PRANAŠYSTĖS, KARAI IR GYVENIMAS
Daugelio komunistinio fronto organizacijų bendrininkas, pastorius Reinhold Nieburh, kalbėdamas atidarant mokslo metus The Jewish Institute of Religion (40 West68th str., New York), pasakė kad “Marksizmas yra moderni žydų pranašystės forma.”
Įdomu stebėti kaip toji pranašystė vyksta gyvenime.
Renkant žinias netolimos praeities pasaulinio masto įvykių priežastims surasti, kartais labai svarbu panagrinėti veiksmus ir darbus labai įtakingų turtingų ir galingų valdžioje žmonių. Yra žinoma, kad ligi 1915 m. carų valdomoje Rusijoje, žydai galėjo gyventi tiktai Lietuvos, Lenkijos, Gudijos ir Ukrainos plote. Jiems buvo nustatyta riba “čerta jevrejskoj osedlosti” toliau kurios jiems nebuvo leista apsigyventi. Tik žydai milionieriai, pirmos gildijos pirkliai, gaudavo leidimą gyventi Maskvoje ir Peterburge. Kitiems žydams didžiausių žemių plote nebuvo leidžiama gyventi.
Bet, I pasaulinio karo metu, 1915m. tokią tvarką vienas galingas žmogus sugriovė. Ir delėi to žydai ir rusai skaudžiai nukentėjo. Bet, per tai žydai atsikeršijo rusams ir pasiekė savo tikslų. Tai buvo caro NikalojausII dėdė Nikolai Nikolajevič. Rusų armijoms vis pralaimint kautynes su vokiečiais, kovų frontas atsikėlė jau prie Nemuno ir Vyslos. Pafrontės gyventojai labai nerimavo, ypač miestų žydai, kurie tuomet buvo labai prielankūs vokiečiams. Jie dažnai nukentėdavo nuo pafrontėje laisvai bejodinėjančių kazokų. Daug rusų vyresniųjų karininkų, palikę pozicijose kareivius su jaunesniais karininkais, linksmindavosi miestų kavinėse ir restoranuose. Nuo tokio padrikumo labai nukentėdavo fronto reikalai. Gyventojai skundėsi vyriausybei.
Kaip tik, tuo metu, vyriausiuoju karo vadu buvo paskirtas Nikolai Nikolajevič, labai griežtas kunigaikštis. Atvykęs pafrontėn, visus karininkus ir kazokus išvijo į pozicijas, prie kareivių. Kazokams jis nebeleido pavieniai slankioti pafrontės gyvenvietėse. O kai jam buvo pranešta, kad “visi žydai yra vokiečių šnipai”, jis įsakė žydus ir vokiečius iškelti už Volgos upės. Nors jo štabo viršininkai siūlė priešingą kryptį. Ir koks buvo triukšmas, kiek ašarų ir dantų griežimo žydų tarpe, apleidžiant savo namus ...
Karas tęsėsi toliau. Iškraustyti į Rusiją, už Volgos, žydai apsigyveno didesniuose miestuose, sukūrė savo bendruomenes, mokyklas, sinagogas ir siekdami savo tautinių ir politinių tikslų, gyveno ten iki 1917 m. revoliucijos. Juos labai atjautė kitose pasaulio šalyse gyvenę jų tautiečiai ir visą laiką stipriai rėmė pinigais, maistu, rūbais ir kt. Ypatingai čia gerą dirvą rado vakarų Europos, Amerikos ir net Kinijos turtuoliai žydai, kurie senai jau veržėsi į Rusijos didijį prekybos plotą. O Europoje tuomet buvusi Uljanovo (Lenino) komunistinė jų grupė tuoj sugalvojo panaudoti gerą progą komunizmui Rusijoje skleisti, — pranašyščių kelias ryškus.
