ISTORIJOS VERPETUOSE RYTŲ LIETUVOS ŠALY
J. VĖGĖLIS
PILIS MOLINĖ — MOLINSK
Šitas, dar XIV amžiuje Lietuvos kunigaikščio Algirdo statytas miestas — tvirtovė, nors jį jau senai užvaldė rusai, lietuviams vis tebėra gerai žinomas, kadangi istorijos įvykiai ir darbai tebejungia su juo lietuvius. Taip, 1917 metais, į pabaigą I-jo pasaulinio karo, jau po caro valdžios žlugimo, kai Rusijos armijos nebenorėjo kariauti ir pradėjo skirstytis, lietuviai kariai, iš visų frontų, pradėjo rinktis į keletą Rusijos miestų ir kurti tautiškus lietuvių pulkus.
Prie rusų XII armijos, dar vasarą, Rygoje, labai veiklaus artilerijos karininko Vlado Naikaus pastangomis, buvo sudarytas Lietuvių karių Komitetas, kuris sugebėjo visos Rusijos lietuviams kariams leisti net laikraštį “Laisvas Žodis”. Rusijos sostinėje, Petrograde, neužilgo po to, susidarė Centralinis Lietuvių Karių Komitetas, kurio tikslas buvo apjungti Rusijoje esančius lietuvius karius. Jo patvarkymu buvo paskirta komisija lietuvių pulkams sudaryti. Tos komisijos pirmininku buvo paskirtas karin. Petras Gužas ir padėjėju karin. J. Vegelis, abu XII armijos lietuvių karių komiteto nariai. Vieta karių telkimuisi buvo nurodyta — Smolenskas ir Vitebskas.
Gruodžio mėnesio pradžioje, atvykę į Smolenską, ėjome su Gužu iš gelžkelio stoties į miestą Nepastebėjome kaip mūsų tarpe užsimezgė kalba apie šio miesto istoriją. O mums einant tiltu per Dnieprą ir pamačius augštas mūrines, dar senovėje lietuvių statytas ir dabar tebestovinčias, Smolensko pilies sienas, atsiminiau ir ėmiau Gužui pasakoti mano, prie tų sienų turėtą nuotikį. Prieš porą metų, buvau iš fronto pasiųstas į Vakarų fronto armijos štabą Smolenske, kad iš ten, kartu su kitais kandidatais, būčiau pasiųstas į karo mokyklą. Ir štai, netoli šios vietos, prisiartinęs prie pilies mūrų, ėmiau juos stebėti. Ir, tarp daugelio šaligatviu einančių žmonių, nepastebėjau generolo, kuris sustojęs užklausė kodėl aš nesisveikinu ir neatiduodu jam pagarbos? Kai jau atiduodamas jam pagarbą aiškinausi, kad jo nepastebėjau, nes buvau susidomėjęs tais didingais mūrais, tai generolas paskelbė, kad aš už tai esu baudžiamas trimis paromis arešto ir, būdamas komendantūros daboklėje, turėsiu paimti ir paskaityti ten esančią Smolensko pilies istorijos knygą. Tokia generolo dovana tuomet nebuvau patenkintas, bet kai daboklėje tikrai gavau ir skaičiau minėtą knygą, tai labai džiaugiausi tokia bausme.
Knygoje buvo platus pilies aprašymas su keletu braižinių. Pažymėta kuriais metais ten seniau buvusi medinė pilis buvo sudegusi, o vietoje jos, per daugelį metų, pastatyta daug didesnė, labai augštomis mūro sienomis su sandėliais ir gyvenamomis patalpomis jos gynėjams. Nurodyta keliai, daugelis pilies vartų, bokštai, slaptieji takai, kiek tūkstančių žmonių ten dirbo, kiek jų užsimušė ir kas buvo didieji darbų vadovai.
Kadangi šią pilį mūrijant visiems darbams lietuviai naudoję belaisvius rusus, tai knygos išvadoje sakoma, kad Smolensko pilis todėl esanti rusų pilis, nors lietuviai ją valdę dar ilgus amžius. Nors, gal netyčiomis paminėta, kad seniau naujai pastatytą mūrinę pilį ir miestą lietuviai vadindavę — Molinė, o rusai — Molensk, kuris vėliau virtęs į — Smolensk.
