Kronika
KRYŽIUS LIETUVIŲ PARTIZANAMS PASTATYTAS PORTLANDE
P. DIRKIS
Dar iš 1918-19 metų partizanų vardas Lietuvoje yra labai gerai žinomas. Lietuvos partizanai pasižymėjo ir pagarsėjo 1941 metais birželio 21-22 d.d., gindami Kaune ir kituose miestuose lietuviškas įstaigas nuo sunaikinimo ir išvydami bolševikus iš Lietuvos. Jie dar labiau išgarsėjo antrosios bolševikų okupacijos metu. Jų veikla, darbai ir kovos yra mums dar labai mažai žinomos ir nėra galimybės dabar jas ištirti. Be abejo, kad nei mes, nei Vakarų pasaulis nežino visų tų didvyriškų kovų vestu silpno Dovydo prieš milžiną Galiotą.
Bolševikai Lietuvos partizanų heroiškas kovas prieš juos stengėsi kaip galima greičiau malšinti ir užčiaupti burnas, bei užkimšti ausis, kad tiesa nepasiektų laisvų Vakarų. Kovose Lietuvos partizanai patyrė didelių nuostolių, dalį jų išžudė žiauriausiomis priemonėmis, kitą dalį išvežė nežinomybėn. Taip mėgino visiškoje tyloje partizanų veiklą nugramzdinti užmirštin. Tačiau tai nieko nepadėjo. Dabar gi kas kart Lietuvos partizanų darbai ir veiksmai yra ryškinami spaudoje, leidžiami veikalai, iš kurių laisvas pasaulis sužino iki šiol slopinomą tiesą.
Negana to, Lietuvos partizanams prasideda jau ir paminklų statymas, Štai šiemet Lietuvos partizanam prisiminti JAV Portlande, Oregone jau pastatytas stilingas lietuviškas kryžius. Tas kryžius savaime neatsirado. Jis yra išdava darbo pasiryžėlio, kuris gyvena Čikagoje. Tai didelis mūsų patriotas, generalinis kontraktorius Valerijonas Šimkus. Dėka jo rūpeščių ir pastangų, tas kryžius buvo suprojektuotas, pagamintas, nuvežtas į Portlandą ir ten pastatytas. Tas kryžius liudys šio krašto žmonėms Lietuvos partizanų ir ištremtų į Sibirą sudėtas ant savos tėvynės aukuro gyvybes, nes jų kapai jokiais kryžiais ar kokiais kitais tautiniais ženklais iki šiol nėra pažymėti.
Tą atžymėjimą padaryti išeivijoje gyvenantį lietuvį privertė ilga, nesibaigianti ir perdėm žiauri rusų komunistų okupacija, sukūrusi didvyrišką Lietuvos partizanų laikotarpį, kurio metu be paliovos teka nekaltas lietuvio kraujas.
Tokiam simboliui-kryžiui, be abejo, buvo reikalinga ne tik garbinga, bet ir žymi vieta, pro kurią kas dieną pražygiuoja tūkstantinės minios įvairių tautų žmonių, kurių akys turėtų progos pažvelgti į tą kryžių.
Chicagoje susitveręs komitetas, susidedantis iš įvairių patriotinių organizacijų atstovų, minėtam Valerijonui Šimkui vadovaujant, apsistojo ties Tėvų Servitų pasiūlyta vieta, būtent, Portlando šventove vadinama Amerikos Liurdu, kurią kasmet aplanko daugiau kaip pusė miliono maldininkų ir šiaip įvairių tautų turistų. Tą šventovė yra įkurta 1924 metais Tėvų Servitų 60 akrų žemės plote ant dviejų augštumų. Žemesnioji augštuma išpuošta gražiais sodnais ir pridengta augštų uolų šešėliais. Šioje nepaprastai gražioje vietoje yra ne tik nuostabiai išdėstytos įrengtos Kristaus Kančios, bet ir šiaip istoriniai paminklai, kurių tarpe dabar tapo pastatytas labai gražus ir didingas, lietuviškų ornamentų, pagal arch. J. Muloko projektą, paminklas — Kryžius su trim koplytėlėmis ir aštuoniomis statulomis, viso 24 pėdų augščio. Kryžius yra koplytstulpio formos. Jame yra statulos Sopulingos Dievo Motinos, Šv. Kazimiero, Rūpintojėlio, Šiluvos ir Aušros Vartų Madonos ir Vytauto Didžiojo. Be to, ant Kryžiaus šonų yra išrašyti lietuvių partizanų šūkiai ir pridėtas Lietuvos žemėlapis
Paminklą, jau lanko tūkstančiai turistų, jį fotografuoja ir filmuoja. Ekskursijų vadovai aiškina kryžiaus reikšmę ir lietuvių meną. Šis kryžius per amžius bylos apie nepalaužiamą Lietuvių tautos kovą už savo krašto laisvę.
