Partizanai: Istorija ir dabartis

PIRMAISIAIS 2 PĖST. PULKO METAIS

Ats. Mjr. PRANAS MAČIULIS

(Pabaiga)

Pranešiau pulko vadui apie dvaro užėmimą ir apie grobį. Pats gi su visomis savo jėgomis nuskubėjau į Radviliškio dvarą.

Lietuvos kariuomenė sumuša bermontininkus ties Radviliškiu 1919 m. lapkričio 21 d.

Mokomąją kuopą, su leitenantu Pauru priešakyje, pasiunčiau pulti Radviliškio miestelį priešakyje, pasiunčiau pulti Radviliškio miestelį pietų rytų kryptimi, ir užimti geležinkelio stotį. 3-čią kuopą — pulti miestelį tiesiog—rytų kryptimi. 1-ą kuopą, kaip mažiausią ir daugiausia nukentėjusią nuo vakarykščios nelaimės, pasiunčiau užimti miestelį šiaurės rytų kryptimi. 2-ją kuopą palikau Radviliškio dvare — rezerve.

Deja, mūsų buvo pavėluota. Bermontininkai patyrę, kad dvaras užimtas ir miestelis apsuptas, sugadinę savo sunkiuosius ginklus, susėdo į traukinį ir išdūmė Šiaulių kryptimi. Taigi 1919 metų lapkričio mėn. 21 d., pirmą valandą po pietų, Radviliškis pateko į lietuvių rankas. Tai buvo šeštadienis.

Apie trečią valandą po pietų į Radviliškio dvarą atvyko mjr. Laurinaitis su savo II batalionu. Iš jo pasakojimo patyriau, kad pasiuntinys jį pasivijo jau Aleksandrijos dvare prie Šiaulių su įsakymu grįžti ir pulti Radviliškio dvarą iš Šiaulių pusės. Jis nutarė nebegrįžti senuoju keliu, bet žygiuoti tiesiai vieškeliu Šiauliai-Radviliškis. Toliau mjr. Laurinaitis pasakojo, kad sustojus batalionui pailsėti, atvažiavo lengvas automobilis su keturiais ponais iš Šiaulių pusės. Klausė jį, kur žygiuoja ši kariuomenė. Jis tyčia atsakė, kad į Šiaulius. Tuomet jie jam sako, kad jis negalįs ten žygiuoti ir turįs grįžti atgal. Į tai majoras juokdamasis atsakė: “Aš turiu savo vadovybės įsakymą, aš jį ir vykdau, o ne jūsų”. Tuomet vienas jų įsikarščiavęs, net rėkdamas, šaukė: “Mes, Santarvės Komisija, jūs turite mūsų klausyti.” Mjr. Laurinaitis atsakė: “Jeigu jūs esate Santarvės Komisijos nariai, tai tarkitės su mano vadovybe, kuri yra Radviliškyje. Tegul ji mane atšaukia”. — Komisijos nariai, tarp savęs pasikalbėję prancūziškai, susėdo į mašiną ir nuvažiavo Radviliškio link.

Nuvykus vakare į pulko štabą, adjutantas papasakojo, kad mūsų dalims užėmus Radviliškį, atvyko Santarvės Komisijos nariai ir pradėjo klausinėti kareivių, kur yra vadas. Kareiviai nurodė savo kuopos vadą ir atvedė pas jį. Paaiškėjus reikalui, kuopos vadas nurodė pulko

Ats. mjr. Pranas Mačiulis

vado būstinę Karčiamos kaime. Tuo tarpu pulko štabas jau buvo persikėlęs į dvarelį netoli Radviliškio. Tik vakare komisijos nariai susirado pulko štabą. Bet ir čia atsitiko tas pats, kas ir bekalbant su mjr. Laurinaičiu.

Štabe komisijos narius pavaišino užkandžiais ir arbata, o tuo tarpu plk. Glovackis susirišo su divizijos vadu ir nutarė, kad Santarvės Komisija vistiek privers atsitraukti. Todėl gaus įsakymą atsitraukti, būtinai reikia karo grobį išgabenti iš Radviliškio. Tad plk. Glovackis pranešė komisijai, kad be Generalinio Štabo įsakymo negalįs atsitraukti ir neatsitrauks. Generalinis Štabas Kaune, tegu komisija vyksta Kaunan ir ten tariasi dėl atsitraukimo.

