KAS NAUJA LIETUVOS MOKYKLOS GYVENIME

J. Kernius

Truputis sovietinės statistikos

Sovietų duomenimis, 1964-65 mokslo metais okupuotoje Lietuvoje veikia 2752 pradžios, 915 aštuonmečių ir 438 vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos. Tarp jų yra 48 internatai, 589 prailgintos dienos klasės, 18 mokyklų negabiems ir atsilikusiems vaikams. Viso bendrojo lavinimo mokyklose yra 532,000 mokinių. Tarp jų 37,000 prailgintos dienos klasėse, 14.000    internatuose. (1964 rugpiūčio 17-18 Vilniuje vykęs švietimo darbuotojų pasitarimas skundėsi, kad dalis internatų auklėtinių nueina nusikaltimų keliu, yra parazitinės nuotaikos, kad visutiniškai 6,2 proc. visų auklėtinių lieka antriems metams). IX-XI klasės 48,000 mokinių mokosi ir dirba gamyboje:    24,000 pramonėje, 12,000 žemės ūkyje ir 12.000    įvairiose įstaigose ir pačių mokyklų dirbtuvėse.

Suaugusiems veikia 1694 vakarinės mokyklos su 36 300 mokinių ir 1260 vakarinių klasių su 18,100 mokinių. 11,600 suaugusių esą mokėsi neakivaizdiniu būdu.

Aukštųjų mokyklų — 11. Studentų jose — 42,000. Vilniaus universitete vadinamų "stacionarinių” studentų yra 4,103, neakivaizdininkų 4,224. žemės ūkio akademijoj — “stacionarinių” studentų 2,136, neakivaizdininkų — 2,211. Technikumų 77. Juose studentų 54,000. Uždaryti B. Vokės ir Varputėnų žemės ūkių technikumai. Amatų mokyklos — 45. Jose mokinių — 10,000. Vaikų muzikos mokyklos — 32. Jose mokinių — 5,016. Aukštųjų mokyklų ir technikumų 37,000 studentų gauną stipendijas.

Vilniaus konservatorija paversta meno institutu.

Dailės institutas paverstas taikomosios dailės mokykla, kuri moko pramoninės keramikos, dailiosios tekstilės ir drabužių modeliavimo, pramonės gaminių meninio konstruavimo, pastatų apdailos, dailės pedagogikos.

Vietoj 13 jau tik 10

Po 1936 metų nepriklausomos Lietuvos švietimo reformos turėjom 6 metus pradžios mokslo ir 7 — vidurinio. Vokiečių okupacijos metais mažiau, 12 metų. Nuo 1949 dar metais sutrumpinta ir padaryta vadinama ištisinė pradžios ir vidurinė mokykla 11 metų. 1964 pradžioje Maskvos “Izvestijose” pasirody straipsniai su reikalavimais dar mažinti mokslo metų skaičių. Okup. Lietuvos švietimo ministras M. Gedvilas ta proga Izvestijose (vasario 22) aiškino: "siekiant, kad visi mūsų vaikai gautų lygiavertį išsilavinimą, nacionalinėse respublikose mokyklinio mokymo laiką palyginti su RSFSR mokyklomis reikėtų pratęsti ne mažiau kaip vienerius metus”, nes “mokyklinėse programose sąjunginėms respublikoms turi atsispindėti nacionalinės ypatybės”. O svarbiausia, šiose mokyklose “greta gimtosios kalbos ir literatūros yra rusų kalbos ir literatūros kursai” ir “rusų kalbos ir literatūros mokymas per visą mokyklinį kursą sudaro daugiau kaip 1200 valandų, t. y. beveik ištisus mokslo metus”. Taip aiškino Gedvilas. Tačiau tie aiškūs "respublikų” švietimo interesai Kremliaus nepalenkė suteikt Lietuvos mokyklai vienerius mokslo metus daugiau kaip RSFSR, nes Kremliaus politika yra kaip tik “respublikų” nacionalinį savitumą niveliuoti rusiška amalgama. Todėl ir okup. Lietuvai nuo 1964-65 mokslo metų užkarta vadinama ištisinė 10 metų vidurinė mokykla padalyta į 3 pakopas: 4 metai pradžios mokslo, dar 4 metai privalomo ir 2 metai vidurinio. Lig šiol buvo 3 metai vidurinio.

Nutrumpinus vienerius mokslo metus, sumažėjo pamokų: biologijai — 30, braižybai — 40, fizikai — 50, gimtajai kalbai ir literatūrai — 60, rusų kalbai ir literatūrai — 60, matematikai — 60, geografijai — 80, fizinei kultūrai — 80, istorijai — 90, užsienio kalbai — 90. Viso 640 pajuokų klasėje ir per 500 darbo praktikos valandų gamyboje. Vietoj IX-XI klasių turėtų 4000 pamokų liko tik 2800 pamokų. Lietuvos švietimo administracija žada šį vidurinio mokslo nuostolį perkelti į pradžios mokyklą. Būtent, pradžios mokyklos 4 metų programą sutelkti į 3 mokslo metus, o nuo ketvirtųjų mokslo metų pradėti programą, lig šiol pradedamą tik penktaisiais mokslo metais (Tarybinė Mokykla, 1964, Nr. 10, p. 2). Tačiau ir lig šiol mokytojai nuolat nusiskundžia, kad mokiniai yra perkrauti, kad mokykloje jie turi po 7-8 valandas darbo, neskaitant pamokų ruošimo namuose (Tiesa, 1964.5.8 ir 26).

