GEN. VLASOVO ARMIJA
L. B. B.
II pasaulinio karo metu vokiečių armijos eilėse prieš komunizmą kovėsi visa eilė iš svetimtaučių sudarytų dalinių. Vienas iš jų stambesnių junginių buvo, taip vadinama, “Rusų Išlaisvinimo Armija’’ vadovaujama gen. A.A. Vlasovo.
Daugelis II karo metu “vlasovinin-kais” vadino visus ukrainiečių, mongolų ir kitų tautų savanorių dalinius, vokiečių pradėtus organizuoti jau 1941 m. rudenį, kai tuo tarpu pats Vlasovas dar tebuvo raudonojoje armijoje ir buvo vienas iš vadovaujančių Maskvos gynimui. Faktinai, Vlasovo armijos pradžia yra skaitoma lapkričio 14 d., 1944 m. taip vadinamą “Pragos Manifestą” paskelbus.
Vokietijos — Sov. Sąjungos karui prasidėjus gen. Vlasovas vadovauja IV tankų korpui stovėjusiam Lvove. Vėliau dalyvauja Kievo gynime, bet su savo daliniu papuola į vokiečių “žiedą” kurį tačiau pavyksta pralaužti ir pasiekti savo linijas. 1941 m. spalių mėn. vokiečių II šarvuočių divizijai prasilaužus ir jau esant netoli Maskvos priemiesčių, gen. Vlasovas su grupe kitų generolų, paties Stalino skiriamas vadovauti Maskvos gynimui. Vokiečiai sumušami, gi Vlasovas pakeliamas į generolo — leitenanto laipsnį ir Stalino asmeniškai apdovanojamas Raudonosios žvaigždės ir Lenino ordinais.
1942 m. pavasarį bolševikų 2 smogiamosios armijos pradėta ofenzyva su tikslu išlaisvinti Leningradą baigiasi visišku armijos sumušimu ir apsupimu. Gelbėti armiją siunčiamas Vlasovas, kuri, Vlasovui atvykus, vokiečių buvo jau suskaldyta į mažus dalinius, vienas po kito naikinamus. Taip su tokiu vienu daliniu Vlasovas papuola į vokiečių nelaisvę Būdamas belaisvių stovykloje Vinice Vlasovas sueina į glaudų kontaktą su paprastais kareiviais. Čia žmonės pirmą kartą atvirai pradeda pasisakyti prieš komunizmą. Prisimenama ūkininkų žiaurūs varymai į kolektyvus, armijos valymai po Tuchačevskio likvidavimo ir visa kita. Vlasovas aiškiai pasisako prieš komunizmą ir tūkstantinei masei belaisvių pasako savo pirmą antikomunistinę kalbą.
Neilgai trukus, Leningrado “Prav-da” išspausdina didžiulį straipsnį, kur Vlasovas vadinamas tėvynės išdaviku ir t.t. Bet čia, komunistiniai propagandistai prašovė pro šalį, nes dar prieš pusmetį jie vadino Vlaso-vą Maskvos išgelbėtoju, herojumi, o čia, staiga, jau išdavikas. Vėlesniais metais bolševikiniai propagandistai sau dažnai krimto nagus, nes neturėjo nieko, kas galėtų Vlasovą diskriminuoti ir sumažinti jo populiarumą. Todėl, vėliau, bolševikinė propaganda apie Vlasovą visiškai tylėdavo lyg jis ir jo sąjūdis visiškai neegzistuotų. Kad Vlasovas buvo žinomas plačiai rusų masei, tai tik dėka tos pačios bolševikinės propagandos, kuri pati savo laiku jį iškėlė į viršūnes.