IŠ CLEVELANDO RAMOVĖNŲ VEIKLOS
š. m. kovo 25 d. 12 val. Lietuvių salėje įvyko L.V.S. Ramovės Cleve-lando skyriaus metinis narių susirinkimas. Susirinkimą atidarė skyriaus pirm. L. Leknickas, padėkodamas atsilankiusiems skyriaus nariams į susirinkimą. Išreiškė apgailestavimą, kad iš skyriaus ramovėnų tarpo pasitraukė — mirtis išplėšė. pulkininkas Kostas ŽUKAS, buvęs Lietuvos Respublikos Krašto Apsaugos ministeris. Jo žmonai Bronislavai Žukienei išreikšta užuojauta netekus brangaus vyro ir tauraus lietuvio. Jis buvo pagerbtas atsistojimu ir susikaupimu tylos valandėlę.
Į prezidiumą, susirinkimui vesti, buvo pakviesti: pirm. A. Jonaitis ir sekret. E. Tarutis.
Kas nuveikta metų bėgyje:Skyriaus pirm. L. Leknickas pranešė, kad 1961 m. sausio 29 d. skyriaus išrinktoji nauja valdyba: pirm. L. Leknickas, vicepirm. V. Jokūbaitis, sekret. V. Apanius, ižd. Pr. Mai-nelis ir kult. r. vad. J. Nasvytis sudarė metinį veiklos planą ir jį įvykdė.
Mirusiųjų kapų lankymo dieną — gegužės 30 d. Šv. Jurgio liet. paramos šv. Mišios už mirusius skyriaus ramovėnus. Pamaldoms pasibaigus nuvykta į Kalvarijos kapines, viso daugiau kaip 50 ramovėnų ir biru-tininkių, aplankyti skyriaus mirusiųjų kapus. Buvo padėta gyvų gėlių puokštės ir tautinės vėliavėlės. Aplankytas Mauzolėjuje mirusio Lietuvos Respublikos prez. A. Smetonos kapas, padėtas gyvų gėlių vainikas su tautiniais kaspinais ir įrašais.
Šiais metais sausio mėn., mirus plk. Kostui Žukui, prie jo karsto skyriaus nariai stovėjo garbes sargybą, palydėjo į kapines kur atsisveikinimo kalbas pasakė ramovėnų vardu L. Leknickas ir K. Tallat-Kelpša.
Lietuvos Kariuomenės šventės minėjimas įvykdytas lapkričio 23-26 d. iškilmingu minėjimu. Pagrindinę kalbą pasakė ramovėnas adv. J. Sme tona. Meninę dalį išpildė Čiurlionio Ansamblio vyrų choras dirig. Al. Mikulskio. Per Lietuvių Tėvynės Garsų radio valandą vad. Juozas Stempužis davė puikią muzikos ir dainų pynę, skyr. pirm. L. Leknickas priminė ramovėnų paskirtį ir atlikimą pareigos Lietuvai, šv. Jurgio liet. par. bažnyčioje įvyko pamaldos už žuvusius karius ir partizanus dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Pamaldų metu giedojo parap. bažnytinis choras vad. muz. Pr. Ambra-zo.
Klaipėdos Krašto sukilimo minėjimas įvykdytas 1932.1.23. Pagrindinę kalbą-paskaitą skaitė prof. J. Jakštas. Per Tėvynės Garsų radio val. vadov. J. Stempužis davė dainų ir muzikos rinktinę, o ramovėnas V. Braziulis, tartam žody, išryškino Klaipėdos Krašto sukilimo eigą.