Apžvelgę su Gužu tas sienas praeidami, žengėme toliau į kalną, kur miestas gatvėmis jau išsiplečia į visas puses.
Suradome štabą ir prisistatėme Vakarų fronto vadui. Išsiaiškinome reikalą. Štabo karininkai mūsų tikslams buvo palankūs ir paskyrė čia telkiamiems lietuviams kariams Raudonasias-Sofijskije kareivines, o komisijos štabui — patalpas viešbuty London. Užėjome ir į komunistų naują miesto komendantūrą. Ten, staigmena — komendantas karin. Popov buvo mūsų pažįstamas dar iš žygių fronte su vokiečiais. Ir čia šiek tiek prielankumo radome.
Viešbutis London buvo mūro name prie nedidelės maisto gaminių turgaus aikštės. Užėmėm pirmąjį augštą. Virš lauko durų užkabinome lietuvių ir rusų kalbomis iškabą “Štab litovskich vojsk”. O gelžkelio stoty buvo iškabinti skelbimai nurodymai kur lietuviams kariams reikia kreiptis: — į viešbutį London. Ta pačią dieną, pagal tuos skelbimus, į mūsų štabą jau atvyko keletas lietuvių karių iš fronto. Juos tuojaus ir panaudojom mūsų štabo sargybos ir raštinės reikalams. O sargyba buvo reikalinga, nes vieną rytą išgirdome aikštėje triukšmą ir susirinkusių rusų šauksmą: “Koks čia lietuvių štabas? Čia Rusija! Išdaužyti juos! ir t.p.” Ir kai jų minia šūkaudama pradėjo laužti į duris, kiti siekti štabo iškabos, mūsų sargybos ginkluoti vyrai išvaikė minią nuo viešbučio ir iš visos aikštės.
Po keletos dienų jau pradėjo atvykti didesni būriai lietuvių karių įvairių specialybių. Buvo padidintas štabo darbuotojų skaičius ir pradėtas kurti Smolensko lietuvių pulkas kareivinėse. Ryšininkai kasdien vis daugiau ir daugiau parsivesdavo atvykstančių lietuvių. Vakarų fronto štabo parėdymu pulkui buvo duotos susisiekimo priemonės ir kariams reikalingas maistas. Nemažas skaičius jau buvo ir karininkų lietuvių. Jų tarpe, buvo atvykęs iš fronto pulkininkas Jurgis Kubilius, kuris ir pasiėmė kurti ir vadovauti pulkui. Tai buvo labai rimtas ir tvarkingas karys. Jį labai mėgo kareiviai. Įdomu buvo ir tas, kad jis sugebėjo atsivežti ir nuosavą jauną, margą, gražų arklį, roges ir fajetoną. Tą susisiekimo priemonę jis mėgo vartoti nuolatiniam ryšiui tarp pulko ir kitų štabų mieste. Į lietuvišką darbą buvo įtrauktas ir šiame mieste gyvenęs medicinos daktaras Nasvytis, kuris daug padėjo pulko karių sveikatingumui. Komisija dirbo. Pulkas vis didėjo. Mūsų kariai susipažino su daugeliu mieste gyvenusių lietuvių šeimų.
Naktimis mieste vaikščiojo rusų komendantūros patruliai. Nuo 12 val. nakties iki 6 val. ryto judėjimas mieste buvo suvaržytas. Kildavo nesusipratimų kuomet patruliai sulaikydavo lietuvius karius. Todėl, susitarus su miesto komendantu, buvo siunčiami ir lietuvių patruliai.
Artėjo Kalėdų ir N. Metų šventės. Buvo gauta, iš atsargos sandėlių, didelis kiekis raudono vyno. Pulko kariai šventė ir linksminosi, pailsėją kareivinėse. Miesto lietuviai buvo suruošę vakarą jų klube, mieste, kur buvo vaidinimai, dainos, po to užkandžiai ir šokiai. Linksmintis buvo norėta — iki saulei tekant. Bet, po 12 valandos į klubą atvyko rusų patrulis ir pareikalavo tuojaus visiems išsiskristyti. O gatvėse po 12 val. nebegalima buvo vaikščioti. Kas daryti? Buvo pasikalbėta telefonu su kareivinėse gyvenančiu lietuvių pulko vadu. Netrukus, prie klubo sunkvežimiais atvyko kulkosvaidžiais ginkluota visa lietuvių kuopa. Ji pašalino rusų patrulį, apsupo klubą ir besilinksminantiems pasiūlė šokius baigti saulei tekant. Miesto komendantui kuopos vadas pranešė, kad klube daromi areštai ir tardymas. Saulei tekant, vakaras buvo baigtas, visi išvyko namo ir prie klubo nei civilių nei karių nebeliko.