Du pulkai krovė karinį turtą į vagonus. Jo buvo nemaža. Gelžkelio stotyje stovėjo apie pora šimtų vagonų, apie dešimts garvežių, remonto įrankiai ir mašinos ir daug geležinkeliams naudingo turto. Radviliškio dvare vokiškų karinių drabužių, batų, balnų, maisto, konservų, lydytų taukų, lašinių ir kito konservuoto maisto. Šautuvų, šovinių, kulkosvaidžių, minosvaidžių, keliolika patrankų ir sviedinių joms, pakinktų ir daug, daug kito turto. Iš aerodromo buvo išgabenta dvylika lėktuvų ir kito naudingo aviacijos turto. Kiek buvo lėktuvų tinkamų skraidymui nesidomėjau. Mūsų pulko IlI-is batalionas buvo sugrąžintas net iš Ginkūnų dvaro. Keletą kilometrų nuo Gubernijos gelžkelio stoties, irgi buvo daug turto, bet, atsitraukianti vokiečiai, jį išsivežė, arba išsprogdino. Kai kas, tačiau, atiteko ir lietuviams. Kautynės ties Radviliškiu įvyko lapkričio 21-22 dienomis.

Gavus įsakymą atsitraukti į pirmykštes pozicijas, pulko dalis grįžo į Šeduvos miestelį, o mokomoji kuopa į Šeduvos dvarą, kuriame apsistojo ir pulko štabas. Lapkričio 24 dieną iškilmingai palaidojome mūsų žuvusius Šeduvos parapijos kapinėse, bendrame kape. Lapkričio pabaigoje pulkas gavo įsakymą žygiuoti į Joniškio miestą Latvijos pasienyje. Aš gavau įsakymą žygiuoti su mokomąja kuopa į Žeimelį, Latvijos pasienyje. Atvykus į Žeimelį, ten radau latvių kariuomenės vieną batalioną. Rytojaus dieną latvių batalionas Žeimelį apleido. Už kelių dienų gavau įsakymą persikelti į Kriukų miestelį, Latvijos pasienyje. Kriukuose radome dvi latvių kuopas, kurios už poros dienų šį miestelį paliko. Čia prastovėjome porą savaičių.

Gruodžio viduryje gavau įsakymą susijungti su pulku Kretingos mieste. Per Joniškį -Šiaulius - Kuršėnus - Tryškius - Telšius - Rietavą, gruodžio mėn. 22 d., pasiekėme Kretingą ir apsistojome Kretingos dvare. Radome Kretingoje tik I-jį batalioną. II-is stovėjo Gargžduose, o III — Mažeikiuose. Kūčias valgėme pas Kretingos grovą Tiškevičių, kuris suruošė bendras kūčias karininkams. Kartu valgė ir grovas su savo dvariškiais. Stalas buvo padengtas penkiasdešimčiai asmenų. Keletas kėdžių buvo tuščių. Labai iškilmingai patarnavo keturi tarnai, apsivilkę livrėjomis. Prieš tai mus perspėjo, kad apsivilktumėm kuo geriausiai. Nedaug kas mūsų turėjo išeiginius drabužius. Pulko štabo pora karininkų turėjo gerus drabužius, mes gi, rikiuotės — dėl nuolatinių žygių, buvome jau panešiotais drabužiais. Prieš kūčias juos išvalėme, išprosinome, batus išblizginome. Nors atrodėme kukliai, bet švariai.

Valgomasis kambarys, šalia oranžerėjos, kurioje augo daug atogrąžų augalų, buvo didelis,

Oranžerėja buvo atitverta nuo valgomojo stiklo siena. Vakarienės metu grovas skundėsi, kad daug retesnių ir lepesnių augalų sunyko vokiečių okupacijos metu. Mat, vokiečiai jam neleido kirsti jo nuosavo miško oranžeriją apšildyti. Teko tenkintis tuo, kiek leisdavo kirsti tik namo apšildymui. Bet ir namui apšildyti leisdavo kirsti tik pusę to, kiek buvo reikalinga. Džiaugėsi, kad dabar jis gyvena šiltai. Kalėdų pirmąją dieną vakarieniavome pas grovo vyriausiąjį ūkvedį. Čia, be pulko štabo, buvome pakviesti keletas vyresniųjų karininkų. Buvo ir keletas mergaičių. Vakarienės metu iškilo kalbos apie šokius, kad nebloga būtų pašokti. Prie pulko štabo buvo keletas griežikų. Adjutantas juos pakvietė ir šokiai užsitęsė iki vėlumos.