Pats gen. Vlasovas, savo kilme, paprastas Volgos mužiko sūnus. 1919 m. Rusijos pilietinio karo metu jis iš stačiatikių seminarijos mobilizuojamas į raudonąją armiją. Baigia karininkų mokyklą, gi pilietiniam karui pasibaigus siunčiamas į Frunzės karo akademiją. 1930 m. su sovietų karine misija išvyksta pas gen. Čangkaišeką, kur pirmą kartą susipažįsta su nekomunistiniu pasauliu. Grįžęs iš Kinijos Vlasovas yra skiriamas vadovauti 99-jai divizijai. 1939 m. per raudonosios armijos manevrus Vlasovo vadovaujama 99-ji divizija paskelbiama geriausiai paruošta divizija visoj armijoj. Vlasovo nuotrauka ir straipsniai po to dažnai dedami r. armijos organe “Raudonoji žvaigždė”.
1943 m. balandžio mėnesį, vokiečių šiaurinės fronto dalies vado kviečiamas, Vlasovas lanko užimtos Rusijos miestus kviesdamas visus į kovą prieš komunizmą, bet kartu ir nesigailėdamas kritikos vokiečių Rytų Ministerijai su ponu Rosenbergu priešaky. Savo kalbose dažnai pabrėžia, jog tikįs, kad vieną dieną vokiečiai supras, jog be rusų tautos pagelbos jie bolševizmo nesumuš ir kad vieną dieną jie pripažins Vlasovo sąjūdį, kaip savo sąjungininką, bet ne šiaip sau kokį žaislą. Aišku, tokios kalbos Berlynui negalėjo patikti ir Vlasovo kelionė nutraukiama, o jis pats po to išlaikomas Berlyne net virš 16 mėnesių namų arešte.
Vlasovo derybos su vokiečiais vyko beveik iki paskutinių dienų, kol pagaliau po “Pragos Manifesto” paskelbimo, Vlasovui leidžiama organizuoti armiją ir jis pats pripažįstamas kaip lygiateisis sąjungininkas. Manifestas pasirašomas 37 naujų emigrantų ir 12-os taip vadinamų, baltųjų rusų. Vlasovui leidžiama iki 1945 m. vasario I d. suorganizuoti 5 divizijas vien tik iš savanorių, gi iki kovo mėn. 1 d. armija turėtų būti jau 25-ių divizijų pajėgumo. Pati armija tada priklausytų tiesioginiai Vlasovo komandai ir fronte veiktų, kaip visiškai nepriklausanti vyriausiajai vokiečių karo vadovybei.
Bet ir po manifesto paskelbimo, vokiečiai darė visokias intrygas ir kliūtis efektyviai organizuoti armiją. Didžiausą Vlasovo opoziciją vokiečių tarpe sudarė Rosenbergas, Goebelsas ir gen. Koestringas, kurie jokiu būdu nenorėjo išsižadėti minties, kad po karo jiems neteks valdyti Rusijoje didžiulius dvarus. Rosenbergas ir jo vadovaujama Rytų Ministerija buvo gal pats didžiausias priešas. Neapykantą rusams Rosenbergas jautė dar nuo I Pasaulinio karo, kai jis tarnaudamas rusų kariuomenėje, vieno mūšio metu Galicijoje, atsitraukė nuo savo dalinio ir atsidūrė toli užnugaryje. Sulaikytas stoties komendanto be dokumentų, jis kaip dezertyras buvo perduotas komendantūros kazokų daliniui, kurie savo keliu nepagailėjo jam atskaityti gerokai rykščių, visai nežinodami, kad plaka, būsimą nacionalsocializmo ideologą ir jų rytinės politikos autorių.
Gen. Koestringas, kuris iki “Pragos Manifesto” paskelbimo, vadovavo visiems iš rytų Europos sudarytiems savanorių daliniams taip pat aiškiai rodė savo didžiausią nepasitenkinimą. Gimęs ir augęs Rusijoje ir iki 1941 m. buvęs vokiečių karo atašė Maskvoje, jis visokiais būdais stengėsi kliudyti Vlasovo sąjūdžiui. Karui pasibaigus, pasirodė, kad gen. Koestringas jau nebuvo toks didelis bolševizmo priešas, kokiu jis save laikė Hitlerio valdymo metu ir labai trumpu laiku mokąs persiorientuoti visiškai kiton pusėn.
