ŽALGIRIO KOVA
PRANAS VAIČAITIS
Oi, ūžia, švilpia blogas oras
Ir vėtros medį bando raut,
O narsūs Vytauto bajorai
Pradėjo karan brolius šaukt.
Jau trempia viešąjį kelelį,
Pulkai jau eina už pulkų—
O eik, vaike, balnok žirgelį,
Užstoki garbę lietuvių!
Štai kabo tavo tymo balnas
Ir kardas tavo štai šviesus,
Ir joki per miškus, per kalnus,
Malšinki priešus plėšikus.
O ar tai vėtros žiaurios kaukia,
Siūbuoja girios ąžuolai?
Ar tai išalkę žvėrys traukias,
Ar staugia meškos ir vilkai?
O tai ne vėtros žiaurios ūžia,
O tai ne meškos, ne vilkai—
Tai broliai joja į karužę,
Tai žvengia juodbėriai žirgai,
Tai joja vyrų minių minios,
Tai narsūs Lietuvos vaikai . ..
Jau peržengti kalnai ir plynios,
Jau priešų netoli laukai. . .
Sudiev, tėvyne mūsų miela,
Tu būk laiminga visada!
Sau pinki laimės aukso vielą,
Tegu gyvuoja Lietuva!
Jau dūmai rūksta, dunda žemė,
Nerimsta juodbėriai žirgai.
Pats Vytauts žiūri, mūšį lemia,
Arti kryžiokai vanagai.. .
Tai ne perkūns smarkus sugriovė,
Ne šviesūs tvyksteli žaibai,—
Tai lietuviai į vriešus šovė,
Tai čerška šviesūs jų kardai.
Ir, kaip kopūstai, ritas galvos
Ir maišos su maldoms keiksmai,
Lavonų guli baisios kalvos,
Kanuolių dauginas griausmai.
Nuo Žalgirio rytinės pusės,
Kur tik akims vos užmatai,
Kryžiokai guli, kaipo musės,
Ir drasko kūnus jų vilkai.
O lietuviai linksmai dainuoja,
Jų grobio nė nesuskaityt,
Dainuodami namuosna joja
Baltų tėvelių atlankyt.
