VĖLINIŲ MINTYS
PRANYS ALŠĖNAS
Kauburėliai žemių ir mediniai kryžiai
Tau nubarstė kūną, Lietuva mana.
Bet gyvent ar žūti sūnūs pasiryžo,
Kraujo, siaubo, smurto Tau, Šalie, gana!
Iš partizanų dainos
Nepriklausomybės metais Visų šventę ir Vėlines švęsdavome susikaupimo ir pagarbos mirusiesiems ženkle. Tomis dienomis, kartu su lapkričio pradžia, dažnai ir gamta tarytum derindavosi prie žmonių nuotaikos — lašnodavo lietutis iš dangaus. Dangus verkdavo kartu su žmonėmis .. .
Mirusiųjų miestai — kapinės, tuomet pasipuošdavo naujomis gėlėmis, vainikais, o vakarais — sužibėdavo tūkstančiais žvakučių, lyg žiburėlių jūra...
Vėlinės Lietuvoj — visad buvo persunktos tam tikra mistika. Dieną žmonės eidavo į banyčią, o vakare — į kapines. Ir taip užsimegsdavo tarp gyvųjų ir mirusiųjų tarytum nenutrūkstamas ryšys, bendravimo grandinė.
Šiandien gi Lietuva — daug, o daug, skirtingesnė nuo Nepriklausomybės laikų Lietuvos. Nors ir tada mūsų gimtoji žemė buvo savanorių krauju apšlakstyta, atgaunant jai laisvę 1918 m., bet dabar — nusėjus ją tūkstančiais partizanų kapų — Lietuva virto ištisu kapinynu . . .
Daugelio iš mūsų laisvajam pasauly besirandančių, artimieji rado prieglobstį šventoje Lietuvos žemelėje, kaip toje partizaniškoje dainoje pasakyta:
“Kauburėliai žemių ir mediniai kryžiai
Tau nubarstė kūną, Lietuva mana .
Vienok mes negalime tą dieną aplankyti jųjų kapų, negalim sulenkti kelių prie jų smilčių kauburėlių, pasimelsti Lietuvos šventovėse ir uždegti žvakučių ant jų kapų.
Daugelio iš jų kapų niekad nesužinosime. Nežinomųjų kareivių kapai — nūdien nusagstė Lietuvos žemelę. Vėl — kaip toj partizanų dainoj:
“Atėję giminės prie kapo,
Nežino, kad tai Tu esi...
Tau motina— Tėvynė tapo,
O Tavo broliai— mes visi. .
Tai žiauri ir baisi tikrovė.
Šimtai ir tūkstančiai mūsų brolių ir sesių susirado sau amžino poilsio vietas pavergtoj Tėvynėj, o daugelis jų — ir ne savoj žemėj. Jie krito tolimam Sibiro ištrėmime, mirė kalėjimuose ar žuvo su ginklais rankose, kovodami dėl Tėvynės laisvės . ..
“Akis ne motina užspaudė,
Prie kapo neverkė sesuo . . .
Karo lauke granatos gaudė,
Raudojo ūkanots ruduo . .
Išdraskė okupantai Nežinomo Kareivio kapą Karo Muzėjuje ir gražiąsias Kauno kapines. Kodėl taip padaryta — nesunku suprasti. Mat, kapai — daug ką liudija ir daug ką pasako, netik apie dabartį, bet ir apie tolimą praeitį, darbus, žygius, ypač laisvės kovas.
Okupantai daugelio mūsų tautiečių kapus išbarstė po platųjį pasaulį. Jie tai padarė sąmoningai, kad nebūtų kapų, kad nebūtų kur semtis stiprybės kovai prieš okupantą dar likusiems gyviems.
“Kur žuvo partizanas, bijūnai ten žydės,
Kur sudegė gimtinė, nauja, graži, stovės.
Žydės Tėvynė mūsų laisva, graži, jauna
Ir brolį partizaną— minės graudi daina”.
Kiekviena tauta jungiasi ir rišasi tarpusavy, gyvi su gyvaisiais, tačiau jų artimumą — dar daugiau cementuoja mirusieji, ypač tautosvadai, laisvės kovotojai, kritę kovos lauke, kad kiti gyventų ir laisvi būtų . . .
“Žemė krauju soti kels į saulę diegą,
— Uosis plačiašakis vėl išskleis lapus. . .
Jūs ne amžiams žuvot,
Jūs pailsę miegat, Ir kiekvieną žingsnį seksit, broliai, mūs” .. .
Kapinės Lietuvoj, pradedant Vilniaus Rasų kapais, kur ilsisi daugelis mūsų tautos didvyrių, baigiant provincijos miestelių kapinaitėmis — okupantams yra didelė rakštis, nes į ten, į kapines, krypsta pavergtųjų akys, ypač Vėlinių išvakarėse.
Ne bereikalo, gautomis žiniomis, Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse okupantai stato sargybas prie kapinių, kurios neleidžia didesnių susibūrimų, kad, kartais, nebūtų pradėtas giedoti Lietuvos Himnas (kaip 1956 m.) ar iškilioji giesmė su išlaisvinimo malda.
Pabaigai prašosi šis partizaniškas posmelis:
“Žemę tvindo kraujas, laisto margą žiedą
Ir žemyn nubėga stiebeliu žaliu . . .
Motinai per veidą ašarą nurieda:
Kovoje neteko ji vaikų kelių . . .”