Ta pačia proga maždaug vienerius mokslo metus buvo sutrumpintas mokslo laikas ir aukštosiose bei vidurinėse specialiose mokyklose. Pasak Tarybinio Mokytojo (1964.9.3), tuo būdu pramonės įmonės “daug sparčiau bus aprūpintos kvalifikuotais specialistais”.

Mokymo planas 1964-65 mokslo metams

1964-65 b. m. X - XI klasių programos nebuvo keičiamos. Šių kalsiu mokiniai dar baigs 11 metų mokyklą.

Tarp okup. Lietuvos lietuvių mokyklos ir Lietuvoje veikiančių rusų mokyklų yra skirtumas ne tik lietuvių - rusų kalbų santykyje, bet ir kai kurių kitų dalykų programose. Tatai matome iš žemiau dedamų mokymo planų:

(Xm ir Xk lentelėse reiškia miesto mokyklą ir kaimo mokyklą. Dvejopi pamokų skaičiai reiškia vienas vieno pusmečio pamokas, antras — antrojo pusmečio.)

Abejose mokyklose mokslo metu pradžia — rugsėjo 1 d. Mokymas trunka: 1-4 klasėse iki gegužės 24, 5-7 klasėse — iki gegužės 30, 8 klasėj iki gegužės 28, 9 klasėj — 34 savaites ir 7 savaites praktika, 10 klasėj miesto mokyklose — 39 savaites, kaimo — 32 savaites ir 7 savaites gamybinė praktika, 11 klasėj — 34 savaites ir 4 savaites egzaminai. Rudens atostogos — nuo lapkričio 5 iki 9, žiemos — nuo gruodžio 30 iki sausio 10, pavasario — nuo kovo 24 iki 31. Mokymui pasibaigus, 5-6 klasei skiriama 1 savaitė po 3 valandas kasdien gamybinės praktikos, 7 klasei — 2 savaitės po 4 valandas kasdien gamybinės praktikos. Praktika atliekama mokyklų sklypuose, dirbtuvėse, kolchozuose, sovchozuose. Fakultatyvinių dalykų pamokos pedagogų tarybos nutarimu skiriamos estetiniam bei fiziniam auklėjimui ir civilinei gynybai dėstyti (Tarybinis Mokytojas, 1964.8.27).

Palyginę lietuvių kalba mokyklos mokymo planą su planu rusų kalba mokyklos, matome, kad rusų kalba mokykla rusų kalbai turi 6 ar 6,5 savaitines pamokas daugiau negu lietuvių kalba mokykla lietuvių kalbai; rusų kalba mokykla lietuvių kalbai turi 15 ar 15,5 savaitinių pamokų mažiau negu lietuvių kalba mokykla turi rusų kalbai, ir rusų kalba mokykla turi daugiau savaitinių pamokų už lietuvių kalba mokyklą: fizikai 2 ar 1,5, chemijai 1 ar 1,5, gamybiniam mokymui 6 ar 9 savaitines pamokas.

Pagrindinė privalomo mokslo problema

Mokyklų valdybos viršininkas V. Liutikas pripažįsta, kad šiuo metu "pagrindinė visuotinio privalomo mokymo problema” yra mokinių pasitraukimas iš mokyklos, nebaigus privalomo mokymo. Eilėje rajonų (okup. Lietuvoj yra 41 rajonas) “tik 60-65 proc. mokinių, prieš 8 metus įstojusių į pirmą klasę, sėkmingai baigia privalomą 8 klasių mokslą” (Tarybinė Mokykla, 1964 Nr. 5 p. 2). Pagrindinė privalomo mokymo nebaigimo priežastis — “antramečiavimas”. Mokiniai, kurie toj pačioj klasėj lieka 2 ar net 3 metus, sulaukia 16 metų dar tik 4 ar 5 klasėj būdami, ir tada iš mokyklos visai pasitraukia. Tokių nebaigusių privalomo mokslo skaičius kasmet vis didėja. Tam kelią užkirsti 1934.9.30 išleistas potvarkis nustato "visuotinį privalomą aštuonerių metų mokymą visiems vaikams ir paaugliams, kol jie baigs 8 klases”. Reiškia, panaikinta 16 metų amžiaus riba privalomai mokytis. Dabar ir 16 metų suėję negalės laisvai mokyklos palikti, kol 8 klasių mokslo nebus išėję. Potvarkis tačiau nesiderina su mokytojų nusistatymu, kad reikia “suteikti pedagogų taryboms teisę šalinti iš dieninių mokyklų aukštesnių klasių tuos mokinius, kurie blogai mokosi” (Tarybinė Mokykla, 1964 Nr. 10, p. 2).