Ramovėnų skyriaus nariai uoliai prisidėjo ir talkininkavo rengiant Vasario 16 šventės minėjimą, Pavergtų Tautų Sąvaitės minėjime, Lojalumo parade, Tragingojo Birželio minėjimo rengime ir 1941 m. Lietuvos Laisvės Sukilimo minėjime. KARIUI paremti buvo surengta gegužinė ir gautas pelnas, $200.00, pasiųstas KARIO administracijai. Skyrius iš savo kuklių lėšų parėmė sportininkus, jaun. organizacijas ir pavienius asmenis. Lietuvos Laisvės Karo invalidų sušelpimui pravesta aukų lapais rinkliava ir surinktos aukos $336.40 persiųstos LLKI Draugijos pirm. Tvarkūnui.
Ramovėnai nepamiršo ir susirgusių. Juos lankė ligoninėse. Naujųjų Metų proga aplankė klebonus, kun. B. Ivanauską ir J. Angelaitį, kun. P. Dziegoraitį ir A. Goldikovskį juos pasveikinti ir padėkoti Ramovėnų vardu už įvairias pagalbas. Tenka
Mirusių ramovėnų pagerbimas Clevelando kapinėse; mirusiųjų minėjimo dieną — gegužės 30 d., skyriaus valdyba padeda ant mirusių skyriaus narių kapų gėlių puokštes ir įsmeigia taut. vėliavėles. Fotografijoje matyti sk. valdybos nariai, ramovėnai, birutininkės ir mirusiųjų artimieji. V. Pliodzinsko nuotr
Į Clevelando Ramovėnų skyrių įstoję nauji nariai, Lietuvos Kariuomenės šventės iškilmingo minėjimo metu, pristatyti ir dekoruoti Ramovėnų ženkleliais: med. dr. Antanas Miliauskas, Juozas Kalvaitis, Vladas Knistautas, Juozas šlapelis ir Kazys Kazakevičius. Ramovėnui Baliui Anginui jteikta premija už jo straipsnį “Lietuviškų tradicijų tęstinumo reikšmė”, tilpusi Karyje.
Skyriaus valdyba ir min. asmenys iš kairės: Pranas Mainelis, Vytautas Jokūbaitis, pirm. Lionginas Leknickas, Vladas Knistautas; antroj eil. iš kairės: Jonas Nasvytis, Balys Auginas, Kazys Kazakevičius, Juozas šlapelis. Nėra nuotraukoje dr. A. Miliausko ir J. Kalvaičio.
džiaugtis, kad gerb. dvasiškių ir ramovėnų santykiai yra geri.
Susirinkimas, po pareikštų diskusijų, buvusiai valdybai pareiškė padėką. Pajamų ir išlaidų apyskaitas patvirtino.
Valdybai atsistatydinus, j naują valdybą išrinkta: K. Budrys, Pr. Ha' nelis, G. Gudėnas, V. Knistautas ir Z. Tarutis. Į Revizijos Komisiją: L. Leknickas, A. Tamulis ir K. Morkūnas.
Naujai valdybai palinkėta geros sėkmės skyriaus veikloje.
L. Žvirkalnis.
GRAŽI TRADICIJA MIRUSIUS PAGERBTI
Mirusiųjų minėjimo dieną-gegu-žės 30 d., L.V.S. Ramovės Clevelando skyrius ir Clevelando Šv. Jurgio veteranų postas prisiminė mirusius savo narius. 9 val. Šv. Jurgio liet. parapijos bažnyčioje kleb. kun. B. Ivanauskas atnašavo šv. Mišias už mirusius skyrių narius. Pamokslo metu buvo prisiminti mirusieji ir išvardinti pavardėmis. Bažnyčioje, prie paminklinės lentos, buvo uždegta tiek žvakių, kiek yra mirusių veteranų ir, tariant jų pavardes, buvo gesinamos atskiros žvakės. Po pamaldų, tos parapijos salėje susirinko visi dalyvavę pamaldose, kur šv. Jurgio Posto veteranai buvo paruošę pusryčius. Į juos atsilankė ir kleb. kun. Ivanauskas.
