SPORTO SUPRATIMAS IR LIETUVIAI

EDVARDAS ŠULAITIS

Pakalbėkime apie sportą! Taip, apie sportą, bet nežiūrėkime, kiek kas krepšių įmetė ar įvarčių įmušė. Sustokime ne prie rungtynių rezultatų lentos, bet ties pačia sporto esme ir ties jo sulietuvintu turiniu bei bruožais.

Daug ką mes, gyvendami išeivijoje, perkainavome. Svetimos žemės aplinkybės mus privertė kitaip mąstyti ir elgtis. Tėviškės miela padangė mums liko sentimentu, bet ne realybe. Tėvynėje sportą, bent viešai, nebuvo noro pajungti pritaikomiems tikslams, pražengiantiems grynojo sporto supratimo šūkį — “Sveikame kūne — sveika siela”, nors jau ir ten matėsi išimčių.

Senovėje, atsimename, į sportą buvo žiūroma kaip į grožio, jėgos, sveikatos demonstraciją. Į jį buvo žiūrima ir kaip į įvairių tautų tarpusavio bendravimo ugdymą. Tada net karai būdavo pertraukiami ir susirenkama į sporto aikštes olimpiniams žaidimams.

Pritaikomojo momento, visuomenine — politine prasme, sporte tada kaip ir nesimetė. Tik kiek vėliau sportui buvo primestas tautinis charakteris ir kiekviena tauta laikė garbe išsiauginti sportininkų, kurie gintų jos spalvas ir tokiu būdu atneštų garbę visai tautinei grupei. Tada sportas kai kur lyg ir tapo visuomeniniu junginiu ar valstybės nuosavybe, ir turėjo paisyti pageidavimų, kurie toli gražu neaprėpė vien tik grynojo sporto supratimo laipsnį. Buvo prieita net ir prie to, kad sportas tapo pritaikytas ir nesveikam politiniam rungtyniavimui, kaip viena iš “šaltojo karo” priemonių.

Trumpai pažiūrėkime, ką apie sportą kalba kiti. Štai, tėvas J. Bickel, Tarptautinio Olimpinio Komiteto pavadintas “Krikščioniškojo sporto apaštalu”, savo knygoje “Religion et Sport”, sportą vadina valios auklėtoju. Jis sako, jog jaunuoliai sportininkai, kurie lavinasi nugalėti kliūtis, pasidaro pajėgūs bei užsigrūdinę ir niekuomet nebus aplinkybių parblokšti, nes jie į gyvenimą ateina su brangia ryžtingumo dvasia, jiems užtikrinančia pasisekimą.

Kardinolas Mercier, kalbėdamas belgų jaunimui, pareiškė: “Visi varžybiniai pasireiškimai aikštynuose nėra eilinis žaidimo parodymas, bet gyvoji jaunimo mokykla, čia pralaimėjusieji ir laimėtojai vienas kitam tik padeda pasiekti tą patį idealą ir vienas kitam nuoširdžiai spaudžia ranką už solidarumą kovoje, čia suvaldomi žemesnieji palinkimai, pyktis, egoizmas . . .”

Dr. O. Peltzer sportui jau priskiria reikšmę ir tautine prasme. Jis pareiškė, kad “sportas yra gyvenimo džiaugsmo ir sveikatos šaltinis būtinas tautos dvasinių ir fizinių galių ugdymui”. Toks sporto aptarimas gal būtų pats priimtiniausias mums, kurie dažnai abejojime vienos ar kitos apraiškos (šiuo atveju sporto) pritaikomumo laipsniu, kovoje už tautinius interesus.

Šioje vietoje norisi daugiau apsiriboti sporto pozicija lietuviškame gyvenime, ypatingai šių dienų mūsų žygyje už būvį (tautine prasme).

Jau buvome užsiminę apie “pritaikomąjį sportą”, t.y. tokį sportą (arba geriau pasakius — jo supratimą) iš kurio norima turėti apčiuopiamos, regimos naudos, daugiau negu grožio, jėgos, sveikatos. Lietuvoje “pritaikomasis sportas” ypatingai įgavo ryškias formas po meisterio vardo Europos krepšinio pirmenybėse laimėjimo. Jeigu iki to laiko į sportą nebuvo kreipiama didesnio dėmesio ir net vidurinėse mokyklose (gimnazijose) į kai kurias sporto šakas buvo žiūrima su nepasitenkinimu (“kad vaikai negadintų savo širdis”), tai Europos čempionų krepšinyje vardas ir konservatyviai į sportą žiūrinčiųjų tarpan atnešė liberališkesnę pažiūrą. Karštligė tada pagavo Lietuvos sportinio bei politinio aparato vadovus, kurie pajuto, kad sporto pagalba galima pelnyti daugiau tautinės reklamos negu kitais būdais.

Panaši padėtis yra ir pokariniais metais užsienio lietuvių sportiniame gyvenime, kuriame pirmuoju smuiku groja Šiaurės Amerikos lietuviai sportininkai savo veikla, todėl mes ją paimsime pavyzdžiu šiame rašinyje.

Atsimename, kad 1959 m., beveik tuo pačiu metu, dvi mūsų išeivijos svarbios įstaigos — JAV Lietuvių Bendruomenės ir VLIK’as, savo susirinkimuose priėmė rezoliucijas, iškeliančias lietuvių sportinę veiklą šiame krašte ir raginančias visus tautiečius ją remti.

Taigi prireikė net 10 aktyvesnės lietuvių sportinės veiklos metų šiame kontinente, kol buvo atkreiptas didesnis dėmesys į lietuviškąjį sportą. Ir čia tą mostą inspiravo ne sportininkų veikla “sportas — sportui”, bet jo pritaikomasis momentas — tautinė reprezentacija.