Siunčiant gėrybes už Volgos ir Sibire gyvenantiems ištremtiesiems, jas lydėjo išlavinti ir užgrūdinti pranašyščių skelbėjai. Jie laisvai judėjo Sibiro ir Uralo plotuose, kur turėjo ryšių, su tuomet Sibire buvusiu, Džiugašvili (Stalinu). Dalindami šelpiamiesiems gėrybes, jie, ištremtųjų tarpe, pasirinko tinkamų žmonių ir priedangoje jų tautinių mokyklų, parengė būrius agitatorių, kovotojų ir Rusijos didiesiems miestams komunistines diktatūrines administracijas su reikalingais joms ryšininkais. Poros metų bėgyje, visą Rusiją jau dengė slaptas komunistinis tinklas. Visi nurodymai ėjo iš Uljanovo (Lenino) štabo Šveicarijoje. Rusijos policijos vadovybė sumaniai buvo jų užliūliuota ir dezorganizuota. Darbininkija, ypač Peterburgo, karo meto sunkumų slegiama, lengvai davėsi agitatoriams sukurstyti ...
Ir štai — Peterburge ir kituose miestuose kyla revoliucija. Caro valdžios didžiūnai to nenumatė ir nebuvo pasiruošę revoliuciją užgniaužti...
Tuoj po 1917 m. vasario mėnesio revoliucijos Rusijoje, tų užvolgėn ištremtųjų ir juos šelpusių pirklių miljonierių tikslus ir jų nuveiktus darbus svarstė augštieji karo vadai šiaurės Vakarų Fronto būstinėje. Jie priėjo išvados, kad didžiausią klaidą ir žalą Rusijai padarė vyriausias karo vadas Nikolai Nikolajevič. Jam reikėję 2 milijonus žydų iš pafrontės, ne už Volgos upės ištremti, o suvešus juos prie Nemuno ir Vyslos, pasitraukiant palikti visus vokiečiams. Karo pabaiga būtų buvusi visai kitokia, o komunizmas Rusijoje būt neįsigalėjęs ir neišsiplėtęs. Jie išaiškino ir tai, kodėl kai Rusijos revoliucijos metu Anglijos karalius Jurgis norėjo savo pusbrolį Rusijos carą Nikalojų II su šeima paiimti į Angliją, tai tos šalies min. pirmininkas Loyd Georg neleido tai padaryti. Mat, esą, Nikalojus II tuomet būt galėjęs trukdyti pranašystėms ir pasaulio apjungimo politikai plėsti.
DIDIEJI RATAI
Po 1917 m. revoliucijos, Rusijoje dar ilgai tęsėsi kovos baltųjų ir raudonųjų tarpe. Betgi, buvusios dar Rusijos carų pavergtos mažosios tautos, kaip Suomija Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija, jau sekančiais metais sugebėjo išsilaisvinti. Jos sukūrė savo nepriklausomas valstybes, kurias vėliau pripažino ir visas pasaulis. Savystoviai gyvendamos, tos valstybės išvystė savo jau žymią prekybą su užsieniais, ypač su Anglija.
Slinko metai. Retkarčiais Anglijos prekybinių kompanijų atstovai atsilankydavo į tas jaunas Pabaltiio valstybes. Kartą, toks vienas kompanijos atstovas, lordas S.S. , su sekretorių ir vertėju, atvyko laivu į Klaipėdą. Jis prekybos reikalais (o gal ir politiniais) turėjo tikslą apsilankyti Kaune, Rygoje ir Tallinne. Važiavęs su juo iš Klaipėdos į Kauną Lietuvos atstovas turėjo įdomų pasikalbėjimą. Lordas buvo susierzinęs ir atvirai išdėstė savo nepasitenkinimą dėl, kaip jis išsireiškė, “šokinėjimo per tvoras”, t.y. dėl tų valstybių esamų sienų, kur reikalingos vizos ir visoki formalumai. Ką anais laikais buvo galima buvę atlikti vien Peterburge, dabar reikalinga esą lankytis Kaune, Tygoje, Tallinne ir kt. ir kalbėtis su įvairaus plauko valdžiomis. Jis aiškino, kad tos visos šalys seniau priklausė Rusijai, tai taip ir toliau turėtų būti. Su Rusija galima esą gerai gyventi. Ten dabar net ir žydų tautos žmonių niekas nepersekiojąs, kaip tai buvę carų laikais. Pasaulis dabar modernėjąs, prekyba didėjanti ir visos šalys turėsią panaikinti visokius rubežius, apsijungti ir vieną jungtinę valdžią turėti.