Vokiečių propaganda pirmaisiais karo metais buvo gana sėkminga rytų fronte. Rusai pereidavo ištisomis divizijomis į vokiečių pusę, nes neturėjo jokio noro kovoti ir žūti už Staliną. Bet vėliau, pradėjus vokiečiams badu marinti nieko nekaltus rusų belaisvius, ši propaganda jau neturėjo jokio pasisekimo.
Vlasovo armijos propoganda buvo visai skirtinga Goebelso propogandai tiek turiniu, tiek forma. Vlasovo propogandistai neviliojo raudonarmiečius bėgti į šią pusę, nes žinojo, kad jie čia bus laikomi pusbadžiu įvairiuose darbo lageriuose, bet stengėsi kaip galint plačiau paskleisti pačią antikomunistinę idėją Rusijoje. Ir nežiūrint to, ten kur stovėdavo Vlasovo armijos daliniai labai dažnai raudonarmiečiai ištisais būriais pereidavo į Vlasovo pusę. 1944 m. rugsėjo 25 d. tik vienos nakties laikotarpy pas atamano Krasnovo vadovaujamus kazokus perbėgo 803 raudonarmiečiai ir nusileido 6 lėktuvai su visomis įgulomis ir amunicija.
Tik per vieną dieną, po “Pragos Manifesto” paskelbimo, vien tik Berlyne buvo gauta 62,000 prašymų stoti į Vlasovo armiją, kas taikos metu sudarytų 5-ias pilnas divizijas. Iš 12 milijonų rusų atvežtų darbams į Vokietiją ir kurių didesnė dalis buvo jauni vyrai, Vlasovas tikėjosi ir būtų sudaręs kelių milijonų vyrų armiją, jei ne vokiečių trukdymai ir viso organizacinio darbo stabdymas. Vokiečiai atrodo, iki paskutinio momento bijojo, kad Vlasovas gali išaugti į tokią jėgą, kad paskiau ir patiems vokiečiams bus sunku su juo susitvarkyti. Tuo metu Vlasovo armijoje buvo priskaičiuojama jau apie 800.000 vyrų, kurie tačiau buvo suorganizuoti nedidesniuose vienetuose kaip batalionas.
Nežiūrint visų vokiečių provakacijų ir trukdymų, 1945 m. vasario mėn. 16 d. Muensingene, netoli Šveicarijos pasienio, galutinai suorganizuojama Vlasovo armijos I-oji divizija, o kiek vėliau ir II-oji. Atvykęs Vlasovas pasako kalbą, po kurios priima divizijų paradą ir po to, pirmą kartą III-jo Reicho žemėje iškeliama tautinė rusų vėliava, o nuo uniformų visi kareiviai ir karininkai nusiima vokišką erelį.
Kadangi I-os divizijos likimas yra panašus visai Vlasovo armijos tragedijai, todėl norisi ties ta divizija daugiau ir stabtelti.
Kovo 2 d. iš vyriausios vokiečių kariuomenės vadovybės gaunamas įsakymas divizijai tuč tuojau žygiuoti į frontą Štetino ir Berlyno ruože. Čia antru kartu pasikartoja ta pati vokiečių provokacija. Reikalas buvo paprastas. Vokiečiai surinkę Štetino apylinkėse stovėjusius keliolika Vlasovo armijos batalionų, su pažadu juos kaip stambų vienetą perduoti tiesioginei Vlasovo vadovybei atgabeno prie Berlyno ir čia metė į frontą tikslu likviduoti raud. armijos prieštiltį netoli Berlyno. Visi tie puolimai buvo aiški sąvižudybė, ypatingai kai vokiečiai juos neparėmė nei aviacija, nei artilerijos ugnimi. Vlasoviečiai, nežiūrint milžiniškų nuostolių, paniškos vyriausios vokiečių būstinės įsakymų varomi, kasdien iš naujo bandė likviduoti prietiltį, bet be sėkmės, nes su turimais paprastais pėstininkų ginklais, nebuvo galima kovoti prieš galingą sovietų aviaciją ir artileriją sutrauktą Berlyno puolimui. Tas viskas Vlasovo buvo įžiūrėta, kaip vokiečių smūgis taikomas jam ir jo politiniam sąjūdžiui tikslu padaryti jį nuolaidesnį jo derybose su vokiečiais.