Ramovėnų valdybos nariai ir dalis ramovėnų ir birutininkių nuvyko kapines ir ant mirusių skyriaus narių kapų padėjo gyvų gėlių puokštes, įsmeigė į kapą po tautinę vėliavėlę ir buvo sukalbėta malda. Clevelando Kalvarijų kapinėse yra palaidoti šie ramovėnai: jūrų ltn. Juodis Kazys, miręs 1953.11.16., mjr. Bartkūnas Bronius, m. 1954.IX..12, gen. Nagius-Nagevičius Vladas m. 1954.IX.18., kpt. Karosas Klemensas m. 1955.V.10., kpt. Nasvytis
Juozas m. 1956.III.6., pulk. Jurgaitis Petras m. 1959.III.19., ltn. Židonis Pranas m 1960.III.20., plk. Žukas Kostas m. 1962.1.25., ir Clevelando Mauzolėjume — Lietuvos prezidentas Smetona Antanas m. 1944. 1.9. Aplankytas mauzolėjuje jo kapas, padėta gyvų gėlių puokštė su kaspinais ir įrašais ir sukalbėta malda. K. žvirkalnis
KAUNE MIRĖ DU KARININKAI
Šių metų sausio 10 d. Kaune mirė Karo inžinierius plk. ltn. Jonas Vintartas. Velionis iki pirmosios Lietuvos okupacijos buvo Lietuvos kariuomenės eilėse kur ėjo Karo Butų Valdybos Projektų dalies viršininko pareigas. Pirmajai bolševikų okupacijai užplūdus Lietuvą buvo iš kariuomenės pašalintas, o antrosios okupacijos metu, kaip ir kiti tūkstančiai lietuvių, buvo ištremtas į Sibirą. Iškankintas ir be sveikatos, po devynių metų, buvo grąžintas į Lietuvą, kur neatgavęs sveikatos mirė.
Jį priglaudė Lietuvos žemė, dėl kurios laisvės jis kovojo.
Dar visai neseniai Kaune mirė archeologas plk. Petras Tarasenka. Jo palaikai palaidoti Eigulių Kapinėse prie Kauno. Velionis nepriklausomybės laikais ilgiausiai dirbo Krašto Apsaugos Min-joje. Parašęs net kelias knygas apie Lietuvos buitį ir kultūrą, apie piliakalnius ir archeologinius davinius: “Gimtoji senovė”, “Priešistorinė Lietuva”, “Lietuvos archeologijos medžiaga” ir kt. Pov. Dirkis.
A.A. PLK. LT. VACLOVAS ANDOLIS-ANCEVIČIUS
1962 m liepos mėn. 12 d. 4 val. ryto, Clevelande, Daktarų ligoninėje, po sunkios galvos operacijos, mirė plk. ltn. Vaclovas Andolis-Ancevičius.
Vaclovas gimė 1899 m. sausio 5 d. Šiauliuose. Ten pradėjo eiti ir pirmuosius mokslus. Baigęs pradinę mokyklų veržėsi siekti mokslo. Nors gyvenimo ištekliai buvo sunkūs, tačiau Vaclovo užsispyrimas viską nugalėjo. Dirbo ir mokėsi. Kyla Pirmasis pasaulinis karas. Vaclovas turėjo nutraukti mokslą, nes teko palikti Šiaulius Apsigyvena Lygumose. Ir čia jis gilino mokslo žinias, kiek aplinkybes leido. Lygumose begyvenant išaušta 1919 metų pavasario rytas. Lietuva atgauna laisvę ir nepriklausomybę. Jos laisvei ir nepriklausomybei išsaugoti reikėjo atkurti ginkluotą jėgą-Lietuvos kariuomenę. Vaclovas palieką savo mylimą mamytę, sesutes ir broliukus ir vyksta į Kauną. Stoja į atsikuriančią Lietuvos kariuomenę, siunčiamas į karo mokyklą į II-ją laidą, kurią sėkmingai baigęs pakeliamas į karininko laipsnį ir skiriamas į rikiuotės dalinį. Organizuojant II pėst. diviziją, jis buvo paskirtas tos divizijos adjutantu. Be tiesioginių adjutanto pareigų dar skiriamas švietimo vadovu ir kt.
Aprimus karo audrai, Vaclovas stengiasi išnaudoti atliekamą laisvalaikį, galindamas mokslo žinias. Vakarais pradėjo lankyti suaugusių kursus, kad baigtų gimnazijos kursą ir gautų brandos atestatą. Pasiruošęs nuvyksta į Marijampolę kur eksternu išlaiko ir gauna gimnazijos atestatą. Tada jis įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą teisių fakulteto ekonominį skyrių, kurį ir baigė. Visa tai padarė eidamas savo tiesiogines tarnybos pareigas, sunaudodamas vien tik atliekamą liuoslaikį nuo tarnybos, paskirdamas jį mokslui. Karinė vyriausybė siunčia jį į Čekoslovakiją, į intendantų akademiją, kurią sėkmingai baigęs buvo paskirtas tos pačios divizijos intendantu.
