LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGOS “RAMOVĖ” DEŠIMTMEČIO PROGA
A. RĖKLAITIS
Šiais metais balandžio 2 d. Lietuvių Veteranų Sąjungai “Ramovė” sukanka dešimtmetis. Tai ne ilgas laiko tarpas. Tačiau Sąjungos gyvenimas per tą dešimtmetį nebuvo sustingęs. Jis buvo ryškus ir gyvas. Atlikta daug naudingų darbų. Tą žino ne tik ramovėnai. Ir mūsų išeivių bendruomenė turėjo daug progų įsitikinti ir pripažinti, kad ramovėnai yra nuoširdūs ir aktyvūs visų lietuviškų darbų rėmėjai ir talkininkai.
Sąjunga, jungianti buvusius karius, pagrindiniu savo tikslu išeivijoj laiko palaikymą ir ugdymą kilnių lietuviškų ir lietuvio kario tradicijų ir papročių. Galimybių ribose nepamirštamas ir profesinių žinių atnaujinimas. Sąjunga daug kreipia dėmesio į tai, kad mūsų jaunimas ir studentija pažintų grąžią, didingą lietuvių tautos praeitį, kad suprastų dėl ko ir kaip lietuvių tauta ir jos karys kovojo dėl savo laisvės senovėje ir nepriklausomybės atkūrimo metu. Pagaliaus stengiamasi išryškinti ir teisingai suprasti lietuvio kario reikalingumą ir reikšmę atkursimai Lietuvai. Visi tie tikslai ir siekimai yra aiškinami, diskutuojami susirinkimuose, per spaudą ir radiją. Čia Sąjungos organas “KARYS” atlieka neįkainuojamos vertės darbą. Jo kiekvieno numerio didžiuma puslapių yra patriotinio, auklėjančio turinio. LVS “RAMOVĖ” ir “KARYS” yra lietuvių išeivių šeimos tie ambasadoriai, kurie kelia ir formuoja lietuvio tautinę ir valstybinę sąmonę, idėją, skiepija tėvynės meilę, palaiko ir ugdo lietuviškas tradicijas, skiepija pareigos, garbės ir atsakomybės jausmą. Tai dvasinės vertybės, be kurių tiek paskiras žmogus, tiek tauta tampa menkaverčiais, be charakterio. Tokie ilgainiui žūsta be naudos savo karštui.
Bet mes tikime, kad, kol paminėtos dvasinės vertybės degs lietuvių širdyse, mūsų tauta išliks gyva. Užkrauta okupanto vergija ir svetimos įtakos gali tautos kūną ir dvasią tik sužaloti. Kad ta žala būtų kuo mažiausia yra vienas kelias—kova visomis priemonėmis ir būdais. Kultūriniai ir dvasiniai ginklai šiuo metu turi turėti pirmenybę. Daugiausiai mes jais ir naudojamės, nepamiršdami, kad galutiniame, sprendžiamame momente reikės ir mums griebtis tikrojo-aštraus ginklo.
Mes ramovėnai esame giliai įsitikinę, kad tik dvasinėmis vertybėmis ir augšta kultūra apsišarvavusi, ištikima savo tėvų žemei ir kovojanti dėl savo laisvės tauta nežūsta. Mes dedame visas savo pastangas, kad lietuvių tauta šiuo tragišku momentu nepalūžtų, bet kovotų iki pergalės. Laisvę atgavus, kova turės būti tęsiama už geresnę buitį, už prasmingesnį ir laimingesnį rytojų.
Tėvynės laisvinimo klausimą ramovėnai laiko vieną iš pagrindinių savo tikslų. Bet šiuo metu, kol dar nėra atėjęs laikas imtis ginklo, mūsų pastangos šia kryptimi reiškiasi mūsų politinių veiksnių moraliniu bei medžiaginiu rėmimu ir bendradarbiavimu.
Kultūros bei lietuvybės baruose ramovėnai yra entuziastingi ir realūs darbuotojai ir rėmėjai. 1955 metais, išgirdus Vasario 16 Gimnazijos pagalbos šauksmą, ramovėnai, Centro Valdybos paraginti, suorganizavo savo skyriuose piniginį vajų ir tais pačiais metais buvo gimnazijai pasiųsta $1,027.80. Už tai viena gimnazijos klasė tapo pavadinta Sąjungos “Ramovė” vardu. Ramovėnai ir toliau gimnaziją remia.
Stiprinti mūsų dvasią ir semtis jėgų kovoje dėl tautos laisvės ramovėnai įkūrė Lietuvos Laisvės Kovų Muzėjų Chicagoje Jaunimo Centro namuose prie Čiurlionio Galerijos. Muzėjaus atidarymas įvyko 1958 m. lapkričio 23d., minint atkurtos Lietuvos kariuomenės 40 metų sukaktį. Per trumpą laiką sutelkta nemažas skaičius vertingų eksponatų. Eksponatų telkimas, Muzėjaus tvarkymas ir tobulinimas vyks visą išeivijos laiką.