Šventėms į Smolenską buvo atvykęs iš Petrogrado Lietuvių Karių Centralinio Komiteto pirmininkas Al. Žilinskas. Apsigyveno Lietuvių pulkų tvėrimo komisijos štabe. Jis vizitavo Vakarų fronto vadą. Lankė plk. J. Kubilių ir kitus karius pulke.
Dar prieš Kalėdų šventes, Al. Žilinskas vyko iš Petrogrado į Rusijos Vyriausiojo Karo Vado būstinę Mogileve. Buvau iššauktas ir aš ir dalyvavau su juo kaip lietuvių pulkų tvėrimo komisijos narys. Gruodžio 21 dieną buvome priimti Vyr. Karo Vado praporščiko Krylenko (kom.). Lietuvių pulkų tvėrimo reikalui jis pritarė, bet įspėjo, kad po dviejų-trijų mėnesių pulkai būtų pasiruošę vykti į frontą prieš rusų nacionalistus kontrrevoliucionierius.
Didžiausiose (1914-1917 metų) Vyr. Karo Vado būstinės rūmų patalpose jau buvo betvarkė. Bylos, raštai, žemėlapiai mėtėsi atdarose spintose, staluose ir net ant grindų. Buvusioje Jo Didenybės Caro asmeninėje kanceliarijoje buvo pastebėta svarbių bylų. Kanceliarijos viršininkui leidus, pradėjome bylas apžiūrinėti. Žilinskas užtiko didelę bylą — “Dielo autonomiji zapadnym oblastiam Imperiji”. Tos bylos penkiose dalyse buvo daugybė raštų, juridinio pagrindo dokumentų, ministerijų raštų, istorinių davinių, žemėlapių išrašų ir tautybių delegacijų prašymų. Visa tai lietė Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją. Lietuviškoje bylos dalyje buvo Vilniaus, Kauno, Lydos, Gardino, Suvalkų, Brastlaukės ir kt. lietuvių prašymai. Įdomu, kad ir rytinė Lietuvos rusiškoji dalis, gudiškoji, buvo įtraukta į Lietuvos sienas. Matomai, daugumoje naudota istorinės sutartys. Atrodo, 1916 metais caras dar tikėjosi nugalėti vokiečius ir manė tesėti pažadą, kurį skelbė Rusijos Vakarų tautoms karą su vokiečiais, 1914 metais, pradedant.
Lietuvos reikalą apibūdinant, ten buvo pasakyta: — “Lietuva išskiriama iš buvusios istorinės Lietuvos-Lenkijos valstybių unijos . . . Rubežiai buvusiai Lietuvai, būsimai Lietuvos autonominei sričiai, juridiniai imant, turėtų priklausyti senieji, t.y. 1667 m. Andrušavos sutartimi nustatyti, (1772 m. panaikinti); daleidžiant, vienok, jog tikslinga palikti Rusijos žemių plote šešetą rytinių buvusios Lietuvos apskričių, kurie jau žymiai yra apgyvendinti rusų žmonėmis.”
Ši byla, kaip matosi iš užrašų, buvo sudaryta 1916 metais, kovai su vokiečiais besitęsiant. Ją sudarė, gen. Potapenko vadovaujama, speciali komisija būsimų autonominių sričių sienoms nustatyti. Šios bylos lietuviška dalimi mes tiek susidomėjome, kad net surizikavome atsargiai ją “nusavinti” ir nusigabenti į Petrogradą. Skaitėme, kad vistiek čia viskas žus. 1918 m. vasario mėn. V. Natkus (Petrograde tuomet spausdinto laikraščio “Laisvas Žodis” redaktorius) minimą bylą nugabeno į Valką. Lietuvą liečiančiu reikalu aš kaiką buvau nusirašęs. Jau vėliau, Valke mus paėmė į nelaisvę vokiečiai. Bet, prieš pasiduodant, mes spėjome bylą, daug kitų raštų iš XII armijos lietuvių komiteto ir savo ginklus, gerai paslėpti pažistamo esto mūriniame name ant augšto.