1940 m. birželio 15 d. sovietam okupavus Lietuvą, kariuomenės daliniai buvo performuojami, iš vietos į vietas kilnojami ir švaistomi. II-ji pėst. divizija buvo perkelta į Vilnių, kur atsidūrė ir Vaclovas. 1941 m., prieš Vokietijai paskelbiant Rusijai karą, daug Lietuvos kariuomenės karininkų buvo siunčiami į Rusiją, buktai į karinius kursus, papildyti žinias. Į vieną tokią grupę pateko ir Vaclovas. Autobusu jis buvo nuvežtas iki Vitebsko. Iš Vitebsko, sudarytas dalinys karių ir civilių, enka-
Jaun. ltn. Vaclovas Andolis - Ancevičius, tik baigęs Lietuvos Karo Mokyklos II-ją laidą.
vedystų stiprios sargybos saugojamas, buvo varomas į Smolenską pėsčiomis. Pasiekus mišką ir upelį, sargybiniai voros palydovai, sumanė išsimaudyti. Vorą sustabdo poilsiui, sargybiniai dalimis eina maudytis, kiti lieka saugoti. Buvo labai karšta diena. Vaclovas susitaria su plk. lt. š. ir lenkų mokytoju X, sprukti į mišką ir žūti ar laimingai išsigelbėti iš voros, kuri varoma į nežinią. Nutaikė momentą ir movė į tankumyną. Tuoj pasipylė šaudymas, bet rizikavusiems pasisekė pasprukti ir atsidurti miške.
Prasidėjo gyvenimas pasakose girdėtose aplinkybėse. Miškas buvo balotas ir klampus. Teko slapstytis ir vengti kelių, kuriuose galima pakliūti enkavedistams į rankas. Teko maitintis uogomis ir žolių šaknelėmis. Vaclovą kankino galvos skaudėjimas, nes vedant į suimtųjų vorą buvo smarkiai sumuštas ir net sužeistas į galvą. Ištisas savaites praleidus miške ir vis beslenkant vakarų link, pagaliau priėjo prie vienintelės miške bakūžės, kur rado moteriškę. Ją paprašė atsigerti ir gal ką pavalgyti. Pastaroji iš kalbos tuoj atpažino, kad Vaclovas nėra rusas, bet svetimtautis ir reikia saugotis, nes netoliese einąs kelias, iš kurio dažnai aplanką enkavedistai. Besikalbant jie pastebėjo ateinant 2 enkavedistu. Moteriškė tuoj liepusi jam palįsti po lova. Palindus po ja, uždengusi lovą kokia tai marška, O pati atsigulė apsimesdama serganti. Įėję enkavedistai triobos nekrėtė tik pasiteiravo ar nėra mačiusi praeinant žmonių, atsigėrė vandens ir iškeliavo savo keliais. Pavojaus tuo laiku išvengė, tačiau Vaclovo jėgos buvo išsękę. Tą moteriškė pastebėjo ir patarė jam pasilikti, sustiprėti, kad galėtų tęsti savo pasiryžimą. Ir taip, jos globoje, jis prabuvo mėnesį laiko. Iš lėktuvų skraidymų ir kitų šaltinių patyręs, kad vokiečių kariuomenė artėja prie Vitebsko Vatclovas, šiek tiek pasveikęs, ir susiorientavęs miškais vėl patraukė link Lietuvos.
Beslinkdamas vėl miškais, vieną dieną jis pateko į vokiečių kareivių rankas. Pastarieji palaikė jį šnipu ir buvo jau pastatę prie medžio sušaudyti. Vaclovas mokėdamas vokiečių kalbą aiškinosi kad esąs Lietuvos kariuomenės karininkas, pabėgęs iš išvežamųjų voros, kuri buvo varoma pėsčiomis iš Vitebsko į Smolenską. Pagaliau vokiečių kariai patikėję ir priskyrė prie dalinio vertėju, norėdami įsitikinti, ar teisingai yra pasakęs. Pabuvęs tame dalinyje vieną mėnesį, buvo išleistas vykti į Kauną, kur buvo palikusi jo šeima.