Ramovėnai deda pastangas dar šiais metais pastatyti Chicagoje, aikštelėje prie Jaunimo Centro namų, žuvusiems dėl Lietuvos laisvės paminklą. Paminklo kertinio akmens pašventinimas įvyko 1959 m. lapkričio 23d. minint atkurtos lietuvos kariuomenės 41 metų sukaktį. Paminklo statymo mintį iškėlė ir davė paminklui vietą-aikštę lietuviai Tėvai Jėzuitai, Jaunimo Centro įsteigėjai. Jie taip pat visokeriopai remia ir paminklo statybos vykdymą. Savanoriai-kūrėjai, šauliai, birutietės drauge su ramovėnais paminklo statybos klausimus sprendžia ir statybą vykdo bendromis jėgomis. Ir plati lietuvių visuomenė tam nėra abejinga. Ji šį sumanymą remia savo aukomis. Iki š.m. kovo ld. paminklo statybai ir muzėjaus reikalams yra surinkta $5,028.25.
Paminklo statybą numatoma baigti iki š. m. liepos 15d., jei neatsiras kokių nors nenugalimų kliūčių. Paminklo atidarymas numatomas š.m. liepos 17 d. Žalgirio mūšio 550 metų jubilėjaus minėjimo proga.
Reikia pasakyti, kad dėl paminklo statymo buvo ir neigiamų pasisakymų. Ir mūsų išeivių spaudoje buvo keliamas balsas prieš. Kai kas įrodinėjo, kad, girdi, geriaus būtų ne paminklus statyti svetimoj žemėj, bet tam tikslui surinktas lėšas sunaudoti studentijai remti. Kiti sakė: paminklus statysime savo žemėj, laisvoj Lietuvoj, kai laisvę atgausime. Negalima neigti, kad tokiuose ir panašiuose tvirtinimuose nebūtų tiesos. Bet žiūrėkime, ką tikrovė rodo? Kodėl okupantai laisvos Lietuvos pastatytus, lietuvių tautai brangius, paminklus panaikino, išgriovė, o jų vieton dar daugiau pristatė Stalino, savo generolų ir kitokių rusiškų paminklų? O gi dėl to, kad jie siekia lietuvių tautą nutautinti, surusinti, išnaikinti. Tą tautos žudymo darba jie mano galėsią sėkmingiau įvygdyti su pagalba savo stabų paminklų.
Mūsų tautos atplaiša (lietuviai išeivijoje) svetimuose kraštuose, be savo tautos ir valstybės tradicijų ir visų savo dvasinių ir kultūrinių vertybių puoselėjimo, būtų pasmerkta greitam išnykimui. Norint šį pavojų pašalinti arba sumažinti, mes turime sudaryti visas sąlygas, turime rasti arba sukurti visas tokias priemones ir būdus, kurių pagalba mūsų tautos atplaiša išeivijoj pasiliktų kuo ilgiausiai lietuviška, kad ji nenutautėtų, kad lietuviška sulauktų laisvos tėvynės.
Mes visi vyresnieji gerai atsimename, kokią didelę auklėjančią reikšmę mūsų tautai turėjo Karo Muzėjus ir Žuvusiems dėl Lietuvos laisvės paminklas su Nežinomojo kareivio kapu ir sodeliu Kaune. Iš ten tauta stiprinosi dvasioje, sėmėsi jėgų ir ryžto. Priaugančios kartos sekė vyresniųjų pėdomis. Ir jos iš ten išmokdavo mylėti savo tėvynę, gerbti savo brolius žuvusius dėl laisvės. Nepriklausomos Lietuvos jaunoji karta buvo patriotiška sąmoninga. Kodėl? Dėl to, kad būdami laisvi, turėjome sąlygas, turėjome geras mokyklas, turėjome priemones. Ryškiausios iš visų auklėjančių priemonių buvo žuvusiems dėl Lietuvos laisvės paminklas su Nežinomojo kareivio kapu, sodeliu ir Karo Muzėjus. Tad ir išeivijoj atkurti, pastatyti šie paminklai, nors ir šiauresniame maste, turės neabejotinai didelės auklėjančios reikšmės formuojant mūsų jaunimo lietuvišką galvoseną, dvasią ir meilę savo tėvų žemei. Kas gali kelti balsą prieš tokius dalykus? Ypač, kad tas yra daroma laisva valia, be prievartos, pasiryžusių tautos vaikų, kurie tiki į Lietuvos atsikūrimą.
