LENKŲ RAITELIAI NOČIOJE

Kelios pastabos prie P. Genio aprašyto įvykio 1963 m. sausio Karyje 'Kepurė išgelbėjo iš nelaisvės'

S. GRIEŽĖ - JURGELEVIČIUS

Aną, lemtingą, 1920 m. liepos galo, ar rugpjūčio pradžios, dieną jau nuo pat ryto Nočioje sklido neramios žinios: iš atvykstančių ūkininkų patirta, kad Dubičių ir Rudnios apylinkėse pastebėti lenkų žvalgai. Juo dienyn, juo žinios ėjo vis neramyn.

Ryšių komandos viršininkas vyr. ltn. Bronius Basiulis, kuris, be jau minėtų P. Genio dalinių, su savo komandos branduoliu tuo metu taipogi buvo Nočioje, pakartotinai skambino pulko vadui Skorupskiui į Rodūnę apie gresiantį pavojų ir prašė pagalbos. Bet šis, net nepykęs, vienu metu jį subarė:    “Sėdi užnugaryje ir drebi”. ..

Nesitikėdamas nieko gero, ryšių viršininkas pasiuntė raitą žvalgą, eilinį Praną Čeginską (kaip tyčia, ant balto arklio, vienintelio ten buvusio), išžvalgyti apylinkę. O tas kaip išjojo, stačiai, lenkams į sterblę!

Nesulaukęs pasiųsto žvalgo nustatytu laiku, ryšių viršininkas pasiuntė lauko sargybą Nočios dvaran iš ... vieno sargybinio Jono (pavardės gerai neatsimenu), nedidelio, raudonskruosčio dzūkelio nuo Jiezno ar Stakliškių.

Vakarėjant atžygiavo I-oji kuopa, vadovaujama vyr. ltn. Bartušausko (jei dar gerai pavardę atsimenu), su būriu sunkiųjų kulkosvaidžių, ltn. Šveikausko vadovaujamų, ir sustojo bažnytkaimio aikštelėje: kulkosvaidžių vežimai — aikštės vakariniame gale prie išėjimo į Varėną, šalia aptverto kryžiaus nedidelės aikštelės, o pėstininkai — rytiniame gali prie šventoriaus. Iš aikštės pietvakarinio kampo, kur sustojo kulkosvaidžiai, gatvė šauna statmenai į Dubičius; šia kryptim kur tai netoliese turėjo būti ir anas lauko sargybinis Jonas.

Išduodama vakarienė. Pėstininkai susėda šventoriaus pamūryje, o kulkosvaidininkai prie vežimų, kur kam ir kaip patogiau.

Jau pritemę. Visi užsiėmę, valgo. Ti, staiga, iš gatvės, nuo Dubičių, išneria būrys raitelių ir stačiai ant kulkosvaidžių vežimų ir ... “ręcy do gory!”.

Ltn. Šveikauskas su visais kulkosvaidžiais, vežimais, arkliais ir dalimi savo vyrų, be jokio pasipriešinimo, patenka lenkams, tačiau, didesnė dalis jo kareivių išbėgiojo.

Vėlesniais kareivių pasakojimais, vyr. sanit. psk. Drufas, nenorėjęs pasiduoti nelaisvėn, čia pat nusišovęs.

Pėstininkų kuopos vyrai, buvę atokiau, nėrė, kur kas galėjo ir, pasinaudodami sodybų priedanga, dauguma paspruko, bet toli gražu tai nebuvo kuopos “išvedimas”.

Ar bataliono vadas P. Genys su kulk. kuopos vadu Jonu Jackum (vėliau generolas) atvyko su kuopa, ar anksčiau, aš nežinau, bet įvykio metu klebonijoje buvo ne vienas, o su J. Jackum, Basiuliu ir, regis, Bartušausku. Taigi ir žinias apie lenkus turėjo gauti iš ryšių viršininko, o ne iš klebono, žinoma, kiek jų turėjo pats ryšių viršininkas.