Generolas Buiničenko, I-os divizijos vadas, pasitaręs su vyresniais divizijos karininkais, atvykusiems vokiečių vyr. būstinės atstovams pareiškia, kad divizija suformuota kaip dalis Rusų Išlaisvinimo Armijos ir veiksianti tik ten, kur jai bus įsakyta gen. Vlasovo. Vokiečių atstovai pareiškia, kad tai esąs įsakymo nevykdymas ir karo meto teise gen. Buiničenko ir visi augštieji karininkai gali būti perduoti karo lauko teismui. Gen. Buiničenko į šį vokiečių grasinimą atsako, kad tokiu atveju, jei vokiečiai bandys diviziją ginklu likviduoti, tai jis pasipriešins ir su visa divizija pasuks Šveicarijos link, kuri eanti tik 60 km. nuo Muensingeno. Vokiečių delegatai išvyksta nieko nepešę.
Kovo 5-tą dieną gaunamas asmeniškas Vlasovo įsakymas divizijai žygiuoti link Kottbuso, netoli Čekoslovakijos pasienio. Kodėl buvo duotas įsakymas žygiuoti į Kottbusą yra ir šiandien neaišku. Ar tai buvo Vlasovo nuolaida vokiečiams, ar baimė, kad pačiu paskutiniu momentu pasipriešinus vokiečiams, gali tekti ginklu susikirsti su jais ir tuo pačiu pakenkti visam Rusų Išlaisvinimo Sąjūdžiui. Paktas yra, kad įsakymas žygiuoti į Kottbusą buvo priešingas visai Vlasovo sąjūdžio politikai. Pvz: vėlyvesnis įsakymas duotas II-jai divizijai, atsarginei brigadai ir karo mokyklai buvo žygiuoti į Linzą, Austrijoje, kur mieste ir apylinkėse tuo metu radosi apie 150.000 gen. Krasnovo kazokų. Vlasovo politikos tikslas visą laiką buvo, atėjus tinkamam momentui, pradėti išlaisvinimo žygį, kur nors iš slavų žemės, tik dėl to ir “Pragos Manifestas” buvo paskelbtas Čekoslovakijoje, bet ne Vokietijoje. Taip pat vienas iš jo politikos tikslų, buvo kaip galint greičiau sukoncentruoti visas antibolševikines jėgas į vieną vietą ir po viena vadovybe.
Gen. Buiničenko įsako divizijai būti pasiruošus pradėti žygį kovo 8-tą dieną. Vokiečių ryšio karininkų pasiūlyti keliolika ešalonų pergabenimui divizijos, gen. Buiničenko atmetami, kadangi bijomasi, kad vokiečiai pakely gali bandyti diviziją suskaldyti į mažus dalinius ir panaudoti savo tikslams. Gen. Buiničenko nutaria žygiuoti pėsčiomis, nes tokiu būdu jis galėsiąs visą laiką palaikyti kontrolę ir ryšį tarp divizijos avangardo ir užpakalinių dalinių.
Kovo 8-tą dieną, divizija, 14,000 vyrų pajėgumo, su tankais ir sunkiąją artilerija pradeda žygį įšsitęsdama per keliolika kilometrų. Jau antrą žygio dieną, I-os divizijos žvalgyba gauna žinių, kad vokiečiai iš abiejų divizijos pusių traukia savo dalinius. Taip pat pranešama, kad atskiri Vlasovo armijos batalionai bandę susijungti su I-ąja ir II-ąja divizija, nuginkluojami. Pakeliui, šimtai rusų belaisvių ir darbininkų prašosi priimami į diviziją savanoriais ir nors neturint tam leidimo ir pakankamai uniformų, dalis jų priimama ir divizija greitai išauga iki 22,000 vyrų.
