ne žingsniais, bet risčia į nežinomą ateitį. Ir mes šaulės, nenorėdamos atsilikti nuo gyvenimo, kartais bėgame kartu su juo. Išviršiniai gal ir mes jau pasikeitėm savo išvaizda ir gyvenimo būdu, gal jau ir vieną kitą svetimą paprotį pasisavinom, tačiau svarbu, kad mes ir savųjų papročių laikomės, kad širdimi likome ištikimos tėvynės dukros. Susispietusios po šaulių vėliava būkime tvirtos, kaip kad mūsų broliai partizanai buvo. Turėkime savo širdyje idealą ir už nieką jo neišleiskime. Šventai tikėkime savo tėvynės prisikėlimu ir dar ryžtingiau dirbkime.
Dairykimės ir j ieškokime sesių buv. Šaulių S-gos narių, su meile ir nuoširdumu kvieskime prisidėti prie mūsų. Į savo eiles prie šauliško darbo traukime, ką pajėgiame, ypač stenkimės pritraukti jaunųjų pajėgų, kad visas darbas būtų prasmingesnis ir būtų kas pavaduoja, kai mes pavargsime
Šaulė
Lietuvos Kariuomenės atkūrimo minėjime, įvykusiame sausio 4 d. Brooklyne, buvo traukiami KARIO loterijos laimėjimai. Laimingus numerius traukia p-lė Vida Gintautaitė; kair.: programos vedėjas S. Gudas ir Z. Raulinaitis, deš.: dail. J. Juodis, traukiamųjų paveikslų autorius, ir KARIO administratorius L. Bileris. Vyt. Maželio nuotr.
PRIESAIKA
Niekas nesakė griausmingų kalbų, nežadėjo aukso kalnų ir nespausdino ryškių plakatų. Tik kažkas pakėlė geltoną— žalią — raudoną trispalvę.
Į vieną tamprią grandinę nesvyruojančios meilės varžtais sujungti ten buvo visi, kurių širdyse buvo įrašyta: “Nepriklausoma Tėvynė”.
Siautėjo audros, griaudė perkūnai ir blykčiojo žaibai. Pasiryžėlių gretos dar labiau susispaudė ir nužingsniavo į šventovę, pastatė vėliavą prieš šventąjį altorių ir išsiliejo galinga malda. Tada kunigas augštai pakėlė kryžių— nulinko susirinkusiųjų galvos ir iš visų lupų galingai išsiveržė:
“Pasižadu šventai tarnauti savo Tėvynei Lietuvai, dėl jos aukotis, jai dirbti, o jei ji pareikalaus, jai ir savo gyvybę atiduoti”.
Paspaudė vienas kitam rankas, vėl tyliai išsiskirstė į savo dienas. Priešais nuolatos švietė geltona— žalia — raudona, o iš praeities ateitin galingai veržėsi baltoji vytis.
Em. P.
(Red. Susimąstymui Vasario 16 proga)
GERA ŠAULĖ
Būdinga lietuvė yra ramaus, gero būdo, giliai religinga, dora ir garbinga moteris. Ji yra darbšti ir tvarkinga savo namuose, teisinga, taktiška ir, reikalui esant, nuolaidi savo šeimoje. Vaišinga ir mylinti svečius, duosni pagelbos reikalingiems, nuoširdi, kukli, mandagi, atsidavusi savo šeimai, savo žmonėms ir krašto gerovei.
Nelaimei ištikus motina šoks į ugnį savo vaiko gelbėti, krašto laisvei gresiant ta pati motina palaimins ir paskutinį sūnų jo gynybai atiduos.
Gera šaulė, visų pirma, turi būti gera moteris ar mergaitė ir be to susipratusi gera lietuvė, besąlyginiai mylinti savo kraštą ir visus lietuvius. Gerai šaulei joks darbas, jokia pareiga dėl savo krašto ar žmonių gerovės nebus persunki.
Moters gerumas ir meilė ne tik savo šeimoje, saviesiems, bet ir savo kraštui, visiems, su kuriais ji susitinka, bendrauja, jos nuoširdus pasiaukojimas lietuviškam darbui, kartu ir ją pačią taurina, daro laimingesnę ir visą jos gyvenimą prasmingesnį.
Tikra, pavyzdinga šaulė daugiausia reikalauja iš savęs pačios, kad ji kuo naudingesnė galėtų būti savo šeimoje, organizacijoje, visuomenėje.
Santykyje su savo šeimos nariais, sesėmis, broliais šauliais ir visai kitais, mes būsime tiek sėkmingos, kiek būsime taktiškos ir mokėsime gražiai sugyventi, kartu bendrą darbą dirbti.
Kartais ir didelių gabumų žmogus, negali didelių darbų nuveikti vien dėl savo šiurkštaus būdo, nemokėjimo kito nuomonės gerbti, nesiskaitymo su kitais bendradarbiais.
Mandagumas nieko nekainuoja, bet daug perka. Nekalti, paprasčiausi mandagumo formos žodžiai: “prašau, atsiprašau, ačiū” kartais labai daug laimi. Kiekvienas džiaugiasi mandagiu, taktišku ir nuoširdžiu bendradarbiu. Malonu ateiti į svečius, kai namų šeimininkė linksmai,
džiaugsmingai pasitinka, kai sutiktas draugas gražiai užkalbina ir net labai skubėdamas vienu kitu žodžiu persimeta.