Mano žiniomis, tiesioginės apsaugos, nei kuopa nei kulkosvaidininkai, nebuvo išstatę, o tenkinosi tuo, ką rado.

Dabar pažiūrėkim, kas darėsi klebonijos sodyboje, kuri čia pat mums iš dešinės prie rytinio aikštės galo — Rodūnės link.

Kieme stovi ryšių viršininko žinioje esantis fordas, dar 1919 m. prie Radviliškio paimtas karo grobis, apie jį tupinėja šoferis Pranas Staučiukas su padėjėju Bumeliu, o netoliese — klebonijoje esančių karininkų ordinansai prie savo arklių.

Tik, staiga, aikštės vakariniame gale (ji neilga) triukšmas, keli šūviai ir pėstininkai iš šventoriaus pamūrės ėmė nerti per klebonijos kiemą į laukus.

Šoferiai — į mašiną, užvedė motorą, vienas ordinansų, įpuolęs klebonijon, sušunka: “lenkai” ir visi neria lauk.

B. Basiulis, regis su Bartušausku (netvirtinu), įšoka į mašiną, o P. Genys su J. Jackum raiti išdumia iš kiemo.

Viena smulkmena: į Rodūnės pusę miestelio aikštė uždaroma gulsčių, nestorų, kartelių vartais, kurie visada būdavę užkelti. Už vartų, dešinėje kelio, — laukai, o kairėje — tuojau atsišakoja kelias į Eišiškes, kelių atsišakojimo trikampyje yra dar viena, ar dvi, sodybos.

Mašina iš kiemo išvažiuoja nedideliu greičiu, nes tuojau turi sukti 90 laipsnių dešinėn — Rodūnės link ir raiti vadai su ordinansais, šoferių pasakojimu, juos pralenkia, bet per užkeltus vartus arkliai nešoka. Kiek pasimuistę prie vartų, nukrypsta į artimiausius kiemus kitoje aikštės pusėje (ji čia visai neplati) ir pasileidžia į pakluones.

Pamatę mašiną, keli lenkų raiteliai puola ją, visa kita palikę nuošaliai, bet ji jau buvo įgavusi greitį ir, nubloškusi užkeltus vartus, nuzvimbė į Rodūnę.

Taigi, pulko vadą įspėjo ne J. Jackus, kaip P. Genys rašo, bet mašina nuvykę.

Bet grįžkime į vakarinį aikštės galą.

Toje vietoje, kur buvo sustoję ltn. Šveikausko kulkosvaidžiai, prasideda ilgoka gatvė Varėnos link. Pradžioje ji apstatyta iš abiejų pusių, toliau tik dešinėje, nes kairėje slėni pieva, toliau, kylant įkalnėn, vėl iš abiejų pusių.

Paėmę kulkosvaidžius ir išmetę kelių vyrų joją kitan galan gatvės, lenkai šį išėjimą prie aikštės kuriam laikui visai užblokuoja (čia, prie paimtų kulkosvaidžių vežimų, buvo telkiami belaisviai). Taigi P. Genys šia gatve, Varėnos link, prajoti negalėjo, o kitos nebuvo.

Nuo vakarinio kampo aikštės, šiaurinio pakraščio keliuose trobesiuose, buvo įsikūrę ryšininkai; bene trečiame name buvo telefonų centrinė. Joje budi eilinis Balys Baškevičius, stambus, augalotas vyras. Priiminėja telefonogramą prie žvakės šviesos. Staiga aikštėje prieš langus triukšmas, keli šūviai . . . Lenkai!