Laikas bėgo. Ėjo kovos už Lietuvos nepriklausomybę ... 1920 m. pasirašyta Maskvoje Lietuvos sienų sutartis su komunistine Rusija . . Ir tik vėliau, Vl. Natkus būdamas jau Lietuvos atstovu Rygoje, nuvykęs į Valką surado minimą bylą... Sutiktas 1944 metų pavasarį Kaune, jo paskutinėmis laisvės dienomis, prisiminus kalboje tą bylą, jis sakė, kad ją turi saugiai paslėpęs savo apylinkėje ir tikisi, kad greit ateis laikas ją vistik panaudoti.... Bet, jis nebesulaukė to . ..
1918 metų sausio mėnuo buvo labai gyvas Smolenske. Pulkų tvėrimo komisijos štabas įtemptai dirbo. Buvo susirašinėjamą su rusų štabais, su štabais besikuriančių tautinių dalinių kaip ukrainiečių, latvių, totorių, gruzinų ir kt. Lenkijos generolo Dovbor-Musnickio suformuotose lenkų daliniuose buvo nemažai lietuvių, kuriuos prašėme išleisti į Smolenską. Generolas, iš pradžių, buvo labai prielankus lietuviams. Į Smolenską suplaukė iš rusų fronto dalių virš 3,000 lietuvių karių. Plk. J. Kubilius jau turėjo visą pulką. Dalis karių net buvo pasiųsta į Vitebską (Vytėnus) kur tvarkėsi ir net valdė visą miestą. Ten pirmasis lietuvių pulkas, kuriam vadovavo karin. Juozapavičius, kartą apgynęs nuo tūkstantinės plėšikų gaujos Vitebske tebestovinčių, dar Lietuvos kunigaikščio Vytauto statytą, bažnyčią — Soborą.
Sausio 29 dieną, Petrograde turėjo įvykti lietuvių karių atstovų visuotinas suvažiavimas. Buvau ten pasiųstas kaipo delegatas nuo Smolensko lietuvių karių. Bet, Petrograde karių suvažiavimas neįvyko. Kapsuko, Angariečio ir Rasiko komunistuojančių būrys, Stalino pavedimu, suvažiavimą išsklaidė. Po to, nuvykau į savo (15 Sibiro) pulką arti Valko. Rusų kariai metė frontą ir bėgo namo į Rusiją. Įkandin slinko vokiečiai į kurių rankas likimas ir mus su Natkum ir kt. atidavė.
Smolenske daugiau neteko būti. Bet, vėliau, išsilaisvinęs iš vokiečių, vėl nuvykau į badaujantį Petrogradą, pasiėmiau daiktus ir giminingas šeimas ir per Vitebską, su 1-jo pulko karininkais, per Sebežą, grįžome į Lietuvą.
Vitebske, karin. Juozapavičius pasakojo, kad kai Smolenske jau buvo susiorganizavusių lietuvių net keli tūkstančiai, tai iš Petrogrado Lenino vyriausybės buvę lietuviams įsakyta vykti į frontą prieš kontrrevoliucionierius. Bet lietuviai kariai jau savo kailiu pažinę dabartinę Rusijos anarchiją, staiga išsiskirstę ir įvairiais keliais ir priemonėmis išvykę į vakarus, tikslu patekti į Lietuvą.
Vėliau, jau Tėvynėje, apie tai pasakojo smulkiau ir Gužas. Jis pastebėjo, kad dirbęs komiteto štabe, Smolenske, raštininkas Baltušis, vistik, pasilikęs vietoje. Jis buvo kilęs iš žemdirbių šeimos, dirbusios Komaro dvare, arti Kuršėnų. Jis buvęs labai nusiminęs ir užklaustas Gužui atsakęs: “norėčiau grįžti į namus, pas tėvus, bet, kad ten reikės sunkiai dirbti, o čia aš tikiuosi gauti gerą ir lengvą tarnybą.”
Tai taip istorija ir likimas, net šimtmečiais, neatleidžia lietuvių nuo Lietuvos rytų lankymo. Ir lietuviai tebekovoja už savo Tėvynę.