Trūksta vadovėlių

Ir 1964-65 mokslo metais Lietuvos mokykloms trūksta vadovėlių. Pagal planą buvo numatyta nauja laida leisti 150 vadovėlių vidutiniškai po 18,000 egzempliorių. Tatai sudaro tik apie trečdalį kai kurių vadovėlių faktinio pareikalavimo. Naujų vadovėlių neužtenkant, renkami vartoti. Tačiau ir švietimo administracija abejoja, kad būtų surinktas vartotų vadovėlių reikalingas kiekis. O Literatūra ir Menas (1964. 1. 16) nusiskundžia, kad Lietuvos mokyklos iki 1956 visai neturėjo lietuvių literatūros vadovėlio, o ir dabar vartojamas vadovėlis taip pat esąs netikęs. Provincijos mokyklos skundžiasi, kad savo mokinių negali aprūpinti nė tokiomis mokymo priemonėmis kaip akvareliniai dažai, teptukai, Watman popieris (“Komjaunimo Tiesa”, 1964. 11. 18).

Planas sau — gyvenimas sau

Sovietinėje sistemoje tiek ūkis, tiek švietimas turi atitikti planą. Planas nustato, kiek "respublikos” aukštosios ir specialinės vidurinės mokyklos kasmet turi priimti naujų studentų ir kiek jos turi kasmet išleisti vienos ar kitos srities specialistų, vienos ar kitos srities daktarų; kiek doktorantų turi vykti į Leningradą, Maskvą ar Kijevą studijoms. Planas paskirsto ir mokslą baigusius į darbą. Gyvenimas tačiau plano nesilaiko. Tiesa (1964.1.29) pripažįsta, kad “respublikos” aukštosios mokyklos įvykdo tik 75,3 proc. aspirantūros plano, o Leningrado, Maskvos, Kijevo universitetuose doktorizuojasi tik 50 proc. plano numatytų aspirantų. Muzikos mokyklos absolventą planas paskiria kurios mokyklos mokytoju, o jis faktiškai “įsidarbina” kultūros namų direktorium. Dailės mokslus baigusį planas numato piešimo mokytoju, o jis nueina į fabriką braižytoju. Ir pedagogines mokyklas baigusių nemažas skaičius, užuot pagal planą vykę mokytojauti, “įsidarbina” pramonėje ar prekyboje. O atsitinka    ir taip,    kad planas kuriai mokyklai numato 250 naujų studentų, o faktiškai prašosi priimami tik 62 studentai. Planas nustato, kad gamybinis mokymas paruoštų    vietos    įmonėms    kvalifikuotų darbininkų prieauglį, o faktiškai kai kuriose įmonėse gamybinę praktiką atlieka daugiau mokinių, negu ten dirba darbininkų. Reiškia, mokiniams jokios perspektyvos ten patekti nėra. Pagal planą gamybinis mo kymas visoms specialybėms nustatytas 2-3 metai, nors kai kurių specialybių mokiniai išmoksta per 3 dienas. Pagal planą įmonės savo reikalingą prieauglį samdo iš gamybos praktiką atliekančių mokinių. Faktiškai įmonės vengte vengia pas save buvusius gamybos mokinius darbui priimti. Planas numato 178 mokyklų priestatus, o faktiškai pastatomi 7. (Tarybinis Mokytojas, 1964. 3.29). Pagal mokymo planą mokslas prasideda rugsėjo 1, o pagal statybos planą mokyklų statybos baigti numatoma gruodžio 31. Pagal sovietinės propagandos planą, okup. Lietuvos švietimas turi geriausias sąlygas. Faktiškai kaimo mokyklų patalpos dažnai visai netinkamos, ankštos, tamsios ir tų pačių trūksta, žymi dalis mokinių turi mokytis antroj pamainoj (Komjaunimo Tiesa, 1964.12.19). Pagal planą sovietinėj mo kykloje fizinės bausmės jau Lenino buvę galutinai panaikintos, o faktiškai, pasak Tarybinio Mokytojo (1964. 26), kai kurie mokytojai praktikuoją patarti tėvams, kad savo vaikams įkrėstų “beržinės košės” arba ir patys iškerpą plaukų kuokštą, ar papešą, ar įžnybą ausin, ar sudrožią liniuote arba po pamokų palieką klasėje, numovę kelnes, kad nepabėgtų.

DVASINIAME tautos alinime, moraliniame lietuvio žmogaus menkinime slypi ir valstybinės nepriklausomybės netekimo gilusis tragizmas. Netekusi savo nepriklausomybės, tauta verčiama vergų kaimene ne tik politine, bet ir dvasine prasme. Tautos pavergimas visus paverčia vergais. Vergijoj neišvengiamai tenka visiems vergiškėti.

Juozas Girnius