Trečią Kalėdų dieną plk. Glovackis suruošė ekskursiją į Palangą, tuomet latvių okupuotą. Aštuoni raiti karininkai su maždaug tiek pat palydovų sudarė nemažą raitelių būrelį. Latviai sužiuro įjojus mums į Palangą, bet nesulaikė. Nujojome prie jūros. Tą dieną jūra buvo labai nerami. Apsidairėme, pabuvojome koplytėlėje, prie Birutės kalno, užlipome į patį kalną, prajojome pro Tiškevičiaus rūmus. Man ypač buvo įdomu, nes tuomet Palangoje lankiausi tik pirmą kartą. Apžiūrėjome miestą ir nujojome į kleboniją. Klebonas pavaišino mus pietumis ir pavakarėje grįžom Kretingon.

Grįžę radome divizijos įsakymą surinkti visą pulką į Šiaulių miestą ir Šiauliuose apsistot nuolatiniam gyvenimui. Tą pat vakarą pulko vadas įsakė visiems pulko daliniams žygiuoti į Šiaulius. Man buvo įsakyta, be mokomosios kuopos, vesti dar ir I batalioną. Iš Kretingos išžygiavome gruodžio 28 d. 8 vai. ryto. Vėl tais pačiais keliais atgal į Šiaulius. Bet dabar žygis buvo daug sunkesnis. Žygiuojant į Kretingą vedžiau tik vieną mokomąją kuopą, daug kur naudojomės pastotėmis ir kuprines visą laiką vežėme vežimuose. Dabar gi dalis buvo apie dvylikos šimtų vyrų didumo, pastočių naudoti nebegalėjome. Turėjome eiti apsišarvavę ir dar bristi per sniegą. Daugiau negalėjome padaryti kaip 20 ar 25 kilometrus per parą.

Telšius pasiekėme gruodžio mėn. 31 d. pavakaryje. Telšių visuomenė sutiko mus labai palankiai. Moksleiviai ir jaunuomenė išsivedžiojo kareivius į visokius pasilinksminimus ir pasišokimus, kurių Naujų Metų sutikimui buvo rengiama labai daug. Mums, karininkams, buvo suruoštas visuomenės Naujųjų Metų sutikimas su išgėrimu ir šokiais. Ypatingai mus globojo tuometinis Telšių karo komendantas kpt. Zaleskis, kurį pažinojau dar iš Petrogrado laikų. Man būnant Oranenbaume karininkų šaulių mokykloje, Zaleskis kaip tik tuo laiku mokėsi Oranen-baumo praporščikų karo mokykloje. Leidau Telšiuose žmonėms pailsėti porą dienų.

1920 m. sausio mėn. 3 dieną pradėjome žygį su nakvynėmis Tryškiuose ir Kuršėnuose. Sausio 5 d. pavakaryje pasiekėme Šiaulius. Mokomą j ai kuopai buvo paskirtas dviejų augštų baltas mūrinis namas, pačiame miesto centre. (Vilniaus gatvėje prie Tilžės gatvės kampo). Porą dienų tvarkėme patalpas. Namas buvo neperdidelis, o mes gi atvykome nuolatiniam gyvenimui, tad prisiėjo tvarkytis, kad visiems užtektų vietos. Prisiėjo pasistatyti dviejų augštų narus miegoti. Miegamiems kambariams užėmėm antrą augštą. Valgyklai, klasėm, ginklų sandėliui, maisto sandėliui ir raštinei — pirmąjį augštą. Lauko virtuvei kieme sukalėme pašiūrę apsaugai nuo lietaus ir vėjo. Kieme įrengėme išvietes.

Šauliuose gavau dar vieną jaunuolį karininką, kuris baigė Karo Mokyklos antrąją laidą, bet dėl kažkokių priežasčių nebuvo pakeltas į leitenantus. Galėjo būti pakeltas tik pulko vadui pristatant pakelti. Jo pavardė buvo Šova. Patalpinau jį su raštininku. Pasirodė gan geras jaunuolis — karys. Už mėnesio tarpininkavau pakelti jį į leitenantus.

Susitvarkę pradėjome mokslą. Rikiuotės pamokos vykdavo turgaus aikštėje ties pravoslavų cerkve. Turgų dienomis pamokos vykdydavome klasėse, arba laukuose. Ruošėme gerus puskarininkius. Naują laidą buvau numatęs išleisti balandžio pradžioje, bet, deja, man jos neteko išleisti.