Laimingai pasiekęs namus ir savąją šeimą džiaugėsi. Bet rytojus darėsi vis neaiškesnis. Pasaulinis karas vis didėjo. O čia jo šeimą ištinka nelauktas smūgis. 1944 m. kovo 25 d. ligoninėje, po gimdymo, mirė jo žmona. Plk. Vaclovas liko su mažu sūneliu ir 3 dukrelėm. Pasiaukoja savo mylimiems vaikučiams ir ima visą rūpestį ant savo pečių. Rusams vėl artėjant prie Lietuvos, su savo vaikučiaisjis pasitraukia į Vokietiją—Augsburgan. Čia ir sulaukė karo pabaigos. Atsiradus galimybei emigruoti į Ameriką, atvyko į Worcester’į, Mass. Gavo fabrike darbą, iš jo pragyveno pats su šeima, gi vaikučius leido į mokyklas. 1956 m. jis persikėlė į Clevelandą. Čia Carly-on gatvėje, įsigijo dviejų šeimų namą ir svajojo apie patogensį gyvenimą. Clevelande pasisekė jam gauti darbas, patenkinamai apmokamas. Sugrįžęs iš darbo triūsė apie savo namus, sekė spaudą, bendravo su savo pažįstamais ir buvusiais savo draugais, kurių irgi buvo įsikūrusių net toj pačioj gatvėj. Rašančiam šias eilutes teko gyventi toj pačioj gatvėj. Beveik kas savaitę susitikdavome ir pasidalindavome mintimis. Vaclovas visada buvo linksmas, niekad nesiskųsdavo kokiais negalavimais. Kad paskutiniais laikais dažnai suskausdavo galvą, nekreipė dėmesio, nes laikė normaliu reiškiniu — paskauda ir praeina.
Š. m. liepos 12 d. jį ištiko dideli galvos skausmai. Sūnus inž. Algirdas viešėdamas pas tėvą, kalbina nuvykti į Daktarų ligoninę Clevelande ir patikrinti sveikatą. Paklauso sūnaus patarimo ir kartu nuvyko į kalbamą ligoninę. Bet įėjus į ligoninę kilo dar didesni skausmai galvoje ir jis apalpo. Iššaukiami specialistai gydytojai, kurie nutarė operuoti. Bet atidarius galvos kaušą, rado piktybinį tumorą. Gydytojai konstatavo, kad tai seno sumušimo pasėkos, kad tas galėjo įvykti prieš 20 metų. Tas gi sutampa su įvykiu, kuris ištiko jį voroje, varant iš Vitebsko į Smolenską. Operacija Vaclovo sveikatos nebepataisė.
Liepos 12 d. 4 val. ryto plk. Vaclovas užmerkė akis. Buvo pašarvotas Della Jakubs and Son laidojimo staigoje, 6621 Edna g. Karstas skendo gyvų gėlių vainikuose. Plk. Vaclovas buvo Clevelando Ramovės sk. narys. Skyriaus valdyba atsilankė ir tautine vėliava pridengė jo karstą. Labai gausiai lankė jį artimieji, pažįstami, draugai ir Clevelando lietuviai. Šv. Mišias už Vaclovo sielą šv. Jurgio liet. parap. bažnyčioje atnašavo kun. Paškevičius. Pamaldų metų prie velionės karsto stovėjo ramovėnų garbės sargyba. Atsisveikinimo žodžius kapinėse ramovėnų šeimos ir giminių vardu tarė L. Leknic-kas, LB 1-os apyl. pirm. F. Eidimtas. Tautinę vėliavą nuėmė nuo karsto Ramovės sk. valdybos nariai ir įteikė sūnui inž. Algirdui Ancevičiui, primindami, kad plk. Vaclovas gražiausią savo gyvenimo laiką praleido Lietuvos kariuomenėje iš meilės Lietuvai ir jo viltis buvo grįžti į Laisvą Lietuvą.
Jo kūną priglaudė Clevelando Kalvarijų kapinės, kur prieš jį, Clevelando ramovėnai jau yra palydėję 8 savo narius.
L.L. Žvirkalnis
A. A. PLK. KAZYS VAICEKAUSKAS
Lietuvos kariuomenės kariai-veteranai krinta vienas po kito, it medžių lapai šalnos pakąsti. 1962 m. rugpiūčio 5 d. 7 vai. ryto, Clevelande, Ohio, mirė Lietuvos kariuomenės ats. pulkininkas Kazys Vaicekauskas.