Kai lietuvis pareiškė priešingų nuomonių ir priminė tam lordui jo neaiškų, gal net įžeidžiantį, išsireiškimą “įvairaus plauko valdžiomis”, tai jis jam rūsčiai pasakė: “gal kam visa tai ir nepatinka, bet taip bus. Tuo tikslu mūsų mašina jau užvesta”. Tai pasakęs pastebėjo, kad jau laikas eiti miegoti, ir nuėjo į savo skyrių.
Dar Klaipėdos uoste, lordo vertėjas ir lietuvis susitikę viens kitą pažino, bet lordui to neparodė. Karo metu. jie kartu tarnavo fronte, vienoje, dar carinėje, Rusijos armijoje. Dabar jie, dviese pasilikę pernakt išsikalbėjo po tiek metų nesimatę. Paaiškėjo, kad jis (kunigaikštis N.U.) 1917 m. laimingai pateko į Angliją. Ten jis turėjo giminingą anglą, pas kurį irprisiglaudė, apsirūpinęs svetimais dokumentais. O gerai mokėdamas anglų kalbą., vėliau per jį gavo tarnybą. Daug metų dirbdamas pas tą senos žydų giminės lordą, jis pažino netik daug lordų, kurie daugumoje esą tokios pat giminės, bet ir daug augštų politikų ir karališkos valdžios žmonių. Iš visų tų didžiūnų veiklos ir pažinčių su jais, jis patyręs, kad nuo karaliaus Pilypo laikų Anglijoje viešpataujanti jų kraujo dinastija ir ji valdanti netik Angliją su jos kolonijomis, bet beveik jau ir visą pasaulį. Jie esą pasiryžę viso pasaulio tautas apjungti ir aptraukti tokio pat kruvino juodojo voro tinklu, kokiu jau apdengta yra jo mieloji tėvynė Rusija.
Besikalbant ir lietuviui dėl to suabejojus, jis įtikinančiai pareiškė, kad nors jam širdį gelia, atsimenant Rusijos dabartinę komunistinę būklę, bet jis mato, kad jau dabar dauguma pasaulio turtų, kapitalo, žaliavų, gaminių, spauda, radio, informacija ir kt. yra tos pirklių tautos rankose. Todėl, jis mano, kad pasaulio tautų apjungimas ir jų kartu su turtais, išnaudojimas vyksta priedangoje jų visur pučiamos demokratijos, o tikrumoje pagal žydų pranašystes ir komunistinę doktriną. Esą numatoma, kad komunizmo pavergtas pasaulis vergaus ir kentės, ligi daugumoje žmonių išaugs ir ištobulės supratimas kas tai yra tikroji žmonių laisvė ir savistovumas. Ligi daugumas aiškiai supras kas tai yra tikroji demokratija ir komunizmas, o kas šeimyninio gyvenimo siela ir tautinė nepriklausomybė.
TAUTOS TURTŲ PRIKLAUSOMYBĖ
Visi atsimena, kaip 1918 m. Lietuvai atgavus savo nepriklausomybę, dar kurį laiką krašte pasiliko, rusų laikais čia buvusi, ekonominio ir prekybinio gyvenimo tvarka. Miškai dideliais vienetais, buvo parduodami turtingiems prikliams, o iš jų pirkdavo smulkūs naudotojai ir ūkininkai. Ūkio gaminius: gyvulius, kailius, paukščius, javus, linus, sviestą, kiaušinius ir kt. supirkdavo teipgi vietos pirkliai kitataučiai ir parduodavo užsienin, ūkininkai už savo gaminius gaudavo tiek, kiek pirkliai iš malonės jiems mokėdavo Krautuvės ir beveik visa prekyba buvo taipgi tų pirklių rankose.