Keletą žodžių paminėsiu apie gan nemalonų atsitikimą įvykusį pulke Šiauliuose. Vasario mėn., A. Panemunės įguloje, įvyko kareivių sukilimas. Prieš juos buvo pavartota jėga. Prasidėjo ir mūsų pulke bruzdėjimas. Kai kurios kuopos apvertė virtuves su vakariene, šaukdamos, kad blogas maistas. Buvo tikėtasi, kad ir Šiauliuose 2 p. pulke, kažkas panašu, kaip A. Panemunėje, gali atsitikti. Sužinojęs, kad virtuvės jau verčiamos, nuvykau kuopon, įsakiau viršilai išrikiuoti kuopą, lyg ir patikrinimui. Priėjau pro gretas žiūrėdamas į veidus, norėdamas įsitikinti ar kareiviai klausys manęs. Kareivių akys lydėjo mane, kaip visuomet, malonios, su pagarba ir atsidavusios. Nė vieno kareivio akys nepalydėjo manęs piktu žvilgsniu. Įsitikinau, kad kuopa klausys ir jokių riaušių pulke nebus.

Praėjęs po kareivius, atsistojau ties kuopos viduriu. Prabilau maždaug taip: “Vyrai, ar girdėjote, kas dedasi Kaune. Lietuvis lietuvį žudo. Mūsų pulke kai kurios kuopos apvertė virtuves, kad esą blogas maistas, ankštos patalpos. Taip, vyrai, pas mus maistas blogas ir patalpos ankštos. Tai tiesa! Mes kėlėmės iš mirusiųjų, turime tris kaimynus, keleriopai stipresnius už mus ir kiekvienas iš jų nori mus praryti. Rusai komunizmo vardu, vokiečiai bermontininkų vardu, o lenkai unijos vardu. Visi jie nori vėl mus numarinti. Rusų ir vokiečių šiaip taip atsikratėme, liko dar lenkai. Su jais reikės dar kariauti. Visi mūsų bajorai save laiko lenkais. Ar yra čia išsirikiavusių mūsų tarpe nors vienas bajoras. Atsiliepk! Tyla, reiškia nėra. Matot, vyrai, bajorų mūsų tarpe nėra, nes visi valstiečių ir darbininkų vaikai. Bajorai, laikydami save lenkais, nuėjo pas lenkus. Jie ateis ginti savo dvarus, nenorės leisti, kad mužikai išsidalytų jų žemes. Mes irgi nenorime daugiau būti lenkų mužikais. Mes norime būti sau žmonės. Riaušės tarp savęs kaip tik duos progos lenkams ateiti ir malšinti sukilusius mužikus. Ar mes, vyrai, galime leisti neišmanėliams, šiaudadūšiams, kelti riaušes? Sakykite!” — “Ne, vade, negalime!” — atsakė rikiuotė, kaip vienas žmogus. “Ar klausysite mano įsakymo, jeigu reikės pavartoti ginklą prieš riaušininkus? Atsakykite!” — “Klausysime, vade. Vesk!” Atsakė rikiuotė. “Gerai, vyrai! I būrys budi. Ginklininke, išduokit kiekvienam pirmojo būrio vyrui po 25 kovos šovinius. Išduokit pirmojo būrio būrininkui du kulkosvaidžius ir po penkias juostas šovinių prie kulkosvaidžio. Visi kiti laisvi iki patikrinimo. Kurie turite draugų kuopose, nueikite ir perspėkite, kad nemanytų kelti netvarkos pulke. Perspėkite, kad bus sutvarkyti. I būrio būrininke, išsiųskite keturius patrulius, po tris vyrus, patruliuoti svarbiausiomis miesto gatvėmis. Išstatykite užtaisytus kulkosvaidžius antrajame augšte kampiniuose languose. Pastatykite prie durų iš gatvės dviejų kareivių sargybą, tegu svetimų žmonių į vidų neleidžia. O dabar, išsiskirstykit!”

Tyčia tuos visus įsakymus daviau, kad visi girdėtų. Buvau tikras, kad pulko kareiviai apie pasiruošimą sužinos. Palikęs du karininkus budėti, perspėjau, jeigu kas atsitiks, kad skambintų man. Neatsiliepus pasiųsti pasiuntinį. Viską sutvarkęs išėjau vakarienės.

Nedaug buvo karininkų valgykloje. Atrodė, visi buvo susirūpinę. Vakarienės metu atėjo adjutantas ir apsidairęs atsisėdo šalia manęs.

—    Kas naujo? — paklausė.

—    Nežinau jokių naujienų, — atsakiau.