Kazys buvo gimęs 1885 m. vasario 24 d. Zigmantiškių kaime, Razalimo valšč. Panevėžio apskr. Gimnaziją baigęs Petrapilyje, įstojo į Tifliso karo mokyklą, kurią sėkmingai baigęs buvo pakeltas į pirmąjį karininko laipsnį vyresniškumu nuo 1912 m. sausio 11 d. ir paskirtas į technikos dalinius Sibire. Kilus Ipasauliniui karui, Kaziui teko dalyvauti karo veiksmuose įvairiose vietovėse. Už narsumą ir pasižymėjimą karo veiksmuose buvo apdovanotas ordenais: Šv. Onos 4-to laipsnio su įrašu “už narsumą”, šv. Stanislovo 3-čio laipsnio su kryžiais ir kaspinu, Šv. Onos 3-čio 1. su kryžiaus ir kaspinu.
Rusijoje kilus revoliucijai ir kariuomenei pairus, Kazys, kapitono laipsnyje, grįžta į Lietuvą ir nuo 1919 m. rugpiūčio 22 d. įstoja į beatsikuriančią Lietuvos kariuomenę, į Ryšių batalioną. Formuojant Technikos pulką, jis buvo paskirtas pulko vadu. 1924 m. baigė Augštųjų karininkų kursų IV-tą laidą. Apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės sukaktuviniu medaliu ir D.L.K. Gedimino Ordenu 3-čio laipsnio.
Iš Lietuvos kariuomenės pasitraukė 1932 m. sausio 11 d. pulkininko laipsnyje, su teise dėvėti karinę uniformą ir perėjo į Raudonąjį Kryžių ūkio vedėju. 1940 m. birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuvą, pasitraukė iš tarnybos ir parvyko į savo ūkį prie Razalimo. Jo ūkis buvo pavyzdinis, veislinių karvių, todėl buvo jam palikta 35 ha žemės ir jis buvo paliktas toliau tą ūkį tvarkyti. 1941 m. kilus karui tarp Rusijos ir Vokietijos, Vaicekauskas buvo paskirtas Razalimo valsčiaus viršaičiu. Bet 1944 m. Vokietijai pralaimint karą ir artėjant Sovietų kariuomenei, su šeima pasitraukė į Vokietiją, iš kur, atsiradus galimybei emigruoti į Ameriką, atvyko į Clevelandą. Visi išgyvenimai, ypač bolševikmečio Lietuvoje, paveikė pulkininko sveikatą, o ypač jo širdį. Prieš 3 metus įvyko pirmas širdies priepuolis. Praėjus tam, jautėsi gerai. Sveikatos priežiūra rūpinos jo šeima. Bet šm. rugpiūčio 5 d. ištiko naujas širdies priepuolis ir 7 vai. ryto pulkininkas mirė. Paliko liūdinčius žmoną Katriną, dukrą Adelę su vyru Antanu Kaziu ir anūke.
Rugpiūčio 8 d. iš Della Jakubs laidotuvių namų velionis buvo nulydėtas į Šv. Panelės Nesiliaujančios Pagalbos lietuvių parap. bažnyčią, iš kur po šv. mišių nulydėtas į Kalvarijų kapines. Kapinėse atsisveikinimo žodį tarė gen. Kazys Tallat-Kelpša. L.L. Žvirkalnis
ROCHESTERYJE, N.Y. MIRĖ DU RAMOVĖNAI
Š.m. birželio mėn. 13 d. mirė Antanas Liepa, panevėžietis. Lietuvos nepriklausomybės metais atitarnavęs kariuomenėje perėjo tarnauti kriminalinėj, o vėliau politinėj policijoje. Bolševikams okupavus Lietuvą A.Liepa buvo suimtas ir uždarytas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Tardymų metu buvo žiauriai kankintas ir muštas. Ir jo sūnus Vytautas, 16 metų, irgi buvo suimtas ir kankintas, kad prisipažintų ar bent pasakytų, kas iškėlė Lietuvos tautinę vėliavą Vilkijoje. Tačiau nieko iš jo neišgavę, bolševikai paleido iš kalėjimo 1941 m. sūnus Vytautas išėjo savanoriu kovoti prieš bolševikus ir kovose žuvo.
Antanas Liepa
Antanas Liepa golgotiniais keliais pasiekė Ameriką ir ilgą laiką gyveno Rochesteryje. Pirmykštės sveikatos neatgavęs, susirgo vėžiu ir po ilgo kankinimosi mirė. Buvo aktyvus Ramovės ir AL Bendruomenės narys. Gimęs 1896 m. Panevėžyje.