Mat tada Šiaurės Amerikos liet. krepšinio rinktinė kaip tik buvo grįžusi iš Pietų Amerikos, kur pelnė lietuviams bei Lietuvai tiek daug reklamos, jog kai kurie jautresnieji JAV lietuviai visuomenininkai ir net politikai šį žygį prilygino Žalgirio mūšio laimėjimui, ar Dariaus-Girėno skridimui į Lietuvą.

Vadinasi, ir šio krašto lietuviškoje padangėje dvelkterėjo maloni šiluma, sakanti, jog mūsų sportas, dėmesin paėmęs pritaikomąjį momentą, nebus pasmerktas žūti. Tačiau ta 1959 m. krepšininkų išvyka tebuvo tik reta prošvaistė, o rezoliucijos liko tik rezoliucijomis ir lietuviškasis sporto veikimas vėl atsistojo prieš išsilaikymo problemas, nes bendrasis sporto supratimas šiame krašte nėra pagrįstas tautiniais interesais.

Kaip žinome, Amerikoje pritaikomasis sportas irgi yra labai paplitęs, tačiau jo pobūdis čia yra visai kitoks. Čia tautiniam — politiniam pritaikomajam sportui neteikiama daug svarbos, nes neišlaikoma konkurencija su kita pritaikomojo sporto rūšimi — biznierišku sportu. Juk čia, išjungus mokyklas ir karines jėgas, mėgėjiško sporto bemaž neturima, taigi dėmesys noromis nenoromis krypsta į profesinį sportą, kuriam plačiai yra atveriama visuomenės bei spaudos finansinė, reklaminė ir moralinė talka.

Mėgėjiškas sportas čia dažniausiai yra vadinamas nerimtu žmonių užsiėmimu, o kadangi sportiniuose santykiuose su kitomis valstybėmis daugumoje tegali pasireikšti tik tie “nerimti mėgėjai”, tai turime įsivaizduoti — kokioje padėtyje atsistoja net ir pačios Amerikos pritaikomasis sportas tautinėje-politinėje srityje.

Visi žinome, kad lietuviškojo sporto padėtis JAV nėra normali, kaip ir vietinio mėgėjiško sporto padėtis. Mūsų sportinis veikimas laikosi gal mažiau negu ant dešimties žmonių pečių, kurie dažniausia aukoja savo asmeniškus interesus, skriaudžia save pačius mūsų sportiniam labui. Jeigu mes juos atimtume, reikalai žymiai pablogėtų ir gautųsi spraga, kurią vargu ar būtų galima užlopyti, Čia reiktų daryti ką nors, nes kitu atveju turėtume pasitenkinti tik vien saldžia mintimi, kad aniems žmonėms Dievas duotų gerą sveikatą, kad jie niekad nepasentų, nejaustų noro turėti nuosavus namus bei kitų gėrybių.

Visų pirma — į lietuviškąjį sportą turėtų būti atkreiptas nuolatinismūsų visuomenės dėmesys. Jų pasirodymus turėtų stebėti gausesni žiūrovų būriai ir materialinė parama turėtų būti žymiai ddiesnė. Vietovėse, kur nebėra lietuvių sporto klubų turėtų jie būti įsteigti, o kur jie nerodo veikimo — imtis žygių reikalą pakreipti palankia kryptimi. Nors Amerikoje veikia Lietuvių Sporto Sąjungą su savo vyr. organu —Fiz. Auklėjimo ir Sporto Komitetu, tačiau kaip minėjome, joje daug veiklių žmonių nėra ir čia į talką jai turėtų ateiti kiti žmonės. Gal geriausiai galėtų ir turėtų talkinti Lietuvių Bendruomenės centras ir skyriai, kurie netik savo darbo jėga, bet ir reguliariai teikiamais finansais, galėtų pagelbėti lietuvių sporto judėjimui šiame krašte. Nors iki šio-liai Lietuvių Bendruomenė jau yra šiek tiek talkinusi lietuviams sportininkams, tačiau ta parama nebuvo tiek veiksminga, kad galėtų sporto gyvenimą pastatyti į normalesnes vėžes.

Jeigu mes apsisprendėme mūsų sportui duoti visuomeninį-tautinį — politinį atspalvį, mes turime ta linkme ir dirbti, o neuždėti visą veiklos naštą tik ant tų negausių sporto darbuotojų. Gal yra tokių, kurie sportui nenori teikti svarbos mūsų tautinėje misijoje. Tokiems čia norime pacituoti publicisto J. Cicėno žodžius (“Draugas”, 1951 m. rugsėjo 15 d.):

“Manding, jei tebesame tuomi, kam rūsčioji epocha ir tautos tragedija pašaukė, vadinasi tebesame kovos lietuviai ir tremtiniai (tegu kiti mus vadintų kaip vadinę — imigrantais, naujausiais ateiviais ar kitais netikrais vardais), į kiekvieną tautinės veiklos sritį, ir sportą įskaitytinai, turime žvelgti taip, kaip karys fronte į šautuvo gaiduką.”

Ir dar toliau:

“Spartyn į sportą! va, šūkis, kurį turi kartoti visi lietuviai kartu ir kiekvienas skyriumi. .. Jau ne nuo šiandien sportas yra būtina visuotinybė, bet nuo šiandien jis lietuvių Vakaruose išlikimo laidas. .. Sportas žmones sudrausmina, suartina, sakyk — sujungia ar bent greitina paslankumui ir bičiulystei, o visų pirma jis grūdina, taigi visos bendruomenės remtinas.”