Ramovėnai susirūpinę ir Lietuvos Nepriklausomybės kovų istorija. Ji nesuspėta parašyti esant Lietuvai nepriklausomai. Išeivio sąlygose parašyti istoriją, neturint dokumentacijos, neįmanoma. Todėl nutarta paruošti ir išleisti Nepriklausomybės karų populiarų istorinį veikalą. Darbas didelis. Jis jau pradėtas vykdyti. Dedamos pastangos, kad veikalas iš spaudos išeitų 1962 metais.
Žurnalas “KARYS” yra visų mūsų mylimas ir laukiamas. Su džiaugsmu ir malonumu imame jį į rankas. Jis yra mūsų sielos veidrodis. Jis nuolat darosi įdomesnis ir patrauklesnis. Už geriausius “KARY” tilpusius straipsnius jų autoriams kasmet skiriamos premijos. Tam tikslui prie Centro Valdybos yra įsteigtas Premijų Fondas. Fondui pinigus telkia skyriai.
Šelpimui Sąjungos narių, jiems atsidūrus sunkioj materialinėj būklėj, prie Centro Valdybos yra įsteigtas Savišalpos Fondas. Fondas Sąjungos nariams nėra privalomas. Fondo nariais laikomi tie, kurie moka nustatytą metinį Fondui nario mokestį. Tas mokestis yra ne mažesnis kaip $1.00. Šelpiami tik Fondo nariai.
Sąjunga nuo savo egzistavimo pirmųjų dienų vykdo šelpimą Lietuvos Laisvės Kovų invalidų. Per Sąjungos Centro Valdybą iki 1959 m. rugpiūčio 3 d. invalidams buvo pasiųsta $2746.02 ir $892.00 kitiems kariams sušelpti. Čia neįeina pinigai, kuriuos skyriai siuntė invalidams ir kitiems kariams šelpti ne per Centro Valdybą, bet tiesiai šelpiamiesiem. Nuo 1958 m. rugpiūčio 3d. skyriai vykdo invalidų šelpimą, siųsdami surinktus tam tikslui pinigus tiesiog Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų Draugijai.
Sąjungos skyriai savo veikloje laikosi Centro Valdybos nurodymų. Bet visose darbo srityse jie turi laisvę rodyti savo plačią iniciatyvą.
Skyriai vietose organizuoja atkurtos Lietuvos kariuomenės metinių sukakčių minėjimus. Minėjimo dieną renkamos aukos Lietuvos Laisvės Kovų invalidams šelpti. Kariuomenės sukakties minėjimas surištas su mūsų laisvės kovų invalidų šelpimu yra graži tradicija, turinti didelės auklėjančios reikšmės.
Skyriai ruošia koncertus, pobūvius, iškylas, gegužines, sportinio šaudymo varžybas, dalyvauja vietos gyventojų arba jų organizacijų rengiamose viešose eisenose bei demonstracijose. Kai kurie skyriai palaiko santykius bei ryšius su vietos kariniais atstovais bei karinėmis mokslo įstaigomis.
Skyrių narių susirinkimų metu skaitomos paskaitos aktualiomis temomis. Prelegentais dažniausiai esti patys ramovėnai.
Skyriaus nariui, ar buvusiam kariui nors ir ne nariui, mirus, Skyriaus Valdybos iniciatyva organizuojamos mirusiojo laidotuvės. Mirusiojo artimiesiems spaudoje ar asmeniškai pareiškiama užuojauta Centro ar Skyriaus Valdybos vardu. Žurnale “KARYS” įdedama mirusiojo paveikslas ir pateikiama platesnių žinių apie velionio gyvenimą. Apie mirusius siunčiamos žinios ir Martirologijos Sekcijai Chicagoje.
Skyriai tvarko mirusiųjų karių kapus vietoje. Tuo reikalu Centro Valdyba yra davusi skyriams reikalingus nurodymus. Vėlinių ar “Decoration” dieną karių kapai papuošiami, lankomi, kartais surengiant specialiai iškilmes arba apeigas.
Neužmirštama ir gyvieji mūsų tautos nusipelnę vyrai. Jų amžiaus, jų tarnybos ar atlikto darbo, sukakčių proga. Sąjungos vadovybė juos vienu ar kitu būdu pagerbia bei pasveikina.
Ramovėnai mielai talkininkauja visoms lietuviškoms patriotinėmis organizacijoms, kada jos ruošia Vasario 16d. minėjimą, parodas, ar kitokius parengimus.
Šiuo rašiniu apžvelgta bendrais bruožais ramovėnų siekiai, užsimojimai ir darbai. Sąjungos dešimtmečiui atžymėti šio straipsnio autorius yra pasiryžęs paruošti ir išleisti atskirą knygą. Joje numatoma atvaizduoti pilnas Sąjungos veikimas per 10 metų jos amžiaus. Tos knygos tikslas—palikti istorinį dokumentą apie lietuvių karių veiklą išeivijoje.