Bet, po dešimties metų, lietuvių susipratimas ir mokyklų suteiktos žinios visa pakeitė iš pagrindų. Lietuviai statė fabrikus, mokyklas, geležinkelius, pienines, lentpjūves ir kt. Sukūrė korperatyvines bendroves ir visą ūkio produktų prekyba perėmė į savo rankas. Miškus naudoti pradėjo pati valstybė. Smulkių varžytynių būdu aprūpindavo mišku vietos gyventojus. O visa kita apdirbinėjo valdiškose lentpjūvėse ir parduodavo užsienin. Atsidarė lietuvių krautuvės, valgyklos, kavinės, viešbučiai, restoranai ir net cukraus fabrikai. Kitataučiai pirkliai buvo nepatenkinti lietuviais ir pradėjo išvažinėti į Ameriką, pietų Afriką ir kitur.
Kuršėnuose gyveno, Žemaitijos miškais praturtėjęs, milionierius svetimtautis. Ir štai, nebegavęs prekiauti miškais, jis taipgi pasiryžo kur nors keltis. Gavęs progą, savo nepasitenkinimą piktai išdėstė apskrities civiliniam ir kariškam administratoriams. Jis pareiškė, jog dėl to, kad lietuviai perėmė krašto visą ekonominį ir prekybinį gyvenimą į savo rankas, jiems belikę tik keltis į kitas šalis nes nebėra jiems prasmės pasilikti Lietuvoje vien prie smulkios prekybos. Ir kai jam buvo paaiškinta, kad žydai, vokiečiai, lenkai ir kt. Lietuvos piliečiai čia turi lygias teises politiniame ir ekonominiame šalies gyvenime, bet jie negali viršyti lietuvius, tai tas pirklys milijonierius įsikarščiavęs pasakė, kad lietuviai dar nepažįsta tikrosios demokratijos ir daro klaidų, visai bereikalo keldami savo tautiniai valstybinius reikalus. Neužilgo ateisiąs laikas, kuomet visų tautų, viso pasaulio žmonės bus apjungti į vieną didelę bendruomenę, kuri dirbs ir gyvens išvien, o ją valdys prityrę žmonės, gal kaip Ul-janovas, Trockis, Stalinas, Kaganovičius ir kiti pasaulio didvyriai, kurie dabar valdo Rusiją, nes rusai moka tik kariauti ir užimti kitas šalis, o kaip turtus globoti — jie neišmaną. Toks jo pasakymas parodė visų jo tautiečių tikslą ir siekius.
Tikrumoje lietuviai kitataučių atžvilgiu buvo perdaug nuolaidūs ir teisingi, nes ir jiems Lietuvoje buvo leista lygiai dalyvauti bendrovėse, pramonėje ir prekyboje ir visame šalies gyvenime. Net pats žydas dr. Mend. Sudargskij, dabar išleidęs labai didelę knygą Lite, kur rašoma apie Lietuvą ir ten gyvenusius žydus, jų kultūrines įstaigas ir kt., mini ir faktą, kad žydai Rachmilovičius, Rozenbaumas ir Soloveičikas buvo net Lietuvos valdžioje. O Lietuvos seime žydai turėjo savo frakciją.
Vienok žydai nederino savo reikalų su lietuviais. Jie norėjo vieni visus šalies turtus ir net žmones valdyti.
Taip, artėjant II pas. karui vieni jų važiavo į rytus patalkininkauti marksistam, kiti į vakarus. Amerikoje 1957 m. tapo suimti buvęs Lietuvoje milionierius Chazen iš Panevėžio ir Sobolevič su Albam iš Vilkaviškio. Jie Amerikoje ir Kanadoje dirbę Maskvos komunistams. Savo tikslų jie nepamiršo ir po karo.
Tolimesnis tos tautos milijonierių darbas ir pranašyščių kelias yra aiškus. Bet, apgailėtina yra tai, kad daug pasaulio žmonių dar nesusipranta ir marksizmo agentų pažadais užliūliuoti pasiduoda ir eina į pagelbą savo pavergėjams ir išnaudotojams.
J. Vėgėlis