Jis užgesina žvakę, rauna komutatorių, bet vielos velkasi pro langą ir lengvai nesiduoda atpalaiduojamos. Jis pasistato komutatorių vėl ant stalo ir kruvinom rankom rauna vielas iš lizdų. Pagaliau, atliuosuoja, bet, tuo metu, atsidaro durys ir. . . “rący do gory, k. . . synu”,— užsimojęs kardu puola nedidelis lenkelis. Persigandęs telefonistas, surinka nesavu balsu, ir trenkia komutatorium priešui į krūtinę. Tas išvirsta su savo kardu, o šis, peršokęs per jį, pro užpakalines duris dumia laukan. Baškevičius, bėgdamas išsineša vieną lauko aparatą, telefonogramų knygą ir šautuvą. Už tai gavo Vyčio kryžių su kardais.

P. Genio atsiminimų paskutinis skirsnelis: “Lenkų žygiavo didelės jėgos ir jų kavalerija netikėtai apsupo Nočios miestelį. Mūsų kuopos netarpiniai apsaugai šaudant, kuopos vadas išvedė kuopą link Eišiškių” — yra visai netikslus.

Visa Nočios operacija truko vos kelias minutes.

Bet leiskim kalbėti anam sargybiniui Jonui:

— Nusibodo stovėti, tai įlendu į sodą. Jau temsta, o sode tai ir visai tamsu. Girdžiu kanopų dundesį, kol priėjau prie tvoros šalia kelio, pirmieji keli jau prajojo. Gi, netrukus — visas būrys! Pradžioje — ristele, o paskui jau šuoliais. Maniau — savi, o kai supratau — šauti buvo vėlu . . . Išlindau iš sodo, apsidairiau ir, aplenkdamas Nočią, pasileidau per laukus į Varėnos pusę.

Ano meto ryšių vyrų tik nedaugelis sugebėjo, ypač raiti, priešą žvalgyti ar lauko sargybą nešti, dargi pavieniai.

Lenkai panaudojo įprastinę, klasikinę, kavalerijos, ypač lenkų, taktiką — netikėtu staigiu smūgiu suduoti priešui į pačią skaudžiausią vietą. Šiuo atveju pačios aplinkybės jiems buvo kuo palankiausios ir jie jas išnaudojo pasigėrėtinai.

Iš 42 su viršum metų perspektyvos bežiūrėdami į aną nedidelės reikšmės įvykį, turime objektyviai, be jokių aistrų, apžvelgti ir savas klaidas ir priešo pasisekimus ir padaryti reikiamas išvadas.

Nočios įvykis tik patvirtino amžiną karinę tiesą — nepamiršk pasirūpinti tinkama apsauga net ir tada, kai priešo visai nelauki.

Nočioje ji buvo pamiršta.

Lenkų pradžioje buvo tik apie pusė eskadrono. Jokio apsupimo jie nevykdė. Tą patį vakarą netolimo kaimo ūkininkas, mano paprašytas, nuvažiavo važiuotas ir grįžęs pranešė tai, ką pats žinojau. Mūsų žinios sutapo.

P. S. Pranas Čeginskas, ltn. Šveikauskas ir visa eilė kitų, vieni anksčiau, kiti vėliau, pabėgo iš lenkų nelaisvės ir vėl grįžo į savo dalinius.

Šoferis Pranas Staučiukas, kilimo nuo Druskininkų, ar iš pačių Druskininkų, vyras, kaip mūsų dainininkas Jonas Vaznelis, arti 2 metrų ūgio, vėliau grįžo lenkų okupuoton Lietuvon ir, įsigijęs nedidelį autobusą, palaikė susisiekimą tarp Druskininkų ir Gardino. Jis bolševikų buvo išvežtas į Sibiro koncentracijos stovyklą, kur vėliau susitiko su visa eile lietuvių. Sikorskio — Stalino sutartimi, su kitais išlikusiais gyvais lenkais, jis buvo išlaisvintas ir, pasiekęs vakarus, suteikė žinių apie visą eilę sutiktų lietuvių. Jo suteiktos žinios buvo aprašomos lietuvių tremtinių spaudoje Vokietijoje, tik ten jo pavardė jau buvo rašoma Stavčik (lenkiškai — Stawczik).