ŽALGIRIS
JONAS RŪTENIS
Istorinė kronika
(Tęsinys)
(Vyriausiojo vado lauko būstinė.)
VYTAUTAS
(valandėlę išlaukęs)
O Amžinasai,
ar yra jėga, kuri sustabdys mane
tame kely?
Išklausyk manęs,
išgirsk. ..
Man dedas aš amžinybę kaupiau
savy jėgas,
kad paklupdyčiau klastinguosius
ir plėšriuosius,
kurie dedas esą Tavieji . . .
Aš tik jų akyse Tau svetimas
klaidžiojus tamsybėse,
bet tu žinai, Tu viską geriau žinai
nei aš ir jie, kad žino ...
(pasigirsta trimitas)
Tai jie ... visi mano pagelbininkai.
Įkvėpk mane, kad tikėtų manimi ir pergale.
(vėl trimitas)
Įeikite!
ZINDRAMAS
Tai aš, kunigaikšti,
tvirtinu tau, kad nepamatysi
ką matei ...
Degiau iš apmaudo, bet valdžiaus—
Gėda buvo man prieš tave . ..
Tikiu kad užgimė kiti laikai
vajaunai Lenkijos . ..
Tikėk mumis— įrodysim—
Tavo valia bus išpildyta.
(nusilenkia ir sėdasi— seka kiti)
JONAS ŽIČKA
Pasveikintas būk, Valdove—
Esu ir pats aš sveikas,
ir tausveikatos linkiu labiausiai.
Manieji— su manim drauge—
Linkėjimus tausiunčia ...
(po jo įeina Timur Kutlugas)
TIMUR
Sveikas Didysai
Vytaute,
lenkiu galvą
ir kardo ašmenis po kojų tavo . ..
(po jo seka: Manvydas, Lengvenis, Čupurna, Hinča, Tarnovskis, Zaremba ir Sieščencas)
VYTAUTAS
Aš visus jus sveikinu.
Lauksime karaliaus.
Jam atvykus nei žodžio apie nieką . . .
Hinča,—susimildamas,
nepragysk gaidžiu . . .
(lenkai šypterėja)
Karaliui atvykus jūs daugiau
žinosite nei žinot.
Taip sutarėm su Karalium.
Ir taip turėjo būti,
nes karas šitas paini mįslė
ir iš kalno užduota ne vietoj
pragaištinga ...
Išrišime ją šiandien—
Karaliaus tik tereikia . ..
(Vyksta tarpusavio kalbos. Staiga trimitas.)
VYTAUTAS
Tai Karalius su svita!
(Visi pasitempia. Vytautas eina pasitikti)
Sveiks, Karaliau—
Tavo nuolankūs tarnai
visi jau laukia . . .
JOGAILA
Atleiskite man—
Sukliudė mane šeima . ..
Nesivaržykite, tęskite
savo pokalbius rimtus—
Aš pasiklausysiu ...
VYTAUTAS
Jei leisi?...
T. Styka Sąjungininkų vyr. būstinė Žalgirio mūšio lauke
JOGAILA
Taip—
Kalbėk. Gudriausioji galva . . .
VYTAUTAS
Dėkoju aš už garbę
ir leistas paties Karaliaus,
jums sakau:—
dėmėkitės!
Mes buvome sutarę su Karalium
iš kalno— jau senai,
ne pilį griauti priešo,
bet jo dvarą—
Marienburgą!
Žinojom kad jų jėgos išsklaidytos,
tad tarėm:— smogiam tiesiai—
pačion širdin!
Žinoma susigriebė kryžiokai,
bet pervėlai jau, pasakyčiau,
nes mes laimėjom laiką
ir paslaptį išlaikėm kantriai .. .
Jie manė mes per Lietuvą ateisim,
o mes kaip matot čia.—
Priešas suklaidytas
nes priešo žemėj mes pirmi.
Tegul jie kenčia pašvaistes ir gaisrus.
Prikentė žemė Lietuvos!
Dabar jiems aišku—
jau viskas aišku,
kai mes prie Marienburgo mūrų . . .
Dar vienas šuolis—
didžiulis šuolis,
ir iš kryžiokų trupiniai . ..
Mūsų jau šiandieną čia
šimtinė tūkstančių,— kaip mūrų
Karaliaus Jogailos globoje.
JOGAILA
O Vytauto Didžiojo žinioje . . .
VYTAUTAS
Aš dėkoju tau, Karaliau . . .
Pagrinde aš ir mano vyrai,
Zindramas su savais,
o pagalba
iš Žičkos ir Timur Kutlugo.
Žygimantas Kaributaitis pribus,
žinau.
— — — — — — — — —
Tuoj pat išjosime ir aš jus pastatysiu į vietas.
Saviems pririškite šiaudų grįžtes prie rankovių,
kad atskirtumėtiš tolo—
Čia gali būti slapukų įvairiausių—
todėl slapta,
švenčiausiai slapta-—
atpažinkite viens kitą.
Slaptažodį įduodu:
Vilnius— Krokuva!
Sėkmės vyrai!
Savo vietose būsit auštant.
Budėkite per naktį sargybas išsistatę.
Išaušus mes išeinam atviron kovon
už laisvas savas šalis!
Tikėkit man, kaip aš jums tikiu
ir pergalė, žinau,
neaplenks mūšyje mūsų . . .
BALSAI
Valio Vytautui!
Karaliui!
Mūsų Vadams!
JOGAILA
Aš melsiuosi už jus ...
ZBIGNIEVAS
Gloria Patri et Filio, et
spiritui sancto...
Žalgiris. 1410 m. Liepos 14-tosios naktis.
Sargybiniai:
Dainuotojas.
Vainius
Gedas
Vytautas
DAINUOTOJAS
Ar vėjai pūtė
ar girios ūžė,
ar naujoj seklyčioj
staklelės dūzgė?. . .
Nei vėjai pūtė,
nei girios ūžė,
nei naujoj seklyčioj
staklelės dūzgė . . .
Verkė mergelė,
verkė jaunoji—
bernelį karan l
eisdama . ..
VAINIUS
Nustoki!—
Širdį man graudenęs . ..
Snūstelk valandėlę
į meškos kailį įsisupęs,
kol mano akys nesimerkia ...
... ir įtempęs aš ausis,
kaip kurtas dar budžiu .. .
— — — — — — — — —
O žvarbi naktis—
raganiais ir laumėmis
patrakus!
— — — — — — — — —
Nustoki!
Ir taip jau širdį jauną ėda . ..
GEDAS
Neužginsi!—
Jei dainiui posmas sodrus pinas ...
Ir dalią savąją jis gieda ...
Prisigiedojo
kunigaikščiams ir didžiūnams—
girdamas nebūtus žygius
už duonos žiauberį, vargdienis . ..
VAINIUS
Tylėtum nekalbėjęs tuščio.... —
Dainių jis vargdieniu skaito,
Juokingas man esi, bičiuli!. . .
— — — — — — — — —
Dainius tai dvasia— ne kūnas—
Tik tau pavidalu vargdienio stojas.
GEDAS
Šimtai kaukų tą tavo šneką!. ..
Tu vis didžiūnus užtari,
kaip brolius,
kuriems karai
midus ir mergos rūpi. ..
— — — — — — — — —
žaibai tik skelia . .. skelia .. .
o širdį drebulys kutena,—
lyg, rodos, vogt slapčiom
į sodus svetimus atėjęs būčiau .. .
— — — — — — — — —
Man dedas,— aš toks susitepęs,
kad ir lietus
nuplauti nepajėgia . . .
Rankos .. . žiūrėki— rankos,
lyg sukrešusiu krauju
dar gličios . . .
Aš rodos, toks mažytis,
bet baisus, kaip žvėris tankumyne . . .
Ir piktas, įdūkusiai aš piktas—
net stebiuos patsai savim
Ir kartais apsičiypinėju,
lyg netikėdamas, kad tai aš esmi.
Sakyk, Vainiau, kalbėk—
Kokios laumės manyje susikraustė?!
VAINIUS
Baimė . ..
GEDAS
Baimė?!
Tu juokauji . ..
Argi aš bijoti ko galiu,
jei žinau, kad manęs visi vien bijo . . .
VAINIUS
Ar virpančio
epušės lapo, drauguž?
GEDAS
Nekalbėtum—
išmintingesnis būtum....
O dabar plepi. . . plepi.. .
ir niekus!
— — — — — — — — —
Ach, prakeiktoji šlapdriba
ir vėjas tas patrakęs—
Kaukus ir žempučius
Į būrį susišaukęs
puotas kelia...
— — — — — — — — —
Dalia! Kariaunos dalia!
Palikus viską,
dar širdį iš krūtinės
gyvam tau plėšia ...
Už ką?
VAINIUS
Už laisvę . ...
GEDAS
Argi aš nelaisvas?
VAINIUS
Striksi geniu marguoju,
pelnydams duoną
ir žvalgaisi į šalis,
nes tavęs tykoja šimtai
ir nudobti nori —
o tu tai vadini laisve?
Tave degina, svilina, kaip šerną,
pagrobę išveža tau viską.—
belaisvėn išsivaro—
O tau tai laisvė?
— — — — — — — — —
Jei šiandien čia
ne tu ne aš,
jei ne Vytautas Didysis būtų čia,
kažin ar nespirgėtum,
kaip riebus šerno spirgas
begindamas pastogę,
žmoną ir vaikus?....
GEDAS
Tu užtari ... Tu užtari...
VAINIUS
Tave aš užtariu
ir visą didžiąją kariauną
Su jos vadu Vytautu Didžiuoju.
GEDAS
Taip, taip .. . žinau .. .
priskaityk visus didžiuosius
ir Lenkijos Karaliui
nusilenk— Jogailai iki žemės,
kuris, kaip bitinas, matyt prisisiurbęs,
galvą sijono klostėse prarado ...
Manai, kad Vytautas lenkias iki žemės—
Tos broliškos tautos galybe užsidegęs?—
Nebūk juokingas—
Vytautas prisimena, manding, gi dar
pašvinkusį pelėsiais rūsį Krokuvoj.
Jis tik šypsos — pasakyčiau,
tiesiai į akis Jogailai
atvaręs jų riterius į šį karą,
kad spėkas kryžuočių kiek pribloškus,
trenktų smūgiu į visą šarvuotąją
broliją
ir ties vartais Marienburgo
atsidurtų. . .
Sakysi neteisybė?
Tai juokis ...
Bet nei aš nei kunigaikštis nesijuokia ...
Tris kart daugiau gi šičia lenkų,
totorių ir gudų drauge nei mūsų,
bet mes jiems įsakom
Vado lūpom.
Ir jie tarnai—
paklusnūs, kaip avys piemenio botagui . .
Tik tu stebėk.
Ir pamatysi,
kad mes čia viskas!
(Bus daugiau)
JONAS RŪTENIS
Istorinė kronika
(Pabaiga)
GEDAS
Bet ir už tai aš keikiu dalią
nes tai išmislas nebūtas
atslinkus slaptomis į priešo žemę
paguldyti galvą. ..
Už ką?
Sakiau karai didžiūnams rūpi
ir garbė pasauly—
Jei tokia išviso dar yra . . .
VAINIUS
Plepėjimas, brolau,
iš tavo lūpų, kaip drumzlinas vanduo.
Prikąsk liežuvį.
Aš patariu— laimėsi.
Vien bok kas įsakyta
Esi gi tik eilinis rikis
ne kunigaikštis, ne karuža.
Eilinis—
Už tad mirksti lietuj, kaip šuo,
tad kam kauki,
kaip vilkas girios?
Kam erzinies paikuoli?
Gudriu nedėkis—
Žino Vytautas ką daro . ..
GEDAS
Nepaisau jojo nei darbų
nei žygio
Manoji vien buitis man rūpi
ir kai žvelgiu šiandien,
sakydamas, kad rytoj jau būsiu aš užgesęs,
graudu man daros
širdis man virpa,
aš išsitempęs, kaip strėlė.
Ramybės, tik ramybės aš gi trokštu
Gyvenimo, kurio tik lašą ragavau . . .
Man mirti nesinori, Vainiau,
kai aplink
pakvipę liepžiedžiais
laukai alsuoja...
ir bitės dugzdamos į avilius medų krauna,
o aš— palaidam vėjui,
tai patrakusiai audrai
ir lietui tam žliūgais
markinantį mane ir mano kaulus
ir žaibams
išstatytas, kaip pajuokai kaliausė—
garbę ir gyvybę saugoju Jogailos!
VAINIUS
Nutilki,
Kaž kas ateina!...
GEDAS
Greičiausia pats Karalius
bus pasigailėjęs abiejų
ir pats sargybon stos
Ir tave ir mane drauge
Į guolenas pasiųs minkštąsias
atsiprašęs ...
VAINIUS
Nutilk!
Stoki!
Slaptažodis?— kalbėk!
Patiestas būsi kaip šuva .. .
VYTAUTAS
Vilnius –Krokuva
Budrūs mano vyrai.
Ir aš budrus, ir akys mano nesilipdo . . .
Jūs turbūt, tariau aš sau,
Galvojate,
kad dripsau, kaip meškinas
ir laukiu ryto,
kol saulė pakutens padus . ..
Tariau aš sau:
Galvojate— kaukams tas karas
čia svetimojoj.
Ką mes ginam?
Jei piliakalniai ir slėniai
prabočių užu upių . ..
Bijojau;
Tariau sau:
Žvarbi naktis, lietus nestoja—
žaibai ir griausmas
prieš pat mūšį . . .
Tad keikiate mane
ir klausiate už ką?
— — — — — — — — —
Dabar ramus ...
Žinau, kad man tikit.
Ir aš prisiekiu!
Garbe Valdovo Lietuvos prisiekiu!—
Kryžiuočiai nugalėti amžinams! ...
Vilnius.
Vilnius - Krokuva . . .
VAINIUS
Vilnius . . .
Vilnius ...
Vytautas
Ir Lietuva . . . (garsiai)
Didžioji ir neaprėpiamoji— kur amžiams,
kartų kartoms bylos
Didybę ir galią jos nemarią,
kur laisvos pušyssiūbuos
į smėlį įsikasusios
ir vanduo plukdysis laisvas į upes
ir Baltija didingoji
žarstys gintarais amžiais ten krantus ...
GEDAS
Pats kunigaikštis .. .
Vytautas . . .
Ar tai gali būt?
Vainiau, ar tai aš pats?
žnypk— įsitikinti tik noriu
ar aš čia nesapnuoju
liūties guoly paguldytas?
Vainiau,
Ar tai galėjo būti?
DAINUOTOJAS
Oi iš ežerų. . .
Oi iš ežerų, oi iš ežerų
saulė teka ...
Oiiš ežerų saulė teka
nuo medelių rasa krinta ...
Žalgiris. 1410 metai, Liepos 15-tosios rytas.
Jogailos vadovietė.
JOGAILA
Kova nebeišvengiama—
Toks mano sprendimas!
Kryžiuočiai nenori taikiu būdu
atnaujinti draugystės . . .
Nerūpi jiems nei mano prašymas
nei pastangos.
Viskas veltui, mano riteriai kilmingi!
Tikėjau—
Karaliaus garbe prisiekiu
aš tikėjau,
kad jų mintyse dar Dievo
Gerojo kibirkštėlė rūsį;
deja tikėti nebegaliu—
juokingas būčiau—
jei tikėčiau . . .
— — — — — — — — —
Mirtis įdūkusiems
Kovos lauke vien rūpi!
Ir ten, o Dieve, tepaaiškės
teisusis . . .
Jūs atleiskite, mano ponai—
Karaliui nebėra išeities:
Taikos vardu aš išėjau
ir tiesiau krikščioniškosios
meilės taikingą ranką . . .
(susirūpinęs ir išlaukęs)
Ji atmesta . . .
Mistras ištroškęs kraujo!
— — — — — — — — —
Nesidedu esąs aš menkas
jei nesu miklus kardu ar protu
kovos lauke—
todėl mano brolis
Vytautas
Išves į pergalę jus ir mane, tikiu.
Padės teisiesiems Dievas . ..
Jam pakluskime visi Tebūnie jo valia!
ZBIGNIEVAS
( nepatenkintas)
Pavedi mus
kunigaikščiui ?!
JOGAILA
Tu girdėjai, vyskupe . . .
ZBIGNIEVAS
Garbės, Karaliau, tu neboji
Kunigaikščiui ją užleidi?
JOGAILA
Garbę ir panieką drauge.
ZBIGNIEVAS
Tu nusidedi!
JOGAILA
Prieš ką?
ZBIGNIEVAS
Sostui ir Dievui.
JOGAILA
Sostui ne— Dievui gal,
nes aš dėjaus perkalbėsiąs
Magistrą .. .
Sakiau, Dievas gal padės išvengti
kraujo praliejimo;
bet dabar aš pats krikščioniu
būdamas žudyti eisiu . ..
Nusidedu Jam— tu teisus, vyskupe . . .
Bet ar jie verti Dievo?!
Atsakyk, vyskupe!
Jie tik, lūpose Viešpatį nešiojasi—
Velniui gi tarnauja . ..
ZBIGNIEVAS
Tu piktžodžiauji!
JOGAILA
O Viešpatie, kaip įkirus
tu, Zbignieve Olesnicki—
net aš nebeištversiu!
Plaukai man šiaušias
kai tave kalbant aš girdžiu.
Pavydi Vytautui?
Aiškiai pasakyk,
kam suki ratu
per dangų, žemėje
nusidėjėliu dar būdamas . . .
Kalbėkit— pats laikas —
žinosiu, kas manieji?
Gal ir tu, Zindramai, su vyskupu
išvien?
ZINDRAMAS
Su Vytautu, Karaliau aš esu—
jei mano žodžio
paramai sprendimo
dar tau reikia . ..
JOGAILA
(nušvitęs )
Džiaugiuos!. ..
ZINDRAMAS
Ir aš išmintim tavąja—
kai vadu,
Karaliau— Vytautą
pasirinkai. . .
ZBIGNIEVAS
Atleisk, Karaliau, bet aš sakau
kad jūs visi akli,
jei perleidžiat vadžias iš rankų . ..
Laimėjus... —
Ar žinote, kas bus laimėjus?!
JOGAILA
(garsiai)
Pergalė!
ZBIGNIEVAS
Ir garbė!
Bet ne tau, Karaliau—
Tik ne tau
ir ne Lenkijai.. .
JOGAILA
(piktai)
Garbėtroška, Zbignievai,
tu iki nuogo kaulo
Ir tavyje velnias aiškiai
turbūt tupi!
Todėl aš įsakau nutilti!
Aš Karalius!
Ir mano čia valia, vyskupe!. ..
ZBIGNIEVAS
Karaliau!
Aš lenkiuos, bet širdį tebedrąsko
Sprendimas tas tavasis
atiduoti Vytautui
Lenkijos garbę ...
JOGAILA
Lenkijos ir Lietuvos!
Broliškąją garbę!
Išmintingasai! . . .
Aš ir brolis— abu mes
dalinsimės, jei bus lemta ta garbe!
Abu ir panieką pakęsim pralaimėję . . .
Bet laimėti mūšį šitą gali
Ne Zbignievas
ir ne Jogaila,
bet mes visi
Vytauto vedini. ..
Toks sprendimas—
Jis nebepakeičiamas . . .
Jis toks ir tau, vyskupe, galutinas!
ZBIGNIEVAS
Lenkiuos, Karaliau . . .
JOGAILA
(atlyžęs)
Altorių man įrenkite kalnely.
Malda kreipsiuos į Visagalį. . .
O jūs suklaupę šalia Karaliaus
jėgų. stiprybės ir ištvermės
vėliavoms savosioms melskite Augščiausio . . .
Palaimos Vytautui ir išminties...
— — — — — — — — —
Teplauks malda
nusižeminus karštoji
nes Valanda artėja
paskubom . ..
O dabar palikite mane
ir Vytautą, mano brolį
pakvieskite stovyklon . . .
(Zbignievas, Zindramas ir kiti lenkų vėliavų vadai apleidžia Jogailos vadovietę)
JOGAILA
(likęs vienas)
Lavabo inter innocentes manus meas et circumdabo altare tuum, Domine.
— — — — — — — — —
Ave, Maria, gratia plena . ..