Išvengus susidūrimų su vokiečiais ir laimingai pasiekus frontą, gaunamas naujas vokiečių įsakymas: tučtuojau įsijungti į vokiečių 9-tąją armiją. Gen. Buiničenko, neturėdamas tiesioginio ryšio su gen. Vlasovu ir čia pat gavęs įsakymą likviduoti sovietinį prietilti pietinėje Oderio upės pusėje, kas reikštų mažiausiai pusės divizijos sunaikinimą ir be to, jokios galimybės sueiti į glaudesnį kontaktą su raud. armija, nes Oderio prieštiltis sovietų buvo ginamas vien tik artilerijos ir minosvaidžių ugnimi, kategoriškai atsisako jį vykdyti ir visą diviziją pakreipia Čekoslovakijos pusėn. 15-tą balandžio išspausdinamas atsišaukimas vokiečių kalboje, kur aiškiai sakoma, kad Hitleris savo idiotiška politika paruošęs kelią bolševizmui į Vak. Europą ir kad Rusų Išlaisvinimo Sąjūdis perimąs šią kovą grynai į savo rankas.
Persikėlus per Elbę divizija apsupama vokiečių SS dalinių. Po trumpų pasitarimų su vokiečiais ir dar kartą aiškiai pareiškus, kad bus prasimušta iš apsupimo ginklu rankose, divizija 28-tą balandžio pereina Čekoslovakijos sieną.
Nežymūs incidentai su vokiečiais, greit paskleidžiami čekų tarpe, kaip Vlasovo armijos sukilimas prieš vokiečius. Gegužės mėn. 2-ą dieną, divizijos štabui stovint Šuhomastų kaime, atvyksta čekų pogrindžio delegacija. Ji priimama gen. Buiničenko ir paties Vlasovo, tuo metu atskridusio į diviziją, čekai ruošią sukilimą Pragoję ir norėtų gauti I-os divizijos pagalbos. Kad paruošus divizijai kelią susijungti su kitomis Rusų Išlaisvinimo Armijos dalimis toliau pietuose, gen. Buiničenko sudaro 156 grupes, kiekvienoje po 20 žmonių ir ginkluotas vien tik automatais. Šių grupių uždavinys — paraližuoti vokiečių ryšį ir susijungus į didesnius vienetus, kur galima, nuginkluoti mažesnius vokiečių dalinius kas visai nesunkiai ir pavyksta padaryti, nes vokiečiai nerodo perdidelio pasipriešinimo.
Gegužės 4-tą dieną čekai sukyla Pragoję, būdami tikri savo pergale. Bet greitu laiku iš rytų sutrauktos vokiečių SS dalys ima sukilimą malšinti. Pragos radio stotis, užimta čekų sukilėlių, šaukiasi tai raud. Armijos, tai amerikiečių, tai Vlasovo pagelbos. Bet raud. armija dar gana toli nuo Pragos, gi amerikiečiai sustoję ties sąjungininkų konferencijose nužymėta linija toliau neeina. Į I-os divizijos štabą ir vėl atvyksta čekų delegacija, tik šį kartą jau visiškai netikra savo pergale ir maldaudama gelbėti. Po trumpo pasitarimo su štabo karininkais, gen. Buiničenko nutaria gelbėti čekų pogrindį ir įsako divizijai žygiuoti į Pragą, kuri pasiekiama gegužės 6-tos dienos vakare.
Gegužės 7-tos dienos rytą prasideda mūšis dėl Pragos su vokiečių SS daliniais. Staigiu puolimu užimamas aerodromas, paimami 46 lėktuvai ir 7 vokiečių lėktuvai, spėję pakilti, numušami. Praga divizijos puolama iš kelių pusių. Nežiūrint visų SS kontraatakų, 4.30 val. vakaro miesto centre iškabinama rusų ir čekų tautinės vėliavos. Divizija netenka 300 vyrų užmuštais ir keliolika šimtų sužeistais. Paimama 76 vokiečių tankai ir 10,000 belaisvių. Beveik kiekvienas Pragos namas pasipuošia Vlasovo portretais, kurie greitomis buvo išspausdinti čekų organizacijų, o divizijos kariai gyventojų apdovanojami įvairiomis dovanomis ir apipilami tūkstančiais gėlių.