—    Kaip laikosi Jūsų kuopa, majore?

—    Kaip visuomet, — atsakiau.

—    Kur būsi naktį? — klausia.

—    Miegosiu savo kambaryje, — atsakiau.

—    Toks neramus laikas, gali kilti riaušės, — pasakė.

—    Ką kalbi, leitenante, jokių riaušių ir neramumų nebus, — atsakiau.

—    Kaip nebus. Jau keturios kuopos apvertė virtuves su vakariene, — pasakė.

—Gerai padarė. Kasdien vakarienei kruopos. Trys sąvaitės ir vis tos pačios kruopos, nusibodo žmonėms. Ar nėra Lietuvoje bulvių, kopūstų, burokų, pagaliau miltų. Gali net kleckų išvirti, su tuo pačiu pienu užbaltinus. Visgi būtų permaina. Ūkio vedėjas nesirūpina. Pulko vadas neprižiūri ūkio dalies ir nesubara ūkio vedėjo. Bet, sudiev, leitenante, einu miegoti!

Tikras buvau, kad rytojaus dieną pulko vadas šį mūsų pasikalbėjimą jau žinos. Neapsirikau. Rytą, kaip visuomet, 8 vai. atvykau kuopon ir radau viską tvarkoje. Budėjusį būrį pasiunčiau miegoti, o II būrį su vienu karininku palikau budėti. Pats su dviem būriais išėjau rikiuotės pamokoms.

Atsargumo sumetimais liepiau išduoti einantiems į pamokas vyrams po penkis kovos šovinius, kad įsidėtų į milinių kišenes. Šautuvus liepiau neužtaisyti. Pradėjo ateidinėti ir kitos kuopos į pamokas, kai kurios — viršilų vedamos, bet daugumoje karininkų vedamos. Apie dešimtą valandą į aikštę atvyko pulko vadas. Į jo pasveikinimą kuopos atsakė tvarkingai. Vadinas krizė praėjo, viskas tvarkoje. Prisiartino ir prie mano kuopos. Padaviau komandą, pasisveikino su kuopa, priėjo prie manęs, pasisveikinome:

—    Einam, Pranukai, pasivaikščiosime.

Nuvėjome į cerkės sodnelį, kalbėdami visokius niekus. Sodnelyje pulkininkas Glovackis tarė man:

—    Vakar vakare mitingavai su savo kareiviais.

—    Kaip tai mitingavau, ponas pulkininke! Ne, nemitingavau, tik išrikiavęs kuopą pasakiau apie padėtį keletą žodžių kaip ir visuomet. Na ir paklausiau, ar klausys manęs, jeigu reiks vartoti jėgą prieš riaušininkus. Kareiviai atsakė — klausys, tai ir visas mitingas, ponas pulkininke!

—    Kodėl tu, Pranuk, nepranešei man apie savo priemones riaušėm sustabdyti? Aš būčiau buvęs ramesnis.

—    Pone pulkininke, tokiais niekais nenorėjau lįsti naktį į tamstos butą ir trukdyti.

—    Kalbėjaisi, Pranuk, su adjutantu, peikei ūkio dalį ir mane. Galėjai jam pasakyti apie tavo panaudotas priemones.

—    Taip, pone pulkininke, kalbėjau! Sakiau, kad kalta ūkio dalis. Tamsta, pone pulkininke, perdaug pasitikėjai kapitonu Vimeriu. Jis mažai rūpinasi žmonių mityba. Apie mano panaudotas priemones, jeigu būčiau sakęs adjutantui, būtų išėjęs gyrimasis: įsakymo negavau, o, žiūrėkit, aš pats tvarkiau. Į ką tai būtų panašu? Aiškiai pasakiau adjutantui, kad einu miegoti ir jokių riaušių nebus.

Pradėjome kalbėti apie pašalinius reikalus ir abudu nuėjome pulko štaban. Įtempimas atslūgo. Be apvertimo keturių virtuvių, daugiau nieko nebeįvyko. Pulkas vėl gyveno normaliu gyvenimu. Už savaitės apie šį įvykį užmiršom.

1920 m. kovo viduryje, esą paaugštinimo tikslu, Generalinio Štabo įsakymu, buvau perkeltas į kitą dalį. Man rodos, kad dėl šio mano perkėlimo pridėjo savo pirštus ir pulkininkas, nes jam atrodžiau perdaug savarankiškas. Tad kovose su lenkais 2 p. pėstininkų pulko sudėtyje nebeteko dalyvauti.