KODĖL RAMOVĖNAI LEIDŽIA ANGLŲ KALBA ISTORIKO DR. K. JURGĖLOS "ŽALGIRĮ"
PROF. ST. DIRMANTAS
Dažnai nusiskundžiama stoka literatūros apie Lietuvą svetimomis kalbomis, šiai spragai dalinai užkimšti mūsų veteranai nutarė išleisti ir išplatinti tarp politikų ir mokslinčių augščiau minėtą rašinį. Ties tuo darbu sustota dėl daugelio priežasčių.
Pats autorius sutiko savo rašinį, pasirodžiusį šių metų KARIO liepos mėn. sąsiuviny, kiek pritaikinti svetimtaučiam ir išversti.
Šiemet sukako 550 metų nuo ano įvykio.
Žalgirio mūšis ėjo tuometinės Europos pakraštyje ir, nors jame savanoriškai dalyvavo nemaža vakariečių diduomenės, riterių ir šiaip karių, — vienok šis susirėmimas Europos Vakarams liko mažai žinomas. O tai buvo vienas žymiausių ir didžiai lemtingas viduramžių mūšis. Jei tada teutonų galia nebūtų buvus sunaikinta, Vidurinės ir Rytų Europos istorija būtų buvusi visai kitokia. Būtų buvusi pavergta ir išnaikinta ne tik senprūsių tauta, bet to paties likimo būtų susilaukę ir kitos Baltijos pajūrio tautos iki pat Suomijos įlankos ir Pskovo bei Didžiojo Naugardo respublikų. Ir vokiečių divizijos pirmą kartą būtų pasiekusios Volgą, Maskvą ir Kaukazą ne 1940 - 1943 metais, bet penkis šimtus metų anksčiau.
1409 - 1410 karas, o ypač jo generalinis lemiamasai Žalgirio mūšis, yra įdomus kariniu atžvilgiu savo, tada neįprastu, sisteminiu parengimu, ilgais koncentraciniais žygiais, suplanuota ir nuosekliai įvykdyta strategija ir Europos kontinentui XV šimtmečio pradžioje neįprastu, kitų laikomu rytietišku, vadovavimo būdu ir taktika.
Po 550 metų yra įdomu pasekti šio mūšio politinių vertinimų evoliuciją.
a. Pradžioje apie mūšį rašyta nedaug, bet gana objektyviai. Tik jame dalyvavusių karių skaičiai būdavo išpučiami. Tada buvo kariauta jau ne dėl tikybos. Vokiečiai, tęsdami savo prieš ketvertą šimtų metų pradėtą Drang nach Osten, norėjo toliau prisiplėšti svetimų žemių, miestų, turtų. Tada kariavo ne rasės, tikybos ar pasaulėžiūros, ir ne tiek tautos, kiek paskirų kraštų valdovai, naudodami net tolimose šalyse samdytus karius. Jau pavergtieji Pamario ir Silezijos slavų kilmės kunigaikščiai gausiai dalyvavo vokiečių ordino pusėje.
b. šimtmečiams praslinkus nacionalistiniai nusiteikę vokiečiai, propagandiniais tikslais pirmieji pradėjo skleisti tendencingas pažiūras. Mūšio lauke lietuvių nudėtam ordino magistrui iškeltame paminkle vokiečiai įrašė: “Im Kampfe fuer Deutsches Wesen un Deutsches Recht Mes lietuviai jau nuo XIII amžiaus, o dabar ir visas pasaulis žino, kad “Deutsches Wesen” —- tai svetimų žemių ir turtų grobimas, plėšikavimas, gyventojų pavertimas vergais, priverstinas jų germanizavimas, o atkakliai nepasiduodančių, — naikinimas įvairiais genocido būdais. O kas buvo Bismarko ir Hitlerio reichų Deutsches Recht ir ko jis vertas, — visi aiškiai pamatėm ypač nacių laikais . . .
c. Po antrojo Žalgirio (1914 m. Hindenburgui — Liudendorfui tame pačiame rajone sumušus rusų Sam-sonovo armiją) dar sustiprėjo teorija apie tautų likiminius susirėmimus: būk tai germanų kardas revanšavo slavams (suprask rusams), nors 1410 m. rusų tautos iš viso dar nebuvo. Buvo tik D. Maskvos Kunigaikštijos gyventojai maskvėnai — muskovitai ir jie Žalgirio mūšyje visai nedalyvavo. Rusija atsirado tik caro Petro I-jo laikais.
d. Sąjungininkams laimėjus 1944 -1945 m. (tretysis Žalgiris), ir artėjant pirmojo Žalgirio 550 metų sukakčiai, Stalinui įsakius, didrusiški patriotai — komunistai ir jų įsakyti pavergtieji lenkai, čekai ir net (ne slavai) lietuviai yra priversti ir Pirmąjį Žalgirį vaizduoti rusiškoje nacionalistiškai — komunistiškoje šviesoje. Būtent, — kaip didesniojo brolio ruso vadovaujamų slavų galutiną laimėjimą prieš teutonus — vokiečius. Mat, Rusijos imperijos riboms pirmą kartą peržengus Karpatus, pasiekus Vengrijos lygumą, pajungus Lenkiją, Čekoslovakiją, Rumuniją ir Bulgariją, paglemžus Besarabiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją, užvaldžius pusę Vokietijos ir Mažojoje Lietuvoje įsteigus koloniją vardu “Kaliningradskaja Oblast”, — rusuose ir Čekijoje atgijo imperialistinis carizmo panslavizmas. Ir šių laikų lenkų “istorikai”, pataikaudami savo vyresniajam Maskvos broliui ir jo įsakymų klausydami, vis dažniau mini Žalgirio 1410. VII. 15 mūšyje greta lenkų dalyvavusius “rusus”. Dažnai net pamiršta ar tyčia praleidžia paminėti neslavus — lietuvius. Pamiršta šį ir lenkų istorijoje lemtingą mūšį kovojus ir laimėjus kartu su skaitlingais Lietuvos valstybės pulkais, dviejų didžiųjų lietuvių tautos sūnų, garsiųjų gediminaičių, —-Jogailos, Lankijos karaliaus, ir jo brolvaikio Vytauto Kęstutaičio, Lietuvos valdovo, talentingoje vadovybėje. Lietuvius lyg pamiršę, būtinai mini tris Smalensko neva “rusų” vėliavas. Tada Smalenskas buvo daugiau Lietuva negu Mozūrija buvo Lenkija. Smalensko žemėje gyveno tada dar nesurusėję tų laikų gudai — bielorusai.
Dlugošo kronikoje paminėti ir ypač dabar išgarsėję trys Smalensko pulkai tikrumoje buvo ne kas kita, kaip Lietuvos valstybės lietuvių ir gudų pulkai, atvesti Vytauto įsakymu ir didvyriškai vadovaujami, greta Jogailos ir Vytauto, trečiojo Lietuvos kunigaikščio — Jurgio, Lengvenio Algirdaičio sūnaus.
Taip begalvojant, tvirtinant, kad Žalgirio mūšį laimėjo slavai — rusai, tektų skelbti, kad lietuviai nukariavo Kaukazą, gynė nuo prancūzų ir anglų Sevastopolį, nuo japonų — Port Artūrą ir kad ties Sidi Barani ir EI Alamein laimėjo ne britai, o indai . ..
Kai kurie naujausi lenkų rašeivos, pagal antrą, nacionalistiniai - komunistinę Kremliaus liniją, net taip išsitaria: “Žalgirio mūšį laimėjo darbo liaudis, biednuomenė prieš dykaduonius riterius —- vienuolius, Vakarų Europos feudalus ir būsimus kapitalistus — buržujus”. Marksistinės evangelijos propaganda nesiskaito su objektyvumu, mokslu ir logika.
Bet svarbiausias leidėjų tikslas yra atkreipti vakariečių dėmesį į šio, esančio tarp Vyslos ir Nemuno, krašto tragiškai permainingą praeitį ir jo dabartinę pragariškai skaudžią, neteisingą ir beteisišką būklę, II-jo Pasaulinio karo laimėtojams Potsdame 1945 nesugebėjus užbaigti karo teisinga taika.
Vokiečiai germanizavo ir kolonizavo šį kraštą per 700 metų. Lietuviams giminingi senprūsiai, žiauriai spaudžiami, išnyko. Lietuviai išliko rytinėje dalyje, vokiečių taip vadinamajame Litauisches Bezlrk ar Preussisch Litauen. Hitlerio naciai nesidrovėjo iškilnoti ir išmėtyti gyventojus lietuvius ir nekultūringai suvokietino visus senoviškus, kraštui charakteringus lietuviškus gyvenviečių vietovardžius. Gi po II-jo Pasaulinio karo šiame krašte, kurį nuo amžių lietuviai vadindavo Mažąja Lietuva, atsirado, šį kartą niekeno nekviesti ir neprašyti, vien ginklo jėga, vietoje prūsiškų junkerių, įsiveržę rusiški komunistiniai militaris-tai. Užuot leidę sugrįžti Hitlerio išvarytiems gyventojams ir prijungę kraštą prie natūralaus užnugario— Lietuvos,—rusai teroru išblaškė, išvarė ir 1944-1946 m. badu išmarino dar likusius po karo gyventojus, čia Molotovo tipo rusai imperialistai XXa. viduryje Europoje įkūrė savo didoką nacistinę ir militarinę koloniją. Nacistine — nes Hitlerio pavyzdžiu, išžudytų gyventojų vieton, importavo savo tautiečius iš rytų ir, pavyzdį pralenkiant, vietovardžius surusino ne po 700 metų valdymo, o per vienerius metus, duodant gyvenvietėms ir upėms rusiškus vardus. Gi militarinė todėl, kad Karaliaučiuje (kaip ir Klaipėdoje) vieninteliuose Rusijos imperijos neužšalančiuose Baltijos uostuose, įrengė karo laivyno ir povandeninių flotilijų bazes, o pačiame krašte — pirmaeiles tvirtoves, karo aerodromus ir raketų baterijas. Tas viskas daroma tikslu paremti komunistinį DRANG, šį kartą, NACH WESTEN prieš dar likusias laisvas Europos valstybes ir prieš Skandinaviją. Komunistai — rusai čia Mažojoje Lietuvoje įgijo stiprią sparninę poziciją laikyti paklusnią Lenkiją, aklinai apsupo Lietuvą ir visiškai atkirto nuo pasaulio visą Pabaltijį. Tuo jie beveik užbaigė Petro I testamente nužymėtą ekspansiją prie Baltijos jūros. Taip daro komunistinis nacizmas ir fašizmas, nors Stalinas yra pasirašęs Atlanto Chartą, o New Yorke posėdžiauja Jungtinių Tautų Taryba.
Gaunasi absurdiškas vaizdas; Afrikoje ir Pietų - Rytų Azijoje buvusių kolonijų vietoje, viena po kitos, įsisteigia kartais puslaukinių tautelių valstybės, o senoje kultūringoje Europoje pavergiamos ir kruvinai malšinamos tokios tautos ir valstybės, kaip Vengrai, Lenkai ir Lietuviai, t.y. tautos, kurios jau prieš 1000 ar 700 metų buvo sukūrusios kultūringas taikias valstybes, kurios XIII-XVII šimtmečiuose apgynė Vakarų Europą ir vakarų civilizaciją nuo turkų - totorių, o iki
II-jo Pasaulinio karo sulaikė rusų kolonialinę imperialistinę ekspansiją į Vakarų Europą.
Šiuo metu geopolitinė padėtis yra nenormali ir neteisėta: Vokietijoje, Korėjoj, Lietuvoje, Suomijoj ir šiaurės - Rytų Azijoje. Gyvenama lyg absoliutizmo laikais, kai trys juodi ereliai supjaustė pirmutinį Europos federatyvinį Lietuvos — Lenkijos commonwelth’ą. Grobiama nesivaržant, pačiame vidurdienyje. Kitų nieko nedaroma teisinę, teisingą padėtį atstatyti. Ir nėra ko stebėtis, kad nors jau praslinko 15 metų nuo karo veiksmų pabaigos, o laimėtojai — vieni nesugeba, o kiti tyčia nenori padaryti ne tik teisingos, bet ir iš viso jokios taikos. To pasėkoje gali kilti nevilties ir teisingumo jausmo iššaukti sukilimai (Vengrija) ir naujas didžiulis karas. Jo tikslas būtų panaikinti Europoje ir kitur po II Pasaulinio karo įvestą tautų ir valstybių vergiją ir užkirsti kelią kolonizmui senoje mūsų Europoje ir kitur.