Lietuviška patarlė sako “draugą pažinsi nelaimėje”. Pataikūnai visada tūpčioja apie laiminguosius, turtinguosius, visų garbinamus. Gera šaulė ties ranką ir atvers širdį tada, kai jos pagelba bus labiausiai reikalinga, kai ligonis, ar nelaimingas asmuo, bus kitų užmirštas.
Šaulės gerumas, meilė, atvira širdis kitiems, tai gražiausia jos būdo puošmena. Ir juo daugiau turėsime gerųjų lietuvės moters savybių, tuo lengviau bus dirbti ir daugiau galėsime prisidėti prie šauliškos ir lietuviškos veiklos.
Kiek daug nesutarimų ir tuščių ambicijų mūsų visuomeniniam gyvenime. O atrodo, kai tokie svarbūs tikslai prieš akis, koks menkas atskiro žmogaus gyvenimas ir kaip lengva nusileisti dėl bendro tautos gero.
Lietuvoje šaulės mokėsi sanitarijos, priešcheminės apsaugos, virimo lauko virtuvėse, kad, reikalui esant, būtų naudingos ir savo darbais broliams šauliams, bei k. pagalbos reikalingiems, padėti galėtų. Lankydavo sužeistus karius, puošdavo apleistus jų kapus. Kur buvo reikalinga švelni ranka, jautri moters širdis, ten moterų šaulių darbas linko.
O, ir čia, neužmatomi darbo dirvonai. Gaila, kad dauguma buvusių gerų šaulių Lietuvoje, čia visai į veiklą neįsijungė. Tat tos, kurios pirmos supratote svarbius moterų šaulių uždavinius tremtyje, su didžiausia kantrybe ir to-liau nuoširdžiausiai dirbkite, kad kuo daugiau moterų ir mergaičių patrauktume į tą prasmingą šaulišką, lietuvišką darbą.
K. Kodatienė
LIETUVIŲ MOTERŲ TAUTINIAI DRABUŽIAI
Kiekviena tauta renka, saugoja ir brangina visa tai, kas yra būdinga jos dvasinei kultūrai. Lietuvių moterų tautiniai drabužiai yra ypatingai gražūs ir iškilmingi.
Senovėje lietuvės moterys dėvėdavo juos sekmadieniais eidamos į bažnyčią, vestuvėse, o taip pat kitomis ypatingomis progomis.
Su tautiniais drabužiais susiduria mūsų dailininkai piešdami istorinius ir kitus paveikslus, iliustruodami lietuviškas knygas, mūsų rašytojai, rašydami veikalus, mokytojai ir organizacijų vadovai, mokydami jaunimą, teatralai, vaidindami ir režisuodami, choristai dainuodami, šokėjai šokdami tautinius šokius, pagaliau visos mergaitės ir moterys, norėdamos geriau reprezentuoti savo kraštą, o taip pat kiekvienas lietuvis net ir svetimšalis jais gėrėdamasis. Tautiniai rūbai savo nepaprastu puošnumu, spalvuotumu, raštų įvairumu patraukia kiekvieno akį. Sulig Lietuvoje gyventos apylinkės jie yra skirtingi ne tik spalvuotumu, raštų įvairumu, bet ir pasiuvimu, galvos papuošalu ir t.t. Žemės Ūkio Rūmai Lietuvoje buvo išleidę A. Tamošaičio “Sodžiaus Meną”, kur buvo galima rasti tų drabužių aprašymą ir piešinius.
Nedaug turime specialistų šią sritį studijavusių, ypač jų trūksta mums dabar, trūksta ir tos rūšies literatūros.
Kai kuriose jaunimo organizacijose mergaitės supažindinamos su tautinių rūbų pobūdžiu ir jų pasiuvimu, siuvant tautines lėles, ypač skautės jų daug prisiuva Kaziuko Mugių proga. Kiekviena lietuvaitė turėtų šią sritį pastudijuoti, pasisiūti sau ne tik tautinę lėlę, bet, svarbiausia, sau pačiai tautinius rūbus įsigyti.
Šaulės moterys, ypač vyresniosios, geriau šią sritį pažįstančios, galėtų ateiti jaunimui pagelbon. Tautiniai drabužiai Lietuvoje buvo moterų šaulių iškilmingoji uniforma. Šaulės privalėtų ir dabar juos kiekviena svarbesne proga dėvėti, o taip pat jų dėvėjimo reikšmę populiarinti jaunimo tarpe. Būtų naudinga suruošti parodėles labiau iškeliant tautinio drabužio grožį, jo dėvėjimo svarbumą, kaip nepakeičiamą rūbą lietuviškai reprezentacijai. Gražu, kai mūsų tautinių šokių šokėjai, mūsų choristai, kartais solistai ir net pamergės vestuvėse pasipuošia tautiniais drabužiais. Gyvenant svetur reiktų visas galimas progas išnaudoti ir kuo dažniau juos dėvėti, nes ir moderniausia, gražiausia suknelė nepakeis tautinio drabužio, kuris pats už save, už mūsų tautą kalba.
K. K.