Dar tos pačios gegužės 6-tos dienos vakarą, divizijai ruošiantis Pragos puolimui, netoli Pragos esančiame miestely Pibran, čekų partizanų sulaikomas ir areštuojamas Rusų Išlaisvinimo Armijos štabo viršininkas gen. Truhin, tuo metu vykęs į I-os divizijos štabą pasimatyti su gen. Vlasovu dėl vėl nutrūkusių ryšių su juo. Gegužės 7-tą dieną, aplenkiant Pragos miestą, jis čekų partizanų bu' vo nuvežtas ir išduotas sovietų organams. Dieną prieš tai čekų sučiuptas plk. Bojarski buvo vietoje pakartas.
Susiorganizavus Pragoję laikinai čekų vyriausybei į pirmą jos posėdį pakviečiami ir I-os divizijos atstovai. Laike posėdžio, čekų vyriausybės nariai pareiškia, kad jie pageidautų, jog I-oji divizija gražintų visus ginklus čekams, o patys lauktų jau visai netoli esančios raud. armijos. Karininkai atsako, kad divizija ginglų neatiduos, o kas liečia raud. armiją, tai pas juos nusistatymas aiškus: kovoti prieš komunizmą iki galo. Čekai pareiškia, kad tokiu atveju divizija Pragoję nepageidaujama, nes iš 12 vyriausybės narių 8 esą komunistai. Tai buvo čekų vyriausybės padėka už Pragos išlaisvinimą, kuri, jei ne I-os divizijos įsikišimas, šiandien istorijoje būtų žinoma, kaip antroji Varšuva. Divizija, prieš kelias dienas buvusi Pragos išlaisvintoja, tos pačios dienos vakare apleidžia miestą. Šį kartą vietoj gėlių ir ovacijų, palydima čekų piktais žvilgsniais ir šūkiais. Vlasovo portretai čekų skubiai deginami, o jų vieton kabinamas maršalas Konevas ir jo armijos užpakalyje važiuoją Benešąs su Gotvaldu. Kitos dienos rytą į Pragą įžygiuoja pirmieji raud. armijos daliniai. Šiandien Pragoję stovi ant didžiulio marmuro pastatytas rusiškas tankas, kaip simbolis čekų tautos padėkos raud. armijai už jos sostinės “išlaisvinimą”.
Po dviejų dienų žygio, gen. Buiničenko įsitikina, kad bet koks susijungimas su kitomis Vlasovo armijos dalimis yra jau nebeįmanomas. Divizija yra atsidūrusi viduryje abiejų frontų.
Siunčiama delegacija pas amerikiečius, kurie įsako atiduoti visus ginklus, palikdami tik po vieną šautuvą kiekvienam dešimčiai kareivių ir karininkams leisdami pasilaikyti jų asmeniškus ginklus. Gegužės mėnesio 12 d. Šlusselbergo kaime ginklai atiduodami ir gen. Buiničenko pareiškia, kad divizija daugiau nebeegzistuojanti, o kiekvienas divizijos karys turįs asmeniškai spręsti savo ateitį. Amerikiečiai į sovietų reikalavimą visą diviziją išduoti, atsako neigiamai. Tačiau atvykusiem sovietų politrukams ir provokatoriams leidžiama agituoti ir vesti savo propagandą. Iš 22,000 vyrų atsiranda tik keliolika kareivių ir 2 karininkai, kurie pereina į sovietų pusę, bet ir tie patys už kelių šimtų metrų specialaus NKVD dalinio sušaudomi akivaizdoje visų likusių divizijos karių. Žmonės, netikėdami amerikiečių pažadu jų neišduoti, pradeda nedidelėmis grupėmis bėgti, tikėdamiesi kokiu nors būdu pereiti amerikiečių armijos frontą ir pasiekti vakarus. Pavyksta tas tik labai nedideliam skaičiui, nes “didvyriškieji čekų partizanai”, parodo čia visą savo “karžygiškumą” gaudydami beginklius karius ir čia pat išduodami juos sovietams, o kai kuriais atvejais net patys juos sušaudydami. Taip antru kartu čekai atsidėkojo už Pragos išvadavimą ir jei šiandien jie “išlaisvinti” gyvena jau 13 metų, tai jie tikrai pelnytai to užsitarnavo.