1962 m. kovo mėn. 4 d. Rochesterio ramovėnų skyriaus atstovai nuoširdžiai sveikino Lietuvos kariuomenės savanorį Kazimierą Naką 65 m. amžiaus sukaktuvių proga. Ir, štai, koks netikėtumas, vos po keleto mėnesių K. Nakas išsiskyrė iš ramovėnų tarpo amžinai. Jis buvo stiprus kūnu, pilnas energijos ir pasiryžimo grįžti Tėvynėn. Tačiau, mirtis pastojo jam kelią ir šm. rugpiūčio mėn. 7 d. priglaudė jį svetimoji žemė.
K. Nakas gimė 1897 m. kovo mėn. 4 d. Serapiniškių kaime, Rokiškio valse, ir apskrityje. Iš gimtųjų Rokiškio Serapiniškių 1919 m. išėjo savanoriu ginti tėvų žeėms. Pasimokęs Augštojoj Panemunėj 3-čiame artilerijos pulke, 6 baterije, kovojo prieš bolševikus Daugpilio fronte, o vėliau su lenkais. Ištarnavęs apie 4 metus Lietuvos kariuomenėje, 1923 m. išėjo į atsargą. Tarnavo viešoj policijoj, ugniagesių tarnyboje Kaune ir vėliau Vilniuje.
Kazimieras Nakas — sėdi kairėj. Vidury — Aleksoto šaulių būrio vadas ats. j. Itn. V. Gavėnas, būrio valdybos tarpe.
Karinė kovos dvasia K. Naką lydėjo per visą gyvenimą. Jis priklausė Šaulių Sąjungai — buvo veiklus Aleksoto šaulių būrio valdybos narys. Jo tarnybos lapas byloja apie gilią tėvynės meilę, kuri reiškėsi pasiaukojimo ir artimo meilės darbais. Pasitraukęs nuo žiauriojo bolševiko ir pagaliau atsidūręs Dėdės Samo žemė je ir čia karinės idėjos nepametė — greta kasdienio darbo surasdavo laiko dalyvauti Ramovės sąjungoje, kurios pagrindinė idėja ir rūpestis — aukotis, kad Tėvynė būtų laisva.
JMKS
VIRSTA ĄŽUOLAI AUDRŲ PALAUŽTI:
1962 m. rugsėjo 15 d. pakirstas sunkios vėžio ligos, Pondwille, prie Brocktono, Mass., mirė Lietuvos kariuomenės kavalerijos leitenantas Justinas Plaušinaitis, gimęs 1910 m. kovo 24 d. šakių apskr., žvirgždaičių vais., Pavengrupių kaime.
Po gedulingų pamaldų šv. Kazimiero bažnyčioje, palaidotas rugsėjo 19 d. Kalvarijos kapuose, Brocktone, Mass.
Velionis paliko našlę Marcelę, gim. Stelmokaitę, dukterį Algidę ir sūnų Stasį, abu moksleiviai Amerikoje, ir brolį ir 3 seseris Lietuvoje.
Justinas buvo nepaprastai malonaus būdo žmogus, gilus patriotas, ne tik priklausęs visai eilei lietuviškų organizacijų, bet nuolatinis jų valdybų narys, pirmininkas ar kitoks pareigūnas.
Užtatai ir į laidotuves, nežiūrint, kad jos buvo viduryje savaitės, suvažiavo toks gausus būrys tautiečių, kaip retai kada. Be pačių broktoniškių nemažas būrys buvo atvykusių net iš Bostono ir kitų artimesnių vietovių.
Karstas skendo gėlėse, tarp kurių buvo Bostono ramovėnų ir Lietuvių Piliečių Draugijos Bostone vainikai. Šios abi organizacijos pagerbė velionį tylos minute savuose susirinkimuose rugsėjo 16 ir 20 dd.
Trispalvė, kuria buvo pridengtas karstas, įteikta šeimai.
. . .Jis rasdavęs tokią formą savai pažiūrai išreikšti, kad patraukdavęs, uždegdavęs, bet niekada nieko neužgavęs . . . Mirė neįgijęs priešų! ... — šneka susirinkę.
Užtatai ir liūdesys didelis ne tik šeimoje, bet ir visoje lietuviškoje visuomenėje.
Netekom žmogaus, kurio asmuo spinduliavo:
“Tegul Tavo vaikai eina vien takais dorybės!”
S. Griežė-Jurgelevičius