Patsai gen. Vlasovas, kuris keliolilika dienų išgyveno globojamas ir slapstomas nuo sovietinių dalinių vieno puikaus amerikiečių kapitono, dieną lydimas 4-ių ginkluotų amerikiečių karių, vertėjos ir kelių savo štabo adjutantų, nutaria vykti į amerikiečių armijos štabą, kad gavus vyr. štabo užtikrinimą, jog “vlaso-viečiai” nebus išduoti sovietams.
Vykti teko plentu esančiu amerikiečių zonoje ir tik 4 km. atstume nuo sovietinės zonos. Nežiūrint to, plentu visą laiką vyko didelis sovietų armijos dalinių judėjimas. Prie vienos kryžkelės mašinos sulaikomos nedidelio sovietų dalinio vadovaujamo vieno karininko, iš kurių pasikalbėjimo aišku, kad jie įieško kažkur dingusio I-os divizijos vado gen. Buiničenko. Kiek patikrinus ir jau davus leidimą vykti toliau, staiga iššoka vienas raudonarmietis, rėkdamas: girdi “čia Vlasovas”. Tarp amerikiečių ir sovietų prasideda ginčas, kurio metu pravažiuojąs kažkoks amerikiečių karininkas sustoja ir į kareivių klausimus, ką jie turį daryti, atsako, kad tai rusų vidaus reikalas, o jie tegul važiuoja iš kur atvažiavę. Visa grupė, bolševikų nusivežama nežinoma kryptimi, amerikiečiams išgelbėjus tik vienintelę vertėją.
Koks likimas ištiko Vlasovą paaiškėjo tik rugp. 2-ą d., 1946 m., kai Maskvos "Pravda” paskutiniame puslapyje trumpa žinute pranešė, kad vyr. karinio tribunolo sprendimu buvo įvykdyta mirties bausmė pakorimu generolams Vlasovui, Žilenkovui, Truchinui, Buiničenko ir kitiems astuoniems.
Negeresnis likimas ištiko ir didžiąją dalį Vlasovo armijos karių. Visi buvę Vlasovo armijos kariai, vėliau anglų ir amerikiečių buvo išduoti sovietams. Taip sausio 19 d., 1946 m. buvo išduota 300 II-os divizijos “vlasoviečių” visą laiką laikytų Dachau stovykloje kartu su buvusiais vokiečių esesininkais. Lenkų sargybų kuopoms atsisakius vykdyti priverstiną išvežimą, atvyko iš Miuncheno amerikiečių MP kuopa, kuri čia pademonstravo visą savo didelį “karingumą”. Vlasoviečiai žudėsi durklais, korėsi, piovė sau venas, bet, nežiūrint viso to, bolševikams buvo išduota 229 pusgyviai ir 71 lavonas. Net buvę vokiečių SS-ninkai garsiausiai protestavo prieš tokį nežmonišką Miuncheno MP žiaurumą.
Vasario 24., 1946 m. iš Plattlingo lagerio buvo išduoti paskutinieji 3000 “vlasoviečių” daugumoje buvę II-cs divizijos kariai ir visai jauni karo mokyklos auklėtiniai. Liudininkų tvirtinimais, bolševikams perimant ešaloną jame buvo rasta virš 400 “vlasoviečių” lavonų. Panašus likimas ištiko ir visą atomano Krasnovo kazokų korpą, apie kurį teks parašyti atskirą straipsnį